Gavus pasiūlymą parašyti apie ITG, pirmasis impulsas buvo papasakoti, kaip šiuos pastaruosius trejus metus aš gyvenau ITG. Man atrodė, kad šis kelias buvo tiek gausus įvykių ir įžvalgų ir Aleksandro Jefimovičiaus indėlis toks neginčytinas ir esminis, kad vargu ar užteks man skirtų puslapių, tačiau gyvenimą, pasirodo, sunku perteikti žodžiais, ir iš nueito su dr. Alekseičiku ir jo ITG išgyvenimų kelio ant popieriaus liko tik trumpos atkarpėlės.

Pirmą kartą su dr. Alekseičiku susitikau 1996 metais, kai mokiausi Humanistinės ir egzistencinės psichologijos institute Birštone, kur jis vedė ITG grupę.

Turiu prisipažinti, kad man tuomet atrodė, jog viskas, ką daro Aleksandras Jefimovičius, labiau panašu į burtus, kad jis turi unikalią Dievo dovaną, talentą, leidžiantį jam matyti tai, kas nematoma, suprasti tai, kas nesuprantama. Kad ir kaip ten būtų, mano protui tai buvo nepasiekiama, ką jau kalbėti apie įsisąmoninimą. Pamenu savo nuostabą, kaip absoliučiai tiksliai Aleksandras Jefimovičius pataikydavo atspėti pačią grupės dalyvio problemos esmę ir kaip virtuoziškai gebėdavo rasti padėjėjų šiai problemai spręsti. Visas vyksmas mane tiesiog užbūrė, ir nė iš tolo nesupratau dėsningumų, pagal kuriuos klostėsi mūsų grupės gyvenimas.

Aplinkybės, kuriomis susitikau su Intensyviu Terapiniu Gyvenimu -tai mokymosi Humanistinės ir egzistencinės psichologijos institute pradžia: pirmąją sesiją pagal programą turėjo užbaigti A. Alekseičiko grupė. Norėčiau pasakyti, kad čia autoriaus iš esmės negalima atskirti nuo paties metodo, nes nuolat girdėdavau apie Alekseičiko, o ne apie intensyvaus terapinio gyvenimo grupes, dargi ir patį ITG pavadinimą išgirdau gerokai vėliau (tiksliau būtų sakyti, kad jį suvokiau). Su pagrindiniais ITG principais Aleksandras Jefimovičius mane, kaip ir kitus grupės dalyvius, supažindino pačioje darbo pradžioje.

Atmintyje išliko tik tiek, kad grupė perėjo visus žmogaus gyvenimo etapus: gimimą, vaikystę, jaunystę, brandą, senatvę, mirtį. Dabar nebepamenu, kada pirmą kartą išgirdau, kodėl šis gyvenimas intensyvus, tačiau atsimenu, kaip išgyvenau šį intensyvumą – buvo baisu nespėti padaryti kažko svarbaus, ir kaip tik čia, šitiems žmonėms pasakyti, pamatyti, kažkuo patikėti… Šios savo pirmosios grupės metu regėjau, kaip vadovas „paleidžia rankas”, apie tai jau buvau prisiklausiusi. Nepasakyčiau, kad tai mane sukrėtė ar pašiurpino. Tuomet negalėjau suprasti, už ką visa tai, tačiau nuostabu, jog įsitikinimas, kad visa, kas čia vyksta, yra dėl gėrio, radosi iš pat pradžių, ir visos vėlesnės ITG grupės tik stiprino šį įsitikinimą, gimusį tuomet, 1996 metų rudenį, Birštone. Iš pirmo žvilgsnio atrodo paradoksalu, tačiau tai tiesa: ši „fizinė bausmė”, kaip ir viskas ITG grupėse, buvo taikoma su meile. Vėliau supratau, kodėl grupės vadovas mušė per rankas dalyvį – pastarasis negalėjo išreikšti meilės konkrečiam žmogui čia pat, grupėje, žmogui, kuriam tai buvo būtina – būtina žinoti, kad tave myli, žinoti ir matyti, kad tave galima mylėti.

Kai mėginame prisiminti Sokratą, atmintyje iškyla ne logikos formos ir taisyklės – atsimename dialogus. Įvairiausi bandymai apčiuopti Sokrato metodiką per pustrečio tūkstantmečio baigdavosi nesėkme. Sokratas žadino mąstymą, ir tie, kuriems jis buvo pažadintas, tapo platonais ir ksenofontais, ėjo savu keliu dėkodami Sokratui, įamžindami susitikimus su juo, tačiau nė nebandydami jo atkartoti.

Mūsų techniškame amžiuje jau ir Puškino kūriniuose Saljeris tikrina muzikos harmoniją, pasitelkdamas algebrą. Ką tada kalbėti apie dešimtis tūkstančių šiandienos psichologų ir gydytojų, ieškančių tokių instrumentų, tokių technikų, kurias būtų galima lengvai ir greitai įsisavinti ir užsidirbti savąją riekę duonos su sviestu; su jų pagalba lengva ir paprasta nuolat save išreikšti, kitaip tariant – parodyti, dar labiau save išaukštinti prieš klientą, ypač jei šis gerokai vyresnis ir yra pasiekęs šiokios tokios socialinės padėties.

F. Dostojevskis „Didžiajame inkvizitoriuje” aprašo eksperimentą -kas būtų, jeigu Kristus atsirastų viduramžių Europoje. O kas darytųsi, jei dabar pasirodytų Sokratas? Ir triukšmingos rungtynės, ir Ksantipė, ir mokiniai, ir dvasinio gimimo kančios, ir pitijos, ir neduodantis ramybės sąžinės balsas – nejaugi viskas galop nusiristų vidutinybių teismo, greičiausiai su cikutos taure, ir pomirtinio išaukštinimo link?

Labai nelengva rašyti apie Aleksandro Jefimovičiaus Intensyvų Terapinį Gyvenimą ir ant popieriaus dėstyti tai, kas seniai tapo kaip oras ir ateidavo sielon savaime, kaip nedaloma visuma. Susitikimas su Alekseičiku ir ITG įvyko mano profesinės jaunystės pradžioje, leido savoje šalyje atrasti dvasingumą ir daugeliu atžvilgių paveikė mano gyvenimą. Buvau laiminga sutikusi ne tik terapeutą, bet ir Meistrą, mokytoją, draugą ir kolegą viename asmenyje. Beveik ketvirtį amžiaus pagal jį kaip profesinį ir dvasinį kamertoną pasitikrinu savąjį kelią. Kadangi esu veikiau intuityvios prigimties ir nedaug terašau, todėl prisibijau skaidyti ir intelektualizuoti prasmes, tapusias gyvenimo dalimi. Bijau, kaip sakydavo Aleksandras, „savo niekšiškos profesijos, kai visada yra ką pasakyti, netgi tuomet, kai kalbėti nereikia”. Todėl, nebandydama „aprėpti neaprėpiama” ir nedėliodama visų taškų ant „i”, pasistengsiu išreikšti tokį savo ITG supratimą, kuris tapo savas, brangus, artimas sielai.

Intensyvus Terapinis Gyvenimas (ITG) – labai sunkiai apibūdinama psichoterapijos mokykla. ITG persmelktas ypatingos dvasios, ypatingos atmosferos, kurią išdėstyti popieriuje iš esmės neįmanoma. Nebent tai būtų asmeniškos patirties aprašymas, išgyvenimai, pajautimai, pateikti ne mokslinio straipsnio, o esė forma. ITG – labai asmeniška terapija. Ko gero, neįmanoma atskirti ITG nuo jos kūrėjo Aleksandro Alekseičiko asmenybės, jo unikalumo, dažnai radikalaus ir kategoriško. Kaip ir Fredericko Perlso, Miltono Ericksono, Ronaldo Laingo sukurtos psichoterapijos mokyklos neatsiejamos nuo pačių kūrėjų. Gal todėl nė vienas iš jų nėra aprašęs tikro, susisteminto savo sukurtos psichoterapijos modelio, savo „metodų” esmės. Dažniausiai randame tik seminarų stenogramas, memuarus, literatūrinius įspūdžius, apsakymus. Juose galima įžvelgti tam tikras teorines pozicijas, tačiau sunku būtų tai vertinti kaip išbaigtas psichoterapijos paradigmas. Irvinas Yalomas pastaraisiais metais taip pat rašo psichoterapines noveles, romanus ar laiškus pacientams ir kolegoms. Matyt, „sausokas” akademinis stilius svetimas tokiems kūrybiškiems ir gyvybingumo kupiniems žmonėms. Jie savo profesinio gyvenimo netalpina į sąvokas, mechanizmus, koncepcijas. Tuo dažniausiai užsiima jų mokiniai. 1982 m. kasmetinio psichoterapijos seminaro pranešimo rankraštyje