Dvidešim septintas skyrius (iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)
DVIDEŠIMT SEPTINTAS SKYRIUS
ERNESTO LAUKIAMAJAME Kerola nusprendė, kad visą valandą skirs klausimams apie Maršalą. Ji sudarė sąrašą dalykų, dėl kurių jai reikėjo pagalbos dirbant su klientu, ir ėmė planuoti, kaip geriausiai jį pristatyti Ernestui. Kerola žinojo, kad turi būti atsargi: iš Maršalo žodžių buvo aišku, kad juodu su Ernestu pažįstami, taigi teks kruopščiai slėpti Maršalo tapatybę. Tačiau tai Kerolos negąsdino; priešingai, regzdama intrigas ji jautėsi kaip žuvis vandenyje.
Tačiau Ernestas turėjo kitų planų. Prabilo vos įžengęs į kabinetą.
-Žinote, Kerolaina, jaučiu, kad nebaigėme praeitos konsultacijos. Ji nutrūko kalbant apie svarbius dalykus.
-Ką turite galvoje?
-Man atrodo, kad mes atidžiai nagrinėjome mūsų santykius, ir tada jūs susijaudinote. O pasibaigus konsultacijai lėkte išlėkėte. Ar galite papasakoti, kaip jautėtės po konsultacijos važiuodama namo?
Ernestas, kaip ir dauguma psichoterapeutų, beveik visuomet laukdavo, kad susitikimą pradėtų pacientas. Jei jis kada ir sulaužydavo šią taisyklę siūlydamas temą, tai tik tam, kad išnagrinėtų nebaigtą klausimą. Kadaise jis išmoko iš Maršalo, kad kuo labiau konsultacijos siejasi, tuo veiksmingesnė psichoterapija.