Sigmund Freud

(2 paskaita iš knygos „Psichoanalizės įvadas. Paskaitos”)

ANTRA PASKAITA

Riktai

Ponios ir ponai! Pradėsime ne nuo prielaidų, o nuo tyrimo. Gvildensime tam tikrus gana dažnus, visiems žinomus, dėmesio nepatraukiančius fenomenus, kurie neturi nieko bendro su ligomis ir pasitaiko kiekvienam sveikam žmogui. Turiu omeny vadinamuosius riktus [Fehlleistungen]: šnekos riktą [Versprechen], kai, pvz., norėdamas pasakyti vieną žodį ištari kitą; rašymo riktą, kai šitaip apsirinki rašydamas, nesvarbu, ar pastebi tai, ar ne; skaitymo riktą [Verlesen], kai perskaitai ne tai, kas atspausdinta ar parašyta; klausos riktą [Verhören], kai išgirsti ne tai, kas sakoma, – žinoma, jei tai nesusiję su organiniais klausos sutrikimais. Kita panašių reiškinių grupė siejasi su marša [Vergessen], bet ne ilgalaike, o laikina marša, kai, pvz., negali atsiminti gerai žinomo vardo [Name], kurį prisimeni vos išgirdęs, arba kai pamiršti atlikti kokį nors ketinimą [Vorsatz], ir prisimeni jį vėliau, žodžiu, užmiršti jį tik laikinai. Ši laikinumo sąlyga nėra būtina trečiajai reiškinių grupei, kurią sudaro, pvz., nukišimas [Verlegen], kai kažkur padedi kokį nors daiktą ir nebegali jo surasti, arba visiškai analogiškas pametimas [Verlieren]. Į šią maršą reaguoji kitaip nei į kito pobūdžio maršą – ja stebiesi arba piktiniesi, užuot laikęs natūraliu dalyku.

Prie aptariamųjų reiškinių priskirtinos ir tam tikros irgi laikinos klaidos [Irrtümer], kai kurį laiką imi ir įtiki šiaip jau akivaizdžia netiesa, – na, ir dar visa aibė įvairiai vadinamų reiškinių.

Vokiečių kalba tuo pačiu priešdėliu „ver” išreiškiama vidinė visų šių reiškinių giminystė; beveik visi jie ne itin reikšmingi, dažnai labai trumpalaikiai ir nevaidina žmogaus gyvenime didesnio vaidmens. Tik retsykiais kuris nors iš jų, pvz., daikto pametimas, įgyja praktinės svarbos. Todėl jie nepatraukia dėmesio, sužadina tik silpnus afektus ir t.t.

Kaip tik į šiuos fenomenus dabar noriu atkreipti jūsų dėmesį. Jūs nepatenkinti imsite man prieštarauti: „Ir pasaulis apskritai, ir siauresnė jo dalis, psichikos gyvenimas, kupini tokių didingų paslapčių, su psichikos sutrikimais susiję tiek nepaaiškinamų keistenybių, jog gaila ir laiko, ir dėmesio tokiems mažmožiams. Psichoanalizė būtų šio to verta, jei galėtumėte paaiškinti, kaip sveikų akių ir ausų žmogus vidury dienos gali matyti ir girdėti tai, ko nėra; kodėl kitas staiga įtiki, kad jį persekioja kaip tik tie žmonės, kuriuos jis iki šiol labiausiai mylėjo, arba kuo sąmojingiausiai gina fantomus, kurie net vaikui atrodo absurdiški. Bet jei ji teišgali aiškinti, kodėl oratorius vietoj vieno žodžio kartais ištaria kitą arba kodėl namų šeimininkė nukiša savo raktus, – jeigu psichoanalizei rūpi tik tokie niekai, tai savo laiką ir dėmesį skirsime svarbesniems dalykams.”

Aš atsakyčiau: „Kantrybės, ponios ir ponai!” Man regis, jūsų kritika šauna pro šalį. Psichoanalizė iš tiesų negali pasigirti, kad ji neužsiima mažmožiais. Priešingai, jos stebėjimų medžiaga dažniausiai yra tokie nereikšmingi nutikimai, kitų mokslų laikomi pernelyg nesvarbiais ir atidedami į šalį tarsi reiškinių pasaulio atmatos. Bet ar kritikuodami nesupainiojate dviejų skirtingų dalykų: problemų didingumo ir jų požymių ryškumo? Argi nepasitaiko, kad tam tikromis aplinkybėmis ir tam tikru metu apie labai reikšmingus dalykus galime spręsti iš visai menkų požymių? Galėčiau pateikti keletą tokių pavyzdžių. Iš ko čia esantys jauni vyrai sprendžiate laimėję damos palankumą? Gal laukiate aistringo meilės prisipažinimo, audringo glėbesčiavimo, – o gal pakanka vogčiomis mesto žvilgsnio, skubraus judesio, kiek ilgėlesnio rankos paspaudimo? O jei kaip kriminalinio skyriaus darbuotojai tirtumėte žmogžudystę, nejaugi tikėtumėtės, kad žudikas paliks nusikaltimo vietoje savo nuotrauką ir dar pridės adresą, užuot pasitenkinę ne tokiais aiškiais ieškomo asmens pėdsakais? Tad nemenkinkime neryškių požymių vaidmens; gal jų padedami aptiksime ką nors svarbaus. Be to, aš kaip ir jūs, manau, kad mūsų dėmesio pirmiausia nusipelno didžiosios pasaulio ir mokslo problemos. Bet dažniausiai nelabai gelbsti, kai garsiai pareiški ketinąs atsidėti tos ar kitos didelės problemos gvildenimui. Paprastai nežinai, ką toliau daryti. Daug perspektyviau tirti tai, ką matai prieš save. Jei visa tai atlieki iš tiesų nuodugniai, be išankstinių prielaidų ir lūkesčių, ir jei tau pasiseka, tai net toks nepretenzingas darbas prisideda sprendžiant dideles problemas, nes viskas pasaulyje tarpusavy susiję, ir tai, kas maža, siejasi su didžiu.

Taip kalbėčiau, siekdamas sudominti jus šiais tariamai ne-reikšmingais sveikų žmonių riktais. O dabar pakalbinkime kokį žmogų, kuriam psichoanalizė visiškai svetima, ir pasiteiraukime, kaip, jo manymu, tie riktai nutinka.

Žinoma, pirmiausiai jis atsakys: „O, šito net neverta aiškintis. Tai nereikšmingi atsitiktinumai”. Ką jis mano? Kad esama nereikšmingų įvykių, iškrintančių iš pasaulio įvykių sampynos, įvykių, kurie galėtų būti kitokie? Pakanka paneigti natūralų determinizmą vieną vienintelį kartą, kad sugriūtų visas mokslinės pasaulėžiūros statinys. Tokiu atveju galėtume prikišti, kad net religinė pasaulėžiūra kur kas nuoseklesnė, primygtinai tvirtindama, jog be ypatingos Dievo valios nė plaukas nuo galvos nenukrintąs. Manau, mūsų bičiulis nepadarys išvadų iš savo pirmojo atsakymo, pakeitęs toną jis pasakys, jog įsigilinęs į šiuos dalykus ilgainiui juos paaiškintų. Tai tėra nedideli funkcijos nukrypimai, psichinės veiklos netikslumai, pasitaikantys tam tikromis nesunkiai nusakomomis aplinkybėmis. Žmogus, kuris paprastai kalbėdamas nesipainioja, gali apsirikti: 1) kai yra pavargęs ar nesveikuoja, 2) kai yra susijaudinęs, 3) kai jo dėmesį prikausto kiti dalykai. Nesunku patvirtinti šiuos teiginius. Šnekos riktas iš tiesų dažniausiai ištinka, kai esi pavargęs, kai skauda galvą ar gresia migrenos priepuolis. Be to, tokiomis aplinkybėmis dažnai pamiršti tikrinius vardus. Kai kurie žmonės tikrinių vardų užmiršimą tiesiog sieja su artėjančia migrena. Susijaudinęs dažnai supainioji žodžius ir „apsirikęs” paimi ne tą daiktą, o išsiblaškęs, t. y. nukreipęs dėmesį kitur, pamiršti, ką buvai ketinęs daryti, ir atlieki aibę kitų atsitiktinių veiksmų. Žinomas tokio išsiblaškymo pavyzdys – Profesorius iš Fliegende Blätter, kuris užsigalvojęs apie tai, ką nagrinės būsimoje knygoje, užmiršta savo skėtį ar supainioja skrybėles. Kiekvienas iš savo patirties žinote, kad paveiktas kokių nors įspūdžių pamiršti ankstesnius ketinimus ar pažadus.

Tai taip akivaizdu, kad, regis, nesukelia jokių prieštaravimų. Turbūt net nelabai įdomu, ne taip, kaip tikėjomės. Pažvelkime atidžiau į šiuos riktu aiškinimus. Sąlygos, kurios pateikiamos kaip šių fenomenų prielaidos, nėra vienarūšės. Negalavimas ir kraujotakos sutrikimas yra fiziologinės normalios funkcijos pažeidimo priežastys; jaudulys, nuovargis, išsiblaškymas – kitokio pobūdžio priežastys, kurias galėtume pavadinti psichofiziologinėmis. Pastarąsias nesunku paaiškinti teoriškai. Ir nuovargis, ir išsiblaškymas, ir, ko gero, bendras jaudulys išskaido dėmesį, dėl to reikiamam veiksmui jo gali pristigti. Tada šitas veiksmas atliekamas neteisingai arba netiksliai. Taip pat gali atsitikti ir sunegalavus, pakitus galvos smegenų kraujospūdžiui, mat tai irgi panašiai siejasi su esminiu veiksniu – dėmesio išskaidymu. Tad bet kuriuo atveju reikėtų kalbėti apie dėmesio sutrikimo efektus, sukeliamus arba organinių, arba psichinių priežasčių.

Regis, kad psichoanalizės tikslams čia nedaug ką įžvelgsime. Ko gero, ir vėl magėtų atsisakyti šitos temos. Tiesa, atidžiau patyrinėję pamatytume, kad dėmesio teorija neapima visų riktu, nepaaiškina bent jau kai kurių iš jų. Mūsų patirtis rodo, kad tokie riktai ir tokia marša pasitaiko ir žmonėms, kurie nėra nei pavargę, nei išsiblaškę ar susijaudinę, kurių būsena visais atžvilgiais normali, – nebent paskui dėl rikto jiems priskirtų tą susijaudinimą, kurį jie neigia. Be to, būtų pernelyg paprasta, jei veiksmo sėkmę lemtų padidėjęs ar sumažėjęs dėmesys tam veiksmui. Juk daug ką puikiai atliekame anaiptol nesusikaupę, visiškai automatiškai. Išėjęs pasivaikščioti negalvoji, kur eini, bet neišklysti iš kelio ir sustoji, pasiekęs tikslą. Bent dažniausiai taip būna. Patyręs pianistas negalvodamas užgauna reikiamus klavišus. Žinoma, kartkartėmis jis gali ir nepataikyti, bet, jei automatiškai grojant didėtų pavojus suklysti, jis pirmiausia grėstų virtuozams, kurių grojimas per ilgas pratybas tapo visiškai automatiškas. Vadinasi, daug ką pavyksta nepriekaištingai atlikti be didesnių pastangų susikaupti, o riktas gali ištikti kaip tik tada, kai veiksmas mums itin rūpi ir apie dėmesio išskaidymą negali būti jokios kalbos. Sakysite, kad tai yra „susijaudinimo” padarinys, bet tokiu atveju nesuprantama, kodėl susijaudinimas, priešingai, neleidžia labiau susikaupti tam, ką ketinai daryti. Psichofiziologinė ar dėmesio teorijos vargu ar paaiškins, kodėl sakantis svarbią kalbą ar bendraujantis žmogus pasako ne tai, ką ketino, o visišką priešingybę.

Riktus lydi daugybė smulkių šalutinių reiškinių, kurių ne-suprantame ir kurių nepaaiškina ligšiolinės teorijos. Pvz., laikinai užmiršęs vardą, kremtiesi, primygtinai stengiesi jį atsiminti ir niekaip negali atsisakyti šito ketinimo. Kodėl tokiu atveju taip retai pavyksta sutelkti dėmesį į tą žodį, kuris tiesiog „sukasi ant liežuvio galo” ir kurį tuoj pat prisimeni, kai jį ištaria kas nors kitas? Be to, pasitaiko, kad riktai dauginasi, pinasi vienas su kitu, keičia vienas kitą. Pirmąsyk pamiršai pasimatymą; antrąsyk, kai tvirtai nusprendei daugiau nebepamiršti, paaiškėja, kad supainiojai valandą. Mėgini aplinkiniais keliais prisiminti pamirštą žodį, bet iš galvos išdulka antrasis, galėjęs praversti prisimenant pirmąjį. Jei dabar bandai prisiminti antrąjį, tai išnyksta trečias ir t.t. Žinoma, tas pats gali nutikti ir su spaudos klaidomis, kurias reikia traktuoti kaip spaustuvės rinkėjo riktus. Tokia įkyri spaudos klaida esą kartą įsibrovusi į vieną socialdemokratų laikraštį. Pranešimas apie iškilmes skelbė: „Dalyvavo ir jo didenybė komprincas” [„Kornprinz” vietoje „Kronprinz”]. Kitą dieną mėginta ištaisyti klaidą. Laikraščio redakcija atsiprašė ir paaiškino: „Iš tikrųjų reikia skaityti knorprincas”. Tokiais atvejais mielai kalbama apie piktąją dvasią, apie rinkėjo dėžės velniūkštį ir pan., – dalykus, vargiai telpančius į psichofiziologinę spaudos riktu teoriją.

Nesu tikras, kad žinote, jog šnekos riktą galima išprovokuoti, kitaip sakant, įteigti. Pasakojamas toks anekdotas: kartą naujokui aktoriui patikėjo svarbų vaidmenį Orleano mergelėje -jis turėjo pranešti karaliui, kad konetablis grąžina savo kalaviją [der Connetable schickt sein Schwert zurück]. Per repeticiją pagrindinio vaidmens atlikėjas juokais kelissyk pasufleravo nedrąsiam naujokui: „Komfortablis grąžina savo arklį” [der Komfortabel schickt sein Pferd zurück]. Savo tikslą jis pasiekė. Per premjerą nevykėlis debiutantas iš tiesų iškraipė tekstą nors ir buvo įspėtas, o gal kaip tik dėl to.

Visų šių nedidelių riktu ypatumų nepaaiškina vien dėmesio išskaidymo teorija. Bet tai nereiškia, kad ši teorija neteisinga. Gal jai kažko trūksta, gal tereikia ją išplėtoti, kad ji mus visiškai patenkintų. Antra vertus, į kai kuriuos riktus galima pažvelgti kiek kitaip.

Imkime šnekos riktą – jis mums labiausiai tinka. Galėtume taip pat sėkmingai pasirinkti skaitymo arba rašymo riktą. Iškart privalome pabrėžti, kad iki šiol mums terūpėjo, kada ir kokiomis aplinkybėmis įvyksta šnekos riktas, ir atsakymo sulaukėme tik į šitą klausimą. Bet galime pasidomėti ir kitkuo, galime pamėginti sužinoti, kodėl apsirikta kaip tik taip, o ne kitaip; galime atkreipti dėmesį į tai, kas atsiskleidžia riktu. Mat kol neatsakėme j šį klausimą, kol šnekos rikto efektas neaiškus, tol psichologiniu požiūriu šis fenomenas, net ir įstengus paaiškinti jį fiziologiškai, tėra atsitiktinumas. Akivaizdu, kad apsirikti šnekėdamas galiu be galo įvairiai, vietoje vieno teisingo žodžio gali išsprūsti tūkstančiai kitų arba jis gali būti įvairiai iškraipytas. Ar kas verčia mane iš visų galimų šnekos riktu pasirinkti kaip tik šitą, ar tai tėra atsitiktinumas, savivalė? Galbūt apskritai šiuo klausimu neįmanoma nieko doro pasakyti?

1895 metais du autoriai, Meringeris ir Mayeris (filologas ir psichiatras), pamėgino nagrinėti šnekos riktus kaip tik tokiu požiūriu. Surinktus pavyzdžius jie pirmiausia surūšiavo. Žinoma, tai tėra pradžia, iš to dar niekas nepaaiškėja, bet ilgainiui gali ir paaiškėti. Autoriai pastebėjo, kad pagal iškraipymo pobūdį šnekos riktus galime suskirstyti į tokias grupes: perstatas (Vertauschungen), priešgarsius (Vorklänge), atgarsius (Nachklänge), samplaikas arba kontaminacijas (Vermengungen-Kontaminationen) ir pakeitimus arba substitucijas (Ersetzungen-Substitutionen). Pateiksiu pavyzdžių, kuriuos autoriai priskiria kiekvienai iš šių grupių. Perstatos atvejis: die Milo von Venus vietoje „die Venus von Milo” [Milošas iš Veneros vietoje „Venera iš Milošo”]; priešgarsis: „Es war mir auf der Schwest… auf der Brust so schwer” [„Krūtinėje man buvo taip sunku”; pradžioje vietoje „Brust” (krūtinė) padarytas šnekos riktas „Schwest”, užbėgantis už akių būsimam „schwer”]; atgarsiu būtų įžymusis nenusisekęs tostas: „Ich fordere Sie auf, auf das Wohl unseres Chefs aufzustoßen” [„Siūlau susidaužti į mūsų šefo sveikatą”; bet „susidaužti” (anstoßen) virto „atsiraugėti” (aufstoßen)]. Šios riktu rūšys pasitaiko gana retai. Daug dažnesni yra riktai, kai sutraukiami arba suplakami žodžiai, pvz., kai vyriškis gatvėje kreipiasi į damą: „Wenn Sie gestatten, mein Fräulein, möchte ich Sie gerne beglcitdigen” [„Panele, Jums leidus mielai Jus palydėčiau”]. Akivaizdu, kad žodyje begleitdigen slypi ne tik begleiten [palydėti], bet ir beleidigen [įžeisti]. (Beje, jaunuoliui nepavyko įgyti damos palankumo.) Kaip pakeitimo pavyzdį autoriai pateikia tokį rik-tą: „Ich gebe die Präparate in den ßriefkasten” vietoje Brutkasten [„Aš dedu preparatus į pašto dėžutę” – vietoje termostato].

Remdamiesi savuoju pavyzdžių rinkiniu autoriai bando aiškinti riktus, bet šio aiškinimo anaiptol nepakanka. Jų manymu, žodžio garsai ir skiemenys nevienodai reikšmingi, ir reikšmingesnio elemento inervacija gali trikdyti mažiau reikšmingo elemento inervaciją. Čia jie akivaizdžiai remiasi ne itin dažnai pasitaikančiais priešgarsiais ir atgarsiais; kiti šnekos riktai nesusiję su šia garsų hierarchija, jei tokios apskritai esama. Dažniausiai apsirinkame vietoj vieno žodžio pasakydami kitą, į jį panašų, šiuo panašumu paprastai ir aiškinamas riktas. Pavyzdžiui, profesorius savo inauguracinėje kalboje pasako: „Ich bin nicht geneigt (geeignet), die Verdienste meines sehr geschätzten Vorgängers zu würdigen” [„Aš nesu linkęs (vietoje „neįstengiu”) įvertinti savo gerbiamo pirmtako nuopelnus”]. Arba kitas profesorius: „Beim weiblichen Genitale hat man trotz vieler Versuchungen… Pardon: Versuche…” [„Moterų genitalijose, nepaisant daugybės gundymų, atsiprašau, bandymų…”].

Bet įprasčiausias ir kartu ryškiausias šnekos riktas – kai išsprūsta ne tai, ką ketinome pasakyti, o visiška priešingybė. Žinoma, tokiu atveju garsinės sąsajos bei panašumas neturi reikšmės, bet riktą galime aiškinti sąvokiniu priešingybių giminingumu ir tuo, kad psichologinių asociacijų požiūriu jos yra itin artimos. Esama istorinių tokio pobūdžio pavyzdžių. Kartą mūsų Atstovų rūmų pirmininkas posėdį pradėjo žodžiais: „Ponai, konstatuoju, kad susirinko… deputatų ir skelbiu posėdį baigtą”.

Kartais kokia nors kita ne laiku išnirusi asociacija gali paveikti taip pat išdavikiškai, kaip ir priešingybių sąsajos. Pavyzdžiui, pasakojama, kad įžymusis fiziologas Du Bois Reymondas turėjo tarti sveikinimo žodį per H. Helmholtzo ir žinomo išradėjo bei pramonininko W. Siemenso vaikų tuoktuvių iškilmes. Savo išties puikų tostą jis baigė tokiais žodžiais: „Tad tegyvuoja naujoji firma – Siemens ir Halskel” Žinoma, tai buvo senosios firmos pavadinimas. Šių pavardžių sugretinimas berlyniečiui toks įprastas, kaip, tarkim, Vienos gyventojui Riedel ir Beutel.

Vadinasi, kartu su garsų sąsajomis bei žodžių panašumu turime pripažinti ir žodžio sukeliamų asociacijų poveikį. Bet ir šito nepakanka. Yra visa aibė atvejų, kai šnekos riktą paaiškinti pavyksta tik atsižvelgus į tai, kas pasakyta ar bent ketinta pasakyti anksčiau. Vadinasi, vėl atgarsis, panašus į Meringerio aprašytąjį, tik ataidėjęs iš toliau. Turiu prisipažinti, man susidarė įspūdis, kad dabar riktai mums tapo kaip niekad nesuprantami!

Tačiau, tikiuosi, nesuklysiu iškeldamas tokią prielaidą: aptarę pavyzdžius susidarėme naują įspūdį apie šnekos riktus, prie kurio vertėtų apsistoti. Pradžioje tyrinėjome aplinkybes, kuriomis apskritai gali įvykti šnekos riktas, paskiau tas įtakas, kurios nulemia iškraipymo pobūdį, bet į patį šnekos rikto efektą, be atodairos į jo kilmę, dar nesigilinome. Jei ryžtamės ir šiam žingsniui, tai privalome sukaupti drąsą ir galiausiai pasakyti: kai kurie pavyzdžiai rodo, kad kartais ir riktas yra prasmingas. Ką reiškia „prasmingas”? Tai, kad galbūt turime teisę laikyti šnekos riktą visaverčiu psichikos aktu, kurio tikslas – atskleisti savo turinį ir reikšmę. Iki šiol riktus vertinome kaip klaidingus veiksmus, bet atrodo, kad kartkartėmis riktas yra visiškai teisingas veiksmas, tik pakeičiantis kitą – lauktą ar ketintą – veiksmą.

Juk atskirais atvejais tikroji rikto prasmė akivaizdi ir neabejotina. Kai Atstovų rūmų pirmininkas pirmaisiais žodžiais paskelbia posėdį baigtą, o ne pradėtą, tai žinodami aplinkybes, kuriomis įvyko riktas, mes linkę laikyti jį prasmingu: pirmininkas, nesitikėdamas iš posėdžio nieko doro, mielai jį tuoj pat nutrauktų. Visiškai nesunku įžvelgti tokią prasmę ir paaiškinti šį šnekos riktą. Arba jei viena dama tarsi girdama klausia kitos: „Diesen reizenden neuen Hut haben Sie sich wohl selbst aufgepatzt?” [Šitą nuostabią naują skrybėlaitę Jūs turbūt pati suterliojote? (aufpatzen – vietoje „aufputzen” – papuošti, padabinti], tai joks mokslingumas nesutrukdys mums išgirsti šio rikto teiginį: „Tai yra terlionė”. Arba jei energingumu garsėjanti dama pasakoja: „Mano vyras paklausė gydytojo, kokios dietos jis turėtų laikytis. Bet gydytojas pasakė, kad jam nereikia jokios dietos, jis gali valgyti ir gerti tai, ką aš noriu” – tai šis riktas savo ruožtu neabejotinai liudija nuoseklią elgesio programą.

Ponios ir ponai, jeigu paaiškėtų, kad prasmingi yra ne pavieniai šnekos bei kitų rūšių riktai, o didžioji jų dauguma, tai ši riktu prasmė, apie kurią iki šiol dar niekas nekalbėjo, neišvengiamai taptų mums pačiu įdomiausiu dalyku, teisėtai nustelbiančiu visus kitus požiūrius. Tuomet galėtume palikti nuošaly visus fiziologinius arba psichofiziologinius aspektus ir atsidėti grynai psichologiniams rikto prasmės, t. y. jo reikšmės, jo motyvo tyrinėjimams. Netrukus pasinaudosime proga patikrinti, ar šiuos mūsų lūkesčius paremia gausesnė empirinė medžiaga.

Bet prieš imdamasis šio darbo norėčiau pakviesti jus pasižvalgyti kitur. Ne vienas poetas šnekos ar kokį kitą riktą yra pa-naudojęs kaip meninės išraiškos priemonę. Jau vien šis faktas savaime rodo, kad jis riktą pvz., šnekos riktą, laiko prasmingu, nes pateikia jį sąmoningai. Juk nebūna, kad poetas pirma atsitiktinai padarytų rašymo riktą, o paskui paliktų jį kaip savo personažo šnekos riktą. Jis nori, kad šnekos riktas padėtų mums kažką suprasti, o mes galime pasvarstyti, kas tai galėtų būti: gal užuomina, jog kuris nors veikėjas yra nuvargęs, išsiblaškęs arba jam gresia migrena. Žinoma, nereikia perdėti ir manyti, kad poeto šnekos riktas visada prasmingas. Juk iš tikrųjų jis gali būti visiškai beprasmis psichinis atsitiktinumas arba gali būti prasmingas tik ypatingais atvejais, bet siekdamas savo tikslų poetas turi teisę suteikti jam prasmę. Tad nereikėtų stebėtis, jei poetas kur kas labiau nei filologas ar psichiatras padėtų mums suprasti šnekos riktą.

Tokį šnekos rikto pavyzdį galime rasti Valenšteine (Pikolominis, pirmas veiksmas, penkta scena). Ankstesnėje scenoje Maksas Pikolominis karštai palaikė hercogą, svajodamas apie taikos privalumus, kurie jam atsiskleidė lydint į stovyklą Valenšteino dukterį. Jo tėvas ir dvaro pasiuntinys Kvestenbergas visai suglumę. Toliau vyksta penktas veiksmas:

KVESTENBERGAS

O varge! Ar tikrai?

Bičiuli, negi leisim jam nueit

taip klystančiam, nešauksim jo

atgal ir jam akių čia, vietoj,

neatversim?

OKTAVIJAS (atsipeikėja iš gilių minčių):

Man jis jas atvėrė.

Matau daugiau, nei noriu.

KVESTENBERGAS

Ką, drauge?

OKTAVIJAS

Prakeikimas ta kelionė!

KVESTENBERGAS

Kas atsitiko?

OKTAVIJAS

Eikim – privalau

tuoj pat nelemtą pėdsaką pasekti,

savom akim pažvelgt – eime.

(nori jį nusivesti)

KVESTENBERGAS

Kodėl? Ir kur?

OKTAVIJAS (skubindamas)

Pas ją!

KVESTENBERGAS

Pas-

OKTAVIJAS (pasitaiso)

Pas hercogą! Eime…

Oktavijas norėjo pasakyti „pas jį”, hercogą, bet apsiriko ir savo riktu „pas ją” išduoda bent jau tai, kad jis puikiai suprato, kas jaunąjį didvyrį pastūmėjo svajoti apie taiką.

Dar įspūdingesnį pavyzdį aptiko O. Rankas viename Shakespeare’o kūrinyje. Tai garsioji Venecijos pirklio scena, kurioje laimingasis įsimylėjėlis renkasi vieną iš trijų skrynelių. Turbūt geriausia bus perskaityti jums trumpą paties Ranko komentarą: „Shakespeare’o Venecijos pirklyje (trečias veiksmas, antra scena) randame itin subtiliai motyvuotą, puikiai techniškai panaudotą šnekos riktą, kuris kaip ir Freudo atrastasis (Valenšteine) liudija, kad poetai puikiai supranta šio rikto mechanizmą bei prasmę ir tikisi, kad ir skaitytojai jį supras. Porcija, tėvo valia priversta rinktis sutuoktinį burtų keliu, tik atsitiktinai iki šiol išvengė visų jai nemielų jaunikių. Bet galiausiai sutikusi Basaniją pretendentą, į kurį krypsta jos širdis, ji ima nuogąstauti, kad ir šis pasirinks ne tą skrynelę. Porcija trokšta jam pasakyti, kad net ir tokiu atveju jis galįs būti tikras dėl jos meilės, bet ją varžo tėvui duotas įžadas. Vidinių prieštaravimų apimta, ji ištaria geidžiamam jaunikiui tokius žodžius:

Meldžiu: dar luktelėkit dieną kitą; nerizikuokit; nes jeigu suklysit teks atsisveikint mums; tad pakentėkit. Kažkas man liepia neprarasti jūsų (nors tai ne meilė, bet jūs žinot pats, kad neapykanta to nepatars). Tik nesupraskite manęs klaidingai (merginoms tinka mintys, o ne žodžiai), bet aš ilgiau norėčiau užlaikyt jus

arba pamokyt, kaip teisingai rinktis. Tik priesaikos sulaužyt negaliu, todėl jūs galite ir neatspėti, o jeigu taip, – man gali tekti graužtis, kad nesulaužiau priesaikos. Ir kaltos dėl visko jūsų burtininkės akys, kurios mane į dvi dalis dalija: viena priklauso jums, antroji – jums… Man pačiai, aš norėjau pasakyti, bet „mano” reiškia „jūsų”, ir todėl visa aš jūsų.”

(Vertė A. Churginas)

Poetas su stačiai nuostabiu psichologiniu jautrumu leidžia Porcijai šnekos riktu pasakyti kaip tik tai, apie ką ji tenorėjo užsiminti, nes privalėjo slėpti, kad jau prieš burtų traukimą ji visa priklausanti jam ir jį mylinti; šitaip išmoningai poetas nutraukia ir įsimylėjėlį kankinančią nežinią, ir žiūrovo nerimą dėl burtų traukimo baigties.”

Atkreipkite dėmesį dar ir į tai, kaip subtiliai Porcija suderina abu rikto teiginius, kaip parodo, kad jie vienas kitam prieštarauja ir kaip galiausiai pripažįsta rikto teisingumą:

Bet „mano” reiškia „jūsų”, ir todėl visa aš jūsų.

Kartais ir su medicina nesusijęs mąstytojas viena pastaba atskleidžia rikto prasmę, užbėgdamas už akių mūsų pastangoms ją atspėti. Visi žinote sąmojingąjį satyriką Lichtenbergą (1742-1799), apie kurį Goethe yra pasakęs: „Ten, kur jis pokštauja, glūdi problema. Bet kartais pokštu problema ir išsprendžiama.” Tarp sąmojingų satyrinių Lichtenbergo minčių randame tokį sakinį: „Jis visada skaitydavo Agamemnon vietoje angenommen – taip buvo įnikęs į Homerą.” Štai tikroji skaitymo rikto teorija.

Kitą kartą pamėginsime patikrinti, ar galime pasikliauti poetų požiūriu į riktus.