Penktas skyrius (iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

Penktas skyrius (iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

PENKTAS SKYRIUS

IKI KITO PACIENTO BUVO LIKUSIOS keturiasdešimt penkios minutės, tad Ernestas išėjo pasivaikščioti Filmoro gatve Japonų kvartalo link. Supervizija jį gerokai išmušė iš vėžių, ypač Maršalo pasiūlymas ar veikiau įsakymas tapti Valstybinės medicinos etikos komisijos nariu.

Tai reiškė, kad Maršalas paliepė jam tapti jų profesijos policininku. O jei nori tapti psichoanalitiku, negali pyktis su Maršalu. Bet kodėl Maršalas taip stipriai jį spaudė? Juk turėjo žinoti, kad tas vaidmuo Ernestui netinka. Kuo daugiau apie tai galvojo, tuo labiau jis nuogąstavo. Tai nebuvo nekaltas pasiūlymas. Be abejo, Maršalas siunčia jam kažkokią užšifruotą žinią. Galbūt: „Pats pasižiūrėk, koks likimas laukia nesivaldančių terapeutų.”

Daugiau Daugiau
Ketvirtas skyrius (iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

Ketvirtas skyrius (iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

KETVIRTAS SKYRIUS

KADANGI PACIENTAS PASKUTINĘ minutę atšaukė konsultaciją, daktaras Maršalas Streideris prieš kassavaitinį supervizijų susitikimą su Ernestu turėjo laisvą valandą. Dėl atšauktos konsultacijos jį apėmė dvejopi jausmai. Maršalas nerimavo dėl tokios stiprios paciento gynybos: jis nėmaž nepatikėjo kvailu pasiteisinimu, esą reikėjo išvažiuoti darbo reikalais. Vis dėlto laisvas laikas jam buvo neprošal. Pinigus jis gaus bet kokiu atveju: juk pacientui teks sumokėti už konsultaciją, nors ir neatėjo.

Paskambinęs kam reikia ir atsakęs į laiškus Maršalas išėjo į savo mažą balkonėlį palaistyti keturių bonsų, kurie stovėjo ant medinės lentynos už lango: snieginę rožę su nepaprastai gražiai iškilusiomis šaknimis (kažkoks skrupulingas sodininkas sodindamas pakišo po ja akmenį, o po ketverių metų jį atsargiai ištraukė); gumbuotą penkiaspyglę pušį, mažiausiai šešiasdešimties metų senumo; devynių klevų giraitę ir kadagį. Širlė, jo žmona, praeitą sekmadienį jam padėjo formuoti kadagį, ir dabar jis atrodė pasikeitęs, panašus į pirmą kartą nukirptą keturmetį. Jie apkarpė visus ūgliukus nuo dviejų apatinių į priešingas puses einančių šakų, nupjovė nepaklusnią priekin išsišovusią šakelę ir įspraudė medelį į stilingą įvairiakraštį trikampį vazonėlį.

Daugiau Daugiau
Trečias skyrius (iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

Trečias skyrius (iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

TREČIAS SKYRIUS

ERNESTAS ĮĖJO Į PRINTER INC. knygyną Palo Alte ir pažvelgė į plakatą ant durų.

DR. ERNESTAS LĖŠAS
Psichiatrijos profesorius klinicistas iš Kalifornijos San Francisko skyriaus pristatys savo naują knygą
„GEDULAS: FAKTAI, NUOMONĖS IR KLAIDOS“
Vasario 19 d. nuo 19 iki 20 val. Paskui pasirašys jūsų nusipirktas knygas

Ernestas pažvelgė į praėjusios savaitės pranešėjų sąrašą. Įspūdinga! Jis atsidūrė puikioje draugijoje: su Elisa Volker, Erne Tan, Džeimsu Hilmanu, Deividu Lodžu. Deividas Lodžas, tas iš Anglijos? Kaip jie jį pasičiupo?

Vaikštinėdamas po knygyną jis svarstė, ar aplink trypinėjantys pirkėjai žino, kad tai jis šįvakar skaitys paskaitą. Jis prisistatė Siuzanai, savininkei, ir išgėrė jos pasiūlytos kavos iš knygyno kavinės. Žingsniuodamas į paskaitų salę Ernestas peržvelgė savo mėgstamiausių rašytojų naujų knygų pavadinimus. Daugelis knygynų už paskaitą leisdavo nemokamai pasiimti kokią nors knygą. Ak, nauja Polo Osterio knyga!

Daugiau Daugiau
Antras skyrius (iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

Antras skyrius (iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

ANTRAS SKYRIUS

BUVO VIDURNAKTIS, DŽASTINAS Estridas vos prieš keturias valandas išėjo iš namų, o Kerola Estrid jau išbraukė jį iš savo gyvenimo. Ji pradėjo nuo tualeto, ant jo grindų liko sukarpyti Džastino batraiščiai, o baigė po keturių valandų palėpėje, iš Džastino Ruzvelto vidurinės mokyklos teniso marškinėlių iškirpusi didelę raudoną R. Per tą laiką ji ėjo iš vieno kambario į kitą nuosekliai niokodama vyro drabužius, flanelines paklodes, šliures kailio apvadais, vabzdžių kolekciją po stiklu, atestatą, koledžo diplomą ir pornografinių vaizdajuosčių kolekciją. Nuotraukos iš vasaros stovyklos, kuriose jis ir jo kolega pozavo su grupe aštuonmečių stovyklautojų, vidurinės mokyklos teniso komanda, šokių partnerė arklio veidu – viskas buvo sukarpyta į skutelius. Paskui ji ėmėsi vestuvių albumo. Skutimosi peiliuku, kurį jos sūnus naudodavo konstruodamas lėktuvų modelius, ji netrukus ištrynė bet kokius Džastino buvimo Sant Marke pėdsakus. Tai buvo pati madingiausia Episkopalinės bažnyčios narių santuokų vieta Čikagoje.

Daugiau Daugiau
Pirmas skyrius (iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

Pirmas skyrius (iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

PIRMAS SKYRIUS

PASTARUOSIUS PENKERIUS METUS tris kartus per savaitę Džastinas Estridas savo dieną pradėdavo apsilankymu pas daktarą Lešą. Šiandienos vizitas, kaip ir septyni šimtai ankstesnių konsultacijų, prasidėjo be dešimt aštuonios gražiame violetine ir raudonmedžio spalvomis išdažytame Viktorijos stiliaus pastate Sakramento gatvėje. Jis užlipo lauko laipteliais, perėjo vestibiulį, užkopė į antrą aukštą ir atsidūrė blausiai apšviestame Ernesto laukiamajame, kuriame tvyrojo riebaus sultingo itališko kepsnio kvapas. Džastinas giliai įkvėpė, į japonišką puoduką, rankomis išpaišytą persimonais, įsipylė kavos, atsisėdo ant kietos žalios odinės sofos ir atsivertė „San Francisko kronikų” sporto skyrelį.

Daugiau Daugiau
Prologas (Pradžia iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

Prologas (Pradžia iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

PROLOGAS

(Pradžia iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

ERNESTUI PATIKO BŪTI PSICHOTERAPEUTU. Kiekvieną dieną pacientai kviesdavosi jį į pačius slapčiausius savo gyvenimo kambarius. Kiekvieną dieną jis juos guosdavo, rūpindavosi jais, suteikdavo jiems viltį. Pacientai savo ruožtu juo žavėjosi ir jį mylėjo. Taip pat mokėjo jam, nors Ernestas dažnai pagalvodavo, kad jei jam nereikėtų pinigų, gydytų veltui. Laimingas tas, kas mėgsta savo darbą. Taip, Ernestas jautėsi laimingas. Daugiau nei laimingas. Palaimintas. Jis buvo žmogus, suradęs savo pašaukimą – žmogus, galintis patvirtinti, kad yra kaip tik ten, kur turi būti, savo talentų, pomėgių, aistros sūkuryje.

Ernestas nebuvo tikintis. Tačiau kai kasryt atsiversdavo užrašų knygutę ir išvysdavo aštuonių ar devynių brangių žmonių, su kuriais praleis dieną, vardus, jį persmelkdavo jausmas, kurį galėtum vadinti tik tikėjimu. Tuo metu jam kildavo stiprus troškimas dėkoti: kam nors, kažkam – kas parodė jam šį pašaukimą.

Daugiau Daugiau
Žmogus ieško galutinės prasmės (12 skyrius iš knygos „Nesąmoningas Dievas“)

Žmogus ieško galutinės prasmės (12 skyrius iš knygos „Nesąmoningas Dievas“)

12. Žmogus ieško galutinės prasmės

Ponios ir ponai! Kai atvyksta pranešėjas iš Vienos, veikiausiai tikitės, kad jis kalbės su austrišku akcentu, – tai ir darau; jei jis, be to, psichiatras, veikiausiai tikitės, kad jis remsis Freudu, – tebūnie taip. Freudas mus išmokė laikyti žmogų būtybe, iš esmės tesiekiančia vienintelio dalyko – malonumo. Kaip tik Freudas įvedė malonumo principą; antra vertus, realybės principo koegzistencija anaiptol neprieštarauja Freudo hipotezei, kad pagrindinė žmogaus motyvacija – tai malonumo siekis; juk Freudas nesyk pabrėžia, kad realybės principas savo ruožtu tarnauja malonumo principui, tėra šio „modifikacija, kuria iš esmės irgi siekiama tik malonumo”2, ir „kuri reiškia malonumo principo tąsą kitomis priemonėmis”3 „Šio akimirksnio malonumo, kurio padariniai abejotini, atsisakoma tik tam, kad vėliau kitais būdais būtų patirtas labiau garantuotas malonumas”4. Antra vertus, neturėtume nepastebėti ir pamiršti, kad, Freudo požiūriu, malonu-mo principas savo ruožtu tarnauja platesniam, B. W. Cannono aprašytam homeostazės principui (The Wisdom of the body, New York, 1932), kurio tikslas yra mažinti vidines įtampas, kad būtų išlaikyta arba atstatyta vidinė pusiausvyra. Freudas irgi panašiai apibūdino „psichikos aparato tikslą”: „nugalėti, įveikti iš išorės ir iš vidaus tą aparatą užplūstančius dirgiklius ir jaudulius”

Daugiau Daugiau
Ikirefleksyvi ontologinė žmogaus savivoka (11 skyrius iš knygos „Nesąmoningas Dievas“)

Ikirefleksyvi ontologinė žmogaus savivoka (11 skyrius iš knygos „Nesąmoningas Dievas“)

11. Ikirefleksyvi ontologinė žmogaus savivoka

Kuo prasmė platesnė, tuo sunkiau ją suvokti. Begalinės prasmės baigtinė būtybė apskritai neįstengia suvokti. Čia kapituliuoja mokslas ir prabyla išmintis, toji širdies išmintis, apie kurią Blaise’as Pascalis kartą pasakė: „Le caaur a ses raisons, que la raison ne connait point”1. Ir psalmių autorius mini sapicntia cordis2 (89 psalmė). Beje, galime kalbėti ir apie ikirefleksyvią ontologinę žmogaus savivoką. Metodiškai nepriekaištinga fenomenologinė analizė, ištyrusi, kaip paprastas ir kuklus žmogus, „žmogus iš gatvės”, suvokia save, parodytų, kad žmogaus būtis reiškia nuolatinį susidūrimą su situacijomis, kurių kiekviena yra ir dovana [Gabe], ir užduotis [Aufgabe]. Kiekviena situacija „užduoda” mums įgyvendinti jos prasmę. Kartu ji „duoda” galimybę, šitaip įgyvendinus prasmę, realizuoti save. Kiekviena situacija yra šauksmas, ir turime suklusti, turime paklusti šiam šauksmui.

Daugiau Daugiau
Prasmės organas (10 skyrius iš knygos „Nesąmoningas Dievas“)

Prasmės organas (10 skyrius iš knygos „Nesąmoningas Dievas“)

Bet prasmę ne tik reikia, ją ir galima atrasti: jos ieškant žmogų veda sąžinė. Trumpai tariant, sąžinė yra prasmės organas. Galėtume ją apibrėžti kaip žmogaus gebėjimą apčiuopti tą vienatinę ir vienkartinę prasmę, kuri slypi kiekvienoje situacijoje.
Tai, ką sąžinė nuveikia kaskart, kai atrandama unikali situacijos prasmė, veikiausiai yra visybės suvokimas, grįstas prasmės troškimu, kurį Jamesas C. Crumbaugh’as ir Leonardas T. Maholickas vadina išimtine žmogaus savybe aptikti prasmės kontūrus ne vien tikrovėje, bet ir galimybėje1.
——————————-
1 J. C. Crumbaugh und L. T. Maholick, „The Case of Frankl’s „Will to meaning”, Journal of Existential Psychiatry, nr. 4,1963, p. 42.
——————————-

Daugiau Daugiau
Sielogyda (9 skyrius iš knygos „Nesąmoningas Dievas“)

Sielogyda (9 skyrius iš knygos „Nesąmoningas Dievas“)

Vis dėlto problema lieka: ką daryti su nereligingais žmonėmis, kai jie, trokšdami atsakymo į labiausiai juos jaudinančius klausimus, kreipiasi į gydytoją. Gydytojo kabinetas tapo ta vieta, kur renkasi gyvenimu nusivylę, jo prasme abejojantys žmonės.

„Nori gydytojas ar ne, bet šiandien jis dažnai yra priverstas vietoj dvasininko aptarti su pacientu jo vargus, visai nesusijusius su ligomis, ir patarti jam”; „nieko nepaveiksi, jei žmonės bėdoje šiandien dažniau ieško ne dvasininko, o patyrusio gydytojo patarimo” (H. J. Weitbrechtas). Čia kalbama apie tą vaidmenį, į kurį stumiamas gydytojas (Karlas Jaspersas, Alphonsas Maederis, G. R. Heyeris ir kt.). „Patys pacientai verčia mus perimti ir spręsti sielovados uždavinius” (Gustavas Baily). „Pernelyg dažnai psichoterapijai tenka virsti sielovada” (W. Schulte). Vadinamoji „vakarietiškos žmonijos emigracija nuo dvasininko prie nervų gydytojo” (Victoras v. Gebsattelis) yra faktas, kurio negali nepaisyti dvasininkas, ir reikalavimas, kurio neturėtų negirdėti gydytojas. „Net tada, kai psichoterapija to nežino ar nenori žinoti, ji neišvengiamai šiek tiek yra ir sielovada. Neretai jai tenka įsikišti taip, kad šis įsikišimas įgauna sielovados pobūdį”

Daugiau Daugiau