(Teorinis pranešimas egzistencinio gyvenimo seminarui, vykusiam Birštone, 2000m. spalio 12-15 dienomis)

Kiekvienas galime savęs paklausti- kai prisimenu svarbiausią savo gyvenimo dovaną, kas tai? Kas iškyla pirmiausiai? Kieno tai dovana? Kas man yra dovanojimas?

Dovanojimas ar davimas. Kuo skiriasi?

Dovanojimas kitaip išgyvenamas laike. Dovanojimui būdingas momentiškumas. Duoti, gauti galima kasdieną. Tai, kas dovanojama visiems ir kasdieną, praranda dovanos vertę ir tampa paprastu davimu. Dovana savyje visada turi nenuspėjamumo, netikėtumo. Dovana- tai, kas įvyksta. Dovana ne suplanuotas aktas, bet gyvenimo įvykis. (kai coca colos kompanija man dovanoja nuolaidas ir žinau, kad tokias pačias dovanas gauna dar milijonai žmonių, tai tampa nebe dovana). Dovanos esmė ir vertė kaip tik ir yra jos momentiškume, trumpalaikiškume. Dovanos vertingos tik tada, kai jų gauni ne per dažnai ir ne per daug. Neįmanoma gyvenimą visą laiką išgyventi kaip dovaną.

Vertė. Tikra dovana visada turi vertę. Dovanotojas turi turėti kažką vertingo, kad galėtų dovanoti, gaunantysis savaime turi būti vertingas, jei jam jau dovanojama ir pati dovana turi turėti vertę, kitaip ji nebūtų dovana. Dovaną galima išreikšti formule Dovana= duotybė + vertė.

Daugiau Daugiau

(Pranešimas skaitytas LHPA 2004 m. Kauno konferencijoje “Normalumas ir humanizmas šiuolaikinio žmogaus gyvenime”)

Prieš 44 metus Thomas Szasz iškėlė teiginį, jog psichinės ligos yra tik metafora, idėja, bet jokiu būdu ne faktas. Pranešime mėginau glaustai perteikti tik mažą dalį T. Szasz paaiškinimų kodėl taip yra. Kai kurie paaiškinimai susipynė su mano paties supratimu ir, žinoma, tapo kiek kitokie, nei paties T. Szasz formuluoti. Šis tekstas yra panašus į konferencijos metu skaitytą pranešimą, bet yra ir keletas papildymų.

T. Szasz pasuko kitu keliu, nei L. Binswanger, R.D. Laing, M. Boss, ar daugelis kitų antipsichiatrų. Jis nuosekliai ir kategoriškai atsisako mąstyti tokiomis primetamomis sąvokomis kaip „liga”, ar „sveikata”. Užuot bandęs tobulinti psichiatriją, jis tyrinėja ją tarsi iš šalies, iš socialinės, teisinės, politinės perspektyvų. Aprašydamas kokiu būdu psichinės ligos idėja įtakoja santykius šeimoje, politikoje, teismuose, žurnalistų raštuose ir banaliose kasdieninėse situacijose, jis sistemingai demaskuoja psichiatriją kuriančias jėgas ir už to slypinčius interesus.

Apibrėžiant kas yra liga, T. Szasz laikosi gamtamokslinio modelio. Taip mąstant, liga yra nenormali biologinė organizmo būklė. Ta būklė gali pasireikšti struktūriniais, arba funkciniais pokyčiais, kurie vertinami kaip nepageidaujami. Pokyčiai gali būti aptinkami genetiniame, molekuliniame, ląsteliniame, audinių, organų, ar organų sistemų lygiuose, t.y. randami, atliekant pvz. laboratorinius kraujo tyrimus, ir/arba matomi plika akimi, pvz. odos auglys.

Daugiau Daugiau

(Pranešimas skaitytas LHPA 2003 m. Kauno konferencijoje „Humanistinė psichologija šiandieninės psichologijos kontekste“)

Gana didelę sumaištį humanizmo sąvokos interpretavimuose sukėlė Martinas Heideggeris, parašęs 1947 metais darbą “Laiškas apie humanizmą”. Humanizmas, ir, apskritai, žmogiškumas nuo to laiko yra dažnai interpretuojamas būtent pagal tai, kaip Heideggeris apie jį kalba “Laiške apie humanizmą”, kalbama tokiais atvejais apie vertybių filosofijos trumparegiškumą, kalbama apie žmogaus esmės susigrąžinimą, raginama atsigręžti į žmogaus aplinką, susigrąžinti, taipogi, gyvenamojo pasaulio homogeniškumą. Aš šiek tiek šnekėsiu apie tai, bet kadangi šis veikalas yra išverstas į lietuvių kalbą, šnekėsiu mažai. Labiau man šiame pranešime rūpės, kaip, bėgant metams, keitėsi ir Heideggerio siūlymai, kaip jo vėlesnių darbų šviesoje atrodo “Laiškas apie humanizmą”, ir ypač, kaip atrodo tame laiške gana vienareikšmiškai išskaitomos (nors kažin, ar taip pat vienareikšmiškai pateiktos) išeitys – išeitys iš nemalonios situacijos: situacijos, kai žmogus savo žmogiškumą praranda, tampa lyg nuspėjama, apskaičiuojama detale, techninio pasaulio dalimi. Dar rūpės, ar apskritai Heideggeris pasakė kokį savo paskutinį žodį, ar tik pastūmėjo ieškoti žmogaus esmės einant iš paskos paskui jos keitimąsi. Apskritai, žiūrint į vėlyvojo Heideggerio darbus gana padrikai, t.y. nepaisant tokių susiformavusiems mąstytojams neva visai nesvarbių laiko tarpų kaip dešimtmečiai, atrodo toks įvairus, kad tarsi vienodai galima (taip, beje ir vyksta) su ta pačia Heideggerio vėliava žygiuoti ginant techniką, ir puolant techniką: vadinant ją proto pergale, arba prakeiksmu ir baisia žmonijos lemtimi. Mano pozicija nebus nei pirmoji, nei antroji. Man artimiausias būtų Heideggerio pastebėjimas, kad baisus ne pats laikmetis, bet tai, kad mes nesugebame jo mąstyti. O tiksliau – dar nesugebame jo mąstyti.

Daugiau Daugiau

(Pagal pranešimą, skaitytą tarptautinėje LHPA 2007 m. konferencijoje Vilniuje „Humanistinė psichologija, artėjant XXI a.“)

Straipsnis redaguotas 2009 m.

Filosofijai įprasta skirstyti žmogaus erdvę į dvi sritis: išorinę ir vidinę. Išorinė erdvė dažniausiai yra vadinama realiu pasauliu, arba tiesiog realybe. Vidinė erdvė paprastai vadinama vidiniu, arba subjektyviu, pasauliu. Dar dažnai jos apibūdinamos makrokosmoso ir mikrokosmoso sąvokomis. Mokslo požiūriu, makrokosmosas yra žmogaus aplinka, o mikrokosmosas – tai makrokosmoso projekcija žmogaus sąmonėje. Visuotinai įsigalėjusi mokslinės pasaulėžiūros nuostata, kad makrokosmoso struktūra yra stabili ir konstantiška, todėl jame vykstančius procesus reikia nusakyti griežtais dėsniais. Gamtos mokslai makrokosmoso erdvės reiškinių pažinimui yra sukūrę objektyvių ir verifikuotų tyrimų metodologiją. Žmogaus mikrokosmoso erdvės fenomenus bando pažinti humanitariniai mokslai, tarp jų ir psichologija. Ilgą laiką humanitariniai mokslai irgi rėmėsi tik objektyvistine gamtos mokslų metodologija ir jos pagalba bandė tirti žmogaus vidinę erdvę. Psichologija ieškojo bendrų visiems žmonėms psichikos dėsningumų, taip ją supaprastinama ir suskaidydama į kauzalinius procesus ir fizikines struktūras. Tačiau žmogaus mikrokosmosas gali įgyti pačias fantastiškiausias formas, o jų dinamika dažnai nėra pagrįsta mokslui įprastu priežasties – pasekmės (kauzaliniu) principu. Todėl konkretaus žmogaus psichikos ypatumus sunku paaiškinti, pasitelkus tik universalius, visiems žmonėms nustatytus ir tarytum visiems tinkančius dėsnius.

Daugiau Daugiau

Tikras ir netikras misticizmas, arba ką Johnas van Ruysbroecas pasakytų apie „Naujojo amžiaus“ mistinę patirtį?

(Pranešimas skaitytas LHPA 2013 m. Kauno konferencijoje „Empiriniai ir teoriniai misticizmo tyrimai“)

Visų pirma, noriu priminti, kad daugelio tyrinėtojų nuomone „Naujasis Amžius“, arba trumpiau, New Age, yra ne sekta, ne bendruomenių grupė, net ne judėjimas ar sąjūdis, o mąstymo pobūdis, kryptis. Todėl teisingiau šį reiškinį būtų vadinti „New-Age-izmu“, kaip ir idealizmas, materializmas, populizmas, pliuralizmas ir kiti „-izmai“. Kiekvieno „-izmo“ tam tikrą dalį galime rasti ir savyje. Tuo labiau, „New-Age-izmo“, kuris siekia apjungti visas kultūras, religijas ir dar mokslinį mąstymą.

Kita vertus, New Age yra tiek neapibrėžtas ir neapibrėžiamas, kad tyrinėtojai priskiria jam visiškai skirtingas mąstymo tendencijas. (PhD. Michael D. Langone išskiria 4 pagrindines New Age sroves: 1) „transformuojančio treniravimo“; 2) intelektuali; 3) gyvenimo būdo; 4) okultinė srovės.) Vis dėlto New-Age-izmo pagrindas visur yra mistinė patirtis, kuri čia yra įvardijama kaip vienio ir vienybės, harmonijos su savimi, pasauliu, aukštesnėmis galiomis ir Absoliutu išgyvenimas.

Daugiau Daugiau

Kertiniai humanizmo klausimai: ar įmanoma laisvė žinant, kad mirsi?

(Pranešimas skaitytas LHPA 2003 m. Kauno  konferencijoje „Humanistinė psichologija šiuolaikinės psichologijos kontekste“)

Pagal tarptautinių žodžių žodyną, humanizmas – pasaulėžiūra, persunkta meile ir pagarba žmonėms, žmogaus orumui, gerovei.

Dabar skiriama daugybė humanizmo rūšių ir šis žodis turi tokią plačią prasmę, kad vienas pats nereiškia nieko konkretaus. Istoriškai skiriama bent 3 humanizmo laikotarpiai, bet nesiplėsiu. Jei sutiksime, kad humanizmas yra pasaulėžiūra ar tam tikra filosofija, kurios dėmesio centre yra žmogus, kuri pasižymi pagarba žmogui ir žvelgia į pasaulį iš žmogaus (o ne iš mokslo, istorijos, gamtos ar religijos) pozicijų, tokios pasaulėžiūros neįmanoma sutalpinti kokiame nors viename laikmetyje, disciplinoje ar veiklos rūšyje.

Daugiau Daugiau