PRANEŠIMAS

(Skaitytas LHPA konferencijoje “Žodis ir pauzė”, vykusioje Kaune, VDU, 2007 m. Balandžio 14 dieną)

Ieškodama tiltelio, kuris nuvestų nuo simbolių interpretacijos iki žmogaus egzistencijos ištakų, atradau, kad tai nėra tiltelis, – tai ilgas, painus ir tuo pačiu nepaprastai patrauklus kelias, kuriame neišvengiamai susiduriama su simbolinių išraiškų daugialypumu, neaprėpiamumu ir įsišaknijimu įvairiose kultūrose bei tradicijose. Simbolių šifravimo metodikų ir interpretacinių sistemų įvairovė ir jų formuluojamų išvadų prieštaringumas tiesiog verste vertė suabejoti tokio pobūdžio tyrimo perspektyvumu. Ir vis dėlto tam tikra prasme simbolinių išraiškų tyrinėjimai yra perspektyvūs, mat viskas, kas liko anapus mokslinio objektyvumo, – visi klausimai, kurie nerado atsakymų tik patvirtino tai, kad Aš ir tos realijos, kuriose jis save atranda yra pernelyg slėpiningi, taigi visada lieka iki galo nepažinūs. Tyrinėdama ryšį tarp simbolių ir žmogaus egzistencijos visų pirma remiuosi šiuolaikinio filosofo P. Ricoeuro veikalais – ypatingai tais tyrinėjimais, kurie skirti simbolinių išraiškų analizei ir taip pat interpretacijos teorijų konflikto bei jo pagrindimo problematikai.

Paukštis lietuvių dvasinėje tradicijoje
(Pranešimas skaitytas LHPA 2012 m. Kauno konferencijoje „Žmogaus ir gyvūnų ryšio fenomenologija”)

Pradžia

Šiuolaikinės kognityvinės lingvistikos jau įrodyta, jog konkrečios reikšmės žodžiai – išorinio, fizinio pasaulio daiktų, juslinių patyrimų, kūno judesių ir t.t. pavadinimai – kalboje nuolat yra linkę virsti abstraktesnių sąvokų metaforomis, savo ruožtu bene visos žmogaus abstrakčios sąvokos, juolab kalbančios apie vidinį, psichinį, dvasios pasaulį, yra (akivaizdžios arba užmirštos) metaforos 1. Tai ir ne nuostabu: juk vidiniame, dvasios pasaulyje nėra į ką tiesiog besti pirštu ir parodyti, todėl tenka eiti aplinkiniu keliu – kalbėti per aiškiai matomų, lengvai pirštu parodomų dalykų analogijas.

Metafora yra ir pati dvasios sąvoka. Lietuvių daiktavardis dvasia pirmiausia reiškia „kvėpavimas, atsikvėpimas; iškvepiamas ir įkvepiamas oras“ ir tik paskui „vidinis psichinis žmogaus pasaulis, jo sąmonė, protavimas“ ir pan., o tos pat šaknies veiksmažodis dvasuoti, kaip ir dvėsuoti – tiesiog „(sunkiai) kvėpuoti, alsuoti“. Tos pat šaknies dvėsti „gaišti, stipti“ iš esmės reiškia „išleisti dvasią, iš-kvėpti“, ir priešingai: į-kvėpti, pažodžiui „įtraukti į plaučius oro“, įgyja reikšmę „sužadinti jausmą, protą, norą“, įkvėpti dvasią – „suteikti gyvybę, gyvą padaryti“, iš čia ir į-kvėpimas kaip gyvybinių jėgų antplūdis bei dvasios pakilimas 2. Panašiai kitose kalbose: štai lotynų spiritus „dvasia“ konkrečiai yra tiesiog „oras“ ir „kvėpavimas, įkvėpimas, atodūsis“, iš veiksmažodžio spirare „pūsti, kvėpti, kvėpuoti“, iš čia ir in-spiratio „įkvėpimas“; rusų дух „dvasia“ remiasi veiksmažodžiu в-дохнуть „į-kvėpti“, вы-дохнуть „iš-kvėpti“, čia ir с-дохнуть „pa-dvėsti“, ir в-дохновение „į-kvėpimas“, ir vėlgi воз-дух „oras“. Nes oras yra kaip tik tai, kuo mes kvėpuojame, taigi sudaro mūsų „dvasią“.

(LHPA konferencija „Laikas ir laikinumas“, 2005 m. lapkričio 5 d.)

“Greitasis ir lėtasis laikas” – šie žodžiai ant knygos viršelio atkreipė mano dėmesį. Savo pranešime daugiausiai ir remsiuosi neseniai perskaityta Thomas Hylland Eriksen knyga “Akimirkos tironija. Greitasis ir lėtasis laikas informacijos amžiuje.” Nors autorius yra socialinės antropologijos profesorius, man knyga buvo labai susijusi su psichologija. Tad ir noriu pasidalinti tuo, ką šioje knygoje pavyko atrasti.

Knygos autorius nagrinėja fenomeną, kaip laiką taupančios technologijos, pradedant faksais, el. paštu ir mob. telefonais, tampa vis didesnio laiko trūkumo priežastimi, suteikia gyvenimui didelį pagreitį, pripildo jį daugybe dalykų, iš kurių tampa vis sunkiau atsirinkti reikalingus. Turime gausybes darbų, užsiėmimų, nuolat skubame – gyvename greitajame laike, tad lėtasis laikas tampa vis didesne prabanga. Taigi, kartu su knygos autoriumi noriu pažvelgti į greitąjį ir lėtąjį laiką, pasvarstyti kurgi dingsta mūsų laikas (arba kur mes jį praleidžiame?). Ką į gyvenimą įneša greitis?

(Istorijos mokslų daktaras, Rytų kultūrų tyrinėtojas, rašytojas, parašęs per 30 knygų apie Rytų šalis)

LAIKO IR LAIKINUMO SĄVEIKOS SAMPRATA ORIENTO KULTŪROSE

(Pranešimas skaitytas LHPA 2005 m. Kauno konferencijoje „Laikas ir laikinumas”}

Tema, pasiūlyta šios dienos diskusijai, sena kaip pasaulis, žmogus per visą savo istoriją ieško atsakymų į svarbiausius būties klausimus: kas aš, koks gyvenimo tikslas, dėl ko egzistuoja pasaulis ir t.t. Paieškose logiškai pagrįsti savo būtį itin svarbios tokios kategorijos kaip Laikas, Erdvė, Laikinumas, jų sąveika, kuri, priklausomai nuo geografinių sąlygų, kitokių skirtybių, įvardijama skirtingai, nors žmogiškoji prigimtis visur ta pati.

Pažiūrų įvairovė į tuos pačius dalykus atsirado po to, kai žmonės, apgyvendinę žemę, vis kitaip ėmė jausti tą patį pasaulį. O dabar, kai pasaulis vėl suartėja, tiesiog būtina žinoti, kaip tas pats dalykas priimamas ten ar ten.

Norint susidaryti pilnesnį aukščiau suminėtų sąvokų vaizdinį, siūlau neapsiriboti vien tik mums įprastu vakarietišku mąstymu, bet susipažinti ir su tuo, ką apie jas byloja Oriento (klasikinių Rytų – Kinijos, Indijos, Egipto, Japonijos, Mesopotamijos ir kt.) kultūros.

PASAKOJIMAS IR DALIJIMASIS PRASME PSICHOLOGINIAME KONSULTAVIME

(Pranešimas, skaitytas konferencijoje “Žodis ir pauzė”, vykusioje Kaune, VDU, 2007 m. Balandžio 14 dieną)

Vilma Milašiūnaitė
(Kauno Petro Vileišio vidurinės mokyklos psichologė)

Pranešimo sąntrauka
Dešimtys terapinių mokyklų pateikia savitą požiūrį į psichologinio konsultavimo procesą bei jo metu vykstančius prasmės, išraiškos, įsisąmoninimo mainus. Pranešimo tikslas – perteikti postmodernistinės filosofijos įtaką psichologijos mokslui bei konsultavimo praktikai. Trumpai apžvelgiant Jean-Francois Loytard, Jacques Derrida, Michel Foucault, Richard Rorty bei Jean Baudrillard darbuose atsisklaidžiančius postmodernistinės pasaulėžiūros akcentus, pristatomas Michel White ir David Epston naratyvinės terapijos modelis. Perteikiama konsultavimo patirties analizė per naratyvinės terapijos prizmę, pasitelkiant prasmės atradimo ir prasmės kūrimo metaforas. Analizuojamas kliento ir konsultanto kalbos vaidmuo, kuriant, suvokiant, perteikiant prasmę.

ŽODŽIAI IR PRASMĖS PERTEIKIANT POSTMODERNISTINĘ REALYBĖS SĄMPRATĄ

(Pranešimas, skaitytas konferencijoje “Žodis ir pauzė”, vykusioje Kaune, VDU, 2007 m. Balandžio 14 dieną)

Dalia Lapėnienė
Kauno Petro Vileišio vidurinė mokykla

Filosofinėms postmodernizmo idėjoms vis labiau persmelkiant tiek humanitarinius, tiek ir socialinius mokslus, esminiai šios filosofijos postulatai kaskart atrandami iš naujo. Juolab, kad postmodernizmas nėra teorinė paradigma ar sąvokų sistema. Tai būdas išgyventi, patirti, suvokti realybę ir save joje. Įsisąmoninti savo santykį su „tiesa“, „objektyvumu“, „racionalumu“ įvardijant jį sau pačiam ir kitam. Filosofijos sklaidoje asmens vidinė kalba, retorika, tekstas konstruoja ir perteikia subtiliausias prasmes ir patirtis, įrėmindamas jas semantinėje kalbos struktūroje.

Postmodernistinės sampratos perteikimas privalo savyje atspindėti esminius filosofijos postulatus. Pranešimu siekiama atskleisti postmodernistinio kalbėjimo stiliaus bei teksto niuansus. Tai atliekama pristatant esminius postmodernistinės retorikos principus, modernios ir postmodernios kalbinės raiškos lyginamąją analizę.

Žodis žeidžia, žodis gydo: psichologo mintys apie biblioterapiją

(Teorinis pranešimas, skaitytas konferencijoje “Žodis ir pauzė”, vykusioje Kaune, VDU, 2007 m. Balandžio 14 dieną)

Žodžio galia. Turbūt visais laikais žmogus buvo linkęs labiau tikėti tuo, kas, akivaizdu, o ne tuo, kas pasakoma, išgirstama. Motina Teresė iš Kalkutos yra taip pasakiusi: „jaunimas mokosi daugiau matydamas, nei klausydamas…“ Turbūt neatsitiktinai siekdama parodyti ir gydyti dvasines ligas, ji pasirinko būtent akivaizdų Kalkutos skurdą.

Turbūt žmogus patekęs į avariją- kraujuojantis, žaizdotas- dažniausiai atrodys labiau kenčiantis, negu depresija sergantis ligonis, geriausiu atveju galintis tik žodžiais išreikšti savo kančią. Nepaisant to, kad dažnai žodžio galia neįvertinama, ji gali būti didžiulė. Ar gali žodis sužeisti, ar gali gydyti žmogų?

Siūlau atlikti eksperimentą vaizduotėje: prisiminkime savo gyvenimo momentą, kai buvome sužaloti fiziškai. Po to prisiminkime didžiausią dvasinį skausmą. Kada labiau kentėjome?… Panašų vaizduotės eksperimentą galima atlikti kalbant apie gydymą: kas labiau yra padėjęs- tabletė ar žodis ištartas reikiamo žmogaus reikiamu metu. O gal perskaitytas žodis?…Apie parašytą ir perskaitytą žodį šiandien ir pakalbėkime.

(Teorinis pranešimas egzistencinio gyvenimo seminarui, vykusiam Birštone, 2000m. gegužės mėnesį)

Psichoterapinis kontekstas.

Psichoanalitinėje kryptyje skolos ir dėkingumo išraiška gana sudėtinga, nes visa skolos ir dėkingumo dinamika įtakojant artimiausiai aplinkai pasiskirsto asmenybės viduje tarp id, ego ir superego. Id ir superego pasikeisdami atlieka skolintojo ir skolininko vaidmenis, ego lieka tuo spaudžiamu iš abiejų pusių teisėju, bandančiu priimti palankiausią sprendimą. Neurozės atveju, teisėjas palūžta, praranda savo galią ir tampa vargšu buhalteriu, nieko neveikiančiu kaip tik besiknisančiu tarp senų popierių krūvų, bandančiu sukalkuliuoti vaikystės skolas bei galvojančiu, kiek ateityje galima būtų uždirbti, jeigu nebūtų tų praeities skolų. Vaikystėje patirtos vidinės skolos užmirštamos, išstumiamos į pasąmonę. Tokiu būdu suaugęs žmogus skolindamas, skolindamasis ar dėkodamas jau elgiasi ne pagal betarpišką situaciją, bet remdamasis tuo pasąmonėje likusiu skolos modeliu. Kai išstumta skola yra labai emociškai stipri, asmuo ima vengti skolinti, skolintis viso, kas jam primintų tą vaikystės situaciją. Toks skolų vengimas didina izoliaciją, veda link patologinio aplinkos vengimo. Vengimas tiesiogiai susidurti su tokiomis išstumtomis skolomis gali pasireikšti ir perkėlimu, kai aplinkiniuose matomi skolininkai, kuriuos reikia apkaltinti arba priešingai- asmenys, kuriems reikia atsidėkoti. Psichoanalizės procese ieškoma tų vaikystės skolininkų, bandoma įsisąmoninti, kiek tos skolos apsprendžia esamą situaciją ir tarpasmeninius santykius.

Psichikos norma ir sutrikimai: keletas pavyzdžių iš lietuvių poezijos

(Pranešimas, skaitytas 2004m. Lapkričio 6 dieną Kaune, tarpdisciplininėje konferencijoje
“Normalumas ir humanizmas šiuolaikinio žmogaus gyvenime”)

Kadangi konferencija pažintinė ir čia susirinkę ne tik psichologai, bet įvairių specialybių žmonės, nutariau supažindinti su požiūriu, kuriuo vadovaujasi psichikos sveikatos priežiūros specialistai(psichiatrai, klinikiniai psichologai). Tai bus požiūris ne tik į psichikos normą , bet ir į nenormą, o kalbant mediciniškai- į sutrikimus. Taigi, pranešimo tikslas- supažindinti su psichikos normos ir sutrikimų samprata. Ir pačiam kartais būna neaišku, kas slepiasi po vienu ar kitu moksliniu pavadinimu, todėl ieškau pagalbos kitose suprantamesnėse disciplinose ir dažnai atitikmenis randu poezijoje. Kad būtų aiškiau, savo pranešime taip pat remsiuosi 2 lietuvių poetais, rašiusiais šia tematika- Henriku Radausku ir Vladu Šimkumi.

Taigi, pradėsiu nuo “nenormos”, o paskui pakalbėsiu ir apie normą. Savo darbe norėdamas atskirti normą nuo sutrikimo pirmiausiai remiuosi TLK 10- ame variante apibrėžtais psichikos sutrikimų kriterijais. Anot daktaro A.Alekseičiko, šiuo metu psichiatrijoje viso yra 374 sutrikimai. Supažindinsiu tik su pačiais pagrindiniais ir dažniausiai sutinkamais.

Pergalė ir pralaimėjimas

(Teorinis pranešimas LHPA metinei konferencijai. Vilnius, 2000 m. lapkričio 25)

Šią temą noriu panagrinėti remdamasis tiek pagrindinėmis filosofijos, psichologijos teorijomis, tiek svarbiausiais šiais metais Lietuvoje, LHPA gyvenime vykusiais įvykiais, tiek ir asmenine patirtimi.

Objektyvi psichologija tyrinėdama gyvenimą labiau domisi psichikos būsenomis- depresija, manija, tuo tarpu fenomenologinės psichologijos kryptys labiau akcentuoja individualius patyriminius gyvenimo įvykius. Norisi pastebėti, kad įvykis ir būsena nėra skirtingi viens nuo kito nepriklausantys reiškiniai. Jie išsidėsto kontinuume, priklausomai nuo pasikartojimo dažnumo. Du įvykius- pergalę ir pralaimėjimą atitinka dvi pastovios būsenos- laimė ir neviltis. Kuomet mano gyvenime padaugėja pralaimėjimų, aš pasineriu į vis gilesnę depresiją, o dažnai išgyvenamas laimėjimas tampa ta pačia šaknimi prasidedančia laimės būsena.

Nuo seniausių laikų vienas iš filosofijos, o vėliau ir psichologijos tyrinėjimo objektų buvo laimingas gyvenimas. Laimė- amžinas egzistencinis klausimas, kuriam taip ir nepavyksta surasti jokio konkretesnio apibrėžimo. Tai lieka individualu. Kita vertus, žmogus turi polinkį siekti savo gyvenime pastovių, ilgalaikių dalykų- būsenų. Taip jis linkęs siekti ilgos pastovios laimės. Mums norisi pasiekti laimę- amžino gerbūvio būseną, panašią į nirvaną. Deja, egzistencinis gyvenimas dažniausiai mus apdovanoja viso labo atskirais įvykiais ir užuot mėgavusis ilga laime tenka pasitenkinti trumpalaikiais laimėjimais. Taigi, laimę kaip būseną galima būtų apibūdinti kaip eilę atskirų įvykių – laimėjimų. Laimei priešingą neviltį- kaip eilę pralaimėjimų.