Umberto Eco

 

Prahos kapinės

 

Protokolai (18 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

 

18

PROTOKOLAI

Iš 1897 metų dienoraščio balandžio 10 ir 11 dienos įrašų

Pasibaigus karui Simoninis vėl ėmėsi įprasto darbo. Laimė, atsiradus tiek žuvusiųjų paveldėjimo problemos tapo kasdienybe, daugybė padėjusių galvas prie ar ant barikadų dar buvo jauni ir nepasirūpino testamentais, ir Simoniniui darbo netrūko – kaip ir pajamų. Kokia graži taika, jei pirmiau liejosi kraujo upės.

Tad dienoraštyje apie kasdienį notaro darbą jis tik užsimena, o daugiau kalba apie vienintelį taip niekada ir neužmirštą troškimą parduoti savąjį Prahos kapinių dokumentą. Nežinojo, ką dabar veikė Gėdšė, bet privalėjo jį aplenkti. Dar ir todėl, kad beveik per visą Komunos laikotarpį – nors ir keista – žydai buvo tarsi išnykę. Ar tie užkietėję sąmokslininkai slapta tampė Komunos gijas ar, priešingai, sukaupę kapitalą, slėpėsi Versalyje rengdamiesi pokariui? Tačiau jie laikėsi su masonais, Paryžiaus masonai stojo už Komuną, komunarai sušaudė arkivyskupą, ir žydai čia tikrai kažkaip dalyvavo. Juk jie žudė vaikus, tai ką jiems arkivyskupai.

Taip besvarstydamas vieną 1876 metų dieną išgirdo skambinant apačioje. Už durų stovėjo pagyvenęs ponas dvasininko sutana. Iš pradžių Simoninis pamanė, kad tai tas pats abatas satanistas, atėjęs pirkti pašventintų ostijų, bet paskui geriau įsižiūrėjęs po banguotų jau žilų plaukų kupeta atpažino beveik trisdešimčia metų pasenusį tėvą Bergamaskį.

Jėzuitui buvo sunkiau patikėti, kad priešais Simoninis, kurį pažinojo dar paauglį, greičiausiai dėl barzdos (stojus taikai ši tapo juoda, kiek žilstelėjusi, kaip ir pridera keturiasdešimtmečiui). Paskui jo akys nušvito, ir jis šypsodamasis paklausė:

– Juk tu esi Simoninis, tai tu, mano berniuk? Kodėl laikai mane už durų?

Jis šypsojosi, jei nedrįstume tarti, tigro šypsena, tai tikrai galėtume pasakyti – katino. Simoninis pakvietė užeiti ir paklausė:

– Kaip mane radot?

– Ak, mano berniuk, – atsakė Bergamaskis, – argi nežinojai, kad mes, jėzuitai, žinome daugiau už velnią? Nors pjemontiečiai ir išvijo mus iš Turino, palaikiau gerus ryšius su daugeliu ten likusių žmonių, todėl sužinojau, pirma, kad dirbi pas notarą ir klastoji testamentus, ir tai dar būtų niekis, bet išgirdau, kad Pjemonto slaptosioms tarnyboms parašei pranešimą, esą aš tapau Napoleono III patarėju ir Prahos kapinėse rezgiau sąmokslą prieš Prancūziją bei Sardinijos karalystę. Nieko neprikiši, puiki išmonė, tik paskui supratau, kad viską nusirašei nuo to kunigų nekentusio Siu. Ieškojau tavęs, bet man pasakė, jog iškeliavai su Garibaldžiu į Siciliją, o paskui išvykai iš Italijos. Generolas Negris di Šen Fronas su Jėzaus draugija palaiko malonius santykius, jis man užsiminė apie Paryžių, kur broliai turi gerų pažinčių imperijos slaptosiose tarnybose. Taip sužinojau, kad palaikai ryšius su rusais, o tavasis pranešimas apie mus Prahos kapinėse virto pranešimu apie žydus. Bet sužinojau ir tai, kad šnipinėjai tokį Žoli, pasirūpinau gauti jo knygos egzempliorių, likusį tokio Lakrua, didvyriškai žuvusio per susirėmimą su sprogdintojais karbonarais, kabinete, ir perpratau, kad Žoli iš tikrųjų nusirašė nuo Siu, o tu nusirašei jau nuo Žoli. Galiausiai broliai vokiečiai pranešė man apie tokį Gėdšę, aprašiusį ceremoniją ir vėl tose pačiose Prahos kapinėse, kur žydai kalbėjo daugmaž tą patį, ką rašei rusams perduotame pranešime. Tačiau žinojau, kad pirmąjį variantą, kur veikėme mes, jėzuitai, sukūrei tu daug metų prieš Gėdšei parašant savo romaniūkštį.

– Pagaliau kažkas suprato visą tiesą!

– Leisk baigti. Per karą, apsiaustį ir Komunos dienomis Paryžius tapo žalingas sveikatai tokiems sutanotiems kaip aš. Tačiau paskui nutariau grįžti ir susirasti tave, nes prieš keletą metų toji istorija apie žydus Prahos kapinėse Sankt Peterburge išleista brošiūra. Ji buvo pristatyta kaip ištrauka iš tikrais faktais pagrįsto romano, taigi iš Gėdšės originalo. Maždaug tais pat metais kone tas pats tekstas išspausdintas Maskvoje. Žodžiu, ir ten, ir čia žydų klausimas tapo valstybiniu reikalu, nes jie pradėjo kelti grėsmę. Tačiau kyla grėsmė ir mums, nes Izraelitų sąjunga slepiasi už masonų, o Jo Šventenybė tiems Bažnyčios priešams pagaliau paskelbė karą. Štai kodėl dabar mums reikia tavęs, brangusis Simoninai, nes turi išpirkti savo pokštą, kurį man iškrėtei su pjemontiečiais. Taip apšmeižęs mūsų draugiją, esi jai skolingas.

Velnias, tie jėzuitai gudresni už Hebuterną, Lagranžą ir Šen Froną kartu sudėjus, jie visada žino viską apie visus, jiems nereikia slaptųjų tarnybų, nes jie patys yra slaptoji tarnyba. Jie pasklidę po pasaulį ir žino, kas kalbama bet kuria kalba, atsiradusia po Babelio bokšto griūties.

Žlugus Komunai Prancūzijoje visi, net antiklerikalai, tapo didžiai pamaldūs. Pradėta kalbėti apie šventovės ant Monmartro kalvos statybą, kaip viešą atgailą už bedievišką tragediją. Taigi, jei jau papūtė restauracijos vėjai, vertėjo tapti uoliu jos šalininku.

– Tėve, – tariau, – sutinku. Sakykit, ką turėčiau daryti.

– Tęskim pradėtus darbus. Pirmiausia, jūsiškę rabino kalbą dabar parduoda Gėdšė, todėl, viena vertus, reikėtų parengti turtingesnę ir įspūdingesnę jos versiją, kita vertus, derėtų pasistengti, kad Gėdšė nebegalėtų platinti savosios.

– Kaipgi sutramdyti tą klastotoją?

– Paprašysiu brolius vokiečius nenuleisti nuo jo akių ir, jeigu ką, nukenksminti. Kiek žinome apie jo gyvenimą, galime jį šantažuoti dėl daugelio dalykų. Tavo darbas – iš rabino kalbos sukurti kitą, tikslesnį, dokumentą, labiau susietą su nūdienos politiniais įvykiais. Pasiskaitinėk Žoli knygelę. Sakyčiau, reikėtų pabrėžti žydų makiavelizmą ir jų planus valstybėms sužlugdyti.

O kad rabino kalba būtų įtikinamesnė, vertėtų pakartoti abato Baruelio pasakojimus, pridūrė Bergamaskis, ypač senelio jam siųstą laišką. Gal Simoninis išlaikęs jo kopiją, ji puikiai tiktų kaip Barneliui nusiųstas originalas.

Kopiją radau spintos gilumoje, toje pačioje anų laikų skrynelėje, ir su tėvu Bergamaskiu sutariau dėl atlyginimo už šį vertingą daiktinį įrodymą. Jėzuitai buvo šykštūs, bet privalėjau bendradarbiauti. Tad 1878 metų liepą pasirodė Contemporain  numeris, kuriame buvo paskelbti tėvo Grivelio, tėvo Baruelio patikėtinio, atsiminimai, Simoninio iš kitų šaltinių sužinotos naujienos ir senelio laiškas.

…kad rabino kalba būtų įtikinamesnė, vertėtų pakartoti abato Baruelio pasakojimus, pridūrė Bergamaskis, ypač senelio jam siųstą laišką.

– Apie Prahos kapines paskelbsime paskui, – pasakė tėvas Bergamaskis. – Jei sukrečiamas naujienas pateiki kartu, po pirmojo įspūdžio jos dažnai pamirštamos. Naujienas reikia dozuoti, ir kiekviena vėlesnė žinia turi priminti ankstesniąją.

Rašydamas Simoninis akivaizdžiai džiaugėsi šiuo senelio laiško repechage 63  ir ištiktas dorybingumo priepuolio, regis, įtikėjo, kad savo veiksmais įteisina šį brangų palikimą.

Tad energingai ėmėsi gražinti rabino kalbą. Iš naujo skaitydamas Žoli pamatė, jog šis polemistas, ne taip aklai sekantis Siu, kaip pasirodė skaitant pirmąjį kartą, Makiaveliui – Napoleonui priskyrė ir tokių ydų, kurios atrodė lyg tyčia sumanytos žydams.

Sukaupęs medžiagą Simoninis suprato, kad ji per plati ir per gausi. Geroje katalikams įbauginti skirtoje rabino kalboje turėjo būti daug užuominų apie jų iškrypimus, gal dar būtų derėję pakišti Guženo de Muso mintį apie fizinį žydų pranašumą ar Brafmano nuorodą, kad žydai krikščionis išnaudoja lupikaudami. Respublikonams nerimą sukeltų kalbos apie stiprėjančią spaudos kontrolę, o verslininkus bei smulkius savininkus, ir taip nepasitikinčius bankais (visų manymu, išimtinai žydų verslu), būtų giliai užgavusios užuominos apie ekonominius tarptautinio judaizmo planus.

Taip jo galvoje pamažėle susiklostė mintis, išties žydiška ir kabalistinė, nors jis to ir nesuprato. Reikėjo aprašyti ne vieną vienintelę sceną Prahos kapinėse ir ne vieną rabino kalbą, o daug skirtingų: vieną – klebonui, kitą – socialistui, vienokią – rusams, visai kitokią – prancūzams. Ir nereikėjo iš anksto surašyti visų kalbų, gana parengti atskirus lapus, kurie skirtingai sudėlioti virstų vienokiu ar kitokiu pranešimu, ir jis skirtingiems pirkėjams pagal kiekvieno poreikius galėtų pateikti tinkamą. Žodžiu, kaip geras notaras jis tarsi suprotokoluos įvairius parodymus, liudijimus ar prisipažinimus, deramus pateikti advokatui, ginančiam vis kitokią bylą. Todėl šiuos užrašus pavadino Protokolais, bet neketino visų rodyti tėvui Bergamaskiui, jam pateikdavo tik akivaizdžiai religinio turinio tekstus.

Tuometinių savo darbų aprašą Simoninis baigė įdomia pastaba: jis pajutęs palengvėjimą 1878 metų pabaigoje atėjus žiniai, kad pasimirė Gėdšė, tikriausiai paspringęs alumi, kurio kasdien išmaukdavo vis daugiau, o vargšelis Žoli kaip visada užgultas nevilties paleido sau kulką į galvą. Ramybė jo sielai, neblogas buvo žmogus.

Gal šio brangaus velionio atminimui dienoraščio autorius padaugino išgerti. Jo rašysena susijaukė, puslapis liko neužbaigtas. Matyt, užmigo.

Bet kitą dieną apyvakarę pabudęs, Simoninis dienoraštyje rado rytą kažin kaip į jo raštinę įsibrovusio abato Dala Pikolos įrašą. Perskaitęs savo alter ego  rašliavą, dorybingai paskubėjo patikslinti.

Ką patikslinti? Kad Gėdšės ir Žoli mirtys mūsų kapitono nėmaž neturėjusios stebinti, nes gal jis ir nesistengė jų pamiršti, bet akivaizdžiai nepajėgė deramai prisiminti.

Contemporain  išspausdinus senelio laišką, Simoninis sulaukė Gėdšės laiško, parašyto gramatiškai abejotina, bet gana aiškia prancūzų kalba. „Brangusis kapitone, – sakoma laiške, – manau, Contemporain  išspausdinta medžiaga tėra užkandis prieš tai, ką dar ketinate paskelbti, ir mudu puikiai žinome: dalis šio dokumento priklauso man, galėčiau įrodyti (romanu „Biaricas“) esąs viso teksto autorius, o jūs neturite nieko, net įrodymų, kad bendradarbiavote sudėdamas kablelius. Todėl patariu neskubėti ir susitikti su manim gal dalyvaujant notarui (tik ne tokiam kaip jūs) ir apibrėžti pranešimo apie Prahos kapines nuosavybę. Jei to nepadarysite, viešai paskelbsiu apie jūsų suktybę. O paskui ilgai netrukęs nueisiu pasikalbėti su tokiu ponu Žoli, kuris dar nežino, kad pasisavinote jo literatūrinį kūrinį. Tikiuosi, atsimenate, kad Žoli yra advokatas, tad suprantate, jog toks mano žingsnis jums sukels rimtų rūpesčių.“

Sunerimęs Simoninis iškart susisiekė su tėvu Bergamaskiu, ir šis pasakė:

– Tu pasirūpink Žoli, o mes pasirūpinsim Gėdše.

Bedvejodamas, nes nežinojo, kaip turėtų pasirūpinti Žoli, Simoninis gavo raštelį nuo tėvo Bergamaskio, pranešantį, kad vargšelis Herr  Gėdšė ramiai užgeso savo lovoje, ir kviečiantį pasimelsti už jo sielos ramybę, nors jis tebuvęs prakeiktas protestantas.

Dabar Simoninis suprato, ką reiškė pasirūpinti Žoli. Kai kurių dalykų nemėgo daryti, negana to, jautėsi skolingas Žoli, bet tokie menki moraliniai skrupulai negalėjo sužlugdyti viso Bergamaskio plano, nors ką tik matėm, kad pats ketino visokeriopai naudotis Žoli tekstu netrukdomas irzlių autoriaus protestų.

Todėl nuėjęs į Lapo gatvę nusipirko pistoletą, ganėtinai mažą laikyti namuose, minimalios galios, bet užtat nelabai triukšmingą. Atsiminė Žoli adresą ir buvo įsidėmėjęs, kad jo butas, nors mažas, išklotas gražiais kilimais, ant sienų kabo gobelenai, galintys sugerti nemenkus garsus. Šiaip ar taip, geriausia veikti ryte, kai iš apačios sklido Karališkuoju tiltu ir Bako gatve ar Senos krantine pirmyn atgal riedančių ekipažų ir omnibusų bildesys.

Paskambino į advokato duris, šis pasitiko jį gerokai nustebęs, bet paskui pasiūlė kavos. Tada ėmė skųstis naujausiomis nelaimėmis. Nors atsisakė smurto bei revoliucinių prietarų, daugumai laikraščius – kupinus melo (čia jis kalbėjo tiek apie skaitytojus, tiek apie redaktorius) – skaitančių žmonių taip ir liko komunaras. Jam atrodė teisinga pasipriešinti to Grevi, iškėlusio savo kandidatūrą į respublikos prezidento postą, politinėms ambicijoms, todėl apkaltino šįjį savo lėšomis išspausdintame ir išplatintame atsišaukime. Tuomet pats buvo pavadintas bonapartininku, rezgančiu sąmokslą prieš respubliką, Gambeta niekinamai kalbėjo apie „kalėjime sėdėjusius parsidavėlius rašeivas“, Edmonas Abu išvadino jį klastotoju. Žodžiu, prieš jį sukilo pusė prancūzų spaudos, ir tik Figaro  išspausdino jo atsakymą, o visi kiti savigynos laiškus skelbti atsisakė.

Jei įsigilintume, Žoli laimėjo mūšį, mat Grevi savo kandidatūrą atsiėmė, bet jis priklausė amžinai nepatenkintų ir siekiančių iki galo įvykdyti teisingumą padermei. Du iš savo kaltintojų iškvietė į dvikovą, dešimčiai laikraščių iškėlė bylas už atsisakymą įdėti pareiškimą, už šmeižtą bei viešą įžeidimą.

– Ėmiausi savo paties gynybos ir, patikėkit, Simonini, paskelbiau visus spaudos nutylėtus ir net aprašytus skandalus. Žinot, ką pasakiau visiems tiems niekšams (kartu ir teisėjams)? „Ponai, aš nebijojau imperijos, kuri turėjo galios jus užčiaupti, ir dabar juokiuosi iš jūsų, nes mėgdžiojate blogiausias jos savybes!“ O kai jie norėjo mane nutildyti, tariau: „Ponai, imperija teisė mane, kad kursčiau neapykantą, niekinau valdžią ir užgauliojau imperatorių, bet imperatoriui ištikimi teisėjai man leido kalbėti. Todėl dabar respublikos teisėjų prašau suteikti tokią pat laisvę, kokia mėgavausi imperijoje!“

– Ir kaip viskas baigėsi?

– Laimėjau, visi laikraščiai, išskyrus du, buvo pripažinti kalti.

– Tai kas gi jus dar kankina?

– Viskas. Tai, kad priešininko advokatas išliaupsino mano kūrinį, bet pasakė, kad nevaldydamas aistrų sugrioviau savo ateitį ir neišvengiama nesėkmė seka man įpėdžiui nelyginant bausmė už puikybę. Kad užsipuolęs tą ir kitą, netapau nei deputatu, nei ministru. Kad gal verčiau būčiau rašytojas, o ne politikas. Tačiau tai netiesa, nes viskas, ką parašiau, buvo užmiršta, o kai laimėjau bylas, visi svarbiausi salonai užtrenkė man duris. Laimėjau daug kovų, bet esu nevykėlis. Ateina akimirka, kai viduje kažkas nutrūksta ir nebelieka nei jėgų, nei noro. Sako, reikia gyventi, bet gyvenimas – našta, kuri galiausiai atveda į savižudybę.

Simoninis pamanė, kad tai, ką rengėsi daryti, – šventas darbas. Išgelbės tą nelaimėlį nuo lemtingo ir žeminamo žingsnio, paskutinės jo nesėkmės. Padarys gerą darbą. O sykiu pašalins pavojingą liudininką.

Paprašė Žoli peržiūrėti vieną dokumentą, esą norėtų išgirsti jo nuomonę. Padavė storą pluoštą popierių – ten buvo vien seni laikraščiai, bet reikėjo kelių akimirkų tam suprasti, ir Žoli susikaupęs atsisėdo į krėslą, kad suturėtų iš rankų slystančius lapus.

Kol jis apstulbęs skaitė, Simoninis ramiai priėjo iš už nugaros, įrėmė į galvą pistoleto vamzdį ir iššovė.

Ateina akimirka, kai viduje kažkas nutrūksta ir nebelieka nei jėgų, nei noro. Sako, reikia gyventi, bet gyvenimas – našta, kuri galiausiai atveda į savižudybę.

Žoli susmuko, iš skylės smilkinyje nutekėjo kraujo srovelė, rankos nusviro. Nekilo sunkumų į ranką įdėti pistoletą. Visa laimė, kad stebuklingi milteliai, padedantys aptikti ant ginklo paliktus pirštų pėdsakus, bus atrasti tik po šešerių septynerių metų. O kai Simoninis suvedė sąskaitas su Žoli, tebegaliojo Bertijono teorijos, pagrįstos įtariamojo griaučių ir kitų kaulų matavimais. Niekas nebūtų įtaręs, kad Žoli nenusižudė.

Simoninis susirinko laikraščius, išplovė puodelius, iš kurių juodu gėrė kavą, ir paliko butą tvarkingą. Kaip sužinojo paskui, po dviejų dienų pastato durininkas, nematydamas savo gyventojo, paskambino į Šv. Tomo Akviniečio komisariatą. Buvo išlaužtos durys ir rastas lavonas. Trumpa žinutė laikraštyje pranešė, kad pistoletas gulėjo ant grindų. Akivaizdu, Simoninis ne itin gerai įspraudė jį Žoli į ranką, bet tai buvo jau nesvarbu. Laimė, ant stalo rasti motinai, seseriai, broliui adresuoti laiškai… Nė viename aiškiai nepasakyta apie savižudybę, bet visi buvo persmelkti gilaus ir tauraus pesimizmo. Atrodė lyg tyčia tam parašyti. Kas žino, gal vargšelis iš tiesų ketino nusižudyti – tuomet Simoninis bergždžiai tiek vargo.

Jau ne pirmą kartą Dala Pikola savo bendro būsto bičiuliui atskleidė dalykus, apie kuriuos sužinoti galėjo nebent per išpažintį ir kurių anas nenorėjo atsiminti. Simoninis įsižeidė ir dienoraštyje po Dala Pikolos įrašu paliko kelis irzlius sakinius.

Dokumentas, į kurį vis dirsčioja Pasakotojas, išties kupinas staigmenų ir vertas kada nors tapti romanu.

—————————-

Išnašos:

63 Suteikti dar vieną progą (pranc.).