SEMIONAS JESELSONAS

Mezgant tinklus

(17 skyrius iš knygos „Gydyti gyvenimu”)

Kai mėginame prisiminti Sokratą, atmintyje iškyla ne logikos formos ir taisyklės – atsimename dialogus. Įvairiausi bandymai apčiuopti Sokrato metodiką per pustrečio tūkstantmečio baigdavosi nesėkme. Sokratas žadino mąstymą, ir tie, kuriems jis buvo pažadintas, tapo platonais ir ksenofontais, ėjo savu keliu dėkodami Sokratui, įamžindami susitikimus su juo, tačiau nė nebandydami jo atkartoti.

Mūsų techniškame amžiuje jau ir Puškino kūriniuose Saljeris tikrina muzikos harmoniją, pasitelkdamas algebrą. Ką tada kalbėti apie dešimtis tūkstančių šiandienos psichologų ir gydytojų, ieškančių tokių instrumentų, tokių technikų, kurias būtų galima lengvai ir greitai įsisavinti ir užsidirbti savąją riekę duonos su sviestu; su jų pagalba lengva ir paprasta nuolat save išreikšti, kitaip tariant – parodyti, dar labiau save išaukštinti prieš klientą, ypač jei šis gerokai vyresnis ir yra pasiekęs šiokios tokios socialinės padėties.

F. Dostojevskis „Didžiajame inkvizitoriuje” aprašo eksperimentą -kas būtų, jeigu Kristus atsirastų viduramžių Europoje. O kas darytųsi, jei dabar pasirodytų Sokratas? Ir triukšmingos rungtynės, ir Ksantipė, ir mokiniai, ir dvasinio gimimo kančios, ir pitijos, ir neduodantis ramybės sąžinės balsas – nejaugi viskas galop nusiristų vidutinybių teismo, greičiausiai su cikutos taure, ir pomirtinio išaukštinimo link?

Kartą per kasmetinį Alekseičiko balandžio mėnesio seminarą vienas jo mokinių pasiūlė mažosios grupės dalyviams pasirinkti sau vieną kurį iš Kristaus nukryžiavimo scenos personažų. Kažkas iš dalyvių identifikavosi su centurionu Longinu, perdūrusiu Kristaus kūną ietimi. Vėliau per aptarimą tas Longino įvaizdį pasirinkęs žmogus jausmingai kalbėjo, kad galėtų dar daug tūkstantmečių praeiti, bet jis vis vien nukryžiuotų Kristų, vykdydamas vyresnybės įsakymą, nes be šito Romos imperija nebūtų nė metų išsilaikiusi istorijos paviršiuje. Alekseičikas pritardamas linksėjo. Kodėl? „Išmok nusižeminti, -kadaise sakė jis, – nusižeminimas yra didi dovana.”

Pamenu susižavėjimą, kuriuo su manimi kartą dalijosi NLP ir simbolinės dramos specialistai, stebėję A. Alekseičiko grupę. „Koks lygis, koksai galiūnas!” – beveik kaip Leninas apie Levą Tolstojų. Springdami jie komentavo – štai jis dabar panaudoja šitą būdą, o dabar – štai šitą. Viskas atrodė paprasta, bet jo pakartoti nesugebėjo niekas. Kildavo mažiausiai dvi problemos:

1. Kiekvieną kartą jis būdavo vis kitoks, kiekviena kita grupė buvo nepanaši į ankstesnę.
2. Niekaip nepavykdavo suprasti, iššifruoti, kodėl kaip tik šioje situacijoje Alekseičikas imasi kaip tik šio veiksmo.

Kartą Aleksandras Jefimovičius man davė paskaityti keletą puslapių iš knygos, tai buvo Eriksono terapijos seanso stenograma, o paskui parodė jo mokinių, NLP žinovų, atliktą techninę jo darbo analizę. „Žiūrėkit, – sakė jis, – kaip laisvai, visapusiškai, intuityviai, pozityviai Eriksonas bendradarbiauja su klientu ir kaip šito nepastebi tie, kas visa tai skaido į būdus ir technikas.”

Su kuo galėčiau palyginti Alekseičiko grupes? Su senosiomis praktinio filosofavimo mokyklomis, kurių skonį gali pajusti Platono ir Ksenofonto raštuose, Sokrato dialoguose. Tai toks filosofavimas, kurio tikslas yra ne pasaulio vaizdų kūrimas, ne protų varžybos, ne mokymasis valdyti, įteigti, sugundyti, patikti, įgyti ir išlaikyti šaltakraujiškumą, bet padėti žmonėms išsiaiškinti savo pačių gyvenimą, suvokti ir įprasminti savo planus, ketinimus, idealus, savąją vietą gyvenime, susikurti požiūrį į savo mintis, jausmus, pagelbėti pereinant nuo veiksmų prie minčių ir jausmų, nuo žodžių ar nuo bežadės tylos ir refleksijos prie veiksmų, nuo beprotiškos veiklos prie protingos veiklos, o nuo jos prie veiklos, nešančios palaimą.

II amžiuje Justinas Filosofas aprašė savo klajones po tuometės Graikijos filosofijos mokyklas; jis siekė išsiaiškinti, kur iš tiesų žinoma, kaip teisingai gyventi. Filosofų teiginius jis vertindavo atsižvelgdamas į tai, ar jie patys gyvena nuosekliai, ar stengiasi laikytis savo pačių suformuluotų reikalavimų, ką mano apie savęs ir savo idealo neatitikimą, pagaliau ar kelia Dievo kaip tobulybės šaltinio klausimą. Niekur jis nerado ieškomos minčių ir gyvenimo vienovės, kol nesusidūrė su pirmųjų krikščionių teologija ir jų bendrijų gyvenimo ir mirties praktika. Peržvelgdamas savo beveik du dešimtmečius kauptus užrašus apie Alekseičiko grupes, rūšiuodamas prisiminimus, tekstuose randu tokias pat nuolatines justiniškas teisingo, sveiko, gydančio gyvenimo tiesos paieškas; aptinku, kad, bėgant metams, tekstai tampa vis sodresni teologijos, o per bendrą grupių būtį ir veikimą teologija sulig kiekvienais metais virsta vis labiau egzistencine.

Kodėl Alekseičiko terapines grupes galima laikyti egzistencinėmis?

ŽVELGIANT FILOSOFIŠKAI

Alekseičiko praktika išaugo iš Dostojevskio filosofijos, ir paveldėti „giminės” bruožai aiškiai matomi iki šiol. Jos esminiai klausimai – kaip gyventi neteisingame pasaulyje, kaip tame pasaulyje būti drauge su kitais žmonėmis. Dostojevskio mintys ilgainiui virto Alekseičiko klausimais ir atsakymais, daugelį metų nuolat pakimbančiais jo grupėse.
„Intensyvaus Terapinio Gyvenimo” (sutrumpinus – ITG) grupių pagrindinė idėja yra kur kas intensyvesnis laikas. Kartą Aleksandras Jefimovičius pasakė: „Žiūrėkit, laikas turi daug dimensijų. Mums svarbu, kad žmogus per savo gyvenimą suserga ir pasveiksta, bet suserga paprastai greitai, o sveiksta metus, dešimtmečius. Ši susirgimų, ligų, sveikimų dimensija mums svarbi. Kaip galima paspartinti šį sveikimą? Štai uždavinys terapinėms grupėms.”

Kokia tai būties dimensija, kur gyvenimas – susirgimų, ligų, pasveikimų seka? Pasak Alekseičiko, tai būtis, kurioje skausmas padeda pakilti iki dvasingumo, šitai gali patirti ir sergantysis, tas, kam skauda, ir esantis šalia jo. Vienas žinomiausių pravoslavų filosofų šventasis Ambraziejus (Optimietis) sakė maždaug taip: „Vienuolis serga, kol liga nesuteikia jam tikrosios naudos.”

Argi tai įmanoma – priversti laiką šiuo matu tekėti greičiau? Alekseičiko nuomone, įmanoma, jeigu grupės dalyviai patenka į jiems asmeniškai sudėtingas gyvenimiškas kolizijas ir kūrybiškai įveikia šiuos sunkumus. Terapeuto uždavinys – organizuoti tokį grupės gyvenimą, kuriame būtų gausu tokių kolizijų.

Tokia grupės būtis su „didžiuoju” dalyvių gyvenimu derinasi holografijos principu: kiekviena ITG grupės gyvenimo atkarpėlė atspindi „ano” gyvenimo visumą. Tai, kas vyksta čia ir dabar su konkrečiu Alekseičiko grupės dalyviu, kaip jis išgyvena, kaip tyli, kaip veikia, yra ne kas kita, kaip jo gyvenimo atkartojimas. Ir jeigu grupės vyksmas išnarplioja kažkokius mazgus, tokie pat mazgai atsiriša ir dalyvių gyvenime. Kartą Aleksandras Jefimovičius suformulavo mintį kaip teologas: galbūt jo didžiausia profesinė nuodėmė esanti pasikliovimas Dievu. Kitaip tariant, jis tikisi, kad kas jam duota „atrišti žemėje, bus atrišta ir danguje”.

Šios grupės egzistencinės jau vien todėl, kad nei teoriškai, nei praktiškai jos nesiremia kokiomis nors pasaulio ir žmogaus sandaros koncepcijomis. Jos egzistencinės todėl, kad dėmesio centre – konkretaus žmogaus gyvenimas. Ir ne tiek tas gyvenimas, apie kurį jis pasakoja, kiek tas, kurį atsineša į grupę, kokį gyvena grupėje. Kuriam jis atsiveria grupėje.

Alekseičikas – tikintis žmogus, pravoslavas. Savo tikėjimo neslepia ir neperša kitiems, tačiau įgyvendina jį praktiškai ir neatidėliodamas. Tai reiškia, kad jam Dievo Teismas nėra tai, kas įvyks kada nors, o tai, kas vyksta nuolatos, nenutrūkstamai. „Aš neteisiu <…> nes atėjau Aš ne teisti pasaulio, bet išgelbėti pasaulį. Mane atstūmęs ir nepriėmęs Mano žodžių turi sau teisėją: Mano ištartą žodį.” Ši Dievo Teismo ar sąžinės teismo versmė tampa Golfo srove iš esmės visoms jo grupėms. Grupės dalyviai atranda save: suvokimas, kaip aš gyvenu akivaizdoje to, kaip galėčiau gyventi, dažnai tampa būties grupėje keliu ir to kelio tikslu.

Šios grupės egzistencinės dar ir todėl, jog Alekseičikas nuolat siekia, kad dalyviai eitų nuo „Aš” prie „Tu” ir kad tas „Tu” visada būtų konkretus, čia ir dabar. Tai reiškia, kad Alekseičikui įvairių nuomonių teisingumo, įvykių svarbos klausimas skamba ne kaip „kas yra tiesa?” o kaip „kuris žmogus yra tiesa?”, „iš kur asmeniškai ateina tiesa?” kuriuo žmogumi labiau pasitikiu?” gal net „labiau negu pačiu savim”, ne „ką aš išgyvenu”, o „su kuo kartu aš išgyvenu”.

Ir nėra tokio pirmapradžio grupės dalyvių „Mes”, kuris nepatirtų iš-mėginimų. Kaip pravoslavų filosofas, Aleksandras Jefimovičius dažnai naudojasi Šventojo Rašto kalba. Kartą įvykius grupėje jis įprasmino taip: „Žiūrėkite, judėjai būriu atveda pas Kristų pagautą paleistuvę, o po Kristaus žodžių: „Temeta pirmas akmenį tas, kuris pats be nuodėmės”, visi išsivaikšto po vieną.” „Bendras tikėjimas, bendras mokymas, bendra nuodėmė, bendras kaltės atleidimas, bendras įkvėpimas – ir tik po to, o ne prieš tai pradedami „apaštalų darbai.”

Egzistencinė Alekseičiko praktika – tai ne abstrakti L. Binsvangerio ir jo sekėjų egzistencinė analizė. Tai neprimena Vergilijaus, lydinčio Dantę kelionėje po jo gyvenimo pragarą, kaip įsivaizdavo savo darbą Rollo May; tai nėra dasein-analizė su jos tiriamąja terapine nuostata, kurios tikslas – pasiekti atvirumą ir laisvę. Terapeutas Alekseičiko darbe nėra mokslininkas ar šerpas. Alekseičikas nepailsdamas kasmet vis kartoja: „Aš nesu ponas, aš esu tarnas, saugokitės tapti ponais tiems, kas atėjo pas jus pagalbos.” Savojo gyvenimo istorijos, pasakojimai, anekdotai, eilės, aforizmai, vidinė malda – viskas aukojama kurti grupės terapišką gyvenimą. Kartą Aleksandras Jefimovičius parodė savo rankas suprakaitavusiais delnais – „nemanykit, kad man yra taip lengva ir kad aš neišgyvenu kartu su dalyviais ir dėl jų”. Tačiau visa tai tėra sąlygos, kuriomis reiškiasi neįtikėtina Alekseičiko intuicija. Čia kiekvienas terapeuto žodis ir veiksmas turi pasekmes, ir ne tik tuojau pat, bet ir po daugelio metų, per laiko ir erdvės atstumus. Čia vyksmas įgauna alegorinio pasakojimo pavidalą, ir tas žmogaus pasakojimas apie savo gyvenimą nesuvaidintas, kaip, tarkim, simbolių ar psichodramoje, jis čia pat sukurtas kažkokiu nesuprantamu būdu. Ne kartą girdėjau klausiant – iš kur jis visa tai gali apie mus žinoti, mes gi šito čia niekam nepasakojome? Klausdavau pats Alekseičiko, jis atsakydavo: „Pirmiausia, žinoma, daug ruošiuosi, skaitau daug įvairaus žanro knygų, daug knygų perverčiu, antra – patirtis, daugelį metų turiu daugybę pacientų, daug bendradarbių pacientų, ir trečia, svarbiausia, man padeda Tikėjimas. Skaitau Iljiną, o pastaraisiais me-tais Antonijų iš Surožo, meldžiuosi ir tikiu tuo, kad viskas, kas bus sugalvota grupėje, pritiks, bus terapiška.” Ir jo tikėjimas leidžia jam būti ir intensyviam, ir terapiškam.

GYVENIMO SANDARA ALEKSEIČIKO GRUPĖSE: KAI KURIE PRINCIPAI

Priimti likimą

Gyvenime ne viskas priklauso nuo mūsų. Gyvenime daug dalykų nėra teisingi mums ar tiems, kurie mums brangūs. Ir ką gi su tuo daryti? Alekseičikas tuojau kelia sąlygą – mokytis tai priimti.

Nuo principų nustatymo faktiškai ir prasideda grupinis procesas. Tarkim, pastatė vieną žmogų be jokios priežasties ir pareiškė, kad turės stovėti iki pamėlynuos. Bejėgiškumas. Ar pasirengęs stovėti? Kaip stovi, su augančiu pykčiu ar susitaikęs? O ką tuo metu savyje jaučia kiti? Jie yra „kažkas” dėl to, kad anas – „niekas”? Jie jo nepastebi, o gal gailisi, bet neveikliai, be pasiryžimo kentėti už jį?

Grupė prasideda pagal Alekseičiko laikrodį, o ne pagal tikslaus laiko signalus. Grupės dalyvis atėjo laiku, o jo vieta jau užimta, grupė jau dirba. Kodėl taip? O kodėl taip gyveni, kad neateini iš anksto, kodėl manai, kad tavo vieta tau visada bus rezervuota, kad dėl jos nereikės kiekvieną kartą iš naujo kovoti, patvirtinti savo teisę į ją?

Priimti atpildą

Gyvenime už viską tenka mokėti. Pavyzdžiui, kad stovintis žmogus galėtų atsisėsti, teks atsistoti pačiam.

Atlyginimas

Mokėti tenka daugiau, negu už tą patį buvo mokama anksčiau. Pa-vyzdžiui, kad vienas atsisėstų, du turės atsistoti.

Tikrumas

Grupės dalyviui pasiūlė vatmano lape išbraukti kažkurią moterį, grupės dalyvę, o dar geriau ją pašalinti iš grupės. Pakėlė vyriškį ir paprašė pasakyti, kuri iš čia esančių moterų jam yra pati simpatiškiausia?

Kiekvienas toks įveiktas sunkus, „gyvas” pasirinkimas tampa tiesa ir pasirenkančiam, ir pasirenkamiems ar atmetamiems.

Aktyvumas

Mes veikiame, ir mūsų veiksmai pakeičia mūsų gyvenimą. Tenka kautis, kad pakliūtum į grupę. Alekseičikas pirmenybę teikia tiems, kas atvažiavo iš toli, kas padėjo daug pastangų, siekdami pakliūti į grupę. Ypač jei ne tik pats stengėsi, bet ir kiti stengėsi dėl jo ir už jį. „Štai matote, vienas žmogus pakliuvo grupėn, o kiek kartu su juo pas mus pakliuvo nematomų, kiek su juo prašytojų ir laiduotojų”. Ir visi jie neturės dabar ramybės, nebegalės šiaip sau stebėti ir abejingai samprotauti apie įvykius grupėje. Kartą už rato sėdėjo žmogus ir smulkiai stenografavo visa, kas vyko, o per pertraukas bandė išspręsti aibę dalykinių klausimų. Paklausiau jo – ką jo gyvenime ši grupė pakeitė? Atsakymas – užmezgiau naujų ryšių, susitariau su tam tikrais žmonėmis dėl jų atvykimo. O ką labiausiai įsiminė? „Anekdotai puikūs.” Galima būti visai greta gyvenimo ir su juo prasilenkti.

Vilties principas

Gyvenime viskas įmanoma. Kol esame gyvi, viską galime pakeisti ir mums viskas gali pasikeisti. ITG grupėse niekas nėra užduota, apibrėžta ar nustatyta iš anksto, net dalyvių sudėties atžvilgiu. Žmogus važiavo iš toli, tikėjosi, tačiau į grupę nepateko. Sėdi už rato, išgyvena kartu su dalyviais, džiaugiasi ir pyksta, ir štai ateina metas, kai rato žmonės pasijunta bejėgiai, ir jis siūlo pagalbą „iš ano pasaulio”. Jo žodžiai pasirodo veiksmingi, ir jis atsiduria rate paskutinės dienos paskutinėje sesijoje. Jis sako: „Aš supratau, kodėl Kristus savo maldoje paskutiniąją naktį Getsemanės sode iš pradžių prašė: „Atitolink nuo manęs šitą taurę!” ir tik paskui susitaikė: „Tačiau tebūnie ne kaip aš noriu, bet kaip tu…” Ir išvažiavo lyg ant sparnų.

SKVARBUMAS

Pirmą kartą apie Heideggerį ir apie egzistencinius susitikimus aš išgirdau iš Aleksandro Jefimovičiaus, mat buvo manoma, kad mano sovietiniais metais įgytam profesiniam filosofo išsilavinimui nebūtinas vokiečių filosofas, kurio knygos buvo saugomos specialiuose bibliotekų fonduose, joms skaityti reikėjo specialaus leidimo. Tada pagalvojau: „Na, žinoma, štai ir „Naujajame Testamente” yra vieta, kur Kristus kalba, kad Jūs tiktai manote esą gyvi, o iš tikrųjų nesate gyvi, Jūs tik turite šansą tapti gyvi.” Pasvarsčiau, kad per visą gyvenimą tegyvename galbūt dvi tris dienas, ir kaip tik šių dienų įvykiai pralekia mums akyse prieš mirtį; Heideggeris, kalbėdamas apie susitikimą, kalba apie tą akimirką, kai mes atgyjame. Pasidalinau savo „atradimu” su Alekseičiku, jis įdėmiai į mane pasižiūrėjo: „Na, kodėl gi kelios dienos, būna, kad ir kelių minučių pakanka ilgiems metams.” Matyt, susitikimai nutinka ne tik su „Tu”, bet ir su „Aš”. Kai būtis tampa skvarbi.

Intensyvaus terapinio gyvenimo grupės dažnai suteikia būčiai tokią skvarbumo savybę.

Štai perskrodė tave strėlė, vienu sykiu sujungdama praeitį su dabartim. Sudrumsdama užmarštį.

Viena iš ITG grupių. Prieš mane staiga puola ant kelių moteris ir maldauja atiduoti jai mano laiką. Šis priklauso ne jai, o visiškai kitai moteriai – ji bando gauti iš manęs ką tik man padovanotą laikrodį. Tačiau laikrodį akylai saugoja jį padovanojusi moteris, dargi ne kaip savo, o kaip dukros laikrodį; šitas sargas, nepasitikėdamas nei mano širdimi, nei rankomis, tuoj pat susigrąžina savo dovaną, vos tik į ją pasikėsino klūpanti mano kaimynė. Šią akimirką toji, kuri prašė atiduoti jai mano laiką, staiga pradėjo maldauti atleidimo už tai, kad manęs nemyli, už tai, kad jai nepavyko manęs pamilti. Šis meldimas atleisti už nemeilę mane perskrodė tarsi žaibas, netikėtai susijungė skirtingi mano gyvenimo laikai, ir aš išgirdau šį maldavimą iš lūpų tos merginos, kuri mane paliko tolimoje jaunystėje, ir kuriai nebuvo dovanota; ši nuoskauda glūdėjo kažkur mano gyvenimo laiko gelmėse. Būtis tapo skvarbi ir į paviršių iškilo neužgijusi ketvirčio amžiaus senumo įžeistos savimeilės žaizda.

Štai mergina šaukia: „Mama, kodėl tu neapgynei manęs nuo suvedžiotojo, kodėl neišmokei atpažinti suvedžiotojų!” Tačiau „mamos” nebėra, „mama” išėjo iš grupės. Pasiliko tik tylintis „suvedžiotojas”. Mane persmelkia gailestis merginai ir neapykanta „mamai”, tai dalyvei, per kurią mergina aiškinosi su mama ir per kurią jau nebebuvo galima išsiaiškinti, nes ji išėjo. Ir staiga pro storą 30 metų laiko užklotą, pro dabartinių santykių padorumą prasimušė piktžaizdė – tai moteriai, kuri buvo tapatinama su merginos motina, nedovanota, nedovanota už tai, kad ji kadaise miglotoje jaunystėje paliko mano draugą.

Ir kiti tokie patys veriantys susitikimai su savimi per kitus… Ir dar labiau veriantys susitikimai su vienais per kitus.

Būties skvarbumas pasiekiamas, kai vienas žmogus tampa durimis ir langu į kitą, kai nesuvokiamu būdu kalbiesi su vienu žmogum ir kartu su kitu, kurį nuo tavęs skiria laikas ir erdvė.

Ir Stanislavo Lemo, ir Tarkovskio „Soliaryje” laiką skrodžia fantastinė svetimos planetos vandenyno jėga, materializuojanti ligotos sąžinės vaizdinius. Pagrindinis „Soliario” herojus net suformulavo lozungą: „Gėda – štai kas išgelbės žmoniją.”

ITG grupėse pasiligojusios sąžinės, nedovanotų skriaudų, pamirštų nuodėmių vaizdiniai atgyja per stulbinamą efektą „žmogus – tai durys į kitą žmogų”, kai grupės dalyvio žodžiuose, veiksmuose ar išvaizdoje atpažįsti veidą žmogaus, seniai ar ką tik palikusio tavo gyvenimą. Ir tai, kas atleidžiama, kas pasveiksta čia ir su šituo žmogumi, iš esmės keičia santykius su kitu, į kurį duris jums ką tik atvėrė (ir nėra čia jokio perkėlimo!). Kas tiki, turi progą nueiti išpažinti kažką seniai pamiršta, palikta be atgailos… Alekseičikas patenkintas, viskas vyksta savaime, jam tarsi ir nesikišant.

Alekseičikas yra terapeutas ir pravoslavų filosofas, jis kalba ne apie būties skvarbumą, o apie galimybę pasiekti įkūnijimą ir įdvasinimą, jei tik pasisektų. Jam skvarbumas yra vienas iš pavidalų tam pasiekti. Kokie gi kiti pavidalai? Gal kitų pavidalų išgyvenimas manęs dar laukia ateityje.

ABĖCĖLĖ

Kadaise Alekseičikas taip aiškino Intensyvaus Terapinio Gyvenimo abėcėlę.

Supaprastinimas

Žodžiai patys savaime žmogaus nepasiekia. Bet galima panaudoti suvokimą, pojūčius. Gal pasiektų per kojas, kai žmogų pakelia ir jis stovi. Galima padaryti, kad jis stovėtų ne taip patogiai, nesiremtų į sieną ar stalą. Žmogus pavargsta, jaučia, kaip sunku stovėti, iš karto keičiasi suvokimas.

Sudėtingumas

Galima užduoti klausimų, pavyzdžiui, „Prieš ką sunkiau stovėti, kojos pasidaro vatinės, norisi atsiklaupti?”

Materializavimas

Yra puiki Žvaneckio intermedija: „Vaikinas – merginai: „Aš taip tave myliu, taip myliu, žodžiu, esu pasiryžęs padovanoti tau visą šitą beribį žvaigždėtą dangų”. Mergina – vaikinui: „Ačiū, brangusis, tačiau jau vėlu, ar neturėtum man šimtinės taksi?” Vaikinas – merginai (įsižeidęs): „Žinai, brangioji, o šimtinės neturiu.”

Galima jausmus materializuoti. Pavyzdžiui, pasiūlyti išdalyti savo meilę pinigais sėdintiems rate ir dar padaryti taip, kad neatsisakytų paimti. Visi psichiniai procesai turi savo materialius ekvivalentus.

Įkūnijimas

Galima pradėti lėtai laužti žmogui pirštą, jam skauda, jis raukosi. Klausimas – dėl kurio žmogaus iškęs ir gal net šypsosis? Dėl kurio čia, grupėje, ir per jį dėl kurio tame savo didžiajame gyvenime?

Įdvasinimas

Išeiti už savo ribų. Pamatyti visiškai kitomis akimis. Atsiplėšti nuo savojo „Aš”, šiek tiek prarasti savąjį „Aš”. Pavyzdžiui, galima pasiūlyti atvažiavusiam žmogui išdalyti visus turimus pinigus ir padėti jam rasti atramą tikint, kad draugai nepaliks jo bėdoje.

ATRADIMAI

ITG grupės sukuria prielaidas ir padeda dalyviams atrasti svarbius dalykus.

Sielos atradimas

Mūsų psichiniai procesai yra ne vien mūsų pačių. Kai vienas kenčia, kažkas jį užjaučia. Ir visuomet realiai. Vieną užjaučiu, kito -ne. Ir visada galima šitai pamatuoti, įvertinti kiekybiškai. Koks lygis kančios, kuri sukelia užuojautą? Štai kas nors nubaustas, o man vis vien, viršininkui geriau žinoti arba „taip tau ir reikia”. O štai kažkas kenčia fiziškai – tai jau nėra „o man kas”. „Nepakeliama”, pasirengęs aukoti bent dalį savo gerovės, kad jam taptų lengviau. Solidariai atsistoti šalia jo, kad ir ant vienos kojos… Ir jo nuovargis kažkaip apmąžta dėl kito žmogaus solidarumo. Net galima pamatuoti, kiek sumažėjo. O kiek nuovargis sumažėtų, jei šalia tavęs atsistotų ne tas, kuris stovi ten, o tas, iš kurio tu norėtum sulaukti tokio poelgio? Žmogus pakyla ir eina kentėti ne už save, o už kitą, eina visas – ir suvokimu, ir atmintim, ir pojūčiais, ir jausmais, ir įvaizdžiais, ir… Jame sopa svetimas skaumas. Alekseičikas šypsosi: „Žiūrėkite, kaip siela darbuojasi.”

Dvasios atradimas

Vyksta atrankos į grupę procedūra. Kol kas grupėje yra du atliekami dalyviai; Alekseičiko paskelbta riba – 18 žmonių. Tarp jų du tikintys, katalikas ir pravoslavas. Alekseičikas jiems ir pasiūlo pašalinti du nereikalingus. Abu sustingsta, matyt, meldžiasi. Katalikas siūlo išspręsti teologinį uždavinį. Neišlaikęs egzamino pasitraukia už grupės ribų. Pravoslavas nužvelgia sėdinčius ratu, žvilgsnis sustoja ties viena moterim, ir jis jos klausia: „Ar tikite, kad ne savo valia Jus pašalinu iš grupės?” Ji pasižiūri tiesiai jam į akis, sako: „Tikiu”, – ir palieka grupę.

Dievo žodžio atradimas

Nepakanka žinoti savas nuodėmes ir bandyti jų atsikratyti. Reikia žinoti ir dorybes, kuriomis gelbėjamasi. Rūsčią „teismo valandą”, kai skamba pagrįsti kaltinimai vienam grupės dalyvių, pasigirsta vieno iš Alekseičiko mokinių balsas: „O ar tu galėtum jam atleisti?” Ir grupėje apsigyvena Sandoros Priesakas iš Apreiškimo Sinajaus kalne.

Kalbos atradimas

Alekseičikas – mokiniams: „Atkreipkite dėmesį – veidas, veidmainis, veidukas, snukis, snukelis, snukutis. Koks didžiulis skirtumas ir kaip daug galima išreikšti šiais žodžiais! Vaiko yra veidelis, snukutis. O štai didelio, baisaus vaikui šuns – tiktai snukis.” „Atkreipkite dėmesį, koks didelis skirtumas – įvyksta mumyse ir įvyksta su mumis.”

Naujų horizontų atradimas

Atradimas, kad meilė yra Dievo dovaną, kurios jei ir neturi, tai gali išmelsti. Patsai iškeltas klausimas: „ Kas Jums reikalinga, bet Jumyse to nėra? Ko Jums trūksta?”

ARČIAU ŽMONIŲ

Rostovas, 1999 metų gruodis, centrinė geležinkelio stotis. Stovime su Aleksandru Jefimovičium prie laikraščių kiosko. „Ką skaitote? Aš perku ir skaitau štai šitas knygeles minkštais viršeliais – Marinina, Doncova ir t.t. Ir, žinote, tam, kad būčiau arčiau žmonių. Skaitykite tai, ką skaito Jūsų klientai, žiūrėkite tai, ką žiūri jie.
Beje, o kaip vertinate Luizą Hey? Kaip masinį skaitalą? Be reikalo. Atraskite tai, ką joje randa milijonai žmonių.”

GYVENIMO PILNATVĖ

Rostovas prie Dono, 1991 m. lapkritis. Alekseičikas man sako: „Buvau Jūsų centriniame turguje. Neįtikėtinas skurdas, tačiau žmonės pradeda krutėti, judėti, suktis, iš valdžios nebelaukia nieko, remiasi savimi. Kažkas numezgęs kojines pardavinėja, kitas dainuoja, kažkas savo iškeptais pyragais pradėjo prekiauti. Geri ženklai.”
Rostovas prie Dono, 1999 m. gruodis. Alekseičikas sako: „Pribloškiantys išgyvenimai. Eidamas Rostovo gatvėmis, sau atrodau kaip nuvorišas. Niekada nesijaučiau turtuoliu. O dabar su savo lietuvišku atlyginimu po rusiškosios krizės žygiuoju per Rostovą ir galiu sau leisti pirkti bet ką bet kurioje parduotuvėje. Labai svarbūs patyrimai -pagyventi įvairiu laiku, pabūti ir vergu, ir šeimininku, ir vargšu, ir turtuoliu – dėl gyvenimo pilnatvės.”

OFICIALUS POŽIŪRIS

Štai į Rostovą atvažiuoja vyriausiasis Rusijos psichoterapeutas profesorius Makarovas, skaito viešą paskaitą medicinos universitete. Pasakoja apie Rusijos psichologiją, apie tai, kad ji – tarsi bėgikas, kuris, atsilikęs beveik visu ratu, bėgo paskutinis, ir staiga pasikeitė taisyklės, dabar visi bėga į kitą pusę, vadinasi, mes dabar „pirmieji visoje planetoje” ir t.t. Ir kad rusai turi vienintelį „savos gamybos” psichoterapijos metodą, panašų į tradicinį rusų valgį, vadinamą „šiupiniu” – multimodalinis ir t. t., ilgas pavadinimas, šito metodo dėka mes ir stojome priekyje visos planetos. (Vėliau man pasako¬jo, kad reikalas yra paprastas ir suprantamas – norint gauti vadinamuosius europinius psichoterapijos sertifikatus, reikia, be visų kitų dalykų, kad psichoterapeutai būtų pripažinti tam tikros psichoterapijos srities specialistų kolegų. O tokios krypties kaip tik ir nebuvo. Tuomet išmintingi administratorių protai nusprendė: ogi tegu rusai turės savo metodą, tą patį multimodalinį ir t. t., kad būtų laikomi jo specialistais, kai norės gauti europinį sertifikatą). Dar Makarovas pasakoja, kad „yra tokia psichoterapijos kryptis, kurioje mes tikrai neturime savos tradicijos, tai egzistencinė psichoterapija. Vakarietiška tradicija pas mus ateina per Lietuvą, per profesorių Kočiūną.” Klausiu: „O kaipgi Alekseičikas?” Makarovas: „Na ką jūs, kokia ten Alekseičiko egzistencinė psichoterapija, tai tipiška provokacinė šoko terapija, labai specialus atvejis. Dar sovietiniais laikais šiuo klausimu susiklostė pakankamai aiški nuomonė.”

PROVOKACIIOS

Pirmą kartą, kai ITG grupėje Alekseičikas pasiūlė grupės dalyviui nuvalyti jam, Alekseičikui, batus, ir šitas pasiūlymas žmogui pasirodė nepriimtinas, netgi tiek, kad jam teko palikti grupę, aš visiškai nesupratau, kas gi čia įvyko? Nors širdis anaiptol neplyšo – išėjo, na ir Dievas su juo.

Staiga antrą ar trečią kartą nušvinta: na, gerai, grupės vadovui batų nevalai, o ar yra grupėje nors vienas žmogus, kuriam valytum? Ir jeigu ne šimtu procentų, tai bent jau kiek prie jų priartėtum? O ar yra gyvenime nors vienas žmogus, dėl kurio galėtum valyti batus Alekseičikui?Ir viskas sustojo į savo vietas. Dvasios išbandymas.

KIRKAS SCHNEIDERIS IR ALEKSANDRAS ALEKSEIČIKAS

Schneideris kalba gerai, teisingai – apie stebuklo dimensiją gyvenime, apie virpulį susitikus su stebuklu, apie nerimą vien dėl to, kad stebuklas egzistuoja, apie tai, kad nejučia save lyginame su juo, apie nuostabą dėl to, kad pasaulyje iš viso kažkas yra. Schneideris kalba, kad šį jausmą pažadina iššūkis ir kad klientas, bendraudamas su terapeutu, ilgainiui atranda šitą būties iššūkį. Ten, kur jisai kalba, Alekseičikas veikia.

Schneideris padeda klientui pamatyti savo gyvenime tai, kas anksčiau buvo neregima arba matyta, bet pamiršta naujai pažvelgti į save ir savo gyvenimą, išgyventi tai. Kantriai laukia kliento noro keistis, tikėtis jo.

O Alekseičikas drąsiai įeina į kliento gyvenimą, pats tampa iššūkiu. Alekseičiko dorybės nepaneigia nuodėmių, o jas persveria.

Atrodo, Schneideris ieško, kam žmogui reikalinga jėga ir kas tą jėgą blokuoja, kas yra silpnybė. Pavyzdžiui, stoti prieš teismą reikia jėgos, o vengti teismo yra silpnybė.
Alekseičikui svarbu vertybės, ir jas pasirinkti simboliškai dažnai tenka čia pat, grupėje. Jis neretai paskatina, sukuria pasirinkimo situaciją.

Schneideriui procesas svarbiau už turinį.

Alekseičiko logika visada kupina turinio. Žmogus – savo turiningomis konkrečiomis gyvenimo aplinkybėmis.

Pasak Schneiderio, reikia įsiklausyti, kad nieko nepraleistum, net jei klientas šnabžda.

Alekseičikui svarbūs visi dalyvaujantys, todėl reikia kalbėti garsiai. Be to, ne kalbėti apie jausmus, o sudaryti situaciją, kur jie pasireiškia.

Schneideris neduoda daugiau, negu klientas gali priimti.

Alekseičikui žmogus yra ant pasirinkimo svarstyklių. Jei, tarkim, jis visą laiką nukrypsta nuo reikalo ir nespėja jo atlikti, svarbu kiek toks blaškymasis jam kainuoja, ar tikrai nuo kokio didelio dalyko jis nukrypsta Alekseičikui dirbant žmogus yra išbandomas. Išbandomas jis atranda ne tik kas esąs, bet ir kuo galėtų būti.

Schneideriui tolerancija – vertybė.

O Alekseičikui tai yra tiesos instancija. Jei esi tikintis, žinai, kas yra teisinga. Tiesa aukščiau už toleranciją.

Schneideris atveria kliento egzistencijos dilemą, padėdamas jam analizuoti jo gyvenimą.

Alekseičikas panardina klientą į gyvenimą, bet šalia terapeuto, skatina ne permąstyti, o išgyventi, priimti sprendimą ir jj realizuoti.

Per supervizijas Schneideris pripažįsta dilemą tarp „noriu, bet negaliu”, bet nemato dilemos „noriu” ir „nenoriu” tuo pat metu.

Alekseičikui, teologiškai išprususiam pravoslavui, dilema tarp krikščioniško Dievo karalystės siekimo ir nuodėmės saldybės yra akivaizdi.

Alekseičikui svarbu, kad žmogus atsiskleistų, pasireikštų, kad gyventų, kad įvykiai grupėje jį patrauktų. Grupei dirbant, Alekseičikui salėje nėra nesvarbių žmonių ir nesvarbių, atsitiktinių įvykių. Vartojant būties-kartu sąvokas, tai yra buvimas kartu su visais, esančiais salėje, tiek dalyviais, tiek ir „stebėtojais”. Stebėtojai už grupės dalyvių nugarų įtraukiami į veiksmą. Jų pavėlavimai, kosčiojimas, šnabždesys, jų mobilieji telefonai – viskas tuojau pat pastebima ir įtraukiama į terapijos procesą. Alekseičikas gali juos pakelti iš vietos ir pašalinti iš salės, gali pasodinti į ratą, laikinai ar nuolat, iki grupės pabaigos. Alekseičikui visi esantys salėje susirinkę neatsitiktinai ir visi vieni kitiems gali būti reikšmingi.

Schneideriui svarbu centrinė figūra, klientas, su kuriuo dabar vyksta jo terapinė būtis-kartu, visi kiti lieka kaip fonas, kaip kordebaletas.

S0RENAS KIERKEGAARDAS IR ALEKSANDRAS ALEKSEIČIKAS

Kierkegaardas kviečia būti dėmesingiems subjektyvioms tiesoms, atskleisti vidinius idealus ir įsitikinimus, jei tokių žmogus turi. Sekti jais Kierkegaardui – neabejotinas gėris, kaip ir palaikyti žmogų tokiame kelyje. Svarbiausia yra vidinė darna. Puikus estų psichologas, Alekseičiko mokinys Hennas Mikkinas, per anksti mus palikęs, viename paskutinių savo pasisakymų nustebęs ir pasibaisėjęs kalbėjo apie dabartinių islamo revoliucionierių nuostabią vidinę darną.

Alekseičiko grupėse rasti protingus sprendimus savyje neįmanoma. Protingi sprendimai egzistuoja ne žmoguje, o tarp žmonių, ne individualioje būtyje, o būtyje-drauge, ne „Aš” ribose, o „Tu” ir „Mes” lygiu. Tikintiesiems tai skamba taip: „ Jei nori išgirsti ir pamatyti Dievą, girdėk jį kituose ir įžvelk jį kituose.” Alekseičikas padeda ieškoti protingų sprendimų per pastangas rasti šalia ypatingų kitų žmonių, su jais grupėje žmogus pakliūva į ypatingas situacijas. Ypatingas situacijas su terapinėmis pasekmėmis.

ALEKSANDRAS ALEKSEIČIKAS IR LAO CZY

Štai ištraukos iš „DAO DE CZIN”, puikiai išverstos 1950 metais Jan Hin Šuno. Pamenu, dabar jau tolimais devyniasdešimtaisiais Alekseičikas apie jas atsiliepė trumpai: „Visa tai teisinga. Bet kodėl tuomet jie taip prastai gyvena?”

• Didi tobulybė panaši į netobulybę, tačiau jos veikimas nepertraukiamas. Didis tiesumas panašus į kreivumą, didis protas primena kvailumą, didis oratorius – miknių.
• Dorybė yra blogųjų mokytoja, o blogieji yra jos atrama. Jei nedorieji nevertina savo mokytojo ir dorybė nemyli savo atramos, tai jie, nors ir laiko save protingais, skendi tamsoje.
• Pasistiepęs ant pirštų galų ilgai neišstovės. Dideliais žingsniais negali eiti ilgai.
• Penkios spalvos bukina regėjimą. Penki garsai bukina klausą. Penki skonio pojūčiai slopina skonį.
• Jei ilgai naudojiesi aštriu daiktu, jis neilgai tebus aštrus. Jei patalpoje pilna aukso ir jaspio, niekas nepajėgs jų išsaugoti. Kai reikalas baigtas, žmogus privalo pasitraukti.
• Aukščiausioji dorybė – kaip vanduo. Vanduo naudingas visiems gyviems padarams ir nekovoja su jais… Apdovanoto aukščiausiąja dorybe žmogaus širdis turi sekti vidinėmis paskatomis; bendraudamas su žmonėmis jis turi būti draugiškas; kalbėdamas jis turi būti nuoširdus; valdyti turi nuosekliai; spręsdamas reikalus atsižvelgti į galimybes; ką nors darydamas atsižvelgti į laiką.
• Kai susipyksta šeši giminaičiai, atsiranda „sūnaus pagarba” ir „tėvo meilė”. Kai valstybėje nėra tvarkos, atsiranda „ištikimi tarnai”.
• Geriesiems aš teikiu gėrį, blogiesiems taip pat teikiu gėrį. Taip ugdau dorybingumą. Nuoširdiems aš ištikimas, nenuoširdiems taip pat ištikimas. Taip ir ugdomas nuoširdumas.
• Sunkumo nugalėjimas pradedamas nuo lengvumo, didžio dalyko vykdymas pradedamas nuo mažo, nes pasaulyje sunkumas susideda iš lengvų dalykų, o didybė – iš mažų.

1993 metais kasmetinėje balandžio ITG grupėje Vilniuje pas Alekseičiką pabuvojo filologijos profesorius iš Pekino universiteto, kurį pagarbiai vadindavo Lao Li.

Tai buvo kinų daosistas, per stebuklą niūriais „kultūrinės revoliucijos” represijų metais perėmęs mokymo estafetę iš senuko sargo, slapto daosisto, išgelbėjusio jį nuo mirties. Į ratą kinas pateko be jokios protekcijos.

Tiesiog prieš tai buvusioje trumpoje trijų valandų ITG grupėje jis visus nustebino tuo, kad pavėlavęs į grupės pradžią nuolankiai su kitais pavėlavusiais pastovėjo prie durų, o lygiai po dešimties minučių nuėjo ir atsisėdo. Jo paklausė, kodėl atsisėdo; šis atsakė, kad supratęs savo kaltę ir nusprendęs, jog nuobauda turės būti dešimt minučių stovėti. Po dešimties minučių jis nutarė, kad jau „savo atbuvo”. Į klausimą: „O kodėl kiti stovi?” jis atsakė – „Kad nori stovėti”.

ITG grupėje Lao Li visaip kamavosi, vis imdavo pasakoti istorijas iš savo gyvenimo, siūlė nusiraminti ir leisti įvykiams eiti sava vaga, kaip jie klostosi, o paskui staiga tarė: „Ko gi jūs čia visi taip kankinatės, brangieji, leiskit, geriau padainuosiu jums dainą.” Padainavo. Visi jam dėkojo.

Alekseičikas pamatavo dėkingumą 10-ties balų skale – visų įvertinimai buvo aukšti. Na, o kaip reikalai su asmeninėmis ir profesinėmis problemomis? Pasirodė, kad širdyje ramiau, problemos primirštos, bet nepranyko.

Alekseičikas: „Pas mus gydomasi ne dvasine ramybe, o dvasiniu nerimu. Jūsiškė išmintis, žinoma, nuostabi. Bet tai vienišo žmogaus išmintis. Mūsų kultūroje siekiama išmintis yra šeimos, Šventosios Šeimynos išmintis. Dievas Tėvas, Dievas Sūnus, Dievo Motina, patėvis, įbroliai, dėdės ir tetos, draugai, mokiniai, santykiai tarp jų. Visai kas kita.”

KVINTESENCIJA

Kodėl su jumis kalbu apie Dvasią? Todėl, kad ji jungia mus su

a) kitais žmonėmis,
b) su pačiu savimi kaip Dievo atvaizdu,
c) su Dievu.

Norėčiau, kad vyksmas vyktų ne Jumyse, o su Jumis. Norėčiau, kad Jūs tikėtumėt ne Dievą, o Dievu. Norėti asmenybės augimo, pasak Nietzsche’s, vadinasi, norėti prilygti Dievui.

Krikščionys pravoslavai siekia ne asmenybės augimo, o Dievo apraiškos žmoguje, Jūsų mintyse, jausmuose, žodžiuose, reikaluose, santykiuose, Jūsų gyvenime.

Keliai į didesnį dvasingumą gali būti skirtingi, pavyzdžiui, jie gali eiti ir per gailestingumą, ir per dėkingumą.

Tikrasis ponas yra tas, šalia kurio Jūs jausitės ponais, o ne samdiniais.

Jei kalbame apie ITG kaip metodą, tai yra metodas ne savijautai pa-gerinti, o naujam gyvenimui, naujai savijautai.

Mums svarbiausias liudijimas yra kankinio liudijimas.

Ypač svarbu neužmiršti Ivano Iljino minties: „Klausianti sąžinė turi klausti savęs ir apie save, ne dėl žinojimo, o dėl darymo.”

APSISPRENDIMAS

Štai ištraukos iš „Rusijos memuaruose”, jas Aleksandras Jefimovičius Alekseičikas man atsiuntė sunkių egzistencinių pasirinkimų laikotarpiu.

„Svarbu yra veidas, kiekvieno iš mūsų tikrasis veidas, kurį parduodame ir parduodame pigiai, už gyvenimiškos sėkmės putrą, o jis brangesnis ne tik už visokeriopą gerovę, bet ir už patį gyvenimą.”

„Ne liokajum būti, ne pataikauti, o daryti tą savo srities darbą, kuris išliks…”

„Pačios vandeningiausios upės iki šiol netrukdomai teka per rusų literatūros lygumas, iš jų troškulį numalšinti gali kiekvienas norintis. Nei daug, nei mažai, tai visa XIX amžiaus antrosios pusės rusų literatūra… Visose bibliotekose galima gauti neuždraustų kūrinių,… Gerceną ir Černyševskį. O Levas Tolstojus! Pabandykite užtvenkti tokią Niagarą!”

Ir dar viena ištrauka, atsiųsta berašant šį esė.

„O kas, jei krikščioniškas stebuklas visiškai nepažeidžia gamtos dėsnių, kas, jeigu tai – aukščiausias, galutinis šio dėsnio pasireiškimas?.. Ir tai kažkas, ką veikiau galima pajausti, pamatyti, suvokti širdimi, o ne įrodyti. Tai todėl, kad šitaip suprasti stebuklą galima tik patį gyvenimą suvokiant kaip stebuklą.

Kristus darė stebuklus… visada todėl, kad mylėjo, gailėjo, užjautė, žmonių kančias ir poreikius priimdamas kaip Savo poreikius, Savo kančią…

Mylint tampa įmanoma tai, kas žmogui atrodo neįmanoma.”

APIE TRIS ŽUVIS IR SEPTYNIS KEPALĖLIUS DUONOS

Vienoje grupėje 90-ųjų pradžioje tolimajame Biškeke savo akimis mačiau stebuklingą paleistuvės, ieškojusios kitokio gyvenimo, atsivertimą. Ir vėliau dar daug tokių stebuklingų atsivertimų. Viskas paprasta. Per Alekseičiką nuostabiai ir paprastai suprantama Evangelija.

Štai Kristus klausia savo mokinių, kiek tūkstančių žmonių pas jį atėjo. Jam pranešama, kiek tūkstančių, ir visi alkani. Jis klausia – kiek maisto mes turim su savim? Jam sakoma, kad tris žuvis ir septynis kepalėlius duonos. Tuomet jis liepia viską, kas yra, sutrupinti smulkiais gabalėliais, kad kiekvienam tektų, ir išdalyti. Bedalijant ir įvyksta stebuklas, žmonės atriša savo krepšelius, ištraukia, ką turėjo paslėpę, ir pasidalija su kitais.
Stebuklas toks, kad pasidarė gėda. Nesavanaudiška vieno meilė pažadino tūkstančių gėdą.

ESAME TINKLE

Kadaise, labai seniai, Alekseičikas mėgo kartoti savo mokiniams Semiono Franko frazę, kad žmonės dažnai savo problemas regi kaip susipainiojusį gyvenimo siūlą ir sąžiningai bando jį atraizgyti, tačiau benarpliojant vieną mazgą užsiveržia kitas. Mūsų gyvenimas panašesnis į tinklą, kuriame esame įvairiausiais ryšiais susiję su kitais žmonėmis.