Abraham H. Maslow

PSICHOPATOGENEZĖ IR GRĖSMĖS TEORIJA

(8 skyrius iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

Bendrais bruožais jau išryškinta motyvacijos samprata pateikia mums kai kurių svarbių užuominų, padedančių suprasti psichopatologijos kilmę, o kartu ir frustracijos, konflikto ir grėsmės prigimtį.

Praktiškai visos teorijos, kurios imasi aiškinti psichopatologijos kilmę, jos įsitvirtinimą, labiausiai remiasi dviem – frustracijos ir konflikto – sąvokomis, kurias dabar ir aptarsime. Vienos frustracijos sukelia patologiją, kitos – ne. Vieni konfliktai ją sukelia, kiti – ne. Aiškėja, kad norint įminti šią mįslę, reikia grįžti prie pamatinių poreikių teorijos.

DEPRIVACIJA, FRUSTRACIJA IR GRĖSMĖ

Aptariant frustraciją, lengva padaryti klaidą – skirstyti žmogų į segmentus, pavyzdžiui, vis dar linkstama kalbėti, kad nepasotinta burna ar skrandis arba nepatenkinti kokie kiti poreikiai. Niekada negalime užmiršti, kad paprastai frustruojamas visas žmogus, o ne kokia nors jo dalis.

Šitai turėdami galvoje matome, kad išryškėja reikšmingas skirtumas, būtent skirtumas tarp deprivacijos ir grėsmės asmenybei. Įprasti frustracijos apibrėžimai rodo, kad žmogus tiesiog negauna to, ko trokšta, kad kažkas pastoja kelią patenkinti norą ar poreikį. Toks apibrėžimas neleidžia atskirti deprivacijos, kuri nėra organizmui itin svarbi (tokį poreikį nesunkiai pakeičia kitas, jo nepatenkinimas beveik nesukelia rimtų padarinių), nuo deprivacijos, sukeliančios grėsmę asmenybei. Tai deprivacija, kelianti grėsmę individo gyvenimo tikslams, jo gynybinei sistemai, savęs vertinimui, savęs aktualizavimui, t. y. pamatiniams jo poreikiams. Aš teigčiau, kad tik grėsmę kelianti deprivacija turi gausių padarinių (paprastai nepageidaujamų), kurie iš esmės priskiriami frustracijos reiškiniui apskritai.

Tikslu esantis objektas individui gali turėti dvi prasmes. Pirma, jam būdinga tiesioginė prasmė, antra, jis taip pat gali turėti ir antrinę, simbolinę vertę. Tad vienas vaikas, kuriam nedavė ledų, ir jausis tik negavęs ledų. Kitas negavęs ledų vaikas gali pasijusti netekęs ne tik juslinio pasitenkinimo, bet ir motinos meilės, nes ši atsisakė jam nupirkti tų ledų. Antrajam vaikui ledai vertingi ne tik kaip ledai, šis gardumynas gali jkūnyti psichologines vertybes. Negauti ledų tik kaip ledų, ko gero, ne tokia jau baisi netektis sveikam individui, ir vertėtų paklausti, ar čia reikėtų taikyti tą patį, t.y. frustracijos, terminą, kuris apibūdina kitokias, didesnę grėsmę keliančias deprivacijas. Tik kai siekiamas objektas išreiškia meilę, prestižą, pagarbą ar kitus pamatinius poreikius, jo netektis sukels neigiamų padarinių, kurie paprastai priskiriami frustracijai.

Įmanoma labai aiškiai parodyti, kad tam tikrose situacijose kai kurios gyvūnų grupės irgi priskiria objektams tokią dvejopą prasmę. Pavyzdžiui, įrodyta, kad kai dvi beždžiones sieja dominavimo ir subordinacijos santykis, ėdalas (1) pasotina alkį ir (2) simbolizuoja aukštesnį statusą. Tad jei paklūstantis gyvūnas mėgins pačiupti ėdalą, dominuojantis gyvūnas jį tučtuojau užpuls. Tačiau jeigu paklūstančiajam pavyktų parodyti, kad šis ėdalas jam neturi simbolinės dominavimo prasmės, engėjas leistų jam šį suėsti. Tai jis nesunkiai gali išreikšti, pavyzdžiui, paklusnumo poza, it atsiduotų dominuojančiajam seksualine prasme tuo metu, kai artinasi prie ėdalo. Taip jis tarsi sako: „Aš noriu tik pasotinti alkį, aš nesiruošiu mesti iššūkio tavo dominavimui, nes žinau, kas čia viršesnis”. Lygiai taip ir bičiulio kritiką galime priimti dviem skirtingais būdais. Paprastai vidutinis žmogus reaguos taip, tarsi jis būtų puolamas ir jam grasinama, o tai nesunku suprasti, kadangi dažnai kritika ir būna puolimas. Tad žmogus pasišiaušia ir reaguoja piktai. Tačiau jei žmogus tikras, kad tokia kritika nėra puolimas, nėra jo atmetimas, tai jis ne tik išklausys ją, bet gal net pasijus už ją dėkingas. Tad jeigu jis jau tūkstantį sykių įsitikino, kad jo bičiulis jį myli ir gerbia, kritika jam reiškia tik kritiką, ji nereiškia puolimo ar grėsmės (304, 313).

Šio skirtumo nepaisymas sukėlė nemaža nereikalingo šurmulio psichiatrų sluoksniuose. Turiu galvoje vis tą patį, nuolat keliamą klausimą: ar seksualinė deprivacija neišvengiamai sukelia visus ar bent kai kuriuos iš gausių frustracijos padarinių, tokius kaip agresija, sublimacija ir kitus? Dabar jau žinoma daug atvejų, kai celibato laikymasis nesukėlė jokių psichopatologinių padarinių. Tačiau ne vienu kitu atveju jis sukėlė gausių neigiamų padarinių. Koks faktorius lemia rezultatą? Klinikiniai neneurotiškų asmenų tyrimai aiškiai rodo, kad seksualinė deprivacija įgyja stipriai patogenišką pobūdį tik tada, kai individas jaučia, kad jį priešinga lytis atstumia, kad jis nevisavertis, kad jis nepakankamai vertinamas, gerbiamas, kad jis izoliuotas arba kad nepatenkinami kiti pamatiniai jo poreikiai. Seksualinę deprivacija nesunkiai pakelia tie individai, kuriems minėtų implikacijų ji nesukelia. Žinoma, jie, ko gero, patirs tai, ką Rosenzweigas (408) vadina intensyvaus poreikio sukeltomis reakcijomis, kurios, nors ir erzinančios, nebūtinai tampa patologinės.

Tos deprivacijos, kurias neišvengiamai tenka patirti vaikystėje, paprastai laikomos frustruojančiomis. Manoma, kad atjunkymas nuo krūties, tuštini-mosi kontrolė, mokymas vaikščioti, faktiškai kiekvienas naujas prisitaikymo lygmuo pasiekiamas stipriai spaudžiant vaiką. Tačiau ir šiuo atveju derėtų atsargiai skirti paprastą deprivacija nuo tos, kuri sukelia grėsmę asmenybei. Stebėdami vaikus, kurie visiškai tikri savo tėvų meile ir pagarba, matome, kad jie stulbinamai lengvai pakelia deprivacijas, drausmę ir bausmes. Jei vaikas nesuvokia šios deprivacijos kaip grėsmės savo asmenybės pagrindui, svarbiausiems jo gyvenimo tikslams ar poreikiams, ji beveik nedaro frustruojančio poveikio.

Toks požiūris leidžia manyti, kad grėsmę asmenybei sukeliančios frustracijos reiškinys yra daug glaudžiau susijęs su kitomis grėsmės situacijomis negu vien su paprasta deprivacija. Neretai paaiškėja, kad klasikinius frustracijos padarinius sukėlė kitokios grėsmės – traumos, konfliktai, smegenų žievės pažeidimai, sunkios ligos, realios fizinės grėsmės, artėjanti mirtis, pažemini¬mas ar stiprus skausmas.
Tai leidžia suformuluoti ir galutinę mūsų hipotezę, kad frustracija kaip pavienė sąvoka yra mažiau paranki nei dvi joje susikryžiuojančios sąvokos: (1) nepamatinių poreikių deprivacija ir (2) grėsmė asmenybei, kitaip sakant, jos pamatiniams poreikiams ar įvairioms sistemoms, leidžiančioms įveikti juos patenkinti kliudančius trukdžius. Deprivacija reiškia kur kas mažiau, negu paprastai implikuoja frustracijos sąvoka; grėsmė reiškia kur kas daugiau. Ne deprivacija, o grėsmė yra psichopatogeninė.

KONFLIKTAS IR GRĖSMĖ

Pavienę konflikto sąvoką galima sukryžminti su grėsmės sąvoka, kaip kad darėme frustracijos atveju. Siūlau skirti tokius konfliktų tipus.

PAPRASTAS PASIRINKIMAS

Tai paprasčiausias konfliktas. Kiekvieno žmogaus kasdienis gyvenimas kupinas situacijų, kai tenka pasirinkti. Manyčiau, kad šios rūšies pasirinkimas skiriasi nuo to pasirinkimo, kurį aptarsiu kitame skirsnyje. Skirtumas yra tik toks. Pirmuoju atveju reikia pasirinkti vieną iš dviejų kelių, vedančių į tą patį tikslą, tačiau tas tikslas organizmui palyginti nesvarbus. Psichologinė reakcija į tokio pasirinkimo situaciją beveik niekada nebūna patologinė. Iš tikrųjų dažniausiai subjektyviai beveik iš viso nejaučiama jokio konflikto.

PASIRINKIMAS IŠ DVIEJŲ KELIŲ, VEDANČIŲ Į TĄ PATĮ (GYVYBIŠKAI SVARBŲ) PAMATINĮ TIKSLĄ

Tai situacija, kai pats tikslas organizmui svarbus, tačiau jam pasiekti yra alternatyvių kelių. Pačiam tikslui jokia grėsmė nekyla. Ar tas tikslas svarbus, ar ne, tai, žinoma, gali nuspręsti tik pats individo organizmas. Tai, kas svarbu vienam, gali būti nesvarbu kitam. Pavyzdys galėtų būti moteris, kuri negali apsispręsti, apsiauti vienus batus ar kitus, užsivilkti vieną suknelę ar kitą, nes ji pakviesta į svarbų jai pobūvį, kuriame viliasi padaryti gerą įspūdį. Kai ji apsisprendžia, kankinęs konflikto jausmas paprastai išnyksta. Tačiau tiesa, kad toks konfliktas gali tapti labai stiprus, jeigu moteriai tenka pasirinkti ne iš dviejų suknelių, bet iš dviejų galimų sutuoktinių. Vėl noriu priminti Rosenzweigo nurodytą skirtumą tarp padarinių, kuriuos sukelia itin intensyvus poreikis, ir padarinių, kuriuos sukelia ego gynyba.

GRĖSMĘ KELIANTYS KONFLIKTAI

Šio tipo konfliktas iš esmės skiriasi nuo pirmųjų dviejų tipų konfliktų. Tai irgi pasirinkimo situacija, tačiau čia tenka pasirinkti iš dviejų skirtingų tikslų, kurie abu gyvybiškai svarbūs. Šiuo atveju pasirinkimas kaip reakcija konflikto neišsprendžia, kadangi apsisprendimas reiškia, kad atsisakoma kažko, kas beveik taip pat svarbu, kaip ir pasirinktasis dalykas. Atsisakant būtino tikslo arba patenkinti poreikį, kyla grėsmė, o jos padariniai neišnyksta net pasirinkus. Žodžiu, tokios rūšies pasirinkimas ilgainiui sukelia ne ką kita kaip chronišką pamatinių poreikių nepatenkinimą. Tai yra patogeniška.

KATASTROFIŠKAS KONFLIKTAS

Šio tipo konfliktą derėtų vadinti grynąja grėsme be alternatyvų ar pasirinkimo galimybių. Visų pasirinkimo galimybių padariniai vienodai katastrofiški arba keliantys grėsmę, o gal yra tik viena galimybė ir tai kelia tokią katastrofišką grėsmę. Tokią situaciją galima pavadinti konflikto situacija tik gerokai praplėtus šio žodžio reikšmę. Ryškiausias pavyzdys galėtų būti žmogus, kuriam po kelių minučių įvykdys mirties bausmę, arba gyvūnas, kuris priverstas priimti sprendimą, atnešiantį jam bausmę, tačiau jo situacija nepalieka jokių variantų pabėgti, atakuoti ar kitaip pasielgti, kaip kad daugelio eksperimentų su gyvūnų neuroze atveju (285).

KONFLIKTAS IR GRĖSMĖ

Psichopatologijos požiūriu mums teks padaryti panašią išvadą, kokią jau padarėme analizuodami frustraciją. Apskritai būna dviejų tipų konfliktinės situacijos arba konfliktinės reakcijos – grėsmę keliančios ir jos nekeliančios. Grėsmės nekeliantys konfliktai visiškai nereikšmingi, kadangi jie paprastai nėra patogeniški. Grėsmę keliančio tipo konfliktai reikšmingi, kadangi itin dažnai jie patogeniški1. Vėl atrodytų, kad, užuot kalbėję apie konflikto jausmą kaip simptomų šaltinį, verčiau kalbėtume apie grėsmę ar grėsmę keliantį konfliktą, kadangi yra ir tokių rūšių konfliktų, kurie simptomų nesukelia. Kai kurie faktiškai stiprina organizmą.

Dabar galime iš naujo suklasifikuoti savo sąvokas bendrosios psicho-patogenezės srityje. Pirmiausia galime kalbėti apie deprivacija, po to – apie pasirinkimą ir laikyti šias abi sąvokas nepatogeniškomis, todėl ir nesvarbiomis psichopatologijos tyrinėjimui. Iš tiesų nei konfliktas, nei frustracija nėra svarbi sąvoka, lemiamas čia yra patogeninis jų pobūdis, būtent grėsmė individo pamatinių poreikių patenkinimui ar faktinis jų nepatenkinimas, grėsmė organizmo savęs aktualizavimui.

————————————–
1 Grėsmė ne visuomet patogeniška; be neurotinių ar psichotinių būdų jai įveikti, yra ir sveikų. Negana to, tariamai grėsmę kelianti situacija konkrečiam individui gali sukelti psichologinės grėsmės jausmą, o gali jo ir nesukelti. Bombardavimas, pavojus gyvybei gali būti mažiau grėsmingi negu pašaipa, pajuokimas, draugo nusigręžimas, vaiko liga ar neteisingumo aktas, įvykdytas visiškai nepažįstamam žmogui, esančiam per mylių mylias nuo mūsų. Be to, grėsmė gali ir sustiprinti individą.
—————————————

GRĖSMĖS POBŪDIS

Bet vėl būtina nurodyti, kad grėsmės sąvoka apima reiškinius, kurių nepriskirsi nei konfliktams, nei frustracijai ta prasme, kokia šias sąvokas įprasta vartoti. Kai kurie sunkūs susirgimai gali būti psichopatogeniški. Asmuo, kurį buvo ištikęs sunkus širdies priepuolis, labai dažnai elgiasi tarsi patirtų rimtą grėsmę. Jauniems vaikams liga ar patirtis ligoninėje dažnai kelia tiesioginę grėsmę, visiškai nesusijusią su tomis deprivacijomis, kurias tenka patirti susirgus.

Kita grupė pacientų, kuriems būdingos bendro pobūdžio grėsmės reakcijos, yra asmenys su pažeistais smegenimis, kuriuos tyrinėjo Gelbas, Goldsteinas, Scheereras ir kiti. Vienintelis būdas suprasti tokius pacientus – daryti prielaidą, kad jie jaučia grėsmę. Galbūt visi pacientai, sergantys organinėmis psichozėmis, jaučia pamatinę grėsmę.

Iš Kardinerio monografijos apie traumines neurozes (222) aiškėja, kad šį nekonfliktiškų ir nefrustruojančių grėsmės sukeltų padarinių sąrašą galima papildyti itin rimtų ir sunkių traumų padariniais2. Pasak Kardinerio, tokias traumines neurozes sukelia rimta grėsmė pagrindinėms gyvybinėms funkcijoms: vaikščioti, kalbėti, valgyti ir t.t. Jo argumentaciją galėtume perfrazuoti taip:
asmuo, patyręs labai sunkią avariją, gali nuspręsti, kad jis nėra savo likimo šeimininkas ir kad mirtis nuolatos tyko prie jo durų slenksčio. Susidūrę su tokiu neprilygstamai stipresniu ir grėsmingesnių pasauliu, kai kurie žmonės, atrodo, praranda pasitikėjimą net paprasčiausiais savo sugebėjimais. Švelnesnės traumos, žinia, tokių grėsmingų psichologinių padarinių nesukelia. Dar norėčiau pridurti, kad polinkis į tokio tipo reakcijas dažniau būdingas tam tikros charakterio struktūros asmenims, mat ji nuteikia juos laukti grėsmės.

Dėl kokios nors priežasties neišvengiamai artėjanti mirtis gali įstumti mus (tačiau nebūtinai) į grėsmės būseną, kadangi dėl šios situacijos galime prarasti pamatinį pasitikėjimą savimi. Kai jau nepajėgiame susidoroti su situacija, kai pasaulis grėsmingai mus užgriūva, kai nebesijaučiame savo likimo šeimininkais, kai nebevaldome pasaulio ar patys savęs, tikrai galime kalbėti apie grėsmės jausmus. Kitos situacijos, kai „nieko negali padaryti”, kartais irgi atrodo keliančios grėsmę. Šiai grėsmės kategorijai turbūt dar reikėtų priskirti nepakeliamą skausmą. Jo atveju tikrai būname bejėgiai.
——————————————
2 Ir vėl reikėtų nurodyti, jog trauminė situacija nėra tapati jausmui, kad esi traumuojamas, t.y. trauminė situacija gali kelti psichologinę grėsmę, tačiau gali jos ir nekelti. Tinkamai ją įveikus, ji gali ugdyti ir stiprinti.
—————————————-

Galbūt įmanoma praplėsti šią sąvoką taikant ją tokiems reiškiniams, kurie paprastai priskiriami kitai kategorijai. Pavyzdžiui, kalbant apie vaiko emocijų vystymąsi, tokie netikėti stiprūs dirgikliai kaip šviesa ar garsas, vaiko paleidimas iš rankų jam nesitikint, atramos po kojomis praradimas, visokie nesuprantami ar nepažįstami jam dirgikliai, jo gyvenimo rutinos ar ritmo sutrikdymas sukelia vaikui ne tik emocijas, bet ir grėsmę.

Suprantama, reikia paminėti ir elementariausius grėsmės aspektus, būtent tiesioginę deprivacija, grėsmę pamatiniams poreikiams ar jų nepatenkinimą – pažeminimą, atstumtį, izoliaciją, prestižo praradimą, galios netekimą – visos šios patirtys kelia tiesioginę grėsmę. Be to, žmogaus gebėjimų nepanaudojimas arba netinkamas jų naudojimas kelia tiesioginę grėsmę savęs aktualizavimui. Ir galiausiai pavojus metaporeikiams ar Būties vertybėms (293, 314) gali kelti grėsmę net ir labai brandžiam asmeniui.

Galime apibendrinti pasakydami, kad visi čia išvardyti faktoriai jaučiami kaip grėsmė mūsų nurodyta prasme: pavojus nuslopinti pamatinius poreikius bei metaporeikius (tarp jų savęs aktualizavimo) arba jiems būtinas sąlygas ar faktinis jų nuslopinimas, grėsmė pačiai gyvybei, grėsmė visam organizmo vientisumui, grėsmė organizmo integracijai, grėsmė esminiam organizmo pajėgumui susidoroti su pasaulio poveikiu bei grėsmė aukščiausioms vertybėms.

Kad ir kaip apibrėžtume grėsmę, tikrai yra vienas jos aspektas, kurio niekada nevalia ignoruoti. Galutinis jos apibrėžimas, nesvarbu, kokie būtų kiti jo elementai, tikrai privalo būti susietas su pamatiniais organizmo tikslais, vertybėmis ar poreikiais. Tai reiškia, kad bet kuri psichopatogenezės teorija savo ruožtu privalo tiesiogiai remtis motyvacijos teorija.
Bendroji dinamikos teorija, kaip ir įvairūs konkretūs empiriniai faktai, rodytų, kad būtina grėsmę apibrėžti individualiai. Tai reiškia, kad galiausiai situaciją ar grėsmę privalome apibrėžti turėdami galvoje ne tik pamatinius rūšies poreikius, bet ir individualų organizmą, kuriam iškilusi konkreti problema. Frustracija ir konfliktas dažnai būdavo apibrėžiami atsižvelgiant tik į šias išorines situacijas, o ne į vidines organizmo reakcijas į šias situacijas arba į jų supratimą. Daugiausiai nuodėmių šioje srityje yra padarę kai kurie vadinamųjų gyvūnų neurozių tyrinėtojai.

Kaip sužinosime, kada konkrečią situaciją organizmas suvokia kaip grėsmę? Žmogaus atveju tai gana nesunku nustatyti taikant bet kurį metodą, tinkantį aprašyti visą asmenybę, pavyzdžiui, pasichoanalitinį. Tokie metodai leidžia mums sužinoti, ko asmeniui reikia, ko jam trūksta, kas jam kelia pavojų. Tačiau dėl gyvūnų kur kas sunkiau. Šiuo atveju grėsmę bandoma apibrėžti pačia grėsme, t.y. kuriamas uždarą ratą primenantis apibrėžimas. Matome, kad situaciją gyvūnas supranta kaip grėsmę tada, kai jis reaguoja į ją grėsmę išreiškiančiais simptomais. Tai yra situacija apibrėžiama per reakcijas, o reakcijos apibrėžiamos per situacijas. Toks ratą primenantis apibrėžimas paprastai vertinamas skeptiškai, tačiau aiškėja, kad bendrame dinaminės psichologijos kontekste teks susitaikyti ir su šiuo vadinamuoju tautologiniu apibrėžimu. Šiaip ar taip, juk praktiniam darbui laboratorijoje tai nėra tokia jau neįveikiama kliūtis.

Iš dinaminės teorijos neabejotinai kyla ir dar viena išvada: grėsmės jausmą visuomet reikėtų suprasti kaip dinamišką, kitas reakcijas sukeliantį veiksnį. Ką grėsmė reiškia organizmui, taip iki galo ir nepaaiškinsime, kol nežinosime, prie ko veda šis grėsmės jausmas, ko imtis jis priverčia individą, kaip organizmas reaguoja į grėsmę. Neurozių teorijoje absoliučiai būtina suprasti tiek grėsmės jausmo pobūdį, tiek organizmo reakcijas į šį jausmą.

GRĖSMĖS SĄVOKA GYVŪNŲ TYRIMŲ KONTEKSTE

Darbų, tiriančių gyvūnų elgesio sutrikimus3, analizė rodo, kad šie grėsmę paprastai suvokia ne dinamiškai, bet kaip išorinę arba situacinę. Jau įprasta klaidingai manyti, kad psichologinę situaciją galima kontroliuoti sukūrus pastovią išorinę eksperimentinę aplinką arba situaciją. (Prisiminkime, pavyzdžiui, prieš dvidešimt penkerius metus darytus eksperimentinius emocijų tyrimus.) Galiausiai juk psichologiškai svarbu tik tai, ką organizmas suvokia esant svarbu, į ką jis reaguoja, kas vienaip ar kitaip jį paveikia. Šis faktas, kaip ir tas, kad kiekvienas organizmas skiriasi nuo visų kitų, turėtų būti pripažintas ne tik žodžiais; turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokią įtaką šis skirtumas daro kuriant eksperimentinę aplinką bei darant eksperimentų išvadas. Pavyzdžiui, Pavlovas (373) parodė, kad gyvūnas privalo pasižymėti tam tikru fiziologiniu temperamentu, kitaip išorinė konflikto situacija nesukels vidinio konflikto. Suprantama, kad mums turi rūpėti ne konflikto situacijos, bet tik paties organizmo konflikto jausmas. Reikėtų pripažinti ir tai, kad unikali konkretaus gyvūno istorija lems skirtingas individualias reakcijas į konkrečias išorines situacijas, pavyzdžiui, kaip parodyta Gantto ir Liddello bei jų kolegų darbuose. Eksperimentai su baltosiomis žiurkėmis atskleidė, kad kai kuriais atvejais vien tik unikalios organizmo ypatybės lems, ar į tapačias eksperimentines situacijas jis reaguos kaip į grėsmę, ar ne. Įvairios rūšys nevienodai atsparios išorės poveikiui ir nuo to priklauso, ar išorinė situacija bus suvokiama, ar į ją reaguojama, ji laikoma grėsme ar ne. Suprantama, atliekant minėtus eksperimentus, konflikto ir frustracijos sąvokos vartojamos itin laisvai. Be to, ne-paisoma individualiai apibrėžiamo kylančios grėsmės organizmui pobūdžio, tad ima atrodyti, kad neįmanoma paaiškinti, kodėl įvairūs gyvūnai į tas pačias situacijas reaguoja skirtingai.

——————————————–
3 Akivaizdu, kad šiame skyriuje pateikiamos sąvokos yra tokio bendro pobūdžio, jog jas galima taikyti daugelio rūšių eksperimentams. Parinktą pavyzdį galėtume pailiustruoti ir šiuolaikiniais išstūmimo, užmiršimo, nebaigtų užduočių fiksacijos sąmonėje šiuolaikiniais tyrinėjimais, kaip ir tais eksperimentais, kurie tiesiogiai analizuoja konfliktą ir frustraciją.
——————————————–
Manau, kad Scheererio formuluotė, jog „iš gyvūno reikalaujama padaryti kažką, ko jis negali”, yra geresnė, negu paprastai randamos literatūroje. Tai vykusi samprata, nes ji apima visus žinomus eksperimentus su gyvūnais, tik reikėtų plačiau pakomentuoti kai kurias jos implikacijas. Pavyzdžiui, atėmus iš gyvūno jam svarbius daiktus, gali pasireikšti patologinės reakcijos, panašios į tas, kuriomis reaguoja organizmas, verčiamas daryti tai, ko padaryti jis negali. Kalbant apie žmogų, be minėtų veiksnių, ši samprata dar turi apimti ir tokius veiksnius kaip grėsmę organizmui sukeliantys susirgimai bei jo vientisumą žalojantys dalykai. Be to, būtina aiškiai pripažinti temperamento veiksnį, kuris lemia tai, kad gyvūnas ramiai pasitinka situaciją, reikalaujančią iš jo padaryti kažką neįmanoma, reaguoja į ją nepatologiškai, visiškai dėl jos nesijaudina ar net visai atsisako ją suvokti. Aiškesnį vaizdą galbūt gautume prie Scheererio formuluotės pridūrę stiprios motyvacijos sampratą: „Pato-loginės reakcijos pasireiškia tada, kai organizmas susiduria su užduotimi ar situacija, kurią išspręsti arba įveikti ne jo jėgoms, tačiau ją išspręsti jis labai nori arba privalo”. Bet net ir tokio apibūdinimo nepakaktų, nes jis neaprėpia kai kurių paminėtų reiškinių. Tačiau laboratoriniams tikslams toks grėsmės teorijos išdėstymas pasirodo esąs gana praktiškas.

Svarbu ir tai, kad neatskyrus grėsmės nekeliančių pasirinkimo situacijų nuo grėsmę keliančių situacijų bei grėsmę keliančių frustracijų nuo jos nekeliančių, gyvūno elgesys atrodo nenuoseklus. Jei manome, kad gyvūnas, atsidūręs labirinto taške, kuriame reikia pasirinkti, patenka į konflikto situaciją, kodėl dažnai jis nereaguoja neurotiškais simptomais? Jei parą trunkąs badavimas žiurkei turėtų sukelti frustraciją, kodėl gi ji nereaguoja neurotiškomis reakcijomis? Aiškiai matyti, kad savo samprotavimus ar koncepciją turėtume formuluoti šiek tiek kitaip. Dar vienas minėto skirtumo nepaisymo pavyzdys yra nesugebėjimas skirti tokio pasirinkimo, kai gyvūnas kažko atsisako, nuo pasirinkimo, kai gyvūnas nieko neatsisako, tokio pasirinkimo, kai tikslas būna pastovus ir jam niekas negresia, tik gyvūnas gali pasirinkti iš dviejų ar daugiau kelių, vedančių į tą patį tikslą. Jei gyvūnas ištroškęs ir alkanas, jis tikriausiai jaus grėsmę, kai jam teks pasirinkti maistą arba vandenj, gauti vieno arba kito, bet ne abiejų.

Žodžiu, situaciją ar stimulą privalome apibrėžti ne per se, bet kaip suvoktą – subjekto, gyvūno ar žmogaus, pagal tai, kokią psichologinę reikšmę ši situacija ar stimulas turi konkrečiame eksperimente dinamiškai dalyvaujančiam subjektui.

GRĖSMĖ IR GYVENIMO ISTORIJA

Sveikiems suaugusiems išorinės situacijos kelia mažesnę grėsmę nei vidutiniams ar neurotiškiems suaugusiems asmenims. Vėl reikėtų prisiminti, jog šio suaugusiojo psichologinė sveikata kaip tik ir nulemta to fakto, kad vaikystėje jis beveik nepatyrė grėsmės arba sėkmingai įveikė iškilusią grėsmę. Tačiau ilgainiui jis tampa vis atsparesnis grėsmei, pavyzdžiui, beveik neįmanoma sukelti grėsmės vyriškumui tokio vyro, kuris visiškai tikras savimi. Meilės išnykimo nepajus kaip didelės grėsmės tas, kuris visą gyvenimą buvo mylimas, kuris jaučiasi vertas meilės ir pajėgiąs mylėti. Čia vėl veikia tas pats funkcinės autonomijos principas.

GRĖSMĖ KAIP SAVĘS AKTUALIZAVIMO SLOPINIMAS

Daugumą individualių grėsmės atvejų galima apibendrinti kaip „slopinančius arba grasinančius nuslopinti raidą aukščiausio savęs aktualizavimo link”, kaip tai padarė Goldsteinas. Šitoks jau patirtos ir dar būsimos žalos akcentavimas turi daug rimtų padarinių. Kaip pavyzdį galėtume paminėti revoliucinę Frommo „humanistinės” sąžinės sampratą, kuri kaip tik ir yra suvokimas, kad nukrypta iš augimo arba savęs aktualizavimo kelio. Tokia formuluotė verčia kritiškai pažvelgti į Freudo superego koncepcijos reliatyvizmą, tad ir jos neadekvatumą.

Pažymėkime, kad „grėsmę” ir „augimo slopinimą” laikydami sinonimais, sukuriame galimybę susiklostyti tokiai situacijai, kuri dabar subjektyviai nėra grėsminga, tačiau gali pasidaryti grėsminga arba slopinti asmens augimą ateityje. Tarkime, dabar vaikas gal norėtų patenkinti tokius poreikius, kurie jam malonūs, jį ramina, už kurių tenkinimą jis jaučiasi dėkingas, etc., tačiau vėliau jie ims slopinti vaiko augimą. Pavyzdys gali būti paklusnus tėvų pataikavimas vaikui, dėl ko užauga lepus psichopatas.

LIGA KAIP VIENTISAS FENOMENAS

Dar vieną problemą, su kuria susiduriame pripažindami, kad psichopatogenezė galiausiai reiškia asmens raidos deformaciją, sukelia monistinis požiūris į psichopatologijos simptomus. Implikavome, kad visos ar bent daugelis ligų kyla iš šio vieno šaltinio, būtent, kad psichopatogenezė atrodo kylanti veikiau iš vieno negu iš daugelio šaltinių. Tad iš kur randasi atskiri ligos sindromai? Galbūt iš vieno šaltinio kyla ne tik patogenezė, bet ir psichopatologija. Gal tai, kas, remiantis medicinos modeliu, dabar suprantama kaip atskiri susirgimai, faktiškai tėra paviršutiniškos ir idiosinkratiškos reakcijos į gilesnį bendrą negalavimą, kaip teigė Horney (197). Mano saugumo-nesaugumo testas (294) kaip tik ir pagrįstas tokia pamatine prielaida ir iki šiol, atrodo, davė gana teigiamų rezultatų diagnozuojant apskritai psichologiškai nesveikus asmenis, o ne tuos, kurie konkrečiai kenčia nuo isterijos, hipochondrijos ar nerimo sukeltos neurozės.

Kadangi mano tikslas čia tėra nurodyti, kad tokia psichopatogenezės teorija iškelia rimtų klausimų ir hipotezių, neketinu šių hipotezių tyrinėti nuodugniau. Būtina tik nurodyti šios teorijos vienijantį pobūdį ir supaprastinti jos atveriamas galimybes.