Priešinimasis ir išstūmimas (19 paskaita iš knygos „Psichoanalizės įvadas. Paskaitos”)
Ponios ir ponai! Kad geriau suprastume neurozes, mums reikia naujos patirties, ir ši bus dvejopa. Bet abiem atvejais tai labai keista ir visiškai netikėta patirtis. Išklausę pernykštes paskaitas, jūs jau esate pakankamai tam pasiruošę.
Pirma: ligonis, kurį imamės gydyti, kurį stengiamės išvaduoti nuo liguistų simptomų, atsako mums stipriu, atkakliu, visą gydymo laikotarpį trunkančiu priešinimusi [Widerstand]. Tai labai keistas faktas, tad neturėkime pernelyg didelių vilčių, kad juo bus patikėta. Ligonio giminaičiams geriausia apskritai nieko neužsiminti, nes jie būtinai pamanys, kad išsisukinėjame, siekdami pateisinti ilgą gydymo trukmę ar nesėkmingą jo baigtį. Be to, ir ligonis visus šio priešinimosi fenomenus pateikia nesuvokdamas, jog priešinasi, ir didžiule sėkme laikome, jei mums pavyksta pasiekti bent jau tai, kad jis suvokia šitą priešinimąsi ir atsižvelgia į jį. Tik pamanykite, ligonis, kuris taip kamuojasi dėl savo simptomų ir verčia kamuotis artimuosius, ligonis, pasiryžęs paaukoti galybę laiko, pinigų, jėgų, pasiryžęs įveikti save, kad tik išsivaduotų nuo tų simptomų, – tas pats ligonis priešinasi gelbėtojui, skatindamas savo ligą. Koks neįtikėtinas teiginys! Bet tai tiesa, o į priekaištus, jog tai neįtikėtina, tegalime atsakyti, kad gyvenime pasitaiko analogiškų atvejų, kad kiekvienas, dėl nepakeliamo dantų skausmo kreipęsis į dantų gydytoją, tikriausiai stvėrė jį už rankos, kai šis su replėmis artėjo prie skaudančio danties.