(A priedas iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

IŠMOKIMAS

Kaip žmonės išmoksta būti išmintingi, brandūs, geraširdžiai, turėti gerą skonį, būti išradingi, išsiugdyti gerą charakterį, prisitaikyti prie naujos situacijos, skleisti gėrį, siekti tiesos, įžvelgti, kas gražu, nuoširdų, tai yra kaip jie, užuot išmokę išoriškai, išmoksta iš esmės (311a)?

Mokomės iš unikalių patirčių, tragedijos, santuokos, tėvystės, pasisekimo, triumfo, įsimylėjimo, ligos, mirties ir t.t.

Mokomės iš skausmo, ligos, depresijos, tragedijos, nesėkmės, senatvės, mirties.

Daug kas iš to, kas laikoma asociaciniu išmokimu, iš tikrųjų yra nukreipimas (225): jis vidinis ir reikalingas realiame pasaulyje, o ne reliatyvus, dirbtinis ir atsitiktinis.

Save aktualizuojantiems žmonėms kartojimas, sugretinimas ir dirbtinis atpildas darosi vis mažiau svarbūs. Turbūt įprastinė reklama jiems nedaro poveikio. Jie daug mažiau linkę į dirbtines asociacijas, mažiau jautrūs užuominoms apie prestižą, apeliacijoms į snobiškumą ir tiesiog beprasmiškam kartojimui. Tokios priemonės jiems gal net daro neigiamą poveikį, nes veikiau juos atgraso negu patraukia. Kodėl tokia didelė šviečiamosios psichologijos dalis, užuot pasidomėjusi tikslais, t. y. išmintimi, supratimu, gebėjimu spręsti, geru skoniu, taip rūpinasi priemonėmis, t. y. pažymiais, laipsniais, įskaitomis, diplomais?

Mes dar nepakankamai žinome, kaip įgyjamos emocinės nuostatos, skoniai, preferencijos. Mokymasis „iš širdies” buvo ignoruojamas.

Daugiau Daugiau

NORMALUMAS, SVEIKATA IR VERTYBĖS

(15 skyrius iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

Žodžiai „normalus” ir „nenormalus” turi tiek daug skirtingų prasmių, kad patys beveik prarado vertę. Šiandien psichologai ir psichiatrai smarkiai linksta šiuos labai bendrus žodžius pakeisti konkretesnėmis sąvokomis, telpančiomis į šias bendresnes. Kaip tik tai ir ketinu padaryti šiame skyriuje.

Apskritai mėginimai apibrėžti normalumą buvo arba statistiniai, arba siejami su kultūra, arba biologiniai-medicininiai. Tačiau tai tik formalūs apibrėžimai, tinkami pokalbiui draugijoje, arba „sekmadieniniai”, o ne kasdieniai apibrėžimai. Neformali šio žodžio prasmė yra tokia pat konkreti kaip ir profesinių terminų. Dauguma žmonių, klausdami „kas yra normalu?”, galvoje turi kažką kita. Daugumai, net ir profesionalams neformaliomis jų gyvenimo akimirkomis, tai yra vertybių klausimas, ir faktiškai taip klausiame, ką turėtume vertinti, kas mums gera ir bloga, dėl ko reikėtų jaudintis, dėl ko turėtume jaustis kalti ar teisūs. Šio skyriaus pavadinimą nutariau interpretuoti tiek mėgėjiška, tiek profesionalia prasme. Man susidaro įspūdis, kad daugelis šios srities profesionalų elgiasi lygiai taip pat, nors dažniausiai to nepripažįsta. Nemažai diskutuota dėl to, ką turėtų reikšti normalumas, tačiau tik gana nedaug – dėl to, ką jis reiškia kontekste, normaliame pokalbyje. Savo psichoterapiniame darbe visuomet interpretuodavau normalumo ir nenormalumo klausimą atsižvelgdamas į kalbančiojo, o ne į profesinį kontekstą. Kai motina klausia mane, ar jos vaikas normalus, aš suprantu, kad ji klausia, ar jai jaudintis, ar ne, ar ji turėtų imtis kokių ypatingesnių priemonių savo vaiko elgesiui kontroliuoti, ar jai tiesiog žvelgti į jį atlaidžiau, nesijaudinant. Kai po paskaitos klausytojai mane klausdavo apie seksualinio elgesio normalumą ir nenormalumą, aš jų klausimą suprasdavau lygiai taip pat ir mano atsakymas dažnai implikuodavo arba „dėl šito reikėtų susirūpinti”, arba „dėl šito nėra ko jaudintis”.

Daugiau Daugiau

PSICHOTERAPIJA, SVEIKATA IR MOTYVACIJA

(15 skyrius iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

Stebina, kad eksperimentinė psichologija nesusidomėjo psichoterapine analize kaip neišeikvota aukso kasykla. Sėkmingos psichoterapijos veikiami žmonės ima kitaip suvokti, kitaip mąstyti, kitaip mokytis. Jų motyvacija pasikeičia, taip pat pasikeičia ir jų emocijos. Tai geriausias metodas, kokį kada nors turėjome, leidžiantis apnuoginti giliausią žmonių prigimtį, o ne tik regimąsias jų asmenybes. Keičiasi jų tarpasmeniniai santykiai ir požiūriai į visuomenę. Jų charakteriai (arba asmenybės) pasikeičia ir išoriškai, ir iš esmės. Yra net tam tikrų įrodymų, kad pasikeičia tokių žmonių išvaizda, pagerėja jų fizinė sveikata. Kartais padidėja net jų intelekto koeficientas. Ir vis dėlto žodis psichoterapija net neįtraukiamas į daugumos knygų apie išmokimą, suvokimą, mąstymą, motyvaciją, socialinę psichologiją, fiziologinę psichologiją ir t.t. rodykles.

Paimkime tik vieną pavyzdį: nėra jokių abejonių, kad mokymosi teorija praturtėtų, švelniai tariant, tyrinėdama, kokį mokomąjį poveikį turi tokios gydomosios jėgos kaip santuoka, draugystė, laisvos asociacijos, pasipriešinimo analizė, sėkmė darbe, o ką jau kalbėti apie tragedijas, traumas, konfliktus, kančias.

Daugiau Daugiau

NEMOTYVUOTOS IR NETIKSLINGOS REAKCIJOS

(13 skyrius iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

Šiame skyriuje toliau stengsimės priartėti prie mokslo požiūriu tinkamos diferenciacijos tarp siekimo (veikimo, kliūčių įveikimo, laimėjimo, stengimosi, tikslingumo) ir buvimo-tapsmo (egzistavimo, ekspresijos, augimo, savęs aktualizavimo). Šitoks atskyrimas savaime suprantamas Rytų kultūroms ir religijoms, pavyzdžiui, daosizmui, o mūsų kultūroje jis pažįstamas kai kuriems filosofams, teologams, estetikams, į misticizmą įsigilinusiems asmenims bei vis didesniam būriui „psichologų humanistų”, egzistencinės psichologijos atstovų etc.

Vakarų kultūros pagrindas yra judėjiškoji krikščioniškoji teologija. Ypač Jungtinėse Valstijose viešpatauja puritonizmas ir pragmatizmo dvasia, kuri aukština darbą, kovą, pastangas, blaivumą ir uolumą, o pirmiausia tikslingumą1.
—————————————————
1 „… laisvos asociacijos, atsitiktinių įvaizdžių žaismas, neišnarpliojami sapnai, klajonės be tikslo (asmens) raidoje vaidina tokį vaidmenį, kurio jau dėl pačios šių reiškinių kilmės niekaip negalėtume paaiškinti jokiu ekonomijos principu ar kokiu tiesioginės naudos lūkesčiu. Tokioje mechanistinėje kultūroje kaip mūsų šios svarbios veiklos rūšys arba ne-pakankamai vertinamos, arba pražiūrimos…
—————————————————

Daugiau Daugiau

ĮVADAS

Visą patirtį, visą elgesį, visus individus psichologas gali vertinti vienaip ar kitaip: jis gali tyrinėti patirtį ar elgesį kaip atskirą, unikalų ir idiosinkratišką dalyką, tai yra kaip besiskiriantį nuo bet kokios kitos patirties, asmens ar poelgio visame pasaulyje. Arba šią patirtį jis gali vertinti ne kaip unikalią, bet kaip tipišką, tai yra kaip vienos ar kitos patirties klasės, kategorijos, rubrikos pavyzdį arba atstovą. Tai reiškia, kad griežčiausia prasme jis netyrinėja, nesigilina, nesuvokia ir net nepatiria įvykio; jo reakcija panaši į bylas tvarkančio sekretoriaus, kuris suvokia iš puslapio tik tiek, kad pajėgtų priskirti jį A ar B skilčiai. Šią veiklą gal tiksliausiai nusako žodis „rubrikacija”. Nemėgstantys neologizmų gal veikiau pasirinktų terminą „BW abstrahavimas”. B ir Wraidės žymi Bergsoną (461)1 irWhiteheadą (475), du mąstytojus, kurie daugiausia padarė aiškindami abstrahavimo keliamą grėsmę2.

Daugiau Daugiau

SAVE AKTUALIZUOJANČIŲ ŽMONIŲ MEILĖ

(12 skyrius iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

Stebina tai, kaip mažai empiriniai mokslai tegali pasakyti meilės tema. Ypač keista, kad tyli psichologai, nes galima tikėtis, jog tai būtų ypatinga jų pareiga. Gal tai tik dar vienas dažniausios akademikų nuodėmės pavyzdys – jie, užuot darę tai, ką turėtų, mieliau daro tai, kas jiems lengviau sekasi, panašiai kaip tas virtuvės padėjėjas, kurį pažinojau, – viešbutyje jis kasdien atidarydavo skardinę vien todėl, kad jis labai gerai atidarinėdavo skardines.

Turiu prisipažinti, kad dabar, kai pats ėmiausi šios užduoties, aš kur kas geriau suprantu, kodėl situacija būtent tokia. Tai nepaprastai sudėtinga tema, nesvarbu, kad ir kokios tradicijos laikytumeis ją analizuodamas. Triskart sudėtingiau, jei norėtum laikytis mokslinės tradicijos. Pasijunti tarsi atsidūręs priešakinėse pozicijose niekieno žemėje, ten, kur konvencionalūs ortodoksiško psichologijos mokslo metodai menkai tegelbsti. (Faktiškai būtent toks neadekvatumas privertė sukurti naujus metodus gauti informacijos apie šią ir kitas unikaliai žmogiškas reakcijas. Šie metodai savo ruožtu skatina formuoti kitokią mokslo filosofiją (292, 376)).

Daugiau Daugiau

ASMENINĖ PRATARMĖ

Analizė, kurią pateikiu šiame skyriuje, neįprasta daugeliu aspektų. Ji nebuvo suplanuota kaip įprastas tyrimas, tai nebuvo ir visuomeninis projektas, o veikiau asmeninis, motyvuotas mano paties smalsumo, skirtas įvairioms asmens moralinėms, etinėms ir mokslinėms problemoms spręsti. Aš veikiau stengiausi tik įsitikinti ir pasimokyti, o ne ką nors įrodyti ar pademonstruoti kitiems.

Visai netikėtai šie tyrimai man taip atvėrė akis, iš jų kilo tiek jaudinančių implikacijų, kad dabar jau atrodo sąžininga pranešti apie juos kitiems nepaisant visų metodologinių šių tyrimų trūkumų.

Be to, man atrodo, kad psichologinės sveikatos problema tokia opi, jog visokie pasiūlymai, visokie duomenų trupinėliai, tegul net ir ginčytini, kupini didžiausios euristinės vertės. Panašūs tyrinėjimai visuomet nelengvi, nes jie reikalauja pakilti virš įprastų savo įsitikinimų. Bet jeigu lauktume tradiciškai patikimų duomenų, turėtume laukti amžinai. Atrodo, kad vienintelis ryžtingas žingsnis būtų nesibaiminti klaidų, pasinerti į šias problemas, pasistengti padaryti viską, kas įmanoma, tikintis iš klaidų pasimokyti tiek, kad galiausiai pavyktų jas ištaisyti. Šiuo metu vienintelė alternatyva yra tiesiog atsisakyti analizuoti šią problemą. Tad nė nežinodamas, ar bus iš to kokios nors naudos, nuolankiai atsiprašydamas tų, kurie reikalauja tradiciško patikimumo, pagrįstumo, pavyzdžių atrankos etc., drįstu pasiūlyti šį savo atliktų tyrimų aprašymą.

Daugiau Daugiau

EKSPRESYVINIS ELGESIO KOMPONENTAS

(10 skyrius iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

Skirtumas tarp ekspresyvaus (nefunkcinio) ir kliūtis įveikiančio (instrumentinio, funkcinio, prisitaikomojo, tikslingo) elgesio komponentų jau gerai pagrįstas, ypač G. Allporto, Wernerio, Arnheimo ir W. Wolffo darbuose, tačiau iki šiol dar nebuvo tinkamai išnaudotas kaip vertybių psichologijos matas1.

Kadangi šiuolaikinė psichologija per daug pragmatiška, ji vengia kai kurių sričių, nors šios jai turėtų labai rūpėti. Besirūpindama praktiniais rezultatais, technologija ir priemonėmis, ji skandalingai mažai tegali pasakyti, pavyzdžiui, apie grožį, meną, pramogą, žaidimą, nuostabą, pagarbią baimę, džiaugsmą, meilę, laimę ir kitas „nenaudingas” reakcijas bei aukščiausius išgyvenimus. Tokia psichologija mažai praverčia ar visai nepraverčia menininkui, muzikui, poetui, romanistui, humanistui, kurios nors srities žinovui, aksiologui, teologui ar ir kitiems, atsidavusiems tikslui ar malonumui. Tai kaltinimas psichologijai, kad ji taip mažai pasiūlo šiuolaikiniam žmogui, kuris beviltiškai ieško natūralistinio arba humanistinio tikslo, arba vertybių sistemos.

Daugiau Daugiau

AR DESTRUKTYVUMAS INSTINKTOIDIŠKAS?

(9 skyrius iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

Atrodytų, kad pamatiniai poreikiai (motyvai, impulsai, potraukiai) nėra blogi ar nuodėmingi. Juk savaime nėra bloga tai, kad norime valgyti ir mums reikia maisto, saugumo, priklausymo ir meilės, visuomenės pritarimo ir pritarimo sau patiems, savęs aktualizavimo. Priešingai, daugumoje kultūrų vienokia ar kitokia lokalia forma dauguma žmonių šiuos troškimus laikys sveikintinais ir pagirtinais. O mokslininkui vertinti pridera kuo atsargiausiai, tačiau vis tiek jam teks sutikti, kad šie poreikiai bent jau neutralūs, o ne blogi. Panašiai turbūt reikėtų vertinti ir daugumą ar net visus žmogaus rūšiai būdingus gebėjimus (tokius kaip gebėjimas abstrahuoti, kalbėti gramatine kalba, kurti filosofijas ir t.t.) bei konstitucinius skirtumus (aktyvumas ar pasyvumas, mezomorfizmas ar ektomorfizmas, didelė ar maža energija ir t.t.). O dėl tokių metaporeikių kaip tobulumas, tiesa, grožis, dėsningumas, paprastumas ir t.t. (314), tai nei mūsų kultūra, nei kitos mums žinomos kultūros nepavadintųjų savaime blogais, piktais ar nuodėmingais.

Daugiau Daugiau

PSICHOPATOGENEZĖ IR GRĖSMĖS TEORIJA

(8 skyrius iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

Bendrais bruožais jau išryškinta motyvacijos samprata pateikia mums kai kurių svarbių užuominų, padedančių suprasti psichopatologijos kilmę, o kartu ir frustracijos, konflikto ir grėsmės prigimtį.

Praktiškai visos teorijos, kurios imasi aiškinti psichopatologijos kilmę, jos įsitvirtinimą, labiausiai remiasi dviem – frustracijos ir konflikto – sąvokomis, kurias dabar ir aptarsime. Vienos frustracijos sukelia patologiją, kitos – ne. Vieni konfliktai ją sukelia, kiti – ne. Aiškėja, kad norint įminti šią mįslę, reikia grįžti prie pamatinių poreikių teorijos.

Daugiau Daugiau