AR DESTRUKTYVUMAS INSTINKTOIDIŠKAS?

(9 skyrius iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

Atrodytų, kad pamatiniai poreikiai (motyvai, impulsai, potraukiai) nėra blogi ar nuodėmingi. Juk savaime nėra bloga tai, kad norime valgyti ir mums reikia maisto, saugumo, priklausymo ir meilės, visuomenės pritarimo ir pritarimo sau patiems, savęs aktualizavimo. Priešingai, daugumoje kultūrų vienokia ar kitokia lokalia forma dauguma žmonių šiuos troškimus laikys sveikintinais ir pagirtinais. O mokslininkui vertinti pridera kuo atsargiausiai, tačiau vis tiek jam teks sutikti, kad šie poreikiai bent jau neutralūs, o ne blogi. Panašiai turbūt reikėtų vertinti ir daugumą ar net visus žmogaus rūšiai būdingus gebėjimus (tokius kaip gebėjimas abstrahuoti, kalbėti gramatine kalba, kurti filosofijas ir t.t.) bei konstitucinius skirtumus (aktyvumas ar pasyvumas, mezomorfizmas ar ektomorfizmas, didelė ar maža energija ir t.t.). O dėl tokių metaporeikių kaip tobulumas, tiesa, grožis, dėsningumas, paprastumas ir t.t. (314), tai nei mūsų kultūra, nei kitos mums žinomos kultūros nepavadintųjų savaime blogais, piktais ar nuodėmingais.

PSICHOPATOGENEZĖ IR GRĖSMĖS TEORIJA

(8 skyrius iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

Bendrais bruožais jau išryškinta motyvacijos samprata pateikia mums kai kurių svarbių užuominų, padedančių suprasti psichopatologijos kilmę, o kartu ir frustracijos, konflikto ir grėsmės prigimtį.

Praktiškai visos teorijos, kurios imasi aiškinti psichopatologijos kilmę, jos įsitvirtinimą, labiausiai remiasi dviem – frustracijos ir konflikto – sąvokomis, kurias dabar ir aptarsime. Vienos frustracijos sukelia patologiją, kitos – ne. Vieni konfliktai ją sukelia, kiti – ne. Aiškėja, kad norint įminti šią mįslę, reikia grįžti prie pamatinių poreikių teorijos.

ŽEMESNIŲJŲ IR AUKŠTESNIŲJŲ POREIKIŲ SKIRTUMAI

Šiame skyriuje parodysiu, kad tarp poreikių, vadinamų „aukštesniaisiais”, ir poreikių, vadinamų „žemesniaisiais”, esama realių psichologinių ir funkcinių skirtumų. Tai darau norėdamas atskleisti faktą, kad organizmas pats padiktuoja vertybių hierarchiją, kurią stebintis mokslininkas veikiau aprašo negu sukuria. Taigi tenka įrodinėti akivaizdžius dalykus, kadangi dar daug kam atrodo, kad vertybės yra ne kas kita kaip duomenys, kuriems juos aprašantis mokslininkas savavališkai primeta savo skonį, prietarus, intuiciją arba pritaiko jiems kitas neįrodytas ar neįrodomas prielaidas. Antroje šio skyriaus dalyje apibūdinsiu ir kai kuriuos iš tokių įrodymų kylančius padarinius.

Vertybių kildinimas iš psichologijos ne tik ją pačią sumenkina bei trukdo jai visiškai išsiskleisti kaip mokslui, bet taip pat pasmerkia žmoniją antgamtiškumui, etiniam reliatyvizmui ar nihilistiniam vertybių praradimui. Tačiau jei galėtume parodyti, kad pats organizmas pasirenka tarp stipresnio ir silpnesnio, aukštesnio ir žemesnio, tada, žinia, būtų beprasmiška teigti, kad viena gėrybė yra tiek pat vertinga kiek kita, kad neįmanoma iš jų pasirinkti, kad nėra natūralių kriterijų atskirti gėrį nuo blogio. Vieną tokį pasirinkimo principą jau aptarėme ketvirtame skyriuje. Pamatiniai poreikiai susirikiuoja į gana aiškią hierarchiją, kuri pagrįsta sąlygiško jų stiprumo principu. Taigi saugumo poreikis yra stipresnis už meilės poreikį, nes kai abu šie poreikiai nepatenkinti, saugumo poreikis vyrauja organizme, ir tai galima įrodyti įvairiais būdais. Šiuo požiūriu fiziologiniai poreikiai (jie patys yra organizuoti į subhierarchiją) stipresni už saugumo poreikius, kurie stipresni už meilės poreikius, o šie savo ruožtu stipresni už pagarbos poreikius, kurie stipresni už tuos idiosinkratiškus poreikius, kuriuos pavadinome savęs aktualizavimu.

NSTINKTOIDINĖ PAMATINIŲ POREIKIŲ PRIGIMTIS

(6 skyrius iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

Visi ankstesnieji svarstymai įkvepia mus iškelti hipotezę, jog pamatiniai poreikiai tam tikra prasme ir tam tikru įmanomu nustatyti lygiu yra konstitucinio arba paveldimo pobūdžio. Šios hipotezės šiandien negalima įrodyti tiesiogiai, kadangi stokojama reikalingų genetinių ar neurologinių metodų. Kitos analizės formos, tokios kaip elgesio, šeimos, socialinė, etnologinė, paprastai daugiau padeda paneigti negu įrodyti paveldimumo hipotezę, išskyrus akivaizdžius atvejus, tačiau mūsų hipotezė toli gražu nėra akivaizdi.

Toliau šiame skyriuje (taip pat 298) pateikiami duomenys bei teoriniai svarstymai, kuriuos galima tiesiogiai pasitelkti grindžiant hipotezę apie instinktoidinę pamatinių poreikių prigimtį.

Pagrindinis argumentas, kam reikalinga nauja hipotezė, yra ankstesnio aiškinimo žlugimas. Instinktų teoriją išgujo aplinkos poveikio ir biheivioristų teorijos, kurios rėmėsi beveik vien asociaciniu išmokimu kaip pamatiniu, beveik visiškai pakankamu aiškinimo įrankiu.

Apskritai sąžininga pasakyti, kad šis požiūris į psichologiją neišsprendė dinamikos problemų, tai yra neatsakė į tokius klausimus kaip vertybės, tikslai, esminiai poreikiai, jų patenkinimas ir frustracija, nepaaiškino, kokios viso to pasekmės, pavyzdžiui, sveikata, psichopatologija, psichoterapija.

Šiame skyriuje toliau gilinuosi į kai kuriuos iš gausių teorinių padarinių, kuriuos sukelia ankstesniame skyriuje išdėstytas požiūris į žmogaus motyvaciją. Jis turėtų tapti pozityvia ar sveika atsvara dabartiniam vienpusiškam frustracijos ir patologijos akcentavimui.

Matėme, kad pagrindinis žmogaus motyvacinio gyvenimo organizavimo principas yra pamatinių poreikių surikiavimas į hierarchiją pagal jų svarbumą arba intensyvumą. Pagrindinis šios organizacijos dinaminis principas, kuris ir įkvepia jai gyvybės, yra toks: patenkinus galingesnius sveiko žmogaus poreikius, iškyla kiti, ne tokie galingi poreikiai. Kai fiziologiniai poreikiai nepatenkinti, jie užvaldo organizmą įsakmiai pajungdami visus jo gebėjimus jiems patenkinti ir organizuodami juos taip, kad šie efektyviausiai jiems padėtų. Sąlygiškas patenkinimas juos nuslopina ir sudaro sąlygas reikštis kitai, žemesnei pagal hierarchiją poreikių grupei, jiems įsivyrauti ir sutelkti asmenybę; tad, užuot jautęs alkį, individas dabar jaus obsesišką saugumo poreikį. Tas pats pasakytina ir apie kitas šios hierarchijos poreikių grupes, kaip antai meilės, pagarbos, savęs aktualizavimo poreikius.

ĮVADAS

Šiame skyriuje ketinu suformuluoti pozityvią motyvacijos teoriją, kuri patenkintų anksčiau išvardintus teorinius reikalavimus ir tuo pat metu atitiktų žinomus klinikinius, stebėjimų, taip pat ir eksperimentinius faktus. Tačiau tiesiogiai ji kyla daugiausia iš klinikinės patirties. Tikiuosi, kad ši mano teorija pratęs funkcionalistinę Jameso ir Dewey tradiciją, susilydys su Wertheimerio, Goldsteino ir geštaltinės psichologijos holizmu, Freudo, Frommo, Horney, Reicho, Jungo ir Adlerio dinamizmu. Tokią integraciją arba sintezę galėtume pavadinti holistine – dinamine teorija.

PAMATINIAI POREIKIAI FIZIOLOGINIAI POREIKIAI

Paprastai motyvacijos teorija prasideda poreikių – vadinamųjų fiziologinių potraukių aptarimu. Peržiūrėti įprastas šių poreikių sampratas mus verčia dvi pastarojo meto tyrimų tendencijos: pirma, tai homeostazės koncepcijos plėtra, antra, atradimas, kad apetito ypatumai, pirmenybės teikimas tam tikroms maisto rūšims yra gana rimtas organizmo tikrųjų poreikių ar ko nors trūkumo rodiklis.

Homeostazė reiškia organizmo automatiškas pastangas palaikyti pastovią vidinę terpę, normalią kraujo sudėtį. Cannonas (78) aprašė šį procesą nurodydamas: (1) vandens kiekį kraujyje, (2) druskos kiekį, (3) cukraus kiekį, (4) baltymų kiekį, (5) riebalų kiekį, (6) kalcio kiekį, (7) deguonies kiekį, (8) pastovų vandenilio jonų lygį (rūgščių-šarmų pusiausvyrą), (9) pastovią kraujo temperatūrą. Aišku, šį sąrašą reikėtų pratęsti įtraukiant kitus mineralus, hormonus, vitaminus.

Youngas (491, 492) apibendrino darbus apie tai, kaip apetitas išreiškia kūno poreikius. Jeigu kūnui trūksta kurios nors cheminės medžiagos, individas bus linkęs (netobulai) išsiugdyti specifinį apetitą ar alkį būtent tam trūkstamam maisto elementui.

Šiame skyriuje pateikiame šešiolika teiginių, kurie turėtų būti įtraukti į kiekvieną pagrįstą motyvacijos teoriją. Kai kurie iš šių teiginių yra tokie teisingi, kad primena nuvalkiotas tiesas. Šiuos, manau, reikėtų iš naujo pabrėžti. Dėl kitų gal ir galima pasiginčyti, dėl jų nesutikti.

INDIVIDAS KAIP INTEGRUOTA VISUMA

Mūsų pirmasis teiginys skelbia, kad individas yra integruota, organizuota visuma. Šį teorinį teiginį paprastai psichologai pripažįsta gana nuolankiai, tačiau vėliau realiai eksperimentuodami jį ramiai ignoruoja. Prieš imantis kokio nors pagrįsto eksperimento ir pradedant kurti pagrįstą motyvacijos teoriją, reikia suprasti, kad šis teiginys yra eksperimentiškai ir teoriškai tikras. Pavyzdžiui, jis reiškia, kad motyvuojamas yra visas individas, ne jo dalis. Gera teorija nepripažįsta tokios esybės kaip skrandžio ar burnos poreikis, ar genitalijų poreikis. Kalbėti reikia tik apie individo poreikį. Valgyti nori Johnas Smithas, ne Johno Smitho skrandis. Pasitenkinimą irgi patiria individas, o ne jo dalis. Maistas pasotina Johno Smitho, ne jo skrandžio alkį.

Vertindami Johno Smitho alkį vien kaip jo virškinamojo trakto funkciją, eksperimentatoriai ignoravo tą faktą, kad, kai individas alkanas, pasikeičia ne tik jo virškinimo funkcija, bet ir nemažai, gal net dauguma, kitų funkcijų, kurias jis geba atlikti. Jo suvokimas pasikeičia, išalkęs jis maistą pastebės greičiau negu kokiu kitu metu. Jo prisiminimai pasikeičia (dabar gerą valgį jis prisimins greičiau negu kada kitu metu). Jo emocijos pasikeičia, jis labiau įsitempęs ir nervingesnis nei paprastai. Jo mąstymo turinys pasikeičia, jis veikiau svarstys, kur gauti maisto, negu kaip išspręsti algebros uždavinį. Šį sąrašą galima tęsti, kad jis apimtų visus kitus gebėjimus, sugebėjimus ar funkcijas – tiek fiziologines, tiek psichines. Kitaip sakant, kai Johnas Smithas alkanas, jis visas alkanas: kaip individas jis visiškai skiriasi nuo to, kas jis yra kitu metu.

Kas moksle svarbiau – problema ar jos sprendimo būdai?

(2 skyrius iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

Pastaruosius porą dešimtmečių vis daugiau kritikos susilaukia „oficialiojo” mokslo trūkumai bei nuodėmės. Tačiau, išskyrus pavydėtinai taiklią Lyndo analizę (282), aptarti tokių nesėkmių ištakas beveik niekam ir nerūpėjo. Šiame skyriuje ketinu parodyti, jog daugelį ortodoksinio mokslo, ypač psichologijos, silpnybių lemia mokslo apibrėžimas, akcentuojantis priemones arba metodus.

Kalbėdamas apie priemonių akcentavimą, turiu galvoje polinkį manyti, kad moksle svarbiausia yra instrumentai, technikos, procedūros, aparatai ir mokslo metodai, o ne problemos, klausimai, funkcijos ar tikslai. Nerafinuotai akcentuojant priemones, mokslininkai painiojami su inžinieriais, gydytojais, dantistais, laboratorijų technikais, stiklo pūtikais, šlapimo mėginius analizuojančiais laborantais, mašinų prižiūrėtojais. Priemones akcentuojant intelektualiau, mokslas ir mokslinis metodas paprastai tampa sinonimais.

Abraham H. Maslow

Psichologinis požiūris į mokslą

(1 skyrius iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

Psichologinis mokslo interpretavimas prasideda aiškiai suvokus, kad mokslas yra žmogaus kūrinys, jis nėra autonomiškas, nežmogiškas ar „daiktas” perse, te-paklūstąs savo paties taisyklėms. Mokslo ištakos yra žmogaus motyvai, jo tikslai yra žmogaus tikslai, jį kuria, atnaujina ir puoselėja žmonės. Mokslo dėsniai, organizacija ir formuluotės priklauso ne tik nuo realybės, kurią jis atranda, prigimties, bet ir nuo šią realybę atrandančiojo žmogaus prigimties. Psichologas, ypač jei jis sukaupęs klinikinės patirties studijuodamas žmones, visai natūraliai ir net spontaniškai į kiekvieną dalyką žvelgs asmenybiškai, o tik paskui nagrinės jų sukurtas abstrakcijas, jam rūpės ir mokslininkai, ne tik pats mokslas.

Visas klaidinančias pastangas įtikinti, kad yra kitaip, bet kokį atkaklų mėginimą paversti mokslą visiškai autonomišku ir susireguliuojančiu bei žvelgti į jį tarytum į nesuinteresuotą žaidimą, kuris žaidžiamas pagal sugalvotas, šachmatus primenančias taisykles, psichologas turėtų vertinti kaip nerealistines, melagingas ir net prieštaraujančias empirinei tikrovei.

Šiame skyriuje pirmiausia norėčiau paaiškinti kai kurias svarbiausias tiesas, kuriomis pagrįstos mano tezės. Nurodysiu ir numatomas šių mano tezių implikacijas bei padarinius.

Karen Horney (1885–1952) – viena talentingiausių psichoanalizės kūrėjo Sigmundo Freudo sekėjų, XX a. psichologijos klasikė, psichoanalizės reformatorė neofroidistė, artima Ericho Frommo bičiulė. Ji pasiūlė savitą neurozės koncepciją, laikydama ją būdu žmogui „gyvenimą daryti sau pakenčiamą”. „Neurotiška mūsų laikų asmenybė” – bene garsiausia Karen Horney knyga, kuri ir XXI amžiaus pradžioje tiek pat (jei ne daugiau) aktuali, kiek ir 1937 metais, kai buvo parašyta. Čia pateikiamas paskutinis šios knygos skyrius