Gintaras Beresnevičius

Supratimai ir persekiojimai (Esė)

Modernusis okultizmas yra šių laikų produktas, egzistuojantis didele dalimi todėl, kad greta egzistuoja ir krikščionybė. Jam tai būdas identifikuotis – atmesti. Atmetimas savo ruožtu reiškia pasipriešinimą, o pasipriešinimas neigia krikščionybės esmę. Jėzų Kristų ir visą evangelinę krikščionybę. Tiesa, okultizmas, atmesdamas Jėzaus asmenį, po teisybei turi du kelius. Vienas iš jų – inkorporuoti jo asmenį į okultizmo pranašų gretas, paversti jį ne kosmoso ir atpirkimo centru, o Mokytoju iš didžiosios raidės, kaip kad Mokytojais buvo ir Mahometas, ir Laozi, ir Konfucijus, ir Sokratas, tai yra Kristus paverčiamas tarytumei vienu iš okultinės tradicijos dėmenų. Niekur nedingsi, okultizmas, „taisydamas” religijų nukrypimus nuo tikrosios tiesos ir autentiškos Dvasinių Mokytojų linijos, vis vien turi Jėzų Kristų kur nors padėti. Net naciai turėjo jį kur nors padėti ir neatmetė jo visiškai – pats A. Hitleris sekė idėja, kad Jėzus Kristus buvo arijas, tik žydai jo arišką skelbimą iškraipę. Tam buvo sukurtos legendos, besiremiančios senomis erezijomis ar antikinėmis paskalomis. Šiaip ar taip, Jėzus neapeinamas jokioje ideologinėje struktūroje. Jį reikia kur nors padėti kitaip jokia, net deklaruotai priešinga, ideologija ar filosofinė religinė sistema negali be jo apsieiti. Įtraukti į save – vienas būdas. Padaryti Kristų vienu iš arijų minties teoretikų ar vienu iš žmonijos mokytojų plejados yra tas pat, nes tai nebe Kristus.

Kitas kelias – ne įtraukti, o kategoriškai atmesti; kad ir kaip nemoderniai skamba, tai – satanistinis kelias. Atmetus Kristų, iškyla Liuciferis, ir niekur čia nedingsi. Satanizmas, kurdamas savo mentalitetą ir ideologiją, – beje, kaip ir pozityvusis okultizmo turinys, tai sunkiai apibrėžiama, – remiasi Kristaus ir visų šventenybių ir šventybės apraiškų neigimu. Tai grynasis satanizmas, kurio tikslas – destrukcija; akivaizdu: Kristus kuria ir palaiko, Šėtonas griauna ir ardo – pastaroji veikla kartais gali pasirodyti patrauklesnė. Vaikai pasistato smėlio pilis ir paskui jas subombarduoja. Tikrasis malonumas, jis prasitęsia ir už smėlio pilių. Gyvenimo destrukcija. Didelis malonumas, būdingas kiekvienam žmogui – kaip įveikiama arba neįveikiama pagunda. Tiesą sakant, tarp savidestrukcijos ir kūrybos, tarp ardymo ir kūrimo paprastai nusistovi apytikslė pusiausvyra. Bet vis dėlto yra laikotarpiai, kai viena pusė persveria. Tiek žmogaus gyvenime, tiek istorijos tarpsniuose.

Didelis smūgis pačiai krikščionybės psichologijai – patricentrinės visuomenės suformuotas ir iš judaizmo perimtas siaubingo, rūstaus baudžiančio ir persekiojančio Dievo paveikslas. Šimtmečiais į tą paveikslą buvo kemšami socialiniai ar šeimos santykių sąlygojami vaizdiniai. Tai ir tijūnas, ir bajoras, ir dvarponis, ir kolchozo pirmininkas, ir gensekas, caras ar imperatorius. Žmogus savo sąmonėje kūrėsi Dievo su bizūnu paveikslą. Tai tiko feodalizmui, todėl ir pamokslai buvo atitinkami. Pragaras, bausmė, keletas išrinktųjų. Visi kiti laikomi baimėje. Geriausiu atveju skaistykla, ilgas apvalantis nelabai aiškus periodas. Nieko gera iš Dievo nesitikėta, o Dievo Tėvo bruožai perėjo ir jo Sūnui. Feodalinio pobūdžio pamokslai, akcentuojantys bausmes ir pragarus ir negalimybę pasislėpti, bent jau Lietuvoje vyravo iki XIX–XX a. Panašiai buvo ir kitose šalyse – tiek katalikiškose, tiek protestantiškose. Ne veltui katalikybėje taip suklestėjo šventųjų kultas – jie buvo artimesni, žmogiškesni, jie galėjo užtarti, tarpininkauti, ypač iškilo Marija, ta didžioji Motina ir užtarėja, kuri iš esmės gina nuo Tėvo rūstybės ir rūstaus bei kruvino Sūnaus atpirkimo ant kryžiaus. Vaizdiniai ir teologija nėra tas pat.

Socialines Dievo analogijas atspindėjo šeimos analogijos. Tėvas patricentrinėje žemdirbių visuomenėje buvo absoliutus ir neginčijamas lyderis, savo autoritetu gožiantis ir sūnus, ir dukras, ir visus įnamius. Galima sakyti, psichologinė žmogaus raida nuo pat pradžių buvo slegiama ir spaudžiama. Ponai, kunigai, tijūnai, Dievas Tėvas ir nukankintasis Jėzus visiškai derėjo su artimiausiu Dievo įsikūnijimu – šeimos galva, spaudžiančia ir verčiančia kiekvieną asmenį. Berniukui tai atsiliepdavo vienaip, mergaitei kitaip. Norint išsivaduoti iš tėvo autoriteto, berniukui pačiam reikėjo arba eiti į autoritetus, kas praktiškai sutapo su kunigyste, arba užspaudus prievartą muštis į tokius pat žiaurius šeimos tėvus. Žiaurumas ir autoritetas šeimoje nebuvo savitikslis. Žemdirbiui nuolatos grėsė nederlius ir badas, tvarka ir darbas turėjo būti palaikomi maksimaliu lygiu. Šeimoje tą įtampą palaikydavo tėvas, dvaro laukuose – prievaizdas, tijūnas, o virš viso to buvo baudžiavos teisti ir žudyti įgaliotas ponas – hierarchija slegianti, juolab ją dar pildė rūstus, piktas, naikinantis ir viską žinantis Dievas baudėjas, nuo kurio neįmanoma pasislėpti. Virš vyro kilo ištisa prievartos hierarchija. Niekas šitos hierarchijos taip ir neatšaukė. Modernieji procesai Lietuvoje ją kiek sušvelnino, bet dar prieš dvidešimt metų ji buvo gyva ir veiksni. Tėvo autoritetas žlugdė ir moteris, joms vyras atstodavo pono ir valdovo archetipą ir savo šeimose jos gyvendavo pagal tuos pačius hierarchinius principus. Vis dėlto moteris buvo ir guodėja, ir globėja, kaip ir visais laikais. Būtent todėl Lietuvoje taip iškilo Marijos paveikslas – įvaizdis, vienas iš tų retųjų. Įvaizdis gelbstintis, pasigailintis, tarpininkaujantis. Į Mariją kreiptasi daugybę kartų. Motina – tuo išreiškiama labai daug, kaip ir lipte prilipęs epitetas – gailestingoji. Ji padėdavo persimušti, perlipti per visą slegiančios hierarchijos grandinę, per ją drįsta artėti ir prie Jėzaus Kristaus.

Pasipriešinimas

Pasipriešinimas tokiai būklei buvo sukilimai „prieš valdžią” ir erezijos. Lietuvoje tų erezijų nebuvo daug, nors sąlygiška evangelikų reformatų sėkmė XVI a. šį tą reiškė. Tačiau labai greitai paaiškėjo, kad ir protestantiškos doktrinos slegia kaip ir katalikiškos. Ir slegia labiau, likimiškai, kaip kad kalvinistinė predestinacija. Protestantai išmetė paveikslus, o gavo raidę. Kas geriau, ypač jei ta raidė protestantizme labiausiai linksta į ST rūstybę? Juolab kad pašalinus Mariją ir šventuosius apskritai nebuvo į ką įsitverti. Beliko sukandus dantis kurtis gerovę žemėje, čia ir dabar – nes niekas nebegalėjo padėti. Santykis su viršumi buvo sutvarkytas įvedant sekuliarizuotą visuomenę ir galiausiai demokratinę santvarką, dar vėliau, jau paskutiniais dešimtmečiais, keičiant ir santykius šeimoje. Socialinis spaudimas kiek išsilygino, tačiau pasirodė, kad šeima be tvirto patricentrinio pagrindo yra lygiai taip pat netobula kaip ir maskulinistinė, t. y. kaip ir šeima, kurioje dominuoja tėvas. Šeima ėmė irti kaip institucija, ji tapo teisinės sutarties objektu, atsirado aibė šeimų, kur vaiką augina vienas tėvas ar viena motina. Patricentrinė šeima spaudė, bet užtat davė saugumo jausmą; dabartinė dalinė šeima – nebūtinai.

Protestas prieš patricentrinę šeimos sanklodą davė vaisių. Išniro laisvos ir už save atsakingos moters įvaizdis, jis ėmė skverbtis ne tik į masinę, bet ir į elitinę kultūrą, feminizmas pagimdė ir savitą teologiją, kur Dievas paskelbtas moterimi ir taip toliau. Moterys įšventinamos į vyskupes, viena evangelikų liuteronų šiuolaikinė vyskupė Šiaurės Vokietijoje laiko namie Izidės statulą ir problemiškesniais atvejais su ja pasitaria. Tai šiandien normalu. Katalikybė dar laikosi, nepasiduodama laiko madoms. Laiko mados, kas be ko, yra laikinos, o dviejų tūkstantmečių Bažnyčios istorija rodo, kad madų buvo visokių, reformų pasiūla egzistavo kiekvieną šimtmetį, tik po kurio laiko paaiškėdavo, kad tai buvo laiko mados, kurių kita karta nebeprisimindavo. Tik dažniausiai budinti ir neišnykstanti pasiūla buvo moteriško prado veržimasis.

Išlaisvintas moteriškumas, emancipacija iki feminizmo yra visiškai dėsninga reakcija. Moterys turėjo išsilaisvinti, tačiau tas išsilaisvinimas nėra pirmas. Bent jau XIV–XVII a. (apytiksliai) išties vyko moterų emancipacijos procesas, kuris pasireiškė kaip raganystės epidemija. Nėra nė mažiausios abejonės, kad raganų persekiojimai buvo neprotingi ir žiaurūs, kad šie dalykai peraugo į ištisas valstybes, provincijas, miestus apėmusią psichozę, tačiau tai buvo moteriško archajiško religingumo formų protrūkis. Jos buvo tokios archajiškos ir iš tokių gelmių, kad iš esmės sutapo su magija, tai buvo magija su tam tikrais antimaskulinistiniais aspektais. Dievo, Jėzaus Kristaus atsižadėjimai raganų susirinkimuose reiškė perėjimą į kitų galių globą. Astraliniai skrydžiai buvo atgimęs šamanizmas, kaip ir kai kurios ekstatinės technikos. Tačiau raganų ideologijos ašis buvo kenkimas. Kerštas? Matyt, taip. Moterys, visą laiką spaudžiamos ir engiamos, pakilo į didelį keršto žygį prieš visuomenę, bendruomenę ir joje galiojančius dėsnius. Raganos buvo pirmosios emancipantės, feministės – ir nieko keista, kad tą suvokia šiuolaikinis feminizmas. Šiuolaikinės moderniosios moterys ne tik mielai tapatinasi ar vadinasi raganomis (tai virsta greičiau komplimentu), bet ir atlieka tam tikras apeigas, atkartojančias raganų būrimus. Tiesa, dabar daugeliu atvejų raganos apsibrėžia ne kaip naikinančios, o kaip kuriančios, kaip moteriško kuriančiojo ir, žinoma, amžino prado reprezentantės, kurios gali skleisti taiką, vaisingumą, gėrį, – tačiau jos išlaiko ir fundamentalius raganų bruožus, tokius kaip būrimai, aiškiaregystės, kurie toli gražu nėra nei krikščioniški, nei, tarkime, šamaniški fenomenai. Tai raganystės kaip tokios sritis, esanti labai arti velniavų. Kadangi ardymas ir griovimas šiuolaikinėje visuomenėje yra nebepopuliarūs, raganų ideologija skelbiasi amžino kuriančiojo prado tąsa. Tik šis amžinas kuriantysis pradas daugybėje religijų tramdomas – nes jis kuria kaip labai ambivalentiškas pradmuo; gėris ir blogis šiai kūrybai lygiaverčiai ir ji etiškai nemotyvuota. Žemė gimdo ir gėles ir pabaisas, ir visi esiniai jos požiūriu – jos vaikai. Ragana kaip Žemės ir jos deivių reprezentantė, kad ir kaip vadintųsi ir elgtųsi, moraliniu požiūriu yra ambivalentiška. Bent jau tiek.

Situacija

Kiekviename kampe – būrimo salonai stebuklingų akmenų parduotuvės, ezoteriniai knygynai, knygynų vitrinose – magijos vadovėliai. Mes priėjome tą lygį, kurį Vakarai pasiekė dar devintajame dešimtmetyje ar kiek anksčiau, – magijos legalizavimą. Sekuliari visuomenė raganoms, magijai, burtams tolerantiška ar veikiau net palanki. Dėl dviejų viena kitą lyg ir atmetančių, bet realybėje susipinančių priežasčių. Viena jų – sekuliari visuomenė, oficialiai atmetusi religijas, – ir ypač tradicines religijas, – laiko jas iš esmės proto paklydimu, apsirikimu, kurį atperka ir atstoja šiuolaikinių technologijų (ir biotechnologijų) laimėjimai, artinantys žmogų prie tobulo žmogaus ir tobulos visuomenės žemėje būklės. Religija sekuliariai visuomenei yra proto paklydimas – egzotiškas ir įdomus, bet paklydimas. Net jeigu taip nėra, religija negali kištis nei į politiką, nei į švietimą, nei į visuomenės formavimą. Jeigu religijos klysta, vadinasi, klysta ir magija. Magija yra nekaltas žaidimas, magijos saloną įsteigti daug lengviau nei lošimo klubą ar juolab viešnamį. Jie nekalti, netrukdantys, tai tik žaidimai, o kas žino, – gal ir artinantys žmogų prie savižinos ir savųjų gelmių pažinimo, ateities numatymo ir pan. Visa tai visuomenei nekenksminga, ir raganų klubas bus lengvai registruotas, kaip ir kaminkrėčių draugija. Kartu, legalizuodama magiją, sekuliari visuomenė parodo, kad ji nebeturi dvasinių orientyrų – religija gi išstumta už visuomenės ribų. Tad magiją ji prisiima greta kitų orientyrų – technologijų pažangos, prekių ir kapitalo srautų nevaržomo pasaulinio judėjimo, demokratijos triumfo etc. Sekuliari visuomenė, išstūmusi už borto religiją, pasikviečia magiją. Tiesa, pasikviečia ji ir netradicines religijos formas, orientalines doktrinas, TV pamokslininkus, – svarbu tik kad tai nebūtų tradicinės „susikompromitavusios” bažnyčios.

Sekuliari visuomenė kuria naująjį žmogų; žmogų vartotoją kuria kapitalizmas, naująjį žmogų kūrė naciai, homo sovieticus kūrė ir sukūrė sovietinė sistema.

Sekuliari visuomenė visuomet stengiasi kurti naująjį žmogų, nes kitokių apčiuopiamų tikslų ji neturi ar negali įgyvendinti.
Raganos ir magai ir yra tie „naujieji žmonės”, tos pačios eros pranašai kaip ir jau detalėmis lipdomi kiborgai ar, nepaisant draudimų, greitai pasirodysiantys klonai. Ši aplinka bus kitokia, ir jų orientyrai bus kitokie.

Magija yra toks praktiškas pozityvistinis dalykas, kad sekuliari visuomenė ją ne tik toleruoja, bet ir elgiasi palankiai jos atžvilgiu. Masinė žiniasklaida visiškai pasikinkiusi astrologinius, pranašavimų arklius. Naujas žmogus turi žinoti savo orientyrus ir savo programą, pagal kurią jis turi elgtis. Tai žmogus, kurio sąmonė modifikuota, kuris mąsto ir elgiasi kitaip, kuris yra anapus istorijos ir didele dalimi anapus gėrio ir blogio. Jam nebegalioja moralinis imperatyvas, jam galioja praktinis jo veiklos pateisinimas: jei tai duoda naudos, tai yra gerai.

Vakarų pasaulis iš esmės eliminavęs krikščionybę. Ginčai, ar ES konstitucijon reikia įrašyti, kad krikščionybė yra Europos pamatas ar bent jau vienas pamatų, liudija sekuliarizacijos išbaigą. Vietoj krikščionybės siūloma įrašyti „dvasingumą” – o šitai ir reiškia magiją, teatrus, literatūrą, neovedantą ar tibetietišką budizmą – nesvarbu ką, svarbu, kad tai tik nieku gyvu nebūtų krikščionybė.

Dar vienas šito ginčo užkulisinis dėmuo – grumantis islamo artėjimas. Jis apie jokį sekuliarizavimą nekalba, atvirkščiai, net ir demokratiškiausios islamo valstybės vis vien yra islamiškos iš pamatų, o fundamentalizmas kiekvienoje yra toks stiprus, kad bet kada elementariais ir teisingais rinkimais gali paimti valdžią (Alžyras, Turkija), ir tik generolai įsikišdami išlaiko pasaulietinės valdžios dominavimą. Fundamentalistų ir teroristų reikalavimai nėra neįgyvendinami – Vakarai turi priimti islamą, ir viskas baigsis taikiai (kas prasidės – kitas klausimas). O kol Europoje deramasi, ar, krikščionybę įrašius kaip pamatą, nebus įžeisti emigrantų islamo išpažinėjų jausmai, kiekvienoje islamo valstybėje ši religija yra viešai ir oficialiai deklaruojamas pamatas. Visi vakarietiškos sekuliarizacijos laimėjimai drauge su elegantiškos ar grubios formos feminizmu ir yra atakų tikslas. Feministinio islamo nebūna. Ir jeigu Europa iš savo apibrėžimo ir savimonės pašalins krikščionybę, ji liks tuščia vieta, nepajėgi atsispirti ideologinei ir fizinei okupacijai. Tik tiek. Stovėjimas prieš Dievą yra kiekvienos civilizacijos patikrinimas. Kiek ji gali skirti jėgų ir valios nežemiškiems tikslams.
Islamas moka stovėti prieš Alachą pasirengęs bet kokioms užduotims. Ir laikas imti iš jo pavyzdį.

„Šiaurės Atėnai”