Abraham H. Maslow

NEMOTYVUOTOS IR NETIKSLINGOS REAKCIJOS

(13 skyrius iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

Šiame skyriuje toliau stengsimės priartėti prie mokslo požiūriu tinkamos diferenciacijos tarp siekimo (veikimo, kliūčių įveikimo, laimėjimo, stengimosi, tikslingumo) ir buvimo-tapsmo (egzistavimo, ekspresijos, augimo, savęs aktualizavimo). Šitoks atskyrimas savaime suprantamas Rytų kultūroms ir religijoms, pavyzdžiui, daosizmui, o mūsų kultūroje jis pažįstamas kai kuriems filosofams, teologams, estetikams, į misticizmą įsigilinusiems asmenims bei vis didesniam būriui „psichologų humanistų”, egzistencinės psichologijos atstovų etc.

Vakarų kultūros pagrindas yra judėjiškoji krikščioniškoji teologija. Ypač Jungtinėse Valstijose viešpatauja puritonizmas ir pragmatizmo dvasia, kuri aukština darbą, kovą, pastangas, blaivumą ir uolumą, o pirmiausia tikslingumą1.
—————————————————
1 „… laisvos asociacijos, atsitiktinių įvaizdžių žaismas, neišnarpliojami sapnai, klajonės be tikslo (asmens) raidoje vaidina tokį vaidmenį, kurio jau dėl pačios šių reiškinių kilmės niekaip negalėtume paaiškinti jokiu ekonomijos principu ar kokiu tiesioginės naudos lūkesčiu. Tokioje mechanistinėje kultūroje kaip mūsų šios svarbios veiklos rūšys arba ne-pakankamai vertinamos, arba pražiūrimos…
—————————————————
Išrovus iš savęs nesąmoningą palankumą tam, kas mechaniška, tenka pripažinti, jog tai, kas „pertekliška”, yra taip pat svarbu žmogaus raidai kaip ir tai, kas ekonomiška, pa-vyzdžiui, tenka pripažinti, kad grožis suvaidino tokį pat reikšmingą vaidmenį evoliucijoje kaip ir naudingumas ir negali būti paaiškintas, kaip siekė Darwinas, vien kaip praktinė priemonė, skirta sužadinti seksualinį potraukį ir užtikrinti apvaisinimą. Trumpai sakant, suvokti gamtą mitologiškai, kaip ją suvokia poetas, pasinėręs į metaforas bei ritmus, lygiai taip leistina, kaip ir manyti gamtą esant gudria mechanika, siekiančia sutaupyti medžiagų, sudurti galą su galu, atlikti darbą našiai ir pigiai. Mechanistinė interpretacija yra tokia pat subjektyvi kaip poetinė, ir viena, ir kita gali būti naudinga” (347, p. 35).

Gordonas Allportas griežtai ir teisingai pabrėžia, jog „buvimas” reikalauja ne mažiau pastangų bei aktyvumo kaip ir siekimas. Jo sugestijos skatintų supriešinti siekimą kompensuoti trūkumus ir siekimą aktualizuoti save, o ne siekimą būti. Toks patikslinimas taip pat padeda atsikratyti per lengvai susikuriamo įspūdžio, kad „buvimas”, nemotyvuotos reakcijos ir betikslė veikla yra lengvesnės, reikalauja mažiau energijos ir pastangų negu išorinių problemų įveikimas. Toks kovojančio savęs tobulinimo pavyzdys, kokį įkūnija, pavyzdžiui, Beethoveno asmenybė, tik parodo, kad savęs aktualizavimo kaip dolce far niente (saldi palaima gamtos prieglobstyje, it.) interpretacija klaidinga.

Kaip ir visos kitos institucijos, mokslas apskritai, ir konkrečiai psichologija, nėra apsaugotas nuo tokio kultūrinio klimato ir atmosferos poveikių. Amerikietiškoji psichologija, būdama mokslo ir psichologijos dalimi, yra per daug pragmatiška, per daug puritoniška, per daug ištikima tikslingumui. Tai rodo ne tik jos padariniai ir išpažįstami tikslai, bet ir jos spragos, tai, ką ji ignoruoja. Vadovėliuose nėra skyrių apie pramogą ir linksmumą, apie laisvalaikį ir meditaciją, apie dykinėjimą ir krapštinėjimąsi palengva, apie veiklą, kuria nieko nesiekiama, kuri nenaudinga ir netikslinga, apie estetinę kūrybą ar patirtį arba apie nemotyvuotą veiklą. Vadinasi, Amerikos psichologija domisi tik puse gyvenimo visai nepaisydama kitos, gal net svarbesnės!

Vertybių požiūriu tokią nuostatą galime apibūdinti kaip rūpinimąsi vien tik priemonėmis, o tikslai paliekami nuošalyje. Tokia filosofija implicitiškai praktiškai persmelkusi visą Amerikos psichologiją (ji nesvetima ir ortodoksinei bei revizionistinei psichoanalizei), sutartinai neigiančią veiklą per se ir aukščiausią patirtį (jomis nieko nepasiekiama) ir tesirūpinančioje įveikiančia kliūtis, keičiančia, tikslinga veikla, kuria padaroma kas nors naudinga2.
———————————————–
2 „Kiekvieno individo egzistenciją galima suprasti kaip nepaliaujamą kovą siekiant patenkinti poreikius, sumažinti įtampą, išlaikyti pusiausvyrą.” „Molekulinio vieneto požiūriu individo elgesys visuomet nukreiptas į poreikius bei tikslus. Jei kokiu konkrečiu atveju toks vienetas nepasirodo esąs prasmingiausias ar naudingiausias, pirma turime iš naujo tirti, kiek pagrįsti mūsų stebėjimai, o ne tai, kiek naudingas šis vienetas. Dažnai elgesys gali atrodyti nemotyvuotas todėl, kad mums nepavyko konkrečiai nustatyti jį skatinančio poreikio ar tikslo, arba todėl, kad mes dirbtinai abstrahavome individo elgesio dalį, atskyrę ją nuo visuminio konteksto”. „Dabar mes pripažįstame, kad kiekviena gyvos būtybės reakcija turi būti tikslinga tuo požiūriu, kad ji turi būti pritaikyta išsaugoti rūšį, jei šiai rūšiai lemta išlikti kovoje už egzistavimą.” „…visa veikla motyvuota, ji išreiškia kokį nors tikslą.” „Tingumas, kaip ir kita žmogaus veikla, skirta tikslui.” „Visą elgesį sužadina poreikio spaudimas – visos poreikių rūšys jau nurodytos. Elgesys yra organizmo, besistengiančio mainų su aplinka būdu sumažinti šiuos poreikius, reakcija. Tad visą elgesį nulemia iš poreikio kylantis interesas.” „Visas žmogaus elgesys skirtas patenkinti poreikius.” „Visas elgesys motyvuotas, o visą išmokimą skatina atlygis.” „Poreikius determinuoja juos patiriantis asmuo ir, remdamiesi prielaida, kad visas elgesys patenkina sąmoningus arba nesąmoningus poreikius, galime daryti išvadą, jog poreikiai kyla iš individo elgesio.” „Tad visas elgesys nukreiptas į tikslus…”, „… dauguma, jei ne visi individo judesiai, reakcijos turi tiesioginį galutinį poveikį – arba individą nubaudžia, arba jam atlygina.” „Vieni poelgiai iš karto leidžia numatyti juos skatinančius potraukį ar motyvą, o kitos poelgių sekos nėra – bent jau reliatyviai – motyvuotos. Tikriausiai, išskyrus paprasčiausius refleksus, nėra tokio žmogaus veiksmo, kuris būtų visiškai nemotyvuotas.” „Pasak šio principo, visą elgesį iš pagrindų motyvuoja fiziologiniai organizmo reikalavimai, nesvarbu, ar postūmis veikti kyla iš tokių poreikių, kurie vadinami instinktais, potraukiais ar į tikslą nukreiptais siekiais…” Dėl to, kad visi šie autoriai kalba apie žemesniuosius, materialesnius poreikius, vaizdas tik dar liūdnesnis.
—————————————————–
Šios filosofijos kulminaciją gana atvira forma įkūnija Johno Dewey veikalas Vertinimo teorija (Theory of Valuation, 108), kuriame iš esmės paneigta tikslų egzistavimo galimybė. Patys tikslai yra tapę tik kitų priemonių priemonėmis… etc. (nors kituose savo veikaluose šis autorius pripažįsta tikslų egzistavimą).

Klinikiniu požiūriu mes jau aptarėme įvairius šios diferenciacijos aspektus šitokiu būdu:

1. B priede dėmesys atkreipiamas į tai, kad būtinas holistinis požiūris, leidžiantis pabrėžti koegzistavimą ir tarpusavio priklausomybę ir šitaip papildantis priežastingumo teorijos, ypač atomistinės jos atmainos, nuoseklumą. Priežastingumo grandinėje, kokią numato Dewey vertybių teorija, vienas daiktas veda prie kito, tas dar prie kito, tas dar prie kito… etc. Natūraliai tokia teorija suponuoja, kad niekas neturi savaiminės vertės. Priežastingumo teorija yra visiškai tinkamas, net būtinas įrankis į materialinius bei technologinius laimėjimus orientuotam gyvenimui, bet jis visiškai nenaudingas gyvenimui, kuris pabrėžia intensyvų savęs tobulinimą, estetinę patirtį, kontempliuoja gamtines vertybes, džiaugsmą, meditacinę nuostatą, profesionalų kurios nors srities išmanymą bei savęs aktualizavimą.

2. Trečiame skyriuje buvo pripažinta, kad „motyvuotas” nėra sinonimiška „determinuotas”. Yra ir kitų determinuojančių veiksnių, ne tik motyvų, pavyzdžiui, tokie konstituciniai pokyčiai kaip nudegimas saulėje ar liaukų veikla, brendimo sukelti pokyčiai, situacinės bei kultūrinės determinantės, tokie psichologiniai pokyčiai kaip retroaktyvusis ir proaktyvusis slopinimas ar latentinis išmokimas.

Nors šias dvi sąvokas pirmasis supainiojo Freudas (141), jo klaidą psichoanalitikai pasigavo taip plačiai, kad dabar jie automatiškai ieško motyvų, nesvarbu, kokie vyktų pokyčiai, pavyzdžiui, būtų egzema, skrandžio opa, rašymo riktai, užmiršimas etc.

3. Penktame skyriuje parodėme, kad daugelis psichologinių reiškinių yra veikiau nemotyvuoti, epifenomenalūs poreikių patenkinimo padariniai negu tikslingi, motyvuoti, išmokimo nulemti pokyčiai, kaip paprastai būdavo manoma. Tai, kad ši klaida ne tokia jau menka, iš karto matyti iš sąrašo reiškinių, kurie visiškai arba iš dalies laikyti poreikių patenkinimo padariniais, pavyzdžiui, psichoterapija, nuostatos, interesai, skoniai ir vertybės, laimė, pilietiškumas, požiūriai į save, visas pluoštas charakterio bruožų, tuzinas kitokių psichologinių padarinių. Poreikių patenkinimas leidžia rastis palyginti nemotyvuotam elgesiui, pavyzdžiui: „vos patenkinęs poreikius, organizmas leidžia sau nusimesti spaudimą, įtampą, būtinybės ir prievartos jausmą, pa-dykinėti, patinginiauti ir atsipūsti, neskubiai krapštinėtis, būti pasyviam, mėgautis saule, dailinti, dekoruoti ir puošti savo aplinką (ne vien ja naudotis), žaisti ir pramogauti, tingiai stebėti tai, kas nesvarbu, elgtis nerūpestingai ir netikslingai”.

4. 1937 m. atliktas eksperimentas tiriant pažįstamumo padarinius (309) parodė, kad paprastas, neatlyginamas, pasikartojantis kontaktas pagaliau iš-ugdydavo palankesnį požiūrį į pažįstamą objektą, žodį, veiklą, net jeigu iš pradžių šie atrodė ne itin patraukliai. Kadangi tai tipiškas asociacinio nepa¬stiprinto išmokimo atvejis, tai pastiprinimo teoretikams, mėgstantiems kalbėti apie atpildą ir įtampos sumažinimą, jis pasirodys visiškai nemotyvuotas.

5.Tryliktame skyriuje parodžiau, kaip svarbu įvairioms psichologijos sritims stereotipinį ar suklasifikuotą pažinimą atskirti nuo naujo, nuolankaus, receptyvaus, daosistinio pažinimo – to, kas konkretu, idiosinkratiška, unikalu, pažinimo, kuris yra nekaltas, be išankstinių nuostatų ir lūkesčių, į kurį neįsibrauna mūsų norai, viltys, baimės ar nerimas. Dauguma pažinimo aktų, atrodytų, tėra sustingęs, abejingas stereotipų atpažinimas ir jų katalogavimas. Toks tingus klasifikavimas brukant nauja į iš anksto egzistuojančias rubrikas iš esmės skiriasi nuo realaus, konkretaus suvokimo, kai iki galo ir nesuskaldytu dėmesiu aprėpiamas visas unikalaus reiškinio daugiaaspektiškumas. Tik toks suvokimas leidžia iki galo įvertinti patirtį ir ja mėgautis. Kiek skirstymas į rubrikas yra per ankstyvas išvadų užšaldymas, nes žmogus bijo to, kas nežinomąjį motyvuoja viltis sumažinti nerimą arba jo išvengti. Asmens, kuris nesibaimina to, kas nežinoma, arba (o tai yra beveik tas pat) pajėgia pakęsti dviprasmybę (135), suvokimas yra ne toks motyvuotas. Šiame skyriuje taip pat minėta, kad Murphy’io, Brunerio, Ansbacherio, Murray’aus, Sanfordo, McClellando, Kleino ir daugelio kitų atskleistas glaudus motyvacijos ir su-vokimo ryšys turėtų būti laikomas ne sveikatos požymiu, bet veikiau psichopatologiniu reiškiniu. Tiesmukiškai sakant, šis ryšys yra šiek tiek nesveiko organizmo simptomas. Save aktualizuojantiems žmonėms jis tik menkai reikšmingas, neurotiškų ir psichozės paveiktų žmonių šis ryšys ypač tvirtas, kaip kad manijų bei haliucinacijų atvejais. Apibūdinti šį skirtumą geriausia taip: sveikų žmonių pažinimas palyginti nemotyvuotas, nesveikų žmonių ¬palyginti motyvuotas. Šiuos klasikinius duomenis galima patikrinti stebint, pavyzdžiui, latentinį išmokimą kaip nemotyvuoto pažinimo atvejį.

6. Save aktualizuojančių žmonių tyrimas mus įtikino, kad būtina skirti jų motyvacinį gyvenimą nuo vidutiniškesnių žmonių motyvacinio gyvenimo. Jie aiškiai gyveno gyvenimą, kuris leido jiems realizuoti save, džiaugtis tuo, kas vertinga, save tobulinti, o ne vien tik siekti patenkinti pamatinius poreikius, kurių vidutinis pilietis nepatenkina, tai yra vadovavosi augimo motyvacija arba metamotyvacija, o ne trūkumo motyvacija. Tad jie buvo savimi, vystėsi, augo, brendo, niekur nekilo, pavyzdžiui, socialinio statuso atžvilgiu, nesistengė, kaip įprasta, varginančiai stengtis, nemėgino keisti jokios situacijos, išskyrus tą, kurioje buvo patys. Skirtumas tarp trūkumo motyvacijos ir augimo motyvacijos implikuoja, kad savęs aktualizavimas pats savaime nėra motyvuojamas keitimasis, nebent motyvaciją suprastume visiškai nauja prasme. Savęs aktualizavimas, visiškas organizmo potencijų išplėtojimas ir realizavimas artimesni augimui ir brendimui negu įpročio formavimui ar asociacijai per atlygį; būtent savęs aktualizavimas nėra įgyjamas iš išorės, veikiau jis skleidžiasi iš vidaus, iš to, kas subtiliąja prasme jau yra. Spontaniškumas savęs aktualizavimo lygmenyje, tai yra buvimas sveikam, natūraliam, – nemotyvuotas, iš tiesų jis net priešingas motyvacijai.

7. Pagaliau dešimtame skyriuje kiek išsamiau aptarta elgesio ir patirties ekspresinė determinantė, ypač jos implikacijos psichopatologijos ir psichosomatikos teorijai. Aš stipriai pabrėžiau, kad ekspresiją reikia vadinti palyginti nemotyvuota, priešingai negu problemų įveikimą, kuris yra motyvuotas ir tikslingas. Vienintelė alternatyva šiam kontrastui yra totali semantinė ir konceptualinė motyvacijos žodyno revoliucija.

Šiame skyriuje parodžiau, jog depresija, goldšteiniškasis katastrofiškas palūžimas, Maierio frustracijos įkvėptas elgesys bei katarsio ir palengvėjimo reiškiniai apskritai taip pat ekspresyvūs, tai yra palyginti nemotyvuoti. Froidiškieji riktai, tikai, laisvos asociacijos laikomi tiek ekspresyviais, tiek motyvuotais.

8. Elgesys, išskyrus anksčiau aptartas nedažnas išimtis, yra veikiau priemonė negu tikslas, būtent jis leidžia pasaulyje ką nors nuveikti. Klausimas, ar dėl subjektyvių būsenų, kaip teisėto psichologinio tyrimo objekto, pašalinimo a priori nėra sunkiau spręsti mūsų aptariamą problemą ar net visiškai neįmanoma jos išspręsti. Tikslai, kaip man atrodo, itin dažnai būna subjektyvios pasitenkinimo patirtys. Neatsižvelgiant į tą faktą, kad dauguma instrumentinių poelgių žmogui vertingi tik todėl, kad jie sukelia šias subjektyvias tikslų patirtis, pats elgesys dažnai tampa mokslo požiūriu beprasmiškas (492). Patį biheiviorizmą geriau suprasime, jei laikysime jj bendrų puritoniškųjų pastangų ir išsiugdytos tik ką aptartos nuostatos viena iš kultūrinių išraiškų. Tad prie įvairių kitų jo trūkumų reikėtų pridurti dar etnocentrizmą.

SĄLYGIŠKAI NEMOTYVUOTŲ REAKCIJŲ PAVYZDŽIAI

Jau išvardijome kelias plačias kategorijas reiškinių, kuriuos derėtų laikyti daugiau ar mažiau nemotyvuotais, ir tai pareina nuo galimų įvairių žodžio „motyvacija” apibrėžimų. Yra ir daug kitų nemotyvuotų reakcijų, kurias dabar trumpai aptarsime. Reikia pažymėti, kad jos visos yra palyginti ignoruojamos psichologijos sritys ir mokslo tyrinėtojui yra puikus pavyzdys to, kaip ribotas požiūris į pasaulį sukuria ribotą pasaulį. Staliui, kuris yra tik stalius, pasaulis padarytas iš medžio.

MENAS

Meno kūrimas gali būti palyginti motyvuotas, būtent kai jį kuriant stengiamasi perteikti patirtį, sužadinti emocijas, parodyti ar padaryti ką nors kitam asmeniui; arba jis gali būti palyginti nemotyvuotas, kai jis veikiau ekspresyvus, o ne komunikacinis, kai kreipiamasi veikiau į vieno asmens vidų, o ne į asmenų tarpusavio santykius. Tai, kad ekspresija gali turėti ir nenumatytą poveikį (šalutinę naudą) tarpusavio santykiams, mums šiuo atveju ne taip svarbu.

Tačiau mums labai svarbus toks klausimas: „Ar yra išraiškos poreikis?” Jei taip, tada meninė raiška, o kartu ir katarsio bei įtampos sumažinimo reiškiniai lygiai taip motyvuoti, kaip maisto ar meilės troškimas. Kaip jau ne kartą esu minėjęs ankstesniuose skyriuose, manau, kad netrukus įrodymai privers mus pripažinti, jog yra poreikis veiksmu išreikšti organizme kilusius impulsus. Kad čia susidursime su paradoksu, aišku iš to fakto, jog visi poreikiai ar visi gebėjimai yra impulsas ir todėl siekia išraiškos. Ar šį išraiškos poreikį reikėtų vadinti atskiru, o gal laikyti jį kiekvieno impulso universalia savybe?

Dabar mums dar nėra būtina pasirinkti vieną ar kitą alternatyvą, nes vienintelis mūsų tikslas yra parodyti, kad visos jos ignoruojamos. Ta, kuri paaiškės esanti vaisingiausia, privers mus pripažinti (1) nemotyvacijos kategoriją arba (2) būtinybę iš pagrindų rekonstruoti visą motyvacijos teoriją.

Subtiliam žmogui lygiai toks pats svarbus yra estetinės patirties klausimas. Daugeliui žmonių tai tokia turtinga ir vertinga patirtis, kad jie tik pašieps ar paniekinamai numos ranka į kiekvieną psichologijos teoriją, paneigiančią šią patirtį ar jos nepaisančią, nesvarbu, kiek moksliškai pagrįstas galėtų būti toks nepaisymas. Mokslas turėtų paaiškinti visą tikrovę, o ne tik nuskurdintas bei anemiškas jos dalis. Tas faktas, kad estetinė reakcija yra nenaudinga ir betikslė, kad mes nieko nežinome apie jos motyvaciją, jei iš viso yra kokia nors motyvacija įprasta prasme, turėtų mums atskleisti tik mūsų oficialiosios psichologijos skurdą.

Net estetinis suvokimas, kognityviai kalbant, gali atrodyti sąlygiškai nemotyvuotas palyginti su įprastais pažinimo reiškiniais. Tryliktame skyriuje matėme, kad rubrikuojantis suvokimas geriausiu atveju dalinis; tai ne tiek įsigilinimas į visus objekto požymius, kiek jo klasifikavimas remiantis tais keliais požymiais, kurie naudingi mums, kurie mums rūpi, kurie patenkina mūsų poreikius arba kelia grėsmę, kad jie nebus nepatenkinti. Daosistinis, nesuinteresuotas reiškinio daugiaaspektiškumo suvokimas (atsižvelgiant ne tiek į jo naudingumą, kiek jo gebėjimą suteikti aukščiausias patirtis) yra vienas iš estetinio suvokimo bruožų3.
————————————-
3 „Smegenys daro tokią atranką: jos aktualizuoja naudingus prisiminimus, o į žemutinius sąmonės klodus nustumia tuos, kurie mums nenaudingi. Tą patį galime pasakyti ir apie suvokimą. Veiksmo pagalbininkas, jis išskiria iš tikrovės kaip visumos mus dominančią jos dalį, parodo mums ne tiek pačius daiktus, kiek tai, kaip šiuos daiktus galime panaudoti. Jis iš anksto juos suklasifikuoja, priklijuoja etiketes. Vos žvilgterėję į objektą, jau žinome, kokiai kategorijai jis priklauso. Bet retkarčiais, dėl laimingo atsitiktinumo, atsiranda žmonių, kurių juslės ar sąmonė nėra tokie prisirišę prie gyvenimo. Gamta užmiršo susieti jų sugebėjimą suvokti su jų gebėjimu veikti. Žvelgdami į kokį nors daiktą, jie mato daiktą, o ne naudingą sau daiktą. Jie suvokia ne tam, kad numatytų, kaip veiks, o tiesiog suvokia tam, kad suvoktų, – tiesiog be kokio nors tikslo, tiesiog todėl, kad suvokti malonu. Vienu iš savo prigimties aspektų, ar tai būtų jų sąmonė, ar kuri nors juslė, jie jau gimė atsieti; ir priklausomai nuo to, ar tai kurios nors konkrečios juslės, ar sąmonės atsietumas, jie tampa tapytojais ar skulptoriais, muzikantais ar poetais. Tad įvairiuose menuose matome kur kas betarpiškiau išreikštą tikrovės viziją; kaip tik dėl to, kad menininkas ne taip atkakliai veržiasi panaudoti savo suvokimą, jis suvokia daugiau dalykų” (46, p. 162-163).
—————————————–
Manau, kad mąstant apie būtį, išeities tašku galėtu būti laukimo samprata. Katė prieš saulę laukia ne daugiau, negu laukia medis. Laukimas reiškia iššvaistytą, neįvertintą laiką, kuris organizmui yra visiškai bereikšmis, jis yra tik į priemones orientuotos gyvenimo nuostatos šalutinis produktas. Maža to, dažniausiai tai dar ir kvaila, neveiksminga, švaistūniška reakcija, kadangi
(1) nekantravimas paprastai nieko doro neduoda net efektyvumo požiūriu,
(2) net ir priemonių patirtimi bei priemonėmis esančiais poelgiais įmanoma gėrėtis, mėgautis, vertinti juos dėl jų pačių, kitaip sakant, be papildomų išlaidų. Kelionė yra puikus pavyzdys, kaip galima maloniai praleisti laiką paverčiant jį aukščiausia patirtimi, arba galima jį tuščiai iššvaistyti. Kitas pavyzdys – mokymasis. Taip pat apskritai tarpasmeniniai santykiai.

Čia reikėtų paminėti ir tam tikrą iššvaistyto laiko sampratos inversiją. Orientuotam į naudą, tikslą, poreikių sumažinimą asmeniui iššvaistytas būna tas laikas, per kurį jis nieko nenuveikia ir nieko nepasiekia. Nors toks laiko praleidimas yra visiškai teisėtas, galėtume pasakyti, kad lygiai teisėtai galėtume iššvaistytu laiku laikyti tą laiką, kuris nesuteikia jokios aukščiausios patirties, t. y. tą, kuris praleidžiamas nesimėgaujant. „Laikas, kurį švaistydamas mėgaujiesi, nėra sugaištas laikas.” „Kai kurie nebūtini dalykai vis dėlto gali būti esminiai.”

Puikus pavyzdys, kaip mūsų kultūra nesugeba tiesiogiai pripažinti aukščiausių patirčių, yra tokie užsiėmimai kaip vaikščiojimas, irklavimas, golfas etc. Šias veiklos rūšis garbstome, nes jos leidžia žmogui išeiti į lauką, pabūti gamtoje, saulėje, malonioje aplinkoje. Iš tikrųjų tai būdai, kuriais tai, kas turėtų būti nemotyvuota veikla, aukščiausia patirtis, įspraudžiama į tikslingą, kažko siekiančią, pragmatiškumo suvaržytą veiklą norint nuraminti vakarietišką sąžinę.

MOKĖJIMAS VERTINTI, MĖGAVIMASIS, NUOSTABA, ENTUZIAZMAS, ŽlNOVIŠKUMAS, AUKŠČIAUSIA PATIRTIS

Organizmas pasyviai priima ir mėgaujasi ne tik estetine, bet ir daugeliu kitų patirčių. Vargu ar galėtume pasakyti, kad pats mėgavimasis yra motyvuotas, jei jau taip, galima būtų jį pavadinti aukščiausiu motyvuotos veiklos tikslu ar siekiu, pamatinių poreikių patenkinimo epifenomenu.

Mistinė patirtis, pagarbios baimės, gėrėjimosi, nuostabos, paslapties, žavėjimosi patirtis – tai subjektyviai turtingos, vis tos pačios pasyvios estetinės prigimties patirtys, jos užplūsta organizmą, užtvindo jį panašiai kaip muzika. Jos taip pat yra ir aukščiausios patirtys, savaiminės, o ne instrumentinės, visai nekeičiančios išorinio pasaulio. Tai pasakytina ir kalbant apie laisvalaikį, jei tinkamai jį apibrėšime (375).

Gal čia tinka kalbėti apie du tokius aukščiausius malonumus: (1) K. Būhlerio funkcinį malonumą ir (2) tiesiog malonumą gyventi (biomalonumą, entuziastingą mėgavimąsi gyvenimu). Juos ypač aiškiai matome stebėdami vaiką, kuris, ką tik išmokęs kažką naujo, kartoja ir kartoja tą veiksmą su tokiu neblėstančiu pasimėgavimu, kokį suteikia tik sėkmingas funkcionavimas. Šokimas taip pat gali būti geras pavyzdys. O kalbant apie pamatinį malonumą gyventi, tai kiekvienas sergantis, prislėgtas ar kankinamas gyvenimo šleikštulio patvirtins, koks realus tas didžiausias biologinis malonumas (entuziastingas mėgavimasis), kuris yra automatiškas, specialiai nesiekiamas, nemotyvuotas buvimo sveikam ir gyvam vaisius.

STILIAI IR SKONIAI

Dešimtame skyriuje elgesio stilius, priešinamas elgesio funkcijoms bei tikslams, buvo paminėtas kaip ekspresijos pavyzdys remiantis Allportu (8), Wer-neriu (464) ir Wertheimeriu (465,467) bei kitais autoriais.

Norėčiau čia pridurti šiek tiek 1939 m. mano aprašytų duomenų (305), kurie turėtų pailiustruoti ir pagrįsti šį teiginį. Šių tyrimų metu stengiausi atskleisti, kokiais įvairiais būdais linkusios dominuoti labai save vertinančios moterys (stiprios, pasitikinčios savimi, save teigiančio charakterio) skyrėsi nuo dominuoti nelinkusių moterų (menkai save vertinančių, pasyvių, drovių, uždaro charakterio). Atsiskleidė tiek daug skirtumų, kad galiausiai tapo gana lengva „diagnozuoti”, tad ir pagrįsti skirtumus paprasčiausiai stebint, kaip jos vaikšto, kalba ir t.t. Jų charakterio struktūra atsiskleisdavo per skonius, drabužius, elgesį pobūvyje bei atvirai funkcinį, tikslingą, motyvuotą elgesį. Pakaks ir kelių pavyzdžių.

Stipresnis asmuo parodo savo stiprumą rinkdamasis sūresnį, rūgštesnį, kartesnį, aštraus ir stipraus skonio maistą, pavyzdžiui, aštraus, o ne švelnaus skonio sūrius, maistą, kuris gero skonio, nors ir ne toks patrauklus, gal net bjauriai atrodantis, pavyzdžiui, vėžiagyvius, taip pat maistą, kuris naujas ir neragautas, pavyzdžiui, keptas voveraites, sraiges. Šie asmenys ne tokie smulkmeniški, ne taip greitai pajunta šleikštulį, mažiau jaudinasi dėl nepatraukliai ar paskubomis paruošto maisto. Ir vis dėlto šios moterys daug nuoširdžiau, aistringiau, stipriau mėgsta gerą valgį negu mažiau dominuoti linkusios moterys.

Pasak fizionominio izomorfizmo principo (464), tos pačios savybės išryškėja ir kitose gyvenimo srityse, pavyzdžiui, šių moterų kalba „kietesnė”, šiurkštesnė, sodresnė, jos pasirenka „kietesnius”, stipresnius, šiurkštesnius vyrus; jų reakcijos į išnaudotojus, kraugerius ir kitus, norinčius jomis pasinaudoti žmones, yra stipresnės, tvirtesnės ir atkaklesnės.

Eisenbergo tyrimai (118) įvairiais kitais būdais smarkiai parėmė šias išvadas. Pavyzdžiui, pasižyminčios smarkiu polinkiu dominuoti ir save vertinančios moterys (294) dažniau vėluodavo į susitikimus su eksperimentatoriumi, rodė jam mažiau pagarbos, elgdavosi atsainiau, tiesmukiškiau, buvo globėjiškesnės, ne tokios įsitempusios, nerimastingos ir susijaudinusios, greičiau priimdavo pasiūlytą cigaretę, nesidrovėdavo įsitaisyti patogiau nelaukdamos raginimo ar kvietimo.

Dar kitas tyrimas (311) atskleidė, kad jų seksualinės reakcijos skiriasi dar ryškiau. Stipresnės moters seksualinei elgsenai dažniau tikdavo apibūdinimas „pagoniška”, ji lengviau prieinama, linkusi į seksualinius eksperimentus. Ši moteris rečiau bus nekalta, ji veikiausiai masturbavosi, turėjo santykių ne su vienu vyru, daug daugiau linkusi išmėginti tokius eksperimentus kaip homoseksualumas, kunilingusas ar felatio bei analinis santykiavimas. Kitaip sakant, tokia moteris ir šioje srityje bus tiesesnė, mažiau nuslopinta, tvirtesnė, atkaklesnė, stipresnė. (Žr. ir De Martino darbą, 107.)

Nepublikuotas Carpentero eksperimentas (79), atskleidžiantis dominuojančių ir dominuoti nelinkusių moterų muzikinio skonio skirtumus, lenkia mus prie iš anksto numatomos išvados, kad labai save vertinančios moterys daugiau vertina keistą, laukinę, nežinomą muziką, joms patinka kakofonija, suardyta melodija, jos vertina daugiau stiprią negu švelnią muziką.

Meadow (335) parodė, kad menkai save vertinančios moterys (drovios, bailios, mažiau savimi pasitikinčios), ištiktos streso, degraduodavo intelektualiai greičiau negu aukštai save vertinančios, t. y. jos buvo ne tokios stiprios.

(Žr. 297a, paralelių su McClellando bei jo bendraminčių darbu, kuriame tiriamas laimėjimų poreikis.)

Šie pavyzdžiai mūsų teiginiui vertingi todėl, kad iliustruoja aiškiai matomą faktą, jog viskas, ką aptarėme, yra nemotyvuoti pasirinkimai, visa tai išreiškia charakterio struktūros tipą, lygiai taip pat kaip Mozarto muzika vienaip ar kitaip išreiškia Mozarto stilių, o Renoiro nutapyta Delacroix paveikslo kopija labiau primena Renoirą negu Delacroix.

Visi šie pavyzdžiai yra ekspresyvūs, kaip žmogaus rašysena, TAT* paveikslėliai ar Rorschacho testų rezultatai bei žaidimas lėlėmis.
———————————————–
*Thematic Apperception Test, teminis apercepcijos testas, kurį sukūrė Murray’us ir Morga-nas.- Vert. pastaba.
———————————————-

ŽAIDIMAS

Žaidimas gali arba padėti įveikti kliūtis, arba būti ekspresyvus (žr. p. 105), arba ir toks, ir kitoks, kaip dabar jau aišku iš literatūros apie žaidimo terapiją bei diagnozavimą žaidimo pagrindu. Atrodo gana tikėtina, kad ši bendra išvada išstums įvairias funkcines, tikslo, motyvacines žaidimo teorijas, kurios buvo suformuluotos anksčiau. Kadangi niekas negali uždrausti taikyti kliūčių įveikimo-išraiškos dichotomijos gyvūnams, dabar jau pagrįstai galime laukti ir naudingesnių bei realistiškesnių gyvūnų žaidimo interpretacijų. Norint atverti šią naują sritį tyrinėjimams, tereikia pripažinti, kad žaidimas gali būti nenaudingas ir nemotyvuotas, kad jis veikiau buvimo, o ne ko nors siekimo reiškinys, veikiau tikslas, o ne priemonė. Tą patį tikriausiai galėtume pasakyti apie juoką, linksmumą, žvalumą, pramogavimą, džiaugsmą, ekstazę, euforiją etc.

IDEOLOGIJA, FILOSOFIJA, TEOLOGIJA, PAŽINIMAS

Tai dar viena sritis, kuri atsispyrė oficialiosios psichologijos instrumentams. Manau, iš dalies todėl, kad mąstymas nuo Darwino iki Dewey paprastai būdavo automatiškai suprantamas kaip problemų sprendimas, t. y. kaip funkcionalus ir motyvuotas.

Tie negausūs duomenys, kuriuos jau galime pasitelkti prieštaraudami šiai prielaidai, sukaupti daugiausia analizuojant didesnius mąstymo produktus – filosofines sistemas, o jų koreliacijas su individualia charakterio struktūra gana nesunku nustatyti (192). Atrodo labai suprantama, kad toks pesimistas kaip Schopenhaueris turėtų sukurti pesimistinę filosofiją. Laikyti ją vien racionalizacija, gynybiniu ar apsauginiu mechanizmu tikrai naivu po viso to, ką mes sužinojome iš TAT istorijų ar vaikų meninės kūrybos. Kiekvienu atveju, jei pažvelgtume į panašios ekspresijos kūrinius, tai ar Bacho muzika ar Rubenso tapyba gali būti gynyba arba racionalizacija?

Prisiminimas taip pat gali būti palyginti nemotyvuotas, kaip aiškiai rodo latentinio išmokimo reiškinys, didesniu ar mažesniu mastu būdingas visiems žmonėms. Tyrinėtojų šurmulys dėl šios problemos tikrai nereikšmingas, kadangi mums nesvarbu, ar žiurkėms būdingas latentinis išmokimas. Žmonėms kasdieniame jų gyvenime jis neabejojamai būdingas.

Ansbacherio (13) atradimas, kad nesaugūs žmonės smarkiai linkę išlaikyti atmintyje nesaugius ankstyvosios vaikystės prisiminimus, ir mano paties atradimas, kad nesaugūs žmonės itin dažnai sapnuoja nesaugumą išreiškiančius sapnus, taip pat paremia mūsų samprotavimus. Atrodo, tai akivaizdžios požiūrio į pasaulį išraiškos. Aš neįsivaizduoju, kaip įmanoma jas nepritempiant interpretuoti vien tik kaip poreikių patenkinimą, atlygį arba pastiprinimą.

Kiekvienu atveju tiesą ar teisingą atsakymą dažnai tiesiog suvokiame be jokių pastangų, ne kaudamiesi dėl jų ar jų ieškodami. Faktas, jog atliekant daugumą eksperimentų vienokia ar kitokia motyvacija būtina, kad išspręstume problemas, lengvai gali būti vien problemų trivialumo ar dirbtinumo padarinys, o ne įrodymas, kad visas mąstymas turi būti motyvuotas. Gerą gyvenimą gyvenančio sveiko žmogaus mąstymas, kaip ir suvokimas, gali būti spontaniškas ir pasyvus priėmimas arba kūryba, nemotyvuota, pastangų nereikalaujanti, laiminga prigimties ir organizmo egzistencijos išraiška; toks žmogus leidžia visam kam vykti, o ne priverčia visa tai vykti, jo mąstymas -toks pats jo buvimo pavyzdys kaip ir gėlės aromatas ar obuoliai ant obels.