Šiuo pranešimu aš siekiu supažindinti jus su fenomenologine kūno samprata. Pirmiausia galime paklausti kuo gi išsiskiria fenomenologinė pozicija? Ieškant atsakymo tenka prisiminti Edmundą Husserlį, nes matydamas apie filosofiją ištikusią krizę, jis pasiūlė naują metodą, kurio pagrindinis  reikalavimas atsisakius išankstinių nuostatų, bandyti aprašyti fenomenus tokius, kokie jie sąmonei pasirodo.[1] Šitoks fenomenologinio metodo reikalavimas atsisakyti išankstinių nuostatų, bet kokių išankstinių žinių apie vieną ar kitą reiškinį, fenomenologų nuomone, garantuoja pažinimo neabejotinumą, t.y.- sudaro galimybę neiškraipytai aprašyti fenomenus.

Būtent šį metodą žmogaus kūniškos egzistencijos aprašymui naudojo prancūzų filosofas – Merleau-Ponty, kuris daugiau už visus kitus filosofus savo dėmesį ir svarstymus skyrė kūniškumo apmąstymui. Merleau-Ponty pirmasis kūną pradėjo traktuoti ne kaip įrankį ar objektą,  mąstančio subjekto atžvilgiu, bet kaip patį subjektą. Be to, jo pastebėjimų svarbą parodo ir tas faktas, kad net ir šiuolaikiniai filosofų diskursai apie kūniškumą, vienaip ar kitaip su jais susiliečia. Dėl šių priežasčių savo pranešime aš ir pristatysiu būtent Merleau-Ponty svarstymų apie kūną apžvalgą.

Daugiau Daugiau

„Požiūrio į gyvūnus kaitos socialinės prielaidos”

(Pranešimas skaitytas Kaune 2012 m. gegužės 26 d. LHPA ir LSMU Veterinarijos Akademijos Konferencijoje „Žmogaus ir gyvūnų ryšio fenomenologija”)

Šiandien viešojoje erdvėje egzistuoja ne tiek daug temų, kurie keltų tokį rezonansą ir dėl kurių būtų taip aštriai diskutuojama kaip gyvūnų gerovės, gyvūnų teisių, žmogaus ir gyvūno santykių klausimai. Elgesio su gyvūnais problemomis aktyviai domisi ir svarsto ne tik gamtos mokslų atstovai, bet ir teisininkai, sociologai, psichologai, politikai, įvairių visuomeninių judėjimų aktyvistai.

Dėka radikalių gyvūnų teisių šalininkų diskursas dėl žmogaus ir gyvūnų santykių peržengė tradicinės diskusijos apie gyvūnų gerovę ribas. Šiandien gyvai diskutuojama:

– Ar aukštesnių rūšių gyvūnai yra asmenybės?
– Ar reikėtų visiškai uždrausti gyvūnų naudojimą moksliniuose bandymuose?
– O gal apskritai reikėtų atsisakyti bet kokio gyvūnų naudojimo žmogaus reikmėms?

Gyvūnų teisių gynėjams oponuoja konservatyvūs mokslininkai bei politikai. Garsus Didžiosios Britanijos filosofas ir visuomenė veikėjas Rodžeris Skrutonas (Scruton) rašo, kad sparčiai besiplėtojantis gyvūnų teisių sąjūdis yra „keisčiausias liberalios pasaulėžiūros kultūrinis pokytis“, kuris įneša tik dar daugiau painiavos žmonių galvose. R.Skrutonas rašo, kad britai iki šiol gebėjo derinti tradicinę empatiją gyvūnams su aistra medžioklei, žvejybai, sveiku požiūriu į gyvulininkystę. Deja, viskas keičiasi, ir šiandien reikalaujama ne tik uždrausti kailinių žvėrelių auginimą, bet ir lapių medžioklę, žirgų lenktynes, gyvūnų naudojimą moksliniuose tyrimuose ir t.t. R.Skrutonas kritikuoja paplitusią praktiką universitetuose dėstyti gyvūnų teisę, kaip “neegzistuojantį dalyką”, o susikūrusius mokslinius gyvūnų teisių tyrimų centrus, vadina “moralinės infliacijos centrais“ [8].

Daugiau Daugiau

PRANEŠIMAS

(Skaitytas LHPA konferencijoje “Žodis ir pauzė”, vykusioje Kaune, VDU, 2007 m. Balandžio 14 dieną)

Ieškodama tiltelio, kuris nuvestų nuo simbolių interpretacijos iki žmogaus egzistencijos ištakų, atradau, kad tai nėra tiltelis, – tai ilgas, painus ir tuo pačiu nepaprastai patrauklus kelias, kuriame neišvengiamai susiduriama su simbolinių išraiškų daugialypumu, neaprėpiamumu ir įsišaknijimu įvairiose kultūrose bei tradicijose. Simbolių šifravimo metodikų ir interpretacinių sistemų įvairovė ir jų formuluojamų išvadų prieštaringumas tiesiog verste vertė suabejoti tokio pobūdžio tyrimo perspektyvumu. Ir vis dėlto tam tikra prasme simbolinių išraiškų tyrinėjimai yra perspektyvūs, mat viskas, kas liko anapus mokslinio objektyvumo, – visi klausimai, kurie nerado atsakymų tik patvirtino tai, kad Aš ir tos realijos, kuriose jis save atranda yra pernelyg slėpiningi, taigi visada lieka iki galo nepažinūs. Tyrinėdama ryšį tarp simbolių ir žmogaus egzistencijos visų pirma remiuosi šiuolaikinio filosofo P. Ricoeuro veikalais – ypatingai tais tyrinėjimais, kurie skirti simbolinių išraiškų analizei ir taip pat interpretacijos teorijų konflikto bei jo pagrindimo problematikai.

Daugiau Daugiau

Paukštis lietuvių dvasinėje tradicijoje
(Pranešimas skaitytas LHPA 2012 m. Kauno konferencijoje „Žmogaus ir gyvūnų ryšio fenomenologija”)

Pradžia

Šiuolaikinės kognityvinės lingvistikos jau įrodyta, jog konkrečios reikšmės žodžiai – išorinio, fizinio pasaulio daiktų, juslinių patyrimų, kūno judesių ir t.t. pavadinimai – kalboje nuolat yra linkę virsti abstraktesnių sąvokų metaforomis, savo ruožtu bene visos žmogaus abstrakčios sąvokos, juolab kalbančios apie vidinį, psichinį, dvasios pasaulį, yra (akivaizdžios arba užmirštos) metaforos 1. Tai ir ne nuostabu: juk vidiniame, dvasios pasaulyje nėra į ką tiesiog besti pirštu ir parodyti, todėl tenka eiti aplinkiniu keliu – kalbėti per aiškiai matomų, lengvai pirštu parodomų dalykų analogijas.

Metafora yra ir pati dvasios sąvoka. Lietuvių daiktavardis dvasia pirmiausia reiškia „kvėpavimas, atsikvėpimas; iškvepiamas ir įkvepiamas oras“ ir tik paskui „vidinis psichinis žmogaus pasaulis, jo sąmonė, protavimas“ ir pan., o tos pat šaknies veiksmažodis dvasuoti, kaip ir dvėsuoti – tiesiog „(sunkiai) kvėpuoti, alsuoti“. Tos pat šaknies dvėsti „gaišti, stipti“ iš esmės reiškia „išleisti dvasią, iš-kvėpti“, ir priešingai: į-kvėpti, pažodžiui „įtraukti į plaučius oro“, įgyja reikšmę „sužadinti jausmą, protą, norą“, įkvėpti dvasią – „suteikti gyvybę, gyvą padaryti“, iš čia ir į-kvėpimas kaip gyvybinių jėgų antplūdis bei dvasios pakilimas 2. Panašiai kitose kalbose: štai lotynų spiritus „dvasia“ konkrečiai yra tiesiog „oras“ ir „kvėpavimas, įkvėpimas, atodūsis“, iš veiksmažodžio spirare „pūsti, kvėpti, kvėpuoti“, iš čia ir in-spiratio „įkvėpimas“; rusų дух „dvasia“ remiasi veiksmažodžiu в-дохнуть „į-kvėpti“, вы-дохнуть „iš-kvėpti“, čia ir с-дохнуть „pa-dvėsti“, ir в-дохновение „į-kvėpimas“, ir vėlgi воз-дух „oras“. Nes oras yra kaip tik tai, kuo mes kvėpuojame, taigi sudaro mūsų „dvasią“.

Daugiau Daugiau

(LHPA konferencija „Laikas ir laikinumas“, 2005 m. lapkričio 5 d.)

“Greitasis ir lėtasis laikas” – šie žodžiai ant knygos viršelio atkreipė mano dėmesį. Savo pranešime daugiausiai ir remsiuosi neseniai perskaityta Thomas Hylland Eriksen knyga “Akimirkos tironija. Greitasis ir lėtasis laikas informacijos amžiuje.” Nors autorius yra socialinės antropologijos profesorius, man knyga buvo labai susijusi su psichologija. Tad ir noriu pasidalinti tuo, ką šioje knygoje pavyko atrasti.

Knygos autorius nagrinėja fenomeną, kaip laiką taupančios technologijos, pradedant faksais, el. paštu ir mob. telefonais, tampa vis didesnio laiko trūkumo priežastimi, suteikia gyvenimui didelį pagreitį, pripildo jį daugybe dalykų, iš kurių tampa vis sunkiau atsirinkti reikalingus. Turime gausybes darbų, užsiėmimų, nuolat skubame – gyvename greitajame laike, tad lėtasis laikas tampa vis didesne prabanga. Taigi, kartu su knygos autoriumi noriu pažvelgti į greitąjį ir lėtąjį laiką, pasvarstyti kurgi dingsta mūsų laikas (arba kur mes jį praleidžiame?). Ką į gyvenimą įneša greitis?

Daugiau Daugiau