Prologas (Pradžia iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

Prologas (Pradžia iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

Irvin D. Yalom

PROLOGAS

(Pradžia iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

ERNESTUI PATIKO BŪTI PSICHOTERAPEUTU. Kiekvieną dieną pacientai kviesdavosi jį į pačius slapčiausius savo gyvenimo kambarius. Kiekvieną dieną jis juos guosdavo, rūpindavosi jais, suteikdavo jiems viltį. Pacientai savo ruožtu juo žavėjosi ir jį mylėjo. Taip pat mokėjo jam, nors Ernestas dažnai pagalvodavo, kad jei jam nereikėtų pinigų, gydytų veltui. Laimingas tas, kas mėgsta savo darbą. Taip, Ernestas jautėsi laimingas. Daugiau nei laimingas. Palaimintas. Jis buvo žmogus, suradęs savo pašaukimą – žmogus, galintis patvirtinti, kad yra kaip tik ten, kur turi būti, savo talentų, pomėgių, aistros sūkuryje.

Ernestas nebuvo tikintis. Tačiau kai kasryt atsiversdavo užrašų knygutę ir išvysdavo aštuonių ar devynių brangių žmonių, su kuriais praleis dieną, vardus, jį persmelkdavo jausmas, kurį galėtum vadinti tik tikėjimu. Tuo metu jam kildavo stiprus troškimas dėkoti: kam nors, kažkam – kas parodė jam šį pašaukimą.

Būdavo rytų, kai jis žvelgdavo pro savo Viktorijos stiliaus namo Sakramento gatvėje stoglangį į tirštą rūką ir įsivaizduodavo, kaip austančiame danguje sklando psichoterapijos pirmtakai.

„Dėkui, dėkui jums”, – giedodavo jis. Dėkodavo jiems visiems -visiems gydytojams, padėdavusiems, kai apimdavo neviltis. Pirmiausia išnirdavo vos matomi dangiškųjų protėvių kontūrai: Jėzaus, Budos, Sokrato. Žemiau jų, šiek tiek ryškesni buvo didieji pradininkai:

Nyčė, Kierkegoras, Froidas, Jungas. Dar arčiau buvo matyti seneliai psichoterapeutai: Adleris, Horni, Salivanas, Fromas ir maloniai besišypsantis Sandoro Ferencio veidas.
Prieš kelerius metus, kai Ernestas, baigęs rezidentūrą, pakliuvo j kitų jaunų ambicingų neuropsichiatrų būrį ir ėmėsi neurocheminių tyrimų, jie atsiliepė į jo nevilties šauksmą. Tai buvo ateities veidas, asmeninių galimybių aukso kasykla. Pirmtakai žinojo, kad jis nukrypo nuo savojo kelio. Jo vieta buvo ne mokslo laboratorijoje. Ir ne vaistus išrašinėjančio psichofarmakologo kabinete.

Jie atsiuntė pasiuntinį: keistą galingą pasiuntinį, kad nukreiptų jo likimą. Šiandien Ernestas neprisimena, kaip nusprendė tapti psichoterapeutu. Tačiau atmena, kada tai įvyko. Ta diena įsirėžė jo atmintyje. Jis prisimena ir tą pasiuntinį: Seimurą Troterį, žmogų, kurį jis tematė vienintelį kartą ir kuris visiems laikams pakeitė jo gyvenimą.

Prieš šešerius metus skyriaus vadovas paskyrė Ernestą į Stenfordo ligoninės medicinos etikos komitetą, ir pirmasis jo drausminis procesas buvo daktaro Troterio byla. Seimuras Troteris buvo septyniasdešimt vienerių metų psichiatrų bendruomenės patriarchas ir ankstesnis Amerikos psichiatrų asociacijos prezidentas. Jis buvo kaltinamas seksualiniu nusižengimu su trisdešimt dvejų metų paciente.

Ernestas vos prieš ketverius metus buvo baigęs rezidentūrą ir dirbo profesoriaus asistentu. Visą savo laiką jis skyrė neurocheminiams tyrimams ir ničnieko nenutuokė apie psichoterapijos pasaulį. Netgi nenumanė, kad šio reikalo niekas nenorėjo imtis ir todėl tas pareigas patikėjo jam. Kiekvienas pagyvenęs Siaurės Kalifornijos psichiatras didžiai gerbė Seimurą Troterį ir jo prisibijojo.

Ernestas pokalbiui pasirinko asketišką ligoninės administracijos kabinetą ir pasistengė atrodyti oficialiai. Laukdamas daktaro Troterio jis dirsčiojo į laikrodį, o ant stalo priešais jį gulėjo taip ir neatversta byla. Norėdamas likti nešališkas, Ernestas nusprendė pasikalbėti su kaltinamuoju nekreipdamas dėmesio į visų peršamus faktus ir išklausyti jo istoriją be išankstinių nuostatų. Jei reikės, vėliau jis perskaitys bylą ir dar kartą su juo pakalbės.

Netrukus jis išgirdo taukšėjimą. Negi daktaras Troteris aklas? Niekas tokiai situacijai jo neparuošė. Taukšėjimas, lydimas šliurinimo, vis artėjo. Ernestas pakilo ir išėjo į koridorių.

Ne, ne aklas. Raišas. Daktaras Troteris vilkosi koridoriumi sunkiai remdamasis dviem lazdomis. Jis buvo sulinkęs per juosmenį, lazdas laikė plačiai išskėtęs, beveik per rankos ilgį. Jo tvirti žandikauliai ir gražus smakras teberodė ryžtą, tačiau visus veido raumenis buvo įveikusios raukšlės, o odą išmušusios senatvinės dėmės. Kaklas suglebęs, iš ausų styrojo baltų plaukų kuokšteliai. Tačiau amžius neįveikė šio vyro: jame išliko kažkas jaunatviška, netgi berniokiška. Kas tai buvo? Galbūt plaukai, žili ir tankūs, madingai apkirpti, o gal drabužiai: džinsinis švarkas ant balto megztinio aukšta atlenkiama apykakle.

Juodu vienas kitam prisistatė tarpduryje. Daktaras Troteris įklibikščiavo į kabinetą, staiga kilstelėjo lazdas, energingai jas pasuko ir tarsi visiškai netyčia nusileido ant kėdės.

-Išpūtei akis! Nustebai, ėėė? Ernestas nesileido išblaškomas.

-Jūs suprantate, koks šio pokalbio tikslas, daktare Troteri, ir žinote, kodėl jį įrašinėju?

-Girdėjau, kad ligoninės administracija ketina mane apdovanoti Mėnesio darbuotojo premija.

Ernestas nieko neatsakė, tik įdėmiai pažvelgė pro savo didžiulius akinius storais stiklais.

-Atsiprašau, suprantu, kad turit atlikti savo darbą, tačiau kai tau per septyniasdešimt, šaipaisi pasitaikius bet kokiai progai. Taip, praeitą savaitę suėjo septyniasdešimt vieneri. O kiek jums metų, daktare..? Pamiršau jūsų vardą. Kiekvieną minutę, – tarė jis, baksnodamas sau į smilkinį, – tuzinas smegenų žievės neuronų zvimbteli kaip gaištančios musės. Likimo ironija, parašiau keturis straipsnius apie Alzheimerį; aišku, pamiršau, kur juos išspausdino, tačiau tai buvo rimti žurnalai. Ar žinot? Ernestas papurtė galvą.

-Taigi jūs nesate apie tai nieko girdėjęs, o aš pamiršau. Vadinasi, mes abu maždaug lygūs. Ar žinot, kokie du geri dalykai būdingi Alzheimerio ligai? Seni bičiuliai tampa naujais draugais, ir pats gali slėpti savo velykinius kiaušinius.

Nors ir suirzęs Ernestas neištvėrė nešyptelėjęs.

-Jūsų vardas, amžius ir įsitikinimai?

-Aš daktaras Ernestas Lėšas, o visa kita šiuo metu, ko gero, nėra susiję su mūsų tema. Šiandien turime daug ką aptarti.

-Mano sūnui keturiasdešimt. Negalėtumėte būti vyresnis. Žinau, kad baigėte rezidentūrą Stenforde. Girdėjau jus pernai per didžiąsias vizitacijas. Puikiai kalbėjote. Labai aiškiai išdėstėte medžiagą. Dabar viskas psichofarmakologija, ar ne? Kokios psichoterapijos jūs dabar mokotės? Ar apskritai mokotės?

Ernestas nusisegė laikrodį ir padėjo ant stalo.

-Kokiu nors kitu metu mielai įteikčiau jums Stenfordo mokymo programos kopiją, tačiau dabar, prašau, imkimės reikalo, daktare Troteri. Turbūt būtų geriausia, jei pats papasakotumėte apie ponią Felini.

-Gerai, gerai, gerai. Norite, kad kalbėčiau rimtai. Norite, kad iškločiau savo istoriją. Atsiloškite, berniukėli, ir aš jums viską papasakosiu. Na, pradėkime nuo pradžių. Tai buvo maždaug prieš ketverius metus – mažiausiai prieš ketverius… Pamečiau visus savo užrašus apie šią pacientę… Kokia data įrašyta jūsų kaltinimuose? Ką? Neskaitėte? Tingėjote? O gal siekėte išvengti šališkumo?

-Daktare Troteri, prašau kalbėti toliau.

-Pirmoji pokalbio taisyklė – jauki, saugi aplinka. Dabar, kai jūs sumaniai ją sukūrėte, jaučiuosi daug laisvesnis kalbėti apie tai, kas skaudina ir trikdo. Ak, jūs puikiai suprantate. Turite saugotis manęs, daktare Lešai, jau keturiasdešimt metų tyrinėju veidus. Man puikiai sekasi. Bet jei liausitės mane pertraukinėjęs, pradėsiu. Pasirengęs? Prieš kelerius – tarkime, prieš ketverius, – metus į mano kabinetą įėjo, tiksliau pasakius, įsliūkino susitaršiusi moteris, Belė. Kokių trisdešimt penkerių, iš pasiturinčio sluoksnio, italų kilmės šveicarė, prislėgta, net vasarą vilkėjo ilgarankovę palaidinukę. Veikiausiai bandė žudytis – supjaustyti riešai. Jei vasarą matai sumišusį pacientą ilgomis rankovėmis, visada pagalvoji apie supjaustytus riešus ir leidžiamus narkotikus, daktare Lešai. Daili, nuostabios odos, gundančių akių, elegantiškai apsivilkusi. Nepaprasta, tačiau tik ir laukianti, kol bus apvaisinta. Ilga savęs naikinimo istorija. Daug visko: narkotikai, visus išbandė, nė vienų neužmiršo. Kai pirmą sykį ją išvydau, buvo grįžusi prie alkoholio ir vartojo šiek tiek heroino. Tačiau nebuvo priklausoma. Kažkaip neužkibo – kai kuriems žmonėms taip esti – nors mažai trūko. Taip pat valgymo sutrikimai. Ryškūs anoreksijos požymiai, bet kartais ir bulimijai būdingas žarnyno valymas. Jau minėjau, kad pjaustėsi: daugybė randų ant abiejų rankų ir riešų – patiko skausmas ir kraujas; tik tada jausdavosi gyva. Iš pacientų tai nuolat girdi. Ne kartą gulėjusi ligoninėje, trumpai. Ją visada išrašydavo po dienos ar dviejų. Ligoninės personalas džiūgaudavo, kai ji išeidavo. Ji puikiai – tiesiog talentingai – sugebėjo kelti skandalus. Prisimenate Eriko Berno knygą „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės”? Ne? Tikriausiai jūsų dar nebuvo. Dieve, jaučiuosi senas. Puikus kūrinys – Bernas nebuvo kvailas. Paskaitykite – neužmiršite.

-Ištekėjusi, vaikų neturėjo. Nenorėjo jų turėti – sakė, kad pasaulis per bjauri vieta, kad ją primestum vaikams. Malonus vyras, žlugę santykiai. Jis siaubingai norėjo kūdikio, ir dėl to dažnai kildavo kova. Jis, kaip ir jos tėvas, buvo investicijų bankininkas, nuolat keliaudavo. Praėjus keleriems metams po vestuvių jo libido išseko, o gal pasuko kita vaga, jis kalė pinigus – nors gerai uždirbo, niekada nesulaukė tokios sėkmės kaip jos tėvas. Plušėjo, plušėjo, plušėjo, net miegodavo su kompiuteriu. Gal jį ir dulkindavo, kas žino? Tačiau tikrai nedulkino žmonos. Pasak Belės, metų metus jos vengė, veikiausiai pyko, kad ji nenori turėti vaikų. Sunku pasakyti, kodėl jie neišsiskyrė. Jis užaugo krikščionių scientistų šeimoje, todėl griežtai atsisakydavo sutuoktinių ar kokios kitokios psichoterapijos. Vis dėlto Belė prisipažino niekada jo labai atkakliai ir neraginusi. Taigi. Kas dar? Priminkite, daktare Lešai.

-Jos ankstesnė psichoterapija? Gerai. Svarbus klausimas. Visada to pasiteirauju per pirmąjį pusvalandį. Nuo paauglystės ji nesiliovė gydytis – ar bent bandžiusi gydytis. Vaikščiojo pas visus Ženevos psichoterapeutus, net į Ciurichą važinėjo, į psichoanalizės seansus. Įstojo į koledžą Jungtinėse Valstijose, Pomonoje, be paliovos keitė psichoterapeutus, nors dažnai nueidavo vos vieną kartą. Tris ar keturis ištvėrė po kelis mėnesius, tačiau rimtai į juos nežiūrėjo. Belė buvo – ir tebėra – itin išranki. Niekas jai neįtinka. Visi psichoterapeutai kuo nors blogi: pernelyg formalūs, pernelyg pasipūtę, greiti kritikuoti, pernelyg nuolaidūs, pernelyg dalykiški, šalti, užsiėmę diagnoze, įsikibę formulių. Medikamentai? Psichologinis testavimas? Elgesio protokolai? Turėjai tai užmiršti – bet kas, kas tai pasiūlydavo, iškart būdavo išbraukiamas. Kas dar?

-Kaip pateko pas mane? Nuostabus klausimas, daktare Lešai – sutelkia dėmesį ir paspartina eigą. Iš jūsų mes dar padarysime psichoterapeutą. Jaučiau tai, kai klausiausi įspūdingų jūsų vizitacijų. Sveikas, skvarbus protas. Jis atsiskleidė, kai prisistatėte ir pateikėte savo duomenis. Tačiau labiausiai jūsų paskaitoje man patiko tai, kad leidžiate pacientams daryti jums įtaką. Mačiau, kad turite visas reikiamas savybes. Karlas Rodžersas sakydavo: „Negaiškite laiko mokydami psichoterapeutus – naudingiau jį praleisite jų ieškodami” Visą laiką maniau, kad šiame pasakyme daug tiesos.

-Taigi kur sustojau? Ak, kaip ji pateko pas mane: ginekologas, kurį ji dievino, buvo mano pacientas. Pasakė jai, kad aš normalus vyrukas, netauškiu niekų ir nebijau susitepti rankų. Ji nuėjo į biblioteką ir jai patiko straipsnis, kurį parašiau prieš penkiolika metų. Ten aptariau Jungo mintį, kad kiekvienam pacientui reikia sukurti naują psichoterapijos kalbą. Žinote tą straipsnį? Ne? „Ortopsichiatrijos žurnalas”. Atsiųsiu jums. Pažvelgiau dar giliau nei Jungas. Pasiūliau kiekvienam pacientui sukurti naują psichoterapiją, kruopščiai įvertinti kiekvieno žmogaus unikalumą ir gydyti į tai atsižvelgiant.

-Kavos? Taip, išgersiu. Juodos. Dėkui. Štai taip ji pakliuvo pas mane. Ko dar turėtumėte paklausti, daktare Lešai? Kodėl tada? Taiklu. Kaip tik tai. Šį klausimą visada labai naudinga užduoti naujam pacientui. Atsakau: jos seksualinis gyvenimas tapo pavojingas. Net ji tai suprato. Ji visą laiką tuo užsiimdavo, tačiau tuo metu pasiekė neleistiną ribą. Įsivaizduokite, važiuodama greitkeliu pro furgonus ir sunkvežimius, kurie būdavo pakankamai aukšti, kad vairuotojas ją matytų, ji pasikeldavo sijoną ir masturbuodavosi – lėkdama šimto trisdešimties kilometrų per valandą greičiu. Beprotė. Paskui ji įsukdavo į artimiausią keliuką ir, jei vairuotojas sekdavo iš paskos, sustodavo, įlipdavo į jo kabiną ir greitom pasimylėdavo. Mirtini nuotykiai. Ir jų nesuskaičiuoti. Ji taip nesivaldė, kad neturėdama ko veikti droždavo į kokį nors apleistą San Chosė barą, kartais meksikiečių, kartais juodaodžių, ir ten ką nors pakabindavo. Tai buvo pavojinga – ten būdavo apstu įsišėlusių vyrų. Pavojų keldavo ne tik vyrai, bet ir prostitutės, kurios jos nekentė už tai, kad atimdavo iš jų darbą. Jos grasindavo jai net mirtimi, ir Belei teko nuolat keisti vietą. O AIDS, herpesas, saugus seksas, prezervatyvai? Tarsi nė nebūtų apie juos girdėjusi.

-Taigi maždaug tokia buvo Belė, kai pradėjome dirbti. Įsivaizduojate? Norite ko nors paklausti ar man pasakoti toliau? Gerai. Per pirmą konsultaciją perėjau visus jos išbandymus. Ji atėjo antrą kartą, paskui trečią, ir pradėjome terapiją, du ar tris kartus per savaitę. Visą valandą skrupulingai nagrinėjau, kaip ji dirbo su ankstesniais psichoterapeutais. Tai visuomet naudinga, kai susitinki sunkų pacientą, daktare Lešai. Išsiaiškinau, kaip jie ją gydė, ir stengiausi nekartoti jų klaidų. Pamirškite tą nesąmonę, kad pacientas nėra pasirengęs psichoterapijai! Tai psichoterapija nėra pritaikyta pacientui. Tačiau tam, kad kiekvienam pacientui sukurtum naują terapiją, turi būti drąsus ir kūrybingas.

-Belei Felini tradiciniai būdai netiko. Jei būčiau atlikęs savo įprastą profesinį vaidmenį – klausęsis istorijos, kritikavęs, įsijautęs, interpretavęs, – žybt, ir ji būtų dingusi. Patikėkite manim. Sayonara. Auf Wiedersehen. Taip ji pasielgė su visais psichoterapeutais, pas kuriuos lankėsi, nors dauguma iš jų turėjo gerą reputaciją. Žinot tą seną anekdotą: operacija pavyko, bet pacientas mirė.

-Kokią metodiką taikiau? Bijau, nesupratote manęs. Mano metodika – atsisakyti bet kokios metodikos! Aš nesimaivau, daktare Lešai, – tai pirmoji geros psichoterapijos taisyklė. Ir jūs turėtumėte jos laikytis, jei tapsite psichoterapeutu. Stengiuosi būti kuo humaniškesnis ir kiek galėdamas atsisakyti mechaniškų sprendimų. Aš nekuriu sisteminio psichoterapijos plano – ir jūs to nedarysite pradirbęs keturiasdešimt metų. Tiesiog kliaujuosi intuicija. Kol kas, kaip naujokui, jums tai netiktų. Žvelgdamas atgal manau, kad pats ryškiausias Belės patologijos aspektas buvo jos impulsyvumas. Vos kildavo noras – baigta, reikia jį įgyvendinti. Prisimenu, kaip siekiau ją išmokyti toleruoti frustraciją. Tai buvo išeities taškas, mano pirmasis ir galbūt svarbiausias psichoterapijos tikslas. Kaip mes pradėjome? Sunku be užrašų prisiminti, tiek metų praėjo.

-Sakau, kad pamečiau. Jūsų veide matau abejonę. Užrašai dingo. Prapuolė, kai maždaug prieš dvejus metus kėliausi į kitą kabinetą. Neturite kitos išeities, kaip tik patikėti manim. Gerai prisimenu, kad pradžioje viskas ėjosi sklandžiai, daug sklandžiau, nei tikėjausi. Gerai nežinau kodėl, bet Belė iš karto mane priėmė. Žinoma, ne dėl gražios išvaizdos. Man ką tik buvo išoperavę kataraktą, ir akis atrodė klaikiai. Ataksija irgi nedidino seksualinio patrauklumo… Tai paveldima smegenėlių ataksija, jei jums įdomu. Neišvengiamai progresuojanti… Ateityje manęs laukia vaikštynės, metus ar dvejus, o po trejų ketverių – ratukinė kėdė. C’est la vie.

-Manau, Belei patikau dėl to, kad su ja elgiausi kaip su asmenybe. Dariau lygiai tą patį, ką jūs dabar – ir noriu jums pasakyti, daktare Lešai, kad vertinu tai, ką darote. Neskaičiau jos bylų. Ėmiausi darbo aklai, norėjau pažvelgti nauju žvilgsniu. Belė man niekada nebuvo vien diagnozė, ribinio atvejo, valgymo, nepataisomo ar asocialaus sutrikimo pavyzdys. Taip elgiuosi su visais pacientais. Ir, tikiuosi, jums taip pat niekada netapsiu diagnoze.

-Klausiate, ar aš manau, kad čia vieta nustatyti diagnozę? Na, tiesiog žinau, kad jūs, vyrukai, kurie dabar baigiate, kaip ir visa psicho-farmakologijos industrija, gyvenate diagnozėmis. Psichiatrijos žurnalai užteršti tuščiomis diskusijomis apie diagnozių niuansus. Ateities šlamštas. Žinau, tai svarbu kai kurių psichozių atvejais, tačiau kasdienėje psichoterapijoje tai vaidina menką, tiesą sakant – neigiamą vaidmenį. Ar kada susimąstėte apie tai, kaip lengva nustatyti diagnozę, kai pirmą kartą pamatai pacientą, ir juo sunkiau, juo geriau jį pažįsti? Paklauskite bet kurio patyrusio psichoterapeuto – jis jums pasakys tą patį! Kitaip tariant, tikrumas atvirkščiai proporcingas žinioms. Tai bent mokslas, chm?

-Nesakau, daktare Lešai, kad nenustačiau Belės diagnozės; tačiau aš negalvojau apie diagnozę. Ir dabar negalvoju. Nepaisydamas to, kas įvyko, nepaisydamas to, ką ji man padarė, vis dar negalvoju. Manau, ji tai žinojo. Mes tebuvome du bendraujantys žmonės. Ir Belė man patiko. Visą laiką patiko. Net labai! Ji ir tai žinojo. Gal tai ir buvo svarbiausia.

-Belė nebuvo gera pacientė – pagal jokius standartus. Impulsyvi, linkusi veikti, nesidominti savimi, neįžvalgi, nekurianti laisvų asociacijų. Jai nekaip sekėsi tradicinės psichoterapijos užduotys: tyrinėti save, gilintis į save – tuomet ji dar labiau ant savęs pykdavo. Štai dėl ko psichoterapija visuomet žlugdavo. Todėl ir žinojau, kad jos dėmesį turiu patraukti kitais būdais. Taigi turėjau sukurti Belei naują psichoterapiją.

-Pavyzdžiui? Na, pateiksiu vieną pavyzdį iš psichoterapijos pradžios, gal iš trečio ar ketvirto mėnesio. Sutelkiau dėmesį į jos destruktyvų seksualinį elgesį ir paklausiau, ko ji norinti iš vyrų, neišskiriant ir pirmojo vyro jos gyvenime – tėvo. Nieko neišėjo. Ji nenorėjo kalbėti apie praeitį – prisišnekėjusi apie tai su kitais terapeutais, sakydavo. Be to, laikėsi nuomonės, kad kapstymasis po praeities pelenus tėra dingstis vengti asmeninės atsakomybės už savo veiksmus. Ji buvo skaičiusi mano knygą apie psichoterapiją ir citavo šią mano mintį. Negalėjau to pakęsti. Kai pacientai savo pasipriešinimą grindžia citatomis iš tavo paties knygos, tarsi pačiumpa tave už pakarpos.

-Per vieną konsultacijų paprašiau jos papasakoti apie kokią nors vaikystės svajonę ar seksualinę fantaziją. Galiausiai ji nusileido ir papasakojo, ką dažnai fantazuodavo būdama aštuonerių ar devynerių. Lauke siautėja audra. Sušalusi ir peršlapusi ji įeina į kambarį, kur jos laukia pagyvenęs vyras. Apkabina ją, nurengia šlapius drabužius, nušluosto ją dideliu šiltu rankšluosčiu ir duoda karšto šokolado. Tuomet pasiūliau pavaidinti: ji išeitų iš kabineto, o paskui įeitų vaidindama šlapią ir sustirusią. Žinoma, nenurenginėjau jos, tačiau paėmiau iš prausyklos didelį rankšluostį ir stipriai ją aptryniau – ne seksualiai, kaip visada. „Nušluosčiau” jai nugarą ir plaukus, paskui apgaubiau ją rankšluosčiu, pasodinau ir paruošiau puoduką tirpaus karšto šokolado.

-Neklauskite, kodėl anuomet nusprendžiau taip pasielgti. Kai padirbėsite pakankamai ilgai, išmoksite kliautis savo intuicija. Ta situacija viską pakeitė. Belė negalėjo ištarti nė žodžio, tik ašaros iš akių riedėjo, paskui ji kaip kūdikis užbliovė. Iki tol Belė per psichoterapiją niekada niekada nebuvo verkusi. Pasipriešinimas ėmė ir ištirpo.

-Ką turiu galvoje, sakydamas „pasipriešinimas ištirpo”? Tai, kad ji ėmė pasitikėti manimi, suvokė, jog esame išvien. Techniškai tai vadinama „psichoterapine bendryste”. Nuo tada ji tapo tikra paciente. Tiesiog veržėsi bendradarbiauti. Ji pradėjo laukti susitikimų. Terapija tapo esminiu dalyku jos gyvenime. Nuolat kartodavo man, kiek daug jai reiškiu. Ir tai įvyko vos po trijų mėnesių.

-Ar netapau pernelyg svarbus? Ne, daktare Lešai, psichoterapeutai gydymo pradžioje negali būti per svarbūs. Net ir Froidas naudojosi šia strategija siekdamas psichoneurozę pakeisti perkėlimo neuroze – tai veiksmingas metodas, padedantis valdyti destruktyvius simptomus.

-Atrodote suglumęs. Taip, pacientas be paliovos galvoja apie psichoterapeutą, apsvarsto kiekvieną konsultaciją, tarp susitikimų vaizduotėje ilgai šnekasi su gydytoju. Galop psichoterapija perima simptomus. Kitaip tariant, simptomai, užuot valdomi vidinių neurozės veiksnių, ima svyruoti, tai priklauso nuo psichoterapinio santykio poreikių.

-Ne, ačiū, kavos gana, Ernestai. Tačiau jūs gerkit. Neprieštarausite, jei vadinsiu jus Ernestu? Gerai. Taigi toliau. Man tai buvo labai svarbu. Dariau viską, ką galėjau, kad tapčiau dar svarbesnis Belei. Atsakydavau į visus klausimus, kuriuos tik ji užduodavo apie mano asmeninį gyvenimą, palaikiau ją, džiaugdavausi dėl jos teigiamų bruožų. Kartodavau, kokia ji protinga ir graži moteris. Man nepatiko, kaip ji elgėsi su savimi, ir visiškai tiesiai tai pasakydavau. Nebuvo sunku: man tereikėjo kalbėti tiesą.

-Prieš tai klausėte, kokį metodą taikiau. Teisingiausias atsakymas būtų visai paprastas: kalbėjau tiesą. Pamažu ėmiau vaidinti vis svarbesnį vaidmenį jos fantazijose. Ji daug svajodavo apie mus – kaip būname kartu, laikomės už rankų, kaip žaidžiu su ja vaikiškus žaidimus, maitinu ją. Kartą į kabinetą ji atsinešė stiklainiuką džemo, šaukštelį ir paprašė, kad ją pamaitinčiau. Jos didžiam džiaugsmui, taip ir padariau.

-Skamba nekaltai, ar ne? Tačiau nuo pat pradžių jaučiau pavojų. Net žinojau jį tykant – ji prisipažino susijaudinusi, kai ją maitinau. Jaučiau jį, kai ji pasakodavo, kaip ilgam išplaukia baidare, dviem trims dienoms, kad galėtų būti viena ant vandens ir mėgautis svajomis apie mane. Žinojau, kad mano metodas rizikingas, tačiau tai buvo apskaičiuota rizika. Ketinau leisti susidaryti teigiamam perkėlimui, kad juo naudodamasis nugalėčiau savižudišką elgesį.

-Po kelių mėnesių tapau jai toks svarbus, kad galėjau pamažu pereiti prie patologijos. Pirmiausia sutelkiau dėmesį į gyvybiškai svarbius klausimus: ŽIV, nuotykius baruose, gailestingojo angelo darbus greitkeliuose. Ji pasitikrino dėl AIDS – ačiū Dievui, testas buvo neigiamas. Prisimenu, kaip dvi savaites laukėme rezultatų. Prisipažinsiu, prakaitavau ne mažiau už ją. Ar kada nors dirbote su pacientais, kai jie laukė ŽIV testo rezultatų? Ne? Taigi, Ernestai, tas laukimo laikas – tai naujai atsivėrusios galimybės. Gali juo pasinaudoti ir gerokai padirbėti. Kelias dienas pacientas gyvena savo mirties akivaizdoje – ko gero, pirmą kartą. Tai laikas, kai gali padėti jam iš naujo persijoti vertybes, pagrįsti savo gyvenimą ir elgesį tikrai reikšmingais dalykais. Egzistencinė šoko terapija, kaip kartais tai vadinu. Tačiau Belei taip nenutiko. Tai jos nesukrėtė. Jos neigimas buvo pernelyg stiprus. Kaip ir daugelis pacientų, kurie nepaliaujamai save naikina, Belė jautėsi išoriškai nepažeidžiama, jos nuomone, tik ji pati sau kenkė.

-Aiškinau jai apie ŽIV ir apie pūslelinę, šia liga, laimė, ji taip pat nebuvo užsikrėtusi, ir apie saugų seksą. Nurodžiau saugesnes vietas, kur ji galėtų susirasti vyrų, jei jau būtinai jų reikėtų: teniso klubus, tėvų ir mokytojų asociacijos susirinkimus, knygų pristatymus. Belė buvo tikra manipuliatorė! Per penkias šešias minutes ji galėdavo paskirti pasimatymą žaviam visiškai nepažįstamam vyrui, kartais už trijų metrų stovint nieko neįtariančiai žmonai. Prisipažįstu, pavydėjau jai. Dauguma moterų neįvertina, kokios jos laimingos šiuo atžvilgiu. Ar įsivaizduojate taip elgiantis vyriškį – ypač tokį griuveną kaip aš?

-Vienas stulbinamas Belės bruožas, atsižvelgiant į tai, ką iki šiol papasakojau, buvo jos visiškas nuoširdumas. Per pirmąsias kelias konsultacijas, kai nusprendėme dirbti drauge, iškėliau savo svarbiausią psichoterapijos sąlygą: absoliutus nuoširdumas. Ji įsipareigojo pranešti man apie visus reikšmingesnius savo gyvenimo įvykius: apie narkotikus, impulsyvius seksualinius veiksmus, pjaustymąsi, žarnyno valymą, fantazijas – apie viską. Antraip, pasakiau jai, mes tik švaistytume savo laiką. Tačiau jei ji man viską atvirai pasakosianti, galėsianti būti tikra, kad ištversiu tai drauge su ja. Ji pasižadėjo, ir mes iškilmingai paspaudėme vienas kitam ranką.

-Kiek žinau, ji laikėsi duoto žodžio. Tiesą sakant, taip sustiprinau jai savo įtaką – jei, pavyzdžiui, ji būtų susipjausčiusi riešus ar nuėjusi į barą, būčiau analizavęs tai be atvangos. Būčiau išsamiai ir ilgai tyrinėjęs, kas nutiko prieš paslystant. „Bele, prašau, – būčiau sakęs, – turiu žinoti viską, kas nutiko prieš tą įvykį, viską, kas gali mums padėti suprasti jūsų elgesį: ką veikėte tą dieną, ką galvojote, ką jautėte, kokios fantazijos jus aplankė.” Tai varydavo Belę iš proto – ji norėdavo kalbėtis apie kitus dalykus ir negalėdavo pakęsti, kad didumą psichoterapijos seanso laiko švaistome tokioms temoms. Vien jau tai padėjo jai suvaldyti savo impulsyvumą.

-Įžvalgos? Jos nebuvo itin svarbios Belės psichoterapijoje. Taip, ji suprato, kad prieš pasielgdama impulsyviai dažniausiai jausdavo liūdesį ir tuštumą, o rizika, pjaustymasis, seksas, persivalgymas buvo pastangos užpildyti save ar grįžti į gyvenimą.

-Vis dėlto Belė nesuvokė, kad šios pastangos buvo bergždžios. Jos duodavo priešingą rezultatą – sukeldavo baisią gėdą ir versdavo elgtis dar beatodairiškiau, dar destruktyviau. Belė niekaip negalėjo suprasti, kad tokį jos elgesį lydi skaudžios pasekmės.

-Taigi įžvalga nebuvo naudinga. Turėjau griebtis ko nors kito. Išbandžiau įvairiausių knygų patarimus ir dar kai ką, kad padėčiau jai suvaldyti impulsyvumą. Sudarėme jos destruktyvių impulsyvių poelgių sąrašą, ir ji sutiko nedaryti nieko iš jo, prieš tai man nepaskambinusi ir nesuteikusi man progos ją perkalbėti. Tačiau ji retai skambindavo – nenorėjo man trukdyti. Ji buvo įsitikinusi, kad mūsų susitarimas kabo ant plauko, kad netrukus ji man įgris ir ją paliksiu. Negalėjau jos įtikinti, kad taip nebus. Ji paprašė, kad duočiau jai kokį atminimo ženklą, kurį galėtų nešiotis. Esą tai padės jai geriau valdytis. Išsirink ką nors kabinete, pasakiau jai. Ji išsitraukė iš mano švarko kišenės nosinę. Atidaviau jai, tik prieš tai ant jos užrašiau svarbius žodžius:

-Jaučiuosi mirusi, todėl susižeidžiu, kad žinočiau, jog dar esu gyva. Jaučiuosi atbukusi, todėl pavojingai rizikuoju — gal tada pasijusiu gyva.

-Jaučiuosi tuščia, todėl bandau prisikimšti narkotikų, maisto, sėklos. Tačiau maža iš to naudos. Galop susigėstu — jaučiuosi negyvesnė ir tuštesnė nei bet kada.

-Pasiūliau Belei medituoti nosinę ir šiuos žodžius kaskart, kai norės pasielgti impulsyviai.

-Jūsų žvilgsnis pašaipus, Ernestai. Nepritariate man? Kodėl? Pernelyg išpūsta? Visai ne. Gal ir atrodo tuš

Komentarai išjungti.