Daiktų kaita ar daiktų pabaiga? (Esė)

Daiktų kaita ar daiktų pabaiga? (Esė)

Atėjus seniai lauktam NATO dabar galima ir pasvarstyti, ką tai suteikia ir ką tai atima. Ne saugumo požiūriu. Mentaliteto. Mąstymo, potyrių krypčių. Tokio iššūkio mentalitetui neturėjome, ir tuoj pokštelės dar vienas starto šūvis jau iš Europos Sąjungos erdvės.

Politika, kas be ko, nebelabai aiški ir patiems politikams. Akivaizdu, kad jau keistina didelė politinio žodyno dalis; per visas atsistatydinimų peripetijas mes patys, kaip ir politikai, to lyg ir nepastebėjome; per sumaištį, kuri pritraukė protus ir vartojamą leksiką link savo rezervato. Provincialaus ir reliktinio. Žodyne atsirado keliolikos metų senumo reikšmės; politinis mentalitetas grįžo atgal ir turėjo nuostolingai vėl iš naujo kartoti jau išmoktas pamokas. Mąstymas „taip” ir „ne” kategorijomis tapo visų diskusijų pagrindu. Kartais tai būtina; nesigilinsime kiek ir kaip.

Nežinia, kiek šitas nelemtas tvanas mums pakenkė politiškai, bet visuomenę jis nukreipė nuo esmiško klausimo: ką daryti, kai jau beveik esame ES, ir šiandien jau visai – NATO. Apie minčių kaitą gal, atrodytų, per anksti šnekėti, bet ką daryti, kai keičiasi daiktai – pavadinimas lieka apytiksliai tas pats: o daiktas kitas. „Euroopa”, „Eurobatai”. Bet juk „eurobatai” – tai lietuviški batai. Reklamose sakoma, kad tas ar anas daiktas atitinka „vakarietiškus standartus”. Bet „Vakarai” bendrąja prasme esame mes. Su visais savo mentalitetais. Jau šiandien.

Daugiau Daugiau
Apie tą bei šį (Esė)

Apie tą bei šį (Esė)

Pervarta vidurvasario, ir viskas pakyla į patį aukštį ir šviesą, kai dar niekas kaip reikiant nesušilo po pavasario ir birželio ir dar yra apsimiegojusi alyva po langu ir lenkiškos braškės raudonuoja kiosko lange, nepastebint atėjo Joninių pikas, metų viršūnė, ir dabar visai kita epocha – tarsi vešėjimo, brendimo, augimo ir prakaitavimo, tarsi leidimosi į rudenį; visų lietuvių nosys snarglėtos – rašė Jonas Dlugošas XV a. pradžioje – nes Lietuvoje nuolat šlapia ir lyja, taigi ilgos ir šlapios, lietuviai būdavo apsisnarglėję, bet greičiausiai ne, nes turėdavo rankoves, o šiandien Europa mums privežė tokių popierinių nosinaičių ir užsiuvo švarkų kišenes. Ir mums dabar gerai – nesudarkytomis nosimis vaikščiojame. Ačiū, Europa motina.

Daugiau Daugiau
Vyrai, moterys ir slaptosios tarnybos (esė)

Vyrai, moterys ir slaptosios tarnybos (esė)

Esu namisėda, mane išvilioti iš namų galima tik honoraru, posėdžiu ar pistoletu. Paskambino bičiulis. Moteris mat jį paliko. Ant visai.

Ko tu tikėjais, – klausiu. – Visos jos tokios. Nenoriu aš to šnapso. Pats įkalk ir eik miegoti. Po penkiolikos metų savaime apmalš.

Ne, jis nori guostis.

Sunku man, – sako.

Visiems sunku, – aiškinu, – krizė mat.

Klausyk, – sako jis, – aš turiu ne tik šnapso. Dar ir Valterį”. Atvažiuok, pašaudysim.

Kiek kulkų? Dvidešimt septynios?

Jis turi du litru degtinės. „Maschadov” – vadinasi. Virš galvos gyvena žvaigždės. Degtinė kvailai bespalvė, it gyvenimas. Jis kažką šneka, kodėl ji jį paliko.

Geriau anksčiau nei vėliau, – randu paguodos formulę. Jis dar kažką pasakoja.

Sunku man, – aiškina.

Kur „Walteris”, – klausiu, kur tas „Walteris”? Kulkytės mažos, 7,65 mm, į apkabą jas sukišti greičiau ga¬lėtų moteriški piršteliai, – aiškinu, – kulkos byra tarp pirštų.

O, ji sukištų, – pritaria bičiulis. Spyna laksto kaip kumelė, gerai pateptas, gerai prižiūrimas „Walteris”. Įkalam dar po du šimtu, išeiname į lauką, nuleidžiu saugiklį.

Važiuojame į Gvadalacharą, brangioji, – už lango pasiūlo televizorius. Pyškinu į malkų krūvą kieme. Jokios atatrankos, geras ginklas. „Makarovas” šaudant šokčioja delne kaip žvirblis, tiesa, sunkiasvoris; po kiekvieno šūvio iš „Makarovo” reikia nusitaikyti iš naujo, „Walteris” pila tiesiai. Dar po šimtą?

Bičiulis kažką pasakoja, pakeičia apkabą. Pats pleškina į sandėliuko duris.

Kodėl tu nenupylei jos per buitinį konfliktą? – maga paklausti, be kažko susidroviu.

Kiekvienas turi teisę į asmeninį gyvenimą.

Daugiau Daugiau
Gyvenimo smulkmenos (6 dalis iš romano „Karalius plaukia” )

Gyvenimo smulkmenos (6 dalis iš romano „Karalius plaukia” )

PJESĖS

Parašė menestreliai ir trubadūrai, kūrę ir kentėję ištisą naktį, siekdami kilnių Literatūrinių Laurų, kuriuos suvalgė markizas visai be Reikalo

Jeruzalė-Kairas-Bombėjus-Bangkokas-vėl Jeruzalė-vėl Bombėjus-Vilnius-Paryžius-vėl Bombėjus-vėl Kairas-vėl Vilnius-vėl Bombėjus-vėl Bombėjus-vėl Bombėjus

Knygos leidimą parėmė iliuminatų ir rozenkreicerių slaptieji fondai bei nuo seno žinomos organizacijos, tokios kaip: KGB, CŽV, GRU, BPZ, ZCP, DRP, PDR, ZBZ, LLB, BBL, LBL, ŽPZ taip pat Gerieji skautai – samariečiai, timūriečiai ir Bolekas su Lioleku, Plėšikas Rumcajsas, Tadas Blinda, Ekibastuzo šachtų darbuotojai, škotų sijonėlių siuvėjų profsąjungos skyrius Edinburge ir pan.

Daugiau Daugiau
Knyga apie bites (5 dalis iš romano „Karalius plaukia” )

Knyga apie bites (5 dalis iš romano „Karalius plaukia” )

5. Knyga apie bites,

JŲ SPIETIMOSI BEI VEISIMOSI BŪDUS, APIE KITUS SKRAIDUOLIUS, ANGELUS IR PAUKŠTELIUS DIEVO

Parašė Karalienė, Dora ir Paprasta Moteris, Šeimos Motina, Labdarė, Feministė, Dzūkė. Sic!

VISI IŠEINA

Ir ką dabar daryti?! – šaukė Mykoliukė. – Kas mes? Ir kur einame? Ir iš kur?

Ką mes darome, ponai? – nustebo D. U.

Kas mes tokie? – nenurimo Mykoliukė. – Ar mes išties egzistuojame, ar esame tik kažkieno įkaitusios vaizduotės padarai?

Neįtikėtina, – tarė grafas.

Ar jūs pamenate, kuo buvote vakar? – nenurimo Mykoliukė. – Ir ar vakar buvote? Ir iš kur jūs atsiradote? Nėra tai žinoma, – nuliūdo D. Ū. Neįtikėtina, – pasakė grafas.

Vis dėlto aš siūlyčiau sėsti į troleibusą, – pasiūlė D. Ū. -Štai kaip tik artėja.

Lipkime, – sutiko Mykoliukė. – Bet aš nenurimsiu.

Daugiau Daugiau
Apie žmones ir žvėris (4 dalis iš romano „Karalius plaukia” )

Apie žmones ir žvėris (4 dalis iš romano „Karalius plaukia” )

KNYGŲ KNYGA SU PAMOKYMAIS, MORALAIS, GAMTOS APRAŠYMAIS, ĮKVEPIANTI DIDELIEMS DARBAMS

Parėmė Žvėrių ir miškų ministerija O parašė markizas Alkofribasas, žinovas dalykų, stilistas žymus,
eskvairas

daugiau nebetelpa, nors būtų dar kas paminėti

Nusidavimai šiaurės rytų Lietuvoje

APIE MĖNULĮ

Dešimt graikų susitarė nuskristi į Mėnulį. Ilgai sukioję gaublį, jie atrado, kad iš Rokiškio į Mėnulį jiems būtų arčiausia.
Tada jie ir atvažiavo į Rokiškį. Iš Graikijos jie atsivežė ilgų dailių lentų, jas gražiai išlenkė, idant raketa būtų smaila ir daili, tvirtai sukalė ir dar surišo diržais, kad būtų tvirčiau. Po to jie susipirko visą paraką, kurį tik rado Rokiškyje, užkėlė ant to parako raketą ir tokiai poniai liepė padegti Bikfordo šniūrą, ir ta ponia paraką padegė, po to viskas sprogo ir graikai nukeliavo į Mėnulį.
Bet prieš graikams išskrendant, rokiškėnai jiems padovanojo tokį gražų sūrį, tik po to labai gailėjosi savo išlaidumo, nes suprato, kad tiems graikams būtų pakakę pusės sūrio, tačiau šaukštai jau buvo po pietų – ieškok tu to sūrio Mėnulyje, kad gudrus.

Daugiau Daugiau
Žmonės, ausys ir pupos, arba kas yra kas… (3 dalis iš romano „Karalius plaukia” )

Žmonės, ausys ir pupos, arba kas yra kas… (3 dalis iš romano „Karalius plaukia” )

APIE ŪMĖDES

Ūmėdė – tai toks grybas, pasižymintis nepaprastu žiaurumu; nepažįsta jis pasigailėjimo; savo būdu jis primena tą moterų rūšį, kuri žinoma kaip famme fatale, ir šį savo garsų ir baisų vardą grybas ūmėdė gavo nuo moterų, nes moterys yra lygiai taip pat baisios ir nenusakomos kaip šis nenaudingas grybas ūmėdė.

APIE KATINUS

Katinai yra panašūs į ūmėdes, bet tik labai iš tolo į juos žvelgiant; su pasibaisėjimu tai pastebėjęs, apmirusia širdimi baigiu rašyti apie katinus.

APIE PUPAS

Pupos yra irgi labai baisios, bet jų keliamą siaubą ir deramą nepasitikėjimą jomis žmonės mėgina įveikti, jąsias mirkydami; tiesa, buvo atsitikimų, kai mirkomos pupos išlipo iš dubenėlio, priėjo prie jas mirkiusio žmogaus ir jį suvalgė. Nuo tų įvykių žmonės pradėjo labai gerti.

APIE DEGTINĘ

Degtinę išgalvojo toks vienuolis Ilarijonas Dūda, airių vienuolis asketas 1056 m. kažkur Portugalijoje (niekas nežino, kodėl jį ten Viešpats nunešė); jis ketino sukurti tokį neskanų gėrimą atgailautojams, kad šie atgailautų ir kentėtų bei pan.; bet ar jam iki galo pavyko įgyvendinti savo užmačias, neaišku – apie tai yra visokių nuomonių.

Daugiau Daugiau
Patarimai ir pasergėjimai visokie (2 dalis iš romano „Karalius plaukia” )

Patarimai ir pasergėjimai visokie (2 dalis iš romano „Karalius plaukia” )

PARAŠĖ CEREMONMEISTERIS ŠEŠTADIENĮ

Karaliaus pilis, Akvitanija, Kaunas-Vilnius-Pretorija

(Z-16-78124S7) Cenzūros leista, bet nerekomenduota. Skaityti sekmadieniais, kai daugiau nėra kas veikia

NR. 1

Jeigu tu pamatysi žmogų čiulbuonėlį, styrantį ant šakos, margu apdaru apsigaubusį, išsipuošusį plunksnomis beigi rožėmis, žmogų lakštingalos snapeliu, saldžiabalsį giesmininką, čiulbantį ulbantį gražiausiais garsais, suokiantį nuostabiausias dainų daineles, ir, jo klausydamasis, imsi džiaugtis ir šūkauti, šoksi rateliu apie medį, sukrausi daug senų padangų ir jas kūrensi laimingas, niekuo nesirūpindamas, žmogui čiulbuonėliui pritardamas, pats ant šakų pasilypėsi ir kaip vilkelis suksiesi, dainas dainuodamas, katinu kniaukdamas, šuneliu lodamas, nušoksi vėl ant žemės, pilsi ant savęs rudens lapų saujas, monetas smulkiąsias irgi šūdą balandžių, baltą it siegas, kitus žmones savęspi kviesdamas, sakydamas – šit į mane žvelkit, koks aš laimingas, kaip gražiai giedu, kaip dailiai šoku bei tanciavoju, eiva visi šoktų dainuotų su manimi džiaugtųs – taigi, jeigu tu taip darysi, gali būti, kad nesi visiškai sveikas.

Daugiau Daugiau
Fifaičių karalius ir jo dvaras (1 dalis iš romano „Karalius plaukia”)

Fifaičių karalius ir jo dvaras (1 dalis iš romano „Karalius plaukia”)

PONIOS M. GIMIMO NAKTIS

Ponia M. laukė svečių, nes buvo jos gimimo diena. Tačiau kadangi ji buvo gimusi naktį, gimimo dienas, žinia, švęsdavo naktimis.

Ji stovėjo prie vartelių išsipuošusi, skoningai pasidažiusi, pasidabinusi pagrabine suknele, ir linksmaiA dainavo. Vis dėlto ją pažįstantis žmogus būtų iškart pastebėjęs, kad ponia M. įsitempusi, o jos daina skamba nenatūraliai. Deja, ją pažįstančių žmonių kaip tik nesimatė. Reti praeiviai pasigėrėdavo, kad taip gražiai dainuoja ponia, kad tokias už širdies griebiančias senobines dainas plėšia – ir susigūžę prasmukdavo pro šalį – mat nejaukios buvo ponios M. dainos, vikingų dainos iš XI šimtmečio, be to, ponia, jas dainuodama, taktan kirviu mosikavo. Nejauku buvo praeiviams, nes ir vidurnaktis artėjo, nesmagu ir pačiai poniai M., nes nėra žmogui smagumo, jei į tavo gimimo naktį niekas neateina.

Daugiau Daugiau
Istorijos tikrasis veidas – 3. Iš slaptosios pasaulio istorijos (esė iš knygos „Pabėgęs dvaras”)

Istorijos tikrasis veidas – 3. Iš slaptosios pasaulio istorijos (esė iš knygos „Pabėgęs dvaras”)

CEZARIS LIETUVOJE

Kartą Cezaris, gerai įkalęs importinio palmių vyno, surinko savo legionus ir kažkur juos išvedė; vedė dieną, vedė naktį, vedė dieną, vedė naktį, kol galiausiai palmių vynas baigėsi, Cezaris išsiblaivė ir atsibudęs paklausė, kur jie čia visi, tiesą sakant, eina ir kur atsidūrė.
Tačiau Cezario karo patarėjai buvo bailiai arba mulkiai ir pamelavo, kad jie ką tik atėjo į Egiptą ir jį užkariavo. Cezariui iš gurguolės skubiai pristatė kupranugarių, kad būtų panašiau į Egiptą, bet Cezaris apsidairė ir pasakė, kad čia nėra nei smėlio, nei piramidžių, vadinasi, tai ne Egiptas, o kokia Sardinija ar Dakija. Tada jam visi patarėjai surinko palmių vyno likučius, ir, kol Cezaris smaginosi, jodinėdamas ant kupranugarių ir siurbdamas vyną, jam kareiviai šalmais supylė Kuršių Neriją ir kelis tūkstančius piliakalnių, kad būtų panašiau į dykumą ir piramides.
Cezaris apsidairė, liko patenkintas ir pasakė, kad Egiptas visai nieko, tik piramidės ne geltonos kaip paveikslėliuose, o žalios, ko jis iš egiptiečių nieku gyvu nesitikėjo, ir supykęs liepė visiems grįžti atgal į Romą.
Visi ir grįžo patenkinti, bet keli tokie pasiliko baigti palmių vyno – vis dėlto jo dar buvo – su savo seržantu, o to seržanto vardas buvo Palemonas.

Daugiau Daugiau