DVIDEŠIMT ŠEŠTAS SKYRIUS

NAKTYS MARŠALUI BUVO ypač sunkios. Užmigti galėdavo tik išgėręs stiprių raminamųjų. Dienomis be paliovos mąstė apie kiekvieną su Piteriu Makondu praleistą minutę. Kartais naršydavo savo atmintyje naujų įkalčių, kartais svajodavo apie kerštą: kaip užpuola Piterį miške ir pridaužo iki sąmonės netekimo, kartais tiesiog gulėdavo lovoje ir bardavo save už kvailumą, o kartais regėdavo, kaip Piteris su Adriana smagiai jam moja, švilpdami savo naujuoju poršė už devyniasdešimt tūkstančių dolerių.

Dienos irgi nebuvo lengvos. Raminamųjų pagirios, net ir išgėrus dvigubą espreso, trukdavo iki vidurdienio, ir tik didžiausiomis pastangomis Maršalui pavykdavo ištverti susitikimus su pacientais. Jis vis įsivaizduodavo, kaip atsikrato savo vaidmens ir nutraukia konsultaciją. „Liaukitės verkšlenęs, – norėdavo ištarti jis. Arba: – Negalite užmigti valandą – ir tai vadinate nemiga? Aš nemiegojau pusę sumautos nakties! – Arba: – Taigi po dešimties metų išvydote Mildredą bakalėjos krautuvėje ir jus vėl apėmė tas skaudus jausmas, ta menka aistra, tas trumpas išgąstis! Baisus daiktas! Pasakysiu jums, kas yra širdies skausmas.”

Daugiau Daugiau

DVIDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS

MARŠALO APSILANKYMAS pas Betą Tomasą, privatų detektyvą, kurį jam pasiūlė Kerola, iš pradžių teikė daug vilčių. Šis atrodė kaip tikras seklys: stambaus veido, susiglamžiusiais drabužiais, sugedusiais dantimis, apsiavęs sportbačiais, turintis antsvorio – veikiausiai dėl girtavimo ir sėdimo darbo. Jis buvo šiurkštus ir griežtas, skvarbaus ir tikslaus proto. Jo kabinete Filmoro gatvėje, apšiurusiame keturių aukštų name be lifto, įspraustame tarp prekybos bazės ir kepyklos, buvo visi būtiniausi daiktai: įdubusi ir aplūžusi žalia odinė sofa, plikos medinės grindys ir apibraižytas medinis stalas, po kurio koja buvo pakišta degtukų dėžutė, kad neklibėtų.

Daugiau Daugiau

DVIDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS

KAI MARŠALAS IŠĖJO, Kerola keletą minučių sėdėjo apstulbusi. Ikebana! Japonų puokščių menas! Be abejo, jos klientas daktaras Streideris – buvęs Džeso psichoterapeutas. Džesas kartais kalbėdavo apie savo ankstesnį terapeutą, ir visada tik gerus dalykus: apie jo sąžiningumą, atsidavimą, norą padėti. Iš pradžių Džesas išsisukdavo nuo Kerolos klausimų, kodėl perėjęs pas Ernestą, bet kai jų santykiai tapo tvirtesni, papasakojo apie tą balandžio dieną, kai po raudonojo klevo svyruoklio šakomis išvydo savo psichoterapeuto žmoną, meiliai susikabinusią su budistų vienuoliu krokų spalvos drabužiu, ir kaip tai jį sukrėtė.

Daugiau Daugiau

DVIDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS

IŠĖJUSI IŠ ERNESTO KABINETO Kerola pirmo aukšto tualete persirengė sportiniais drabužiais, persiavė batus ir nuvažiavo į valčių prieplauką. Automobilį pastatė prie „Gryno”, madingo vegetariško maisto restorano, kuriam sėkmingai vadovavo San Francisko dzen centras. Pro jachtų uostą palei krantinę tris kilometrus ėjo takelis, kuris baigėsi Fort Pointe po Aukso Vartais. Tai buvo mėgstamiausia Džeso, o dabar ir jos trasa.

Maršrutas prasidėjo nuo senųjų Fort Meisono pastatų, kuriuose buvo įsikūrusios mažos galerijos, biblioteka-knygynas, meno muziejus, teatras ir dramos studija. Keliukas vedė palei valčių prieplauką ir pro krantinę, kur bėgikams po kojomis painiojosi įžūlūs kirai. Jis bėgo pro pievas, kur būdavo laidomi aitvarai, ne paprasti trikampio ar dėžutės pavidalo, kokius ji skraidindavo su broliu Džebu, o modernūs modeliai, vaizduojantys supermeną ar dvi moters kojas, arba žvilgantys metaliniai trikampiai, kurie sukdavosi dūgzdami, keisdavo kryptį ar nerdavo žemyn ir akimirksniu ant uodegos atlikdavo piruetą. Toliau atsivėrė mažytis paplūdimys, kuriame aplink siurrealistinę undinės skulptūrą iš smėlio deginosi keli poilsiautojai, ilgas ruožas palei vandenį, kur burlentininkai narų kostiumais ruošėsi savo maloniam pomėgiui, dar toliau uolėtas krantas su tuzinu akmeninių skulptūrų, nežinomo menininko kruopščiai atrinktų ir rizikingai vienas ant kito sukrautų riedulių, primenančių fantastiškas Birmos pagodas. Už jų driekėsi molas, kuriame grūdosi uolūs, rūstūs azijiečiai žvejai. Kerolai dar neteko matyti, kad bent vienam iš jų kas būtų užkibęs. Paskutiniame ruože iki Aukso Vartų patiltės galėjai stebėti ilgaplaukius seksualius banglentininkus, šaltame vandenyje laukiančius, kol pakils aukšta tamsi banga.

Daugiau Daugiau

DVIDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS

VIDURNAKČIO SKAMBUTIS Piteriui Makondui Maršalą menkai paguodė. Jis teišgirdo įrašą, pranešantį, kad Makondo finansinė grupė uždaryta savaitgaliui ir pradės dirbti tik pirmadienio rytą. Ciuricho informacijos operatorius neturėjo Piterio namų numerio. Tuo, žinoma, nereikėjo stebėtis: Piteris dažnai kalbėdavo apie mafiją ir kad būtina saugoti privatumą. Laukė ilgas savaitgalis. Maršalui teks ištverti ir vėl skambinti sekmadienį vidurnaktį.

Apie antrą nakties, negalėdamas užmigti, Maršalas pradėjo naršyti po savo vaistų spintelę, ieškodamas raminamųjų. Tai buvo jam visai nebūdinga – jis dažnai smerkdavo tablečių rijikus ir tvirtino, kad sugebantis analizuoti žmogus su psichologiniais sunkumais privalo susidoroti savistaba ir savianalize. Tačiau tą vakarą jis negalėjo tyrinėti savęs: įtampa buvo nepakeliama, jam reikėjo kaip nors nusiraminti. Galų gale surado šiek tiek chloro trimetono, raminamojo antihistamino, prarijo dvi tabletes ir neramiai nusnūdo kelias valandas.

Daugiau Daugiau

DVIDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS

NAKTĮ PRIEŠ SUSITIKIMĄ su Kerolaina Ernestas regėjo aiškų sapną. Atsisėdęs lovoje užsirašė:

Bėgu per oro uostą. Keleivių spūstyje pamatau Kerolaina. Nudžiungu, pribėgu prie jos ir bandau apkabinti, bet ji laiko tarp mūsų rankinę, tad negaliu jos patogiai apglėbti.

Rytą galvodamas apie sapną Ernestas prisiminė, ką suprato po pokalbio su Paulu: „Tiesa mane čia atvedė, tiesa ir išves!”

Ernestas nusprendė pasielgti taip, kaip niekad anksčiau nesielgė. Jis papasakos pacientei sapną.

Per konsultaciją Korolą sudomino Ernesto sapnas apie jų apsikabinimą. Po praėjusio susitikimo ji ėmė galvoti, kad gal neteisingai įvertino Ernestą; jau buvo beprarandanti viltį jį sugundyti ir sukompromituoti. O štai šiandien jis pasakoja sapną apie ją. Galbūt iš to išeis kas nors įdomaus, pamanė Kerola. Tačiau nebuvo tuo tikra: nesijautė valdanti padėtį. Kaip terapeutas Ernestas buvo visiškai nenuspėjamas; beveik kiekvieną konsultaciją padarydavo ar pasakydavo ką nors, kas ją nustebindavo. Ir beveik per kiekvieną konsultaciją atskleisdavo jai tai, ko ji pati nežinojo apie save.

Daugiau Daugiau

DVIDEŠIMTAS SKYRIUS

PENKTADIENIO POPIETĘ, prieš užrakindamas kabinetą, Maršalas apžvelgė savo mėgstamus daiktus. Viskas buvo savo vietose: žvilganti palisandro vitrina, kurioje stovėjo chereso taurės suktomis kojelėmis, stiklo skulptūrėlės, „Auksinė laiko spiralė”. Tačiau niekas nepraskaidrino jo slogios nuotaikos ir nenustūmė gerklėje įstrigusio kamuoliuko.

Uždaręs duris jis stabtelėjo ir pabandė patyrinėti savo nerimą. Jį kėlė ne tik po trijų valandų vyksiantis susitikimas su Šeliu „Avokade” -nors, dievaž, ir jo būtų užtekę. Ne, tai buvo visai kas kita – Adriana. Savaitės pradžioje ji vėl neatėjo į susitikimą ir nepaskambino. Maršalas suglumo. Čia kažkas ne taip: tokia išauklėta ir kilminga moteris šitaip nepasielgtų. Maršalas nusirašė sau dar du šimtus dolerių iš Piterio jam paliktų pinigų, šįkart ilgai nesvarstęs. Tuoj pat paskambino Adrianai ir paliko žinutę, kad kuo greičiau su juo susisiektų.

Daugiau Daugiau

DEVYNIOLIKTAS SKYRIUS

IŠTISAS SAVAITES VALANDŲ valandas Ernestas kamavosi su Kerola. Konsultacijos buvo kupinos erotinės įtampos, ir nors Ernestas iš visų jėgų stengėsi išlaikyti ribas, Kerola vos jų nepralaužė. Jie susitikdavo du kartus per savaitę, bet pati nenumanydama Kerola užėmė daug daugiau Ernesto laiko, nei skirtos penkiasdešimt minučių. Susitikimų dienomis Ernestas pabusdavo rytą apimtas džiugaus laukimo. Jis įsivaizduodavo, kad Kerolaina stebi jį veidrodyje, kai jis įnirtingai prausiasi, kruopščiai skutasi ir tepasi Royall Lyme losjonu.

Daugiau Daugiau

AŠTUONIOLIKTAS SKYRIUS

LAISVĄ VALANDĄ MARŠALAS sėdėjo ant stalo ir mėgavosi savo klevų bonsu: devynių nuostabių klevelių su sprogstančiais tamsiai raudonais lapais giraite. Praeitą savaitę jis juos persodino. Atsargiai baksnodamas valgomąja lazdele nuvalė nuo kiekvieno medelio šaknų žemę, o tada, kaip visada, susodino juos į didelį keraminį dubenį dviem nevienodo dydžio grupelėmis: po tris ir šešis medelius, o tarp jų padėjo pilkai rausvą iš Japonijos atvežtą akmenėlį. Maršalas pastebėjo, kad vienas klevelis didesnėje grupelėje pradėjo svirti ir po kelių mėnesių jis greičiausiai jau įsibrautų į kaimyno erdvę. Jis atsikirpo penkiolika centimetrų vario vielutės, atsargiai užvyniojo ją ant aikštingojo klevelio kamieno ir švelniai atlenkė atgal. Kas kelias dienas jis vis po truputį lenks medelį, o po penkių šešių mėnesių vielutę nuvynios, kol ji nepažeidė įstabiojo klevelio kamieno. O, pamanė jis, kad psichoterapija būtų tokia paprasta.

Daugiau Daugiau

SEPTYNIOLIKTAS SKYRIUS

LIKUS DEŠIMČIAI MINUČIŲ iki konsultacijos, Kerola pabandė jai nusitekti. Šiandien magnetofono nebus. Praeitą konsultaciją rankinėje slėptas aparatėlis nieko aiškaus neįrašė. Norint gauti gerą įrašą reikia įsigyti profesionalų klausymosi aparatą – gal galėtų jį nusipirkti seklių krautuvėje, neseniai atidarytoje prie Unijos aikštės?

Nors nieko ir neįvyko, ką būtų verta įrašyti. Ernestas buvo gudresnis, nei ji tikėjosi. Ir labiau išsisukinėjo. Turėjo daugiau kantrybės. Jis skyrė neįtikimai daug laiko, kad pelnytų jos pasitikėjimą ir padarytų ją priklausomą nuo savęs. Regis, jis niekur nesiskubino -veikiausiai patenkintas dulkino kurią nors kitą pacientę. Jai irgi teks pasisemti kantrybės – anksčiau ar vėliau, žinojo ji, pasirodys tikrasis Ernestas: klastingasis, geidulingasis, plėšrusis Ernestas, kurį ji matė knygyne.

Daugiau Daugiau