Simptomų prasmė (17 paskaita iš knygos „Psichoanalizės įvadas. Paskaitos”)
SEPTYNIOLIKTA PASKAITA
Simptomų prasmė
Ponios ir ponai! Praeitą paskaitą minėjau, kad klinikinei psichiatrijai nėra labai svarbu, kaip pasireiškia atskiras simptomas ir koks jo turinys, kad psichoanalizė, priešingai, atsižvelgė kaip tik į tai ir pirmiausia nustatė, jog simptomas yra prasmingas ir siejasi su ligonio išgyvenimais. Pirmiausia neurozinių simptomų prasmę aptiko J. Breueris, tyrinėjęs vieną nuo tol išgarsėjusį isterijos atvejį ir sėkmingai pagydęs pacientę (1880-1882). Tiesa, nepriklausomai nuo jo simptomų prasmingumą patvirtino P. Janet’as; literatūrinis prioritetas irgi priklauso šiam prancūzų tyrinėtojui, nes Breueris savo stebėjimus paskelbė praėjus daugiau nei dešimtmečiui (1893-1895), bendradarbiaudamas su manimi. Beje, mums visai neturėtų rūpėti, kas padarė šį atradimą, nes patys žinote, kad kiekvienas atradimas padaromas daugiau nei vieną kartą ir nė vienas iš jų nepadaromas iš karto; maža to, sėkmė nebūtinai susijusi su nuopelnais. Juk Amerika nepavadinta Kolumbo vardu. Didysis psichiatras Leuret’as dar anksčiau už Breuerį ar Janet’ą pareiškė, kad psichikos ligonių kliedesius tektų laikyti prasmingais, jei tik įstengtume juos išversti. Prisipažįstu, ilgą laiką buvau linkęs itin vertinti P. Janet’o nuopelnus aiškinant neurozinius simptomus, kuriais, pasak jo, pasireiškia ligonį užvaldžiusios idées inconscientes*. Bet ilgainiui Janet’as tapo labai santūrus, kalbėdavo taip, tarsi prisipažintų, kad „nesąmoningos idėjos” tebuvo vaizdingas posakis, pagalbinė priemonė, une façon de parler**; esą, jis neturėjęs omeny nieko realaus. Nuo to laiko aš nesuprantu Janet’o samprotavimų, bet manau, kad jis visai be reikalo atsižadėjo daugelio savo nuopelnų.
Daugiau Daugiau