Ponios ir ponai! Tikriausiai paskutinę paskaitą apie bendrą nervingumą palaikėte neišsamiausiu ir nepakankamiausiu mano pranešimu. Žinau tai ir manau, kad niekas negalėjo jūsų nustebinti labiau, nei tai, jog visiškai neužsiminiau apie baimę, kuria skundžiasi daugelis nervų ligonių, laikydami ją baisiausia kančia, galinčia tapti be galo intensyvia ir sukelti beprotiškiausius veiksmus. Tačiau norėjau bent šiuo klausimu nebūti santūrus; priešingai, nusprendžiau itin pabrėžti nervų ligonių baimės problemą ir ją išsamiai išdėstyti.

Kas yra baimė, nereikia pasakoti; kiekvienas jūsų kažkada esate patyrę šį pojūtį arba, tiksliau kalbant, šią afektyvią būseną. Bet manau, nė vienas nesate pakankamai rimtai savęs paklausęs, kodėl kaip tik nervų ligoniai jaučia kur kas didesnę baimę negu kiti žmonės. Galbūt tai atrodo savaime suprantama; juk paprastai žodžiai „nervingas” ir „baikštus” [ängstlich] naudojami kaip sinonimai, tarsi jie reikštų tą patį. Bet tam neturime jokios teisės; esama baikščių žmonių, kurie anaiptol nėra nervingi, ir, antra vertus, esama ligonių, kuriuos kamuoja daugybė simptomų, bet tarp tų simptomų neaptiksime polinkio baimei.

Daugiau Daugiau

Ponios ir ponai! Išklausę paskutines paskaitas įveikėte tokią sunkią darbo dalį, kad dabar valandėlei paliksiu mūsų temą ir kreipsiuosi į jus.

Žinau, kad esate nepatenkinti. Kitaip įsivaizdavote „Psichoanalizės įvadą”. Tikėjotės išgirsti gyvenimiškų pavyzdžių, o ne teoriją. Sakote man, kad šį tą supratote apie neurozių priežastis tąsyk, kai pateikiau paralelę „pusrūsyje ir pirmame aukšte”, bet verčiau tai būtų buvę tikri stebėjimai, o ne išgalvota istorija. Arba esą jums kiek paaiškėjusi simptomų „prasmė”, kai pradžioje papasakojau apie du – reikia manyti, neišgalvotus, – simptomus ir išnagrinėjau juos bei jų ryšį su ligonių gyvenimu; tikėjotės, kad taip tęsiu ir toliau. Užuot elgęsis šitaip, pateikdavau jums plačias, neaprėpiamas teorijas, kurios niekada nebūdavo išsamios, nuolat pasipildydavo naujais elementais, negana to, naudodavau sąvokas, kurių dar nebūdavau paaiškinęs, deskriptyvų dėstymą keisdavau dinamine samprata, šią – vadinamąja „ekonomine”, neleisdamas suvokti, kurie iš pateikiamų terminų reiškia tą patį ir keičiami vienas kitu tik dėl skambumo priežasčių, be to, pasiūliau jums tokias plačias sąvokas, kaip malonumo, realybės principai ir filogenetinis paveldas, žodžiu, užuot pateikęs žadėtąjį įvadą, prieš jūsų akis išskleidžiau kažin ką, vis labiau tolstantį nuo jūsų.

Daugiau Daugiau

Ponios ir ponai! Nespecialistui ligos esmė yra jos simptomai, tad, jo manymu, norint išgydyti ligą reikia panaikinti tuos simptomus. Gydytojas stengiasi skirti ligą nuo jos simptomų ir teigia, kad panaikinę simptomus anaiptol nebūtinai išgydome ligonį. Bet jei kas ir lieka iš ligos panaikinus simptomus, tai tik ligos gebėjimas kurti naujus simptomus. Tad kol kas laikykimės nespecialistų požiūrio ir tarkime, kad įsigilinę į ligos simptomus suvokiame ir ligą.

Simptomai (žinoma, kalbame apie psichinius arba psicho-geninius simptomus ir psichinę negalią) – tai individo gyvenimo visumai žalingi ar bent visiškai nereikalingi aktai, kuriais ligonis skundžiasi, dažniausiai apibūdindamas juos kaip priverstinius, nemalonumo arba kančios lydimus aktus. Šie aktai žalingi, nes jie reikalauja tam tikrų psichinių sąnaudų, antra vertus, papildomų psichinių sąnaudų prireikia jiems įveikti. Intensyviai formuojantis simptomams dėl šių sąnaudų individui pavaldi psichinė energija gali labai sumažėti, ir jis gali nebepajėgti spręsti svarbius gyvenimo uždavinius. Kadangi čia labiausiai lemia iššvaistytos energijos kiekis, lengvai suprasite, kad „negalia” yra iš esmės praktinė sąvoka. Bet jei laikydamiesi teorinio požiūrio nepaisysite kiekybių, lengvai galėsite pasakyti, kad mes visi esame ligoniai, t. y. neurotikai, nes simptomų atsiradimo sąlygos aptinkamos ir tiriant normalius žmones.

Daugiau Daugiau

Ponios ir ponai! Girdėjome, jog libido funkcija turi ilgai vystytis, kad galiausiai vadinamuoju normaliu būdu imtų tarnauti giminės pratęsimo tikslams. Dabar norėčiau parodyti, kokią reikšmę šis faktas įgyja sąlygodamas neurozes.

Tikiuosi, neprieštarausime bendrosios patologijos teorijoms, padarę prielaidą, kad besivystantis libido patiria du pavojus: pirma, gaišties [HemmungJ, ir, antra, regresijos [Regression]. Tai reiškia, kad vykstant bendrai biologinių procesų kaitai pasitaiko, jog ne visos paruošiamosios fazės praeinamos vienodai sėkmingai ir visiškai įveikiamos; kai kurios libido funkcijos dalys ilgam įstringa šiose ankstyvose fazėse ir bendrą jo raidos paveikslą papildo vystymosi pertrūkiai.

Daugiau Daugiau

Ponai! Man susidarė įspūdis, kad neįstengiau įtikimai paaiškinti, kokią reikšmę mūsiškei seksualumo sampratai turi iškrypimai. Todėl norėčiau kiek įmanydamas pataisyti ir papildyti tai, ką išdėsčiau.

Ne vien dėl iškrypimų buvome priversti pakeisti seksualumo sąvoką ir kartu sukėlėme tokį audringą pasipriešinimą. Tai padaryti dar labiau paskatino infantilaus seksualumo studijos, o abiejų reiškinių atitikimas buvo lemiamas. Bet kad ir kokios akivaizdžios būtų infantilaus seksualumo apraiškos vėlesniais vaikystės metais, jos tampa vis labiau neapibrėžtos, kai artėjame prie jų užuomazgų. Nenorėdamas kreipti dėmesio į jų vystymosi istoriją ir analitinius ryšius, gali ginčyti jų seksualinį pobūdį ir priskirti joms kokias nors kitas, nediferencijuotas, ypatybes. Nepamirškite, kad dabar neturime jokio kito visuotinai pripažinto požymio, nusakančio seksualinę kokio nors proceso prigimtį, išskyrus minėtąjį to proceso ryšį su giminės pratęsimo funkcija; bet šis požymis pernelyg ribotas, todėl turime jo atsisakyti. Biologiniai kriterijai, tarkim, W. Fliebo pasiūlytieji 23-ų ir 28-ų dienų periodai, kol kas labai ginčytini; cheminės seksualinių procesų ypatybės, kurias numanome, dar tik turi būti atrastos. Tačiau seksualiniai suaugusių žmonių iškrypimai, priešingai, yra visiškai apčiuopiami ir nedviprasmiški. Net visuotinai pripažintas jų pavadinimas rodo, kad jie neabejotinai susiję su seksualumu. Lai vadina juos degeneracijos požymiais ar kaip kitaip, bet kol kas dar niekas nedrįso jų priskirti kokiems nors kitiems, o ne seksualinio gyvenimo fenomenams. Vien dėl jų turime teisę sakyti, kad seksualumas ir giminės pratęsimo funkcija nesutampa, nes akivaizdu, kad visų iškrypimų atveju atsižadama giminės pratęsimo tikslų.

Daugiau Daugiau

Ponios ir ponai! Atrodo, jokių abejonių neturėtų kilti dėl to, ką reikėtų laikyti „seksualiniais” dalykais. Pirmiausia tai, kas nepadoru, apie ką negalima kalbėti. Esu girdėjęs, kad vieno žymaus psichiatro mokiniai pamėgino įtikinti savo mokytoją, jog isterikų simptomai dažnai vaizduoja seksualinius veiksmus. Šiam tikslui jie nusivedė jį prie lovos, kurioje gulėjo isterikė; jos priepuoliai neabejotinai primindavo gimdymą. Bet psichiatras paprieštaravo: juk gimdymas visai ne seksualinis procesas. Žinoma, gimdymas ne visada yra kažkas nepadoraus.

Daugiau Daugiau

Ponios ir ponai! Kad geriau suprastume neurozes, mums reikia naujos patirties, ir ši bus dvejopa. Bet abiem atvejais tai labai keista ir visiškai netikėta patirtis. Išklausę pernykštes paskaitas, jūs jau esate pakankamai tam pasiruošę.

Pirma: ligonis, kurį imamės gydyti, kurį stengiamės išvaduoti nuo liguistų simptomų, atsako mums stipriu, atkakliu, visą gydymo laikotarpį trunkančiu priešinimusi [Widerstand]. Tai labai keistas faktas, tad neturėkime pernelyg didelių vilčių, kad juo bus patikėta. Ligonio giminaičiams geriausia apskritai nieko neužsiminti, nes jie būtinai pamanys, kad išsisukinėjame, siekdami pateisinti ilgą gydymo trukmę ar nesėkmingą jo baigtį. Be to, ir ligonis visus šio priešinimosi fenomenus pateikia nesuvokdamas, jog priešinasi, ir didžiule sėkme laikome, jei mums pavyksta pasiekti bent jau tai, kad jis suvokia šitą priešinimąsi ir atsižvelgia į jį. Tik pamanykite, ligonis, kuris taip kamuojasi dėl savo simptomų ir verčia kamuotis artimuosius, ligonis, pasiryžęs paaukoti galybę laiko, pinigų, jėgų, pasiryžęs įveikti save, kad tik išsivaduotų nuo tų simptomų, – tas pats ligonis priešinasi gelbėtojui, skatindamas savo ligą. Koks neįtikėtinas teiginys! Bet tai tiesa, o į priekaištus, jog tai neįtikėtina, tegalime atsakyti, kad gyvenime pasitaiko analogiškų atvejų, kad kiekvienas, dėl nepakeliamo dantų skausmo kreipęsis į dantų gydytoją, tikriausiai stvėrė jį už rankos, kai šis su replėmis artėjo prie skaudančio danties.

Daugiau Daugiau

AŠTUONIOLIKTA PASKAITA

Fiksacija į traumą. Nesąmoningumo sritis

Ponios ir ponai! Paskutinį kartą sakiau, kad savo darbą ketiname tęsti, nepaisydami kylančių abejonių, atsižvelgdami į mūsų atradimus. Kol kas apskritai nepaminėjome dviejų įdomiausių išvadų, išplaukiančių iš mūsų aptartų pavyzdžių analizės.

Pirma: susidaro įspūdis, jog abi pacientės fiksuojasi į tam tikrą praeities fragmentą, neįstengia nuo jo išsivaduoti, ir kaip tik todėl joms svetima ir dabartis, ir ateitis. Liga tapo jų prieglobsčiu – taip anksčiau žmonės pasitraukdavo į vienuolynus, ten kęsdami sunkius likimo smūgius. Mūsų pirmąją pacientę tokia žiauri lemtis ištiko dėl faktiškai iširusios santuokos. Savo simptomais moteris tarsi toliau palaiko ryšį su vyru: išmokome suprasti jį užstojančius ir aukštinančius, jam atleidžiančius, jo netektį apraudančius balsus. Nors ji jauna ir kitų vyrų geidžiama, bet griebėsi visų įmanomų realių ir įsivaizduojamų (magiškų) atsargumo priemonių, kad liktų jam ištikima. Ji vengia pašalinių žmonių, nesirūpina savo išore, taip pat neįstengia greitai pakilti iš krėslo, kuriame sėdėjo, negali nieko dovanoti motyvuodama tuo, kad niekas negali turėti jokio iš jos gauto daikto.

Daugiau Daugiau

SEPTYNIOLIKTA PASKAITA

Simptomų prasmė

Ponios ir ponai! Praeitą paskaitą minėjau, kad klinikinei psichiatrijai nėra labai svarbu, kaip pasireiškia atskiras simptomas ir koks jo turinys, kad psichoanalizė, priešingai, atsižvelgė kaip tik į tai ir pirmiausia nustatė, jog simptomas yra prasmingas ir siejasi su ligonio išgyvenimais. Pirmiausia neurozinių simptomų prasmę aptiko J. Breueris, tyrinėjęs vieną nuo tol išgarsėjusį isterijos atvejį ir sėkmingai pagydęs pacientę (1880-1882). Tiesa, nepriklausomai nuo jo simptomų prasmingumą patvirtino P. Janet’as; literatūrinis prioritetas irgi priklauso šiam prancūzų tyrinėtojui, nes Breueris savo stebėjimus paskelbė praėjus daugiau nei dešimtmečiui (1893-1895), bendradarbiaudamas su manimi. Beje, mums visai neturėtų rūpėti, kas padarė šį atradimą, nes patys žinote, kad kiekvienas atradimas padaromas daugiau nei vieną kartą ir nė vienas iš jų nepadaromas iš karto; maža to, sėkmė nebūtinai susijusi su nuopelnais. Juk Amerika nepavadinta Kolumbo vardu. Didysis psichiatras Leuret’as dar anksčiau už Breuerį ar Janet’ą pareiškė, kad psichikos ligonių kliedesius tektų laikyti prasmingais, jei tik įstengtume juos išversti. Prisipažįstu, ilgą laiką buvau linkęs itin vertinti P. Janet’o nuopelnus aiškinant neurozinius simptomus, kuriais, pasak jo, pasireiškia ligonį užvaldžiusios idées inconscientes*. Bet ilgainiui Janet’as tapo labai santūrus, kalbėdavo taip, tarsi prisipažintų, kad „nesąmoningos idėjos” tebuvo vaizdingas posakis, pagalbinė priemonė, une façon de parler**; esą, jis neturėjęs omeny nieko realaus. Nuo to laiko aš nesuprantu Janet’o samprotavimų, bet manau, kad jis visai be reikalo atsižadėjo daugelio savo nuopelnų.

Daugiau Daugiau

ŠEŠIOLIKTA PASKAITA

Psichoanalizė ir psichiatrija

Ponios ir ponai! Džiaugiuosi, po metų vėl jus matydamas ir galėdamas pratęsti mūsų pokalbius. Pernai išdėsčiau psichoanalitinę riktų ir sapnų sampratą; šiemet norėčiau supažindinti jus, kaip psichoanalizė aiškina neurozinius reiškinius, turinčius daug bendro ir su riktais, ir su sapnais, kuo netrukus patys įsitikinsite. Bet įspėju iš anksto, kad, deja, šiemet jūsų ir mano santykis bus kitoks nei pernai. Tada man rūpėjo nė žingsnio nežengti nesuderinus savo teiginių su jūsų samprotavimais; aš dažnai diskutuodavau su jumis, atsižvelgdavau į jūsų prieštaravimus, tiesą sakant, laikiau jus ir jūsų „sveiką protą” aukščiausia instancija. Toliau taip tęstis negali dėl paprastos priežasties. Riktai ir sapnai kaip fenomenai nebuvo jums svetimi; galima sakyti, kad jūsų patirtis prilygo arba nesunkiai galėjo prilygti maniškei. Bet neurozinių reiškinių sritis jums visiškai nepažįstama; patys nebūdami gydytojai, galite remtis vien mano pateikiamomis žiniomis, o ko verti net ir puikiausi samprotavimai, jei neišmanai aptariamos medžiagos?

Daugiau Daugiau