Michailas Bulgakovas

 

Meistras ir Margarita

(21 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

XXI skyrius

SKRYDIS

Nematoma ir laisva! Nematoma ir laisva! Margarita skrido virš savojo skersgatvio, paskui pateko į kitą, stačiu kampu kertantį pirmąjį. Šį nudryžusį, vienais lopais išmargintą, kreivą ir ilgą skersgatvį su žibalo krautuve, kurioje už sukrypusių durų buvo pardavinėjamas pilstomas žibalas ir buteliukai su skysčiu nuo parazitų, ji perskrido akies mirksniu ir tuoj pat įsitikino, kad net būnant nematomai ir visiškai laisvai, malonumais mėgautis vis dėlto reikia su protu. Tik per kažkokį stebuklą sulėtinusi greitį, ji neužsimušė į seną pakrypusį žibintą ties gatvės kampu. Išsilenkusi jo, Margarita stipriau suspaudė šepetį ir nuskrido šiek tiek lėčiau, saugodamasi elektros laidų ir iškabų, kyšančių viršum šaligatvių.

Trečiasis skersgatvis ėjo tiesiai į Arbatą. Šičia Margarita galutinai išmoko valdyt i šepetį, suprato, kad šis paklūsta menkiausiam rankų ar kojų prisilietimui ir kad, skrendant virš miesto, reikia būti itin atidžiai ir pernelyg nesmarkauti. Be to, skersgatvyje pasidarė visiškai aišku, kad praeiviai skraiduolės nemato. Niekas, užvertęs galvą, nešaukė „žiūrėkit, žiūrėkit!“, niekas nestrykčiojo į šalis, nespygavo ir nealpo, niekas nesikvatojo it paklaikęs.

Margarita skrido be garso, labai lėtai ir neaukštai, maždaug sulig antraisiais namų aukštais. Tačiau ir lėtai skrisdama, toje vietoje, kur skersgatvis rėmėsi į akinamai švytintį Arbatą, ji padarė mažutę klaidelę ir petimi atsitrenkė į kažkokį apšviestą diską, kuriame buvo nupiešta strėlė. Margarita įpyko. Ji sustabdė paklusnų šepetį, paskrido į šalį, o paskui, staiga šovusi disko pusėn, šepečio galu sutalžė jį į druzgus. Žvangėdamos pažiro šukės, praeiviai šastelėjo į šonus, kažkas sušvilpė, o Margarita, visai be reikalo taip padariusi, prapliupo kvatotis. „Arbate reikės būti dar atsargesnei, – pamanė Margarita, – čia tiek visko pripinkliota, jog sunku susigaudyt i“. Ji leidosi nardyt i tarp laidų. Apačioje plaukė troleibusų, autobusų ir lengvųjų automobilių stogai, o šaligatviais, kaip iš viršaus atrodė Margaritai, plaukė kepurių upės. Nuo tų upių atsišakojantys upeliukai tekėjo į ugninius naktinių parduotuvių nasrus.

„Et, kokia makalienė! – piktai pamanė Margarita. – Nė pasisukt nėra kur“. Ji perkirto Arbatą, pakilo aukštėliau, sulig ketvirtais aukštais, ir pro akinamai tviskančius vamzdelius ant kampinio teatro pastato nusklendė į siaurą skersgatvį, apstatytą daugiaaukščiais namais. Visi jų langai buvo atviri, ir pro visus langus sklido radijo muzika. Smalsumo pagauta, Margarita žvilgtelėjo pro vieną iš jų. Išvydo virtuvę. Ant viryklės šniokštė du primusai, šalia jų stovėjo dvi moterys su šaukštais rankose ir barėsi.

– Išeinant iš išvietės, reikia gesinti šviesą, Pelagėja Petrovna, štai ką aš jums pasakysiu, – kalbėjo moteris, stovint i priešais puodą su kažkokiu viralu, nuo kurio virto garai, – antraip mes reikalausime jus iškeldinti!

– Pati ne geresnė, – atšovė kita.

– Abi jūs geros, – įvirsdama per palangę į virtuvę, garsiai pasakė Margarita. Abi barnininkės atsisuko į balsą ir sustingo su nešvariais šaukštais rankose. Margarita atsargiai ištiesė tarp jų dviejų ranką ir, pasukusi abiejų primusų čiaupus, juos užgesino.

Moterys aiktelėjo ir išsižiojo. Tačiau Margaritai virtuvė jau nusibodo, ir ji išskrido į skersgatvį.

Skersgatvio gale jos dėmesį patraukė prašmatnus aštuonaukštis, matyt, ką tik pastatytas rūmas. Margarita ėmė leistis žemyn ir nutūpusi išvydo, kad namo fasadas išklotas juodu marmuru, kad durys plačios, kad už jų stiklų matyti šveicoriaus sagos ir kepurė su auksiniu graižu ir kad virš durų auksinėmis raidėmis parašyta „Dramlito namai“.

Margarita prisimerkusi žvelgė į užrašą, spėliodama, ką galėtų reikšti žodis „Dramlitas“.

Pasikišusi po pažasčia šepetį, Margarita įžengė į vestibiulį, durimis stumtelėjusi nustebintą šveicorių, ir išvydo šalia lifto ant sienos didžiulę juodą lentą, o joje baltomis raidėmis surašytus butų numerius ir gyventojų pavardes. Sąrašą vainikuojantis užrašas „Dramaturgo ir Literato namai“ privertė Margaritą piktdžiugiškai riktelti prislopintu balsu. Pakilusi nuo žemės ji ėmė godžiai skaityti pavardes: Chustovas, Dvubratskis, Kvantas, Beskudnikovas, Latunskis…

– Latunskis! – suspigo Margarita. – Latunskis! Juk tai jis! Tai jis pražudė meistrą!

Šveicorius prie durų, išpūtęs akis ir net pašokęs iš nuostabos, žiūrėjo į juodąją lentą, bandydamas perprasti tokį stebuklą: kodėl ūmai suspigo gyventojų sąrašas.

O Margarita tuo metu jau švilpte švilpė laiptais aukštyn, pagauta keisto svaigulio ir vis kartodama:

– Latunskis – aštuoniasdešimt keturi! Latunskis – aštuoniasdešimt keturi…

Štai kairėje – 82, dešinėje – 83, dar aukščiau, kairėje – 84. Čia. Štai ir lentelė – „O. Latunskis“.

Margarita nušoko nuo šepečio, ir jos įkaitusias pėdas maloniai atvėsino betoninė aikštelė. Margarita paskambino, vieną, antrą sykį. Bet niekas neatidarė durų. Margarita ėmė stipriau spaudyti mygtuką, girdėdama, kaip nuo skambučio aidi visas Latunskio butas. Taip, buto Nr. 84 gyventojas ligi grabo lentos turi būti dėkingas velioniui Berliozui, MASSOLIT’o pirmininkui, už tai, kad šis pakliuvo po tramvajum, ir už tai, kad gedulo posėdis buvo sušauktas kaip tik šį vakarą. Po laiminga žvaigžde gimė kritikas Latunskis. Ta žvaigždė išgelbėjo jį nuo pasimatymo su Margarita, tą penktadienį tapusia ragana.

Durų niekas neatidarė. Tuomet Margarita strimgalviais puolė žemyn, skaičiuodama aukštus, nusileido į apačią, išlėkė laukan ir, užvertusi galvą, ėmė skaičiuoti aukštus jau iš lauko pusės, norėdama nustatyti, kur yra Latunskio buto langai. Be abejonės, tai buvo penki tamsūs kampiniai langai aštuntame aukšte. Įsitikinusi, kad nesuklydo, Margarita pakilo į orą ir po kelių sekundžių įžengė pro atvirą langą į tamsų kambarį, kuriame spindėjo tik siauras mėnesienos takelis. Margarita nubėgo tuo takeliu ir apgraibomis susirado elektros jungiklį. Po akimirkos švietė visas butas. Šepetys stovėjo kampe.

Įsitikinusi, kad namuose nieko nėra, Margarita atidarė laukujes duris ir patikrino, ar ant jų kabo lentelė. Lentelė kabojo, Margarita pateko tenai, kur jai ir reikėjo.

Taip, žmonės šneka, kad kritikas Latunskis dar ir šiandien blykšta, prisiminęs aną baisų vakarą, kad jis dar ir šiandien su didžiausia pagarba taria Berliozo vardą. Nežinia, kokių tamsių ir šlykščių nusikaltimų būtų nutikę aną vakarą, – iš virtuvės grįžtanti Margarita rankoje laikė sunkų plaktuką.

Nuoga ir nematoma skraiduolė tramdė ir ramino save, jos rankos virpėjo iš nekantrumo.

Rūpestingai nusitaikiusi, Margarita tvojo per rojalio klavišus, ir visame bute nuaidėjo pirmasis graudus riksmas. It pašėlęs klykė niekuo nekaltas Bekerio firmos kabinetinis instrumentas. Klavišai sulindo vidun, kaulinės plokštelės lakstė į visas puses.

Instrumentas gaudė, kaukė, gargė, skimbčiojo. Pokštelėjusi lyg revolverio šūvis, nuo plaktuko smūgio perskilo viršutinė poliruota dėka. Margarita šnopuodama daužė ir maigė plaktuku trūkinėjančias stygas. Pagaliau nusiplūkusi pasitraukė, klestelėjo ant kėdės atsikvėpti.

Vonioje kliokdamas šniokštė vanduo, virtuvėje irgi. „Regis, jau liejasi ant grindų“, – pamanė Margarita ir balsiai pridūrė:

– Nėra čia ko gaišti.

Iš virtuvės į koridorių jau plūdo srautas. Šlepsėdama basomis kojomis per balas, Margarita kibirais nešiojo vandenį iš virtuvės į kritiko kabinetą ir pylė jį į rašomojo stalo stalčius. Paskui, tame pačiame kabinete plaktuku dar suskaldžiusi spintos duris, išpuolė į miegamąjį. Sudaužiusi veidrodį spintos duryse, ji ištraukė kritiko kostiumą ir paskandino jį vonioje. Sugriebusi kabinete sklidiną rašalinę, atsinešė ją į miegamąjį ir išpylė visą rašalą minkštai išpurenton dvigulėn lovon. Šitaip viską niokodama, ji jautė baisingą malonumą, tačiau jai visą laiką atrodė, kad rezultatai pernelyg menki. Todėl ji ėmė daryti viską, kas tik šaudavo į galvą. Ji daužė vazonus su fikusais tame kambaryje, kur stovėjo rojalis. Nebaigusi daužyt i, sugrįžo į miegamąjį ir duonriekiu puolė pjaustyti paklodes, daužyti įstiklintas nuotraukas. Nuovargio ji nejuto, tik prakaitas upeliais sruvo jos kūnu.

Tuo metu bute Nr. 82, kuris buvo po Latunskio butu, dramaturgo Kvanto namų darbininkė virtuvėje gėrė arbatą, stebėdamasi tuo, kad viršuje kažkas bilda, bėgioja ir žvanga. Kilstelėjusi galvą į lubas, ji staiga pamatė, kad baltos lubos jos akyse pamėlo lyg lavonas. Dėmė bežiūrint plėtėsi, staiga jos paviršiuje ištryško lašai. Porą minučių namų darbininkė sėdėjo spoksodama į lašus, kol pagaliau nuo lubų pasipylė tikras lietus ir subarbeno į grindis. Tuomet ji pašoko, pakišo po čiurkšlėmis dubenį, tačiau tai nepadėjo, nes lietus sklido į šalis ir ėmė lietis ant dujinės plytelės ir indais apkrauto stalo. Tuomet Kvanto namų darbininkė aiktelėjusi išpuolė ant laiptų, ir tuoj pat Latunskio bute ėmė plyšauti skambutis. – Na, prasideda, metas keliauti, – tarė Margarita. Ji apsižergė šepetį, klausydamasi moteriško balso, šaukiančio pro rakto skylutę:

– Atidarykit, atidarykit! Dusia, atidaryk! Ar ne pas jus bėga vanduo? Mus užpylė!

Margarita pakilo per metrą aukštyn ir trenkė į sietyną. Dvi lemputės sprogo, į visas puses išlakstė karuliai. Pro rakto skylutę šaukusi moteriškė nutilo, ant laiptų pasigirdo trepsėjimas. Margarita išplaukė pro langą laukan, neplačiai atsivedėjo ir trenkė plaktuku į lango stiklą. Stiklas dzingtelėjo, ir marmuru aptaisyta siena žemyn it kaskada nugarmėjo šukės. Margarita nuskrido prie gretimo lango. Toli apačioje šaligatviu ėmė bėgioti žmonės, viena iš dviejų palei duris stovėjusių mašinų suburzgė ir nuvažiavo.

Susidorojusi su Latunskio langais, Margarita nuplaukė prie gretimo buto. Smūgiai ėjo dažnyn, visas skersgatvis žvangėjo ir gaudė. Iš pirmosios laiptinės išbėgo šveicorius, žvilgtelėjo aukštyn, kurį laiką dvejojo, matyt, ne iš sykio sumodamas, ką čia daryti, paskui įsikišo į burną švilpuką ir klaikiai sušvilpė. Pritariant šiam švilpimui, Margarita, su ypatingu azartu išpylusi paskutinį langą aštuntame aukšte, nusileido prie septintojo ir ėmė talžyt i stiklus čionai.

Nukamuotas ilgo dykinėjimo už veidrodinių durų, šveicorius švilpė iš visų jėgų ir žingsnis žingsnin sekiojo paskui Margaritą, tarytum jai akompanuodamas. Stojus pauzei, kol Margarita skrisdavo nuo vieno lango prie kito, jis įkvėpdavo oro, o Margaritai žiebus į langą, švilpė išpūtęs žandus, ligi pat dangaus skrosdamas nakties orą.

Jo pastangos drauge su įniršusios Margaritos pastangomis davė nemenkų rezultatų.

Name kilo panika. Atsidarinėjo dar neišdužę langai, žmonės iškišdavo galvas ir tučtuojau vėl slėpdavosi, o atviri langai, priešingai, užsidarinėjo. Šviesiuose kitapus gatvės dunksančių namų languose išdygdavo tamsūs siluetai žmonių, mėginančių suprasti, kodėl be jokios priežasties sproginėja naujojo Dramlito pastato stiklai.

Skersgatviu link Dramlito namų bėgo žmonės, o namų viduje laiptais, be jokios prasmės blaškydamiesi, trepsėjo gyventojai. Kvanto namų darbininkė šaukė bėgantiems pro šalį žmonėms, kad jų butą užpylė, netrukus jai ėmė antrinti ir bute Nr. 80, po Kvantu gyvenančio Chustovo namų darbininkė. Vanduo pas Chustovą liejosi ir virtuvėje, ir išvietėje. Galiausiai Kvanto virtuvėje nuo lubų nukrito didžiulis tinko luitas, sudaužė visus nešvarius indus, o tada jau pliūptelėjo tikra liūtis: pro nukarusių šlapių balanų kvadratukus vanduo pylė kaip iš kibiro. Tuomet pirmojoje laiptinėje pasigirdo riksmai.

Skrisdama pro šalį, Margarita žvilgtelėjo į priešpaskutinį ketvirtojo aukšto langą ir išvydo žmogų, kuris, pagautas panikos, užsimaukšlino dujokaukę. Trinktelėjusi plaktuku į stiklą, Margarita jį išgąsdino, ir jis dingo iš kambario.

Bet netikėtai klaikusis niokojimas baigėsi. Nusklendusi prie trečiojo aukšto, Margarita žvilgtelėjo į kraštinį langą, uždengtą lengva tamsia užuolaidėle. Kambaryje po gaubteliu degė silpna lemputė. Mažoje lovelėje su tinkliniais šonais sėdėjo kokių ketverių metų berniukas ir baikščiai klausėsi. Suaugusių kambaryje nebuvo. Tikriausiai visi išbėgo laukan.

– Stiklus daužo, – prašneko berniukas ir pašaukė: – Mama!

Niekas neatsiliepė, ir tada jis tarė:

– Mama, man baisu.

Margarita praskleidė užuolaidėlę ir įskrido pro langą.

– Man baisu, – pakartojo berniukas ir sudrebėjo.

– Nebijok, nebijok, mažyti, – tarė Margarita, stengdamasi sušvelninti savąjį nuo vėjo prikimusį nusikaltėlės balsą, –ten berniukai stiklus daužė. – Laidykle? – paklausė berniukas, nustojęs drebėti.

– Laidykle, laidykle, – patvirtino Margarita, – o tu miegok!

– Tai Piklius, – tarė berniukas, – jis turi laidyklę.

– Na, žinoma, jis!

Berniukas vylingai pažvelgė kažkur į šalį ir paklausė:

– Tetule, o kur tu?

– O manęs nėra, – atsakė Margarita, – tu mane sapnuoji.

– Aš taip ir maniau, – pasakė berniukas.

– Gulkis, vaikeli, – liepė Margarita, – pasikišk po skruostu ranką, o aš tau sapnuosiuos.

– Gerai, sapnuokis, sapnuokis, – sutiko berniukas, tučtuojau atsigulė ir pasikišo ranką po skruostu.

– Aš paseksiu tau pasaką, –prašneko Margarita ir uždėjo įkaitusį delną ant plikai kirptos galvutės, – gyveno sykį teta. Ji neturėjo vaikų, laimės irgi neturėjo. Ir štai ji iš pradžių ilgai ilgai verkė, o paskui pasidarė pikta… – Margarita nutilo, atitraukė delną – berniukas miegojo.

Margarita tyliai padėjo plaktuką ant palangės ir išskrido pro langą. Palei namą buvo smarkus šurmulys. Asfaltuotu šaligatviu, nubertu stiklo šukėmis, lakstė ir kažką šūkaliojo žmonės. Tarp jų jau šmėkščiojo milicininkai. Staiga sugaudė varpas, ir iš Arbato į skersgatvį įriedėjo raudona ugniagesių mašina su kopėčiomis.

Tačiau tolimesni įvykiai Margaritos nebedomino. Atidžiai nusitaikiusi, kad nekliudytų kokio nors laido, ji tvirčiau spūstelėjo šepetį ir akimoju atsidūrė virš nelaimingojo namo.

Skersgatvis po ja pasviro ant šono ir nugarmėjo žemyn. Dabar po Margaritos kojomis pasirodė daugybė stogų stogelių, kuriuos kirto švytintys takai. Stogai ūmai slystelėjo į šoną, ir žiburėlių virtinės išbluko ir susiliejo.

Margarita dar sykį metėsi aukštyn, ir visa ta stogų sangrūda prasmego skradžiai žemės, o vietoj jos apačioje pasirodė virpančių elektros žiburėlių ežeras, tas ežeras ūmai pakrypo ir pasidarė vertikalus, o paskui atsidūrė virš Margaritos galvos, o po kojom jai švystelėjo mėnuo. Supratusi, kad apsivertė, Margarita grįžo į normalią padėtį ir atsigręžusi pamatė, kad jau nė ežero nebėra, kad tenai, užpakaly, liko tik rausva pašvaistė ties horizontu. Po sekundės dingo ir ta pašvaistė, ir Margarita išvydo, kad liko viena su mėnuliu, kuris skrido viršum jos šiek tiek kairėliau. Margaritos plaukai jau seniai stovėjo statūs it kupeta, ji švilpdama lėkė per mėnesieną, glostančią jos kūną. Iš to, kad dvi retų žiburių virtinės apačioje susiliejo ir pavirto į nenutrūkstamus ugnies brūkšnius, iš to, kaip greitai tie brūkšniai pradingo užpakalyje, Margarita suprato, kad skrenda siaubingu greičiu, ir nusistebėjo, kad visai nedūsta.

Prabėgus kelioms sekundėms, toli apačioje, žemės tamsybėse sušvito naujas elektros šviesos ežeras, jis atplaukė po skraiduolės kojomis, bet tučtuojau ėmė suktis lyg sraigtas ir sulindo į žemę. Prabėgo dar kelios sekundės – lygiai toks pat reginys.

– Miestai! Miestai! – sušuko Margarita.

Paskui ji du ar tris kartus matė po savimi atviruose juoduose dėkluose blausiai spindinčius kažkokius kardus ir suprato, kad tai upės.

Sukiodama galvą, skraiduolė gėrėjosi mėnuliu, kuris aukštybėse beprotišku greičiu skriejo atgal į Maskvą ir sykiu nejudėjo iš vietos, ir kurio paviršiuje puikiausiai galėjai įžiūrėti kažkokį tamsų ir paslaptingą padarą –lyg drakoną, lyg arkliuką kupriuką, atgręžusį smailą snukelį palikto miesto pusėn. Ūmai Margaritai toptelėjo mintis, kad nėra reikalo taip pašėlusiai lakinti šepečio. Kad šitaip ji negali nieko deramai įžvelgti, kad negali deramai pasimėgauti skrydžiu. Kažkas jai kuždėjo, kad tenai, kur ji skrenda, jos palauks ir kad nėra reikalo beprotišku greičiu taip nuobodžiai lėkti aukštybėje.

Margarita spustelėjo žemyn šeriuotą šepečio galvą, pakėlė aukštyn jo uodegą ir, smarkiai sulėtinusi greitį, ėmė leistis į pažemę. Šis slydimas, tarsi lekiant rogutėm nuo kalno, buvo jai užvis maloniausias. Žemė pakilo prie jos ir ligi šiol viešpatavusioje tirštų tirščiausioje tamsoje ėmė ryškėti mėnesėtos nakties paslaptys ir grožybės. Žemė artėjo, ir Margaritai į veidą padvelkė sužaliavusių miškų kvapas. Margarita skrido virš rasotas pievas klojančio rūko, paskui virš tvenkinio. Apačioje sutartinai kurkė varlės, o tolumoje, kažkodėl be galo jaudindamas širdį, dundėjo traukinys. Netrukus Margarita jį išvydo. Jis šliaužė lėtai kaip sraigė, žarstydamas į orą žiežirbas. Aplenkusi traukinį, Margarita prasklendė dar virš vieno vandens veidrodžio, kuriame jai po kojomis praplaukė antras mėnulis, nusileido dar žemėliau ir nusklendė beveik liesdama kojomis milžiniškų pušų viršūnes.

Už nugaros pasigirdo ir ėmė vytis Margaritą smarkus skrodžiamo oro šniokštimas.

Palaipsniui į to it sviedinys lekiančio daikto keliamą triukšmą įsiliejo per kelis varstus girdimas moters kvatojimas. Margarita atsisuko ir pamatė, kad ją vejasi kažkoks tamsus neaiškus kūnas. Artėdamas prie Margaritos, jis vis labiau ryškėjo, pasirodė, kad ten kažkas skrenda raitas. Galų gale viskas paaiškėjo. Lėtindama greitį, Margaritą pasivijo Nataša.

Nuogut nuogutėlė, su išsidraikiusiais vėjyje plaukais, ji jojo, apsižergusi storą meitėlį, kuris priekinėmis kanopėlėmis laikė suspaudęs portfelį, o užpakalinėmis įnirtingai malė orą. Retsykiais mėnesienoje žybtelinti, o paskui vėl užgęstanti pensnė, nukritusi nuo nosies, skrido paskui meitėlį pririšta virvute, o skrybėlė vis užsmukdavo jam ant akių.

Gerai įsižiūrėjusi, Margarita atpažino Nikolajų Ivanovičių, ir tuomet jos juokas, sumišęs su Natašos kvatojimu, sugriaudėjo virš miško.

– Nataška! – suspigo Margarita. – Tu išsitepei kremu?

–Širdele! – savo šūksniais budindama miegantį pušyną, atsiliepė Nataša. – Karaliene tu mano, taigi aš ir jam, ir jam patepiau plikę!

– Princese! – verksmingu balsu suriko meitėlis, galopu skraidindamas jojikę.

–Širdele! Margarita Nikolajevna! – šaukė Nataša, šuoliuodama greta Margaritos. – Prisipažįstu, pasiėmiau kremą. Juk ir mums norisi gyventi ir skraidyti! Atleiskite man, valdove, bet aš negrįšiu, nieku gyvu negrįšiu! Ak, kaip smagu, Margarita Nikolajevna!

Piršosi man, – Nataša ėmė baksnoti pirštu į sprandą iš gėdos šnopuojančiam meitėliui, – piršosi! Kaip tu mane vadinai, ką? –šaukė pasilenkusi meitėliui į ausį.

– Deive, – kvykavo šis, – aš negaliu taip greit skristi! Galiu išmėtyti svarbius popierius. Natalja Prokofjevna, aš protestuoju.

– Trauk velniai tave su visais popieriais! – įžūliai kvatodama šaukė Nataša.

– Ką jūs kalbate, Natalja Prokofjevna! Dar išgirs kas! – maldaudamas bliovė meitėlis.

Šuoliuodama greta Margaritos, Nataša, springdama iš juoko, pasakojo, kas atsitiko namuose po to, kai Margarita Nikolajevna išskrido pro vartus.

Nataša prisipažino, kad, nė pirštu nepalietusi jai dovanotų daiktų, ji nusimetė drabužius, griebė kremą ir beregint juo išsitepė. Ir jai atsitiko tas pats, kas šeimininkei. Tuo metu, kai Nataša, kvatodama iš laimės, priešais veidrodį gėrėjosi savo stebuklinguoju grožiu, durys atsidarė, ir prieš Natašą išdygo Nikolajus Ivanovičius. Jis buvo susijaudinęs, rankose laikė Margaritos Nikolajevnos marškinius, savo skrybėlę ir portfelį. Išvydęs Nataša, Nikolajus Ivanovičius nustėro. Šiek tiek apsiraminęs, išraudęs it vėžys, jis pareiškė laikęs savo pareiga pakelti nuo žemės marškinėlius, atnešti juos…

– Ak, niekšas, ką jis kalbėjo! – spygavo ir kvatojosi Nataša. – Ką jis kalbėjo, ką siūlė!

Kokius pinigus žadėjo! Šnekėjo, kad Klavdija Petrovna nieko nesužinos. Gal sakysi, kad aš meluoju? – rėkė Nataša meitėliui, o šis susigėdęs suko šalin snukį.

Įsidūkusi Nataša brūkštelėjo kremu Nikolajui Petrovičiui per plikę ir pati pastėro iš nuostabos. Garbaus apatinio kaimyno veidas susitraukė į šnipą, ant rankų ir kojų atsirado nagos. Dirstelėjęs į veidrodį, Nikolajus Petrovičius baisiai ir beviltiškai sustaugė, bet jau buvo vėlu. Po kelių sekundžių jis apžergtas jau skrido kažkur po velnių iš Maskvos ir raudojo iš nuoskaudos.

– Reikalauju grąžinti man normalią išvaizdą! –ūmai lyg įtūžęs, lyg maldaudamas kimiu balsu sukriuksėjo meitėlis. – Aš neketinu skristi į neteisėtą sambūrį! Margarita Nikolajevna, jūs privalote sutramdyti savo namų darbininkę.

– Ak, dabar aš tau namų darbininkė? Namų darbininkė? – šūkčiojo Nataša, gnaibydama meitėliui ausį. – O buvau deivė? Kaip tu mane vadinai?

– Venera! – verkšleno meitėlis, skrisdamas virš upelio, čiurlenančio tarp akmenų, ir kojomis brūkščiodamas per šlamančius lazdynus.

– Venera! Venera! – pergalingai sušuko Nataša, viena ranka įsisprendusi į šoną, o kitą iškėlusi į mėnulį. – Margarita! Karaliene! Užtarkit mane, paprašykit, kad leistų man likti ragana. Jums niekas neatsakys, jums valdžia duota!

Ir Margarita atsiliepė:

– Gerai, prižadu!

– Ačiū! – sušuko Nataša ir ūmai šaižiai ir kažkaip liūdnai riktelėjo: – Ei! Ei! Greičiau!

Greičiau! Judinkis, judinkis!

Ji suspaudė kulnais nuo beprotiško šuoliavimo įkritusius meitėlio šonus, ir šis taip trūktelėjo, jog vėl ėmė skroste skrosti orą, ir netrukus Nataša sujuodavo tolumoje kaip mažas taškelis, o paskui ir visai pradingo, ir nutilo jos skrydžio sukeltas triukšmas.

Margarita, kaip ir pirma, skrido iš lėto, vietovė buvo nyki ir nepažįstama, kalvų šlaituose tarp milžiniškų pušų vienur kitur stūksojo rieduliai. Margarita skrido ir galvojo apie tai, kad dabar turbūt atsidūrė labai toli nuo Maskvos. Šepetys lėkė jau ne virš pušų viršūnių, o tarp jų kamienų, iš vienos pusės pasidabruotų mėnesienos. Lengvutis skraiduolės šešėlis slydo žeme pirm jos – mėnulis dabar švietė Margaritai į nugarą.

Margarita jautė artėjantį vandenį ir suprato, kad tikslas nebetoli. Pušys prasiskyrė, ir Margarita pamažu nusklendė oru prie klintingo skardžio. Skardžio papėdėje tyvuliavo šešėlio gaubiama upė. Apačioje tvyrojo rūkas, apkibęs krūmus vertikalaus skardžio apačioje, o kitas krantas buvo lėkštas, slėnus. Aname krante, po vienišu kažkokių plačiašakių medžių guoteliu, blaškėsi laužo ugnelė ir buvo matyti judančios figūros.

Margaritai pasirodė, kad ten dūzgia kažkokia linksma muzikėlė. Tolumoje, kiek tik aprėpė žvilgsnis, tįsojo sidabrinė lyguma, nesimatė jokio žmonių palikto pėdsako, jokio būsto.

Margarita šoko nuo skardžio žemyn ir greit nusileido prie vandens. Vanduo ją viliojo po smarkaus skrydžio. Metusi šalin šepetį, ji įsibėgėjo ir stačia galva nėrė į vandenį. Jos lengvas kūnas it strėlė įsmigo į vandenį, ir purslai tykštelėjo kone iki pat mėnulio.

Vanduo pasirodė besąs šiltas lyg pirtyje, ir Margarita vienut viena plaukiojo naktį šioje upėje, kiek tik širdis geidžia. Šalia Margaritos buvo tuščia, tačiau tolėliau už krūmų girdėjosi teškenimas ir prunkštimas, tenai taip pat kažkas maudėsi.

Margarita išpuolė į krantą. Jos kūnas degte degė po maudynių. Ji nejautė jokio nuovargio ir smagiai šokinėjo ant drėgnos žolės. Ūmai liovėsi šokti ir sukluso.

Prunkštimas ėmė artėti, ir iš karklyno išlindo kažkoks nuogas storulis su juodu šilkiniu cilindru, nusmauktu ant pakaušio. Jo pėdos buvo dumblinos, ir atrodė, kad maudyklių mėgėjas avi juodais bateliais. Jis šniokštavo ir žagsėjo, matyt, buvo smarkiai įkaušęs.

Beje, patvirtindama tai, upė staiga pakvipo konjaku.

Pamatęs Margaritą, storulis įsistebeilijo į ją, o paskui džiaugsmingai subliuvo:

– Ką aš matau? Taigi čia tu, Klodina, neliūstanti našlele! Ir tu čionai? – jis jau lindo sveikintis.

Margarita žengė atatupsta ir išdidžiai atšovė:

– Nešdinkis po velnių. Kokia aš tau Klodina? Žiūrėk, su kuo kalbi, – ir, akimirksnį pagalvojusi, prie savo žodžių pridūrė ilgą necenzūrinį keiksmą. Lengvapėdį storulį visa tai gerokai prablaivė.

– Ai! – tyliai šūktelėjo jis krūpteldamas. – Malonėkit atleisti, šviesioji karaliene Margo! Apsirikau. O kalčiausias konjakas, kad jį kur plynios! – storulis priklaupė ant vieno kelio, plačiu mostu nusivožė cilindrą, nusilenkė ir, maišydamas rusiškus sakinius su prancūziškais, ėmė kažką vapalioti apie savo bičiulio kruvinas vestuves Paryžiuje, apie konjaką ir apie tai, kad esąs didžiai susikrimtęs dėl apgailėtinos klaidos.

– Bent kelnes apsimautum, šunsnuki, – atlyžusi tarė Margarita.

Matydamas, kad Margarita nepyksta, storulis linksmai išsišiepė ir džiugiai pranešė, jog be kelnių tą akimirką esąs tik todėl, kad per išsiblaškymą užmiršęs jas prie Jenisejaus upės, kurioje ką tik maudėsi, bet tuoj pat skrendąs tenai, nes čia esą visai arti, o paskui, pareiškęs pagarbą ir viltį neprarasti palankumo, ėmė trauktis atatupstas ir traukėsi tol, kol paslydo ir nugriuvo aukštielninkas į vandenį. Bet ir griūnant nedidukėmis žandenomis aprėmintame jo veide išliko susižavėjimo ir atsidavimo kupina šypsena.

O Margarita šaižiai sušvilpė ir, apsižergusi atskridusi šepetį, perlėkė per upę į kitą krantą. Klintingojo skardžio šešėlis šičia nesiekė, ir krantas skendėjo mėnesienoje.

Vos tik Margarita žengė ant drėgnos žolės, muzika po gluosniais trenkė smarkiau, kibirkščių spiečius linksmiau pakilo virš laužo. Po gluosnių šakomis, aplipusiomis mėnesienoje gerai matomais švelniais pūkuotais žirginėliais, dviem eilėm tupėjo storažandės varlės ir išsipūsdamos tartum guminės birbynėmis grojo trankų maršą.

Priešais muzikantes ant karklo šakelių, apšviesdami gaidas, kabojo puvėkliai, ant varlių žabtų blaškėsi laužo atšvaitai.

Maršą varlės grojo Margaritos garbei. Ji buvo sutikta be galo iškilmingai. Permatomos undinės, kurios sukosi rateliu viršum upės, sustojo ir ėmė moti dumbliais Margaritai, tuščia žalsva pakrante lyg aimana toli nuaidėjo jų sveikinimai. Susibėgusios iš už medžių nuogos raganos išsirikiavo ir ėmė tūpčioti ir lankstytis kaip damos karaliaus rūmuose.

Kažkoks ožiakojis vyras prišoko, puolė bučiuoti Margaritai ranką, patiesė ant žolės šilkinį audeklą, pasiteiravo, ar karalienei patiko maudynės, pasiūlė atsigulti ir pailsėti.

Margarita taip ir padarė. Ožiakojis padavė jai taurę šampano, ji išgėrė, ir širdis jai kaipmat sušilo. Pasidomėjusi, kur yra Nataša, ji išgirdo atsakymą, kad Nataša jau išsimaudžiusi ir išskridusi ant savojo meitėlio pirm jos į Maskvą įspėti laukiančių, jog Margarita greit pasirodys, ir padėti suruošti jai apdarus. Per tą trumpą poilsį po gluosniais Margaritą pralinksmino dar vienas nutikimas. Ore pasigirdo švilpesys, ir juodas kūnas, be abejonės, prašovęs pro šalį, pūkštelėjo į vandenį.

Netrukus priešais Margaritą išdygo tas pats storulis su žandenomis, kuris taip nesėkmingai prisistatė aname krante. Jis, matyt, spėjo sulakstyt i prie Jenisejaus, nes buvo su fraku, tačiau šlapias nuo galvos iki kojų. Konjakas suvedžiojo jį antrą kartą:

leisdamasis jis vis dėlto pataikė į vandenį. Tačiau savo šypsenos neprarado net šioje liūdnoje situacijoje, ir Margarita juokdamasi atkišo jam ranką.

Paskui visi ėmė ruoštis išvykti. Undinės baigė savąjį šokį mėnesienoje ir ištirpo joje.

Ožiakojis pagarbiai pasiteiravo Margaritos, kaip ji atkeliavo prie upės; sužinojęs, kad ji atskrido raita ant šepečio, pasakė:

– Kam gi taip, juk nepatogu, – ir, bemat iš dviejų vytelių pasidirbęs kažkokį įtartiną telefoną, pareikalavo iš kažkieno šią pat minutę atsiųsti mašiną, ir tas įsakymas iš tikrųjų buvo įvykdytas per vieną minutę. Į salą ūžte atūžė juoda atvira mašina, tik prie vairo sėdėjo neįprastos išvaizdos šoferis, o juodas ilgasnapis kovarnis su ceratine kepurėle ir ilgomis pirštinėmis. Salelė ištuštėjo. Mėnesienos švitesy sutirpo išskridusios raganos.

Laužas vos degė, anglys baigė apsinešt i žilomis plėnimis.

Vyriškis su žandenomis ir ožiakojis padėjo Margaritai įlipti į mašiną, ir ji įsitaisė ant plačios užpakalinės sėdynės. Mašina sukriokė, liuoktelėjo aukštyn ir pakilo mažne ligi mėnulio, dingo sala, dingo upė, Margarita nuskriejo į Maskvą.