Vladimiras Korobovas

TRUMPOS ŽINIOS APIE „VIRSMŲ ŠVIESOS“ KULTĄ

———————–
Vladimiras Korobovas gimė 1957 metais Vilniuje. 1980-aisiais baigė Maskvos Lomonosovo universiteto Filosofijos fakultetą. Grįžęs į Vilnių, dirbo žurnalistu, sargu, kroviku, psichologu. Buvusioje sąjunginėje spaudoje yra paskelbęs keletą straipsnių budizmo tematika. Iš tibetiečių kalbos į rusų kalbą yra išvertęs keletą budistinių tekstų. Lietuvoje, pasirašęs slapyvardžiu, kartu su bendraautoriu yra išleidęs poezijos knygelę rusų kalba kinų „Permainų knygos“ heksagramų motyvais. Ne naujokas ir prozoje, tačiau į lietuvių kalbą verčiamas pirmą kartą 1998 m.

———————–

Iš visų rimtų tyrinėtojų, kurie gilinosi į Šiaurės bei Pietų Kafiristano religines tradicijas, apie „virsmų šviesos“ kultą teužsimena, ir tai tik probėgšmais, vien Robertsonas ir Morgenstierne.

Morgenstierne savo „Notes of Kalasha“ prisimena kažkokį uta (žynį) iš Prasuno (jo vardo Morgenstierne nemini), kuris, žmonių iš Pječio klano (Štivos gyvenvietė) žodžiais „pasiekė ypatingo, didžiausio skaistumo jį palietusios blausios virsmų šviesos dėka“. Pažymėtina, jog kafirai „ypatingu skaistumu“ vadino tam tikrą transcendentinę substanciją, įgalinančią atlikti religines apeigas visos bendruomenės labui. Uta, apie kurį pasakoja Morgenstierne, „virsmų šviesos“ dėka esąs pasiekęs tokį skaistumą, kad jam „atsivėrė kelias prie likimų olos, iš kurios galima valdyti visų žemėje gyvenančių žmonių mintis ir poelgius“. Uta pasitraukia gyventi likimų olon, ir pječio klano žmonės įsitikinę, kad nuo to laiko visa, kas vyksta, yra nulemta jų tėvynainio, iš likimų olos kreipiančio visas žmonių mintis bei poelgius į gera.

Sero George`o Robertsono veikale „The Kafirs of Hindu-Kush“ randame istoriją, kurią jam papasakojo aiškiaregis (wrear) iš Nišeigromo. Pats tyrinėtojas jos net nekomentuoja, matyt, nerasdamas tinkamų analogijų jokiuose kituose Kafiristano religiniuose kultuose. Šią istoriją verta pateikti visą.

„Kartą, kai dar buvau visai vaikas, mudu su tėvu ganykloje ties Aganda-do perėja ganėme ožkas. Vieną rytą nubudęs pastebėjau, kad krūmai šalia mūsų palapinės lipte aplipę didžiuliais, labai gražiais sidabriško atspalvio vabalais, kokių anksčiau niekada nebuvau matęs . Aš paklausiau tėvo, kas tai per vabalai, ir jis atsakė man, kad jie vadinami nimga-ga, išvertus iš mundžanų kalbos,- „vedliais“. Aš buvau smalsus vaikas, tad vėl paklausiau, kodėl vabalai gavo tokį keistą vardą ir tėvas papasakojo man, jog esama tikėjimo, pasak kurio, jaunaties naktį einant ta kryptimi, kur nuskrido vabalas nimga-ga, galima prieiti virsmų šviesos šaltinį. Tėvas pasakė, kad žmonėms ta šviesa neregima, bet vabalai nimga-ga ją regi ir skrenda į ją. Aš pastebėjau, kad naktį be mėnulio vabalą skrendant pamatyti labai sunku. Tačiau tėvas pasakė, kad būtent naktį be mėnulio vabalų sparneliai švyti, kadangi atspindi virsmų šviesą, o šviesos atspindžius vabalų sparneliuose mes kaip tik ir galime matyti.

Po keleto dienų prasidėjo jaunatis, ir aš nusprendžiau pats patikrinti tai, ką man pasakojo tėvas. Išslinkęs naktį iš palapinės, iš tikrųjų išvydau vabalus švytint, nors anksčiau to nebuvau pastebėjęs. Vabalai ne tik švytėjo, bet, regis, buvo kažin ko sunerimę – čia vienas, čia kitas vis pakildavo nuo krūmo ir, garsiai dūgzdami, dingdavo kažkur Dungelo pusėj. Sulaukęs, kada vienas vabalas pakilo nuo krūmo, aš nusekiau paskui jį. Kartkartėmis man tekdavo net bėgti, bet vabalo iš akių nepaleidau – jis švytėjo labai ryškiai ir buvo gerai matomas juodo dangaus fone. Sekiau vabalą gana ilgai, kol jis įskrido į kažkokį tarpeklį. Tarpeklis pasirodė besąs labai siauras, taigi man teko vargais negalais spraustis tarp uolų. Pagaliau jis baigėsi, ir aš atsidūriau didokoje, man kaip pasirodė, aikštelėje, iš visų pusių apsuptoje didžiulių akmenų. Aikštelės viduryje išvydau milžinišką rutulį, tarsi kabantį virš žemės. Rutulyje žiojėjo daugybė apvalių angų, kurios švytėjo šalta melsva šviesa. Pastebėjau, kad vabzdys, kurį sekiau, įskrido kaip tik į vieną šių angų ir dingo. Pagaliau man pasidarė baisu. Iki tol aš buvau taip įsitraukęs į vabalo gaudynes, kad nė nesusimąsčiau, kurgi jis gali mane nuvesti. Dabar gaudynės staiga baigėsi, ir aš atsidūriau akis į akį prieš neregėtą rutulį.

Rutuliui ėmė kažkas darytis. Jis tarsi pajuto mane esant, pakilo dar aukščiau virš žemės ir atsigręžė į mane viena iš savo angų. Išsigandau, kad rutulys neįtrauktų manęs kaip vabalo, ir leidausi bėgti. Nepamenu, kaip atsidūriau prie mūsų stovyklos. Iš ryto papasakojau tėvui, kad naktį buvau išėjęs savo reikalu ir pasiklydau. Tėvas nieko neklausinėjo, tačiau buvo matyti, kad jis ne itin tiki mano žodžiais. O dar po savaitės aš jau gebėjau regėti dvasių pasaulį. Aš tapau aiškiaregis“.

Kaip jau minėjau, Robertsonas išvis nekomentuoja šios istorijos. Be to, iš teksto matyti, kad jis nepateikia jokių klausimų, kurie galėtų bent kiek paaiškinti dalyko esmę. Savo informatoriaus pranešimą jis palieka be jokių pastabų ar papildymų, o tai visiškai nesiderina su sero George`o Robertsono tyrinėtojo dvasia ir verčia manyti, kad jis vis dėlto sužinojo iš aiškiaregio šį tą daugiau, tačiau dėl kažin kokios priežasties nusprendė, kad nėra reikalo pranešti tai plačiajai publikai.

O dėl istorinių šaltinių bei dokumentų, tai ‚virsmų šviesa“ vienintelį kartą paminėta Gilgito rankraščių sąvade.

Otto von Hinūberis šią trumpą žinutę verčia taip: „Tarp (mūsų) spalta gyvena Virsmų Šviesos žyniai. Kai Virsmų Šviesa pasirodo, (jie) suranda ją ir tarnauja jai tris dienas. Paskui viskas lieka, (kaip ir) anksčiau“. Remiantis tuo, kas pasakyta apie „virsmų šviesos“ kultą, sunku daryti kokias nors išvadas. Kulto neabejotinai būta, o gal ir tebesama, tačiau dėl informacijos stokos nėra jokių galimybių priskirti jo nė vienai iš tradicinių Hindukušo religijų, paplitusių tarp dardų bei kalašų: nei islamui, nei tibetietiškajam budizmui, nei bon. Visiškai galimas dalykas, jog „virsmų šviesos“ kultas gyvuoja atskirai nuo kitų Kafiristane paplitusių religijų ir savo adeptų yra laikomas paslaptyje. Be to, kaip netrukus paaiškės, ‚virsmų šviesos“ kulte nemenkas vaidmuo tenka būtent didžiajam rutuliui su angomis, išsidėsčiusiomis visame jo paviršiuje. Užsiminus apie rutulius, iškart galvon ateina milžiniški rutuliai, kurių gausiai aptinkama Jukatano pusiasalyje ir kurie, Migelio Kavarubiaso manymu, yra ne kas kita kaip garsiųjų olmekų kultūros akmeninių galvų ruošiniai. Kik kitame kontekste duomenų apie rutulius bei sferas galima rasti C.G. Jungo darbuose. Taip pat esama daugelio (dažnai nepatvirtintų) žinių apie rutuliškus „neatpažintus skraidančius objektus“, tačiau būdinga specifiška tokių liudijimų interpretacija, mano nuomone, nėra verta mokslininko vaizduotės.

Šiaip ar taip, mūsų žinios apie „virsmų šviesos“ kultą bei su juo susijusį didžiulį rutulį taip ir liktų užuomazgoje, jei Pešavaro universiteto archyvuose nebūtų buvę aptikti Bartholomew Jeremiah Staino – anglų diplomatinės misijos, veikusios Pešavare nuo 1895 (anglų ir rusų sienų nustatymo Pamyre komisijai baigus savo darbą) iki 1914 metų, sekretoriaus – dienoraščiai. Apie šio žmogaus gyvenimą duomenų nėra , tačiau dienoraščiai iškalbingai liudija jo domėjimąsi antropologija bei puikų daugelio Hindukušo teritorijoje paplitusių kalbų mokėjimą.

Pateikiu Bartholomew Jeremiah Staino dienoraščių, kurių kopiją man maloniai davė Pešavaro universiteto profesorius Khan`as Muhankaras, baigiamosios dalies vertimą:

„Gegužės 27 . Šiandien vėl buvo užsukęs Dangaras Badatas. Kaip visada, žaidėme su juo šachmatais ir šnekėjomės apie įvairius religinius tikėjimus. Jis visuomet apibūdina save kaip tantristą bei Padmasambhavos pasekėją, tačiau mane stebina jo nusimanymas apie įvairiausius čia gyvuojančius tikėjimus. Šiandien kalbėjomės apie auką, ir aš pamėginau išaiškinti jam Kristaus aukos reikšmę. Dangaras atidžiai klausėsi, kartkarčiais duodamas patikslinančius klausimus, o paskui pasakė, jog krikščionybė, be abejo, didis mokymas, tačiau aukos idėja jame esanti išreikšta nepakankamai tiksliai. Aš paklausiau jo apie auką budizme. Jis papasakojo man apie boddhicitta, „nušvitusią mintį“, skirtą visų gyvų būtybių labui, o paskui pridūrė, jog ir ši idėja jam atrodanti pernelyg abstrakti bei miglota. (Įdomu, kad išsilavinę budistai drįsta atvirai kritikuoti pagrindines savo religijos dogmas, abejoti jomis, tuo tarpu mums, krikščionims, tokią galimybę sunku net įsivaizduoti.) Kiek suerzintas jo tono tiesiai paklausiau, kokia gi aukos idėja jį patenkintų. Apsimesdamas, kad nepastebi mano susierzinimo, Dangaras atsakė, jog yra vienas senas mokymas, kuriame pasiaukojimo idėja išreikšta tiksliai ir išsamiai. Paklausiau, ką jis turįs galvoje, bet jis tik vikriai pakeitė pokalbio temą ir šitaip išsisuko nuo atsakymo.

Gegužės 29. Dangaro užsiminimas apie kažkokį nežinomą mokymą, kuriame pasiaukojimo idėja visiškai išreikšta, mane nepaprastai sudomino. Manau, beje, kad jis vis dėlto kalbėjo apie religiją bon, su kuria budistai turi labai daug bendra. Pastaruoju metu ganėtinai užsiėmęs, nepaisant to ir toliau sudarinėju burušaski kalbos žodyną.

Birželio 10. Ilgokai nesirodęs, pas mane vėl apsilankė Dangaras. Kad ir kaip būtų keista, jis pats pradėjo kalbą apie aną senąjį mokymą, kuriame pasiaukojimo idėja, jo manymu, esanti išreikšta tiksliau ir aiškiau nei kitose religijose. O dėl mano nuomonės apie bon jis pasakė, kad bon šiuo atžvilgiu taip pat nėra tobulas mokymas, jis turėjęs galvoje visai ką kita. Į mano prašymą plačiau papasakoti apie šį senąjį mokymą Dangaras atsakė, jog pasakoti šiaip jau nėr ką, tačiau jis galįs pasirūpinti, kad aš viską pamatyčiau savomis akimis. Supratau, jog, galimas daiktas, man bus leista dalyvauti kokiose nors archaiškose apeigose. Europiečiai čia nelabai mylimi ir kviečiami nebent į viešas oficialiąsias šventes, taigi Dangaro pakvietimas – didelė garbė bei prielankumo ženklas. Aš jam taip ir pasakiau. Į tai man buvo atsakyta, jog derėtų kalbėti veikiau ne apie garbę bei prielankumą, o apie aukštesniųjų jėgų pasirinkimą. Jis pasakė, kad „įvykiui“ (jis pavartojo būtent žodį „įvykis“, o ne „apeiga“), kurio liudininkais lemta būti, reikia penketo žmonių, iš kurių trys yra tiesioginiai dalyviai, o du – stebėtojai. Jis pasakė, kad viskas čia pat, Pešavare, važiuoti niekur nereikės, ir kad jis užeisiąs manęs birželio 13-osios vakare.

Birželio 17. Atsitiko labai daug visiškai nepaaiškinamų dalykų. Aš iš tikrųjų tapau liudininku to, ko negali suvokti sveikas protas ir paaiškinti mokslas. Tačiau apie viską iš eilės. Birželio 13-osios vakare užėjo Dangaras, ir mes išsiruošėme į tą vietą, kur turėjo vykti apeiga. Pakeliui bandžiau iškvosti Dangarą, ko gi mes, tiesą sakant, einame stebėti ir su kokiu mokymu šitai susiję. Į visus mano klausimus jis atsakinėjo tą patį: aš esą turįs viską pamatyti pats, o kol kas nėra apie ką ir kalbėti.

Nors Pešavarą pažįstu puikiai, Dangaras pasuko tokiu keliu, kad jau netrukus aš praradau visokius orientyrus ir nelabai besuvokiau, kurion pusėn einame. Vis sukome tai į dešinę, tai į kairę, kol galiausiai aš lioviausi sekęs kelią ir visiškai atsidaviau vedliui. Pagaliau priėjome iš akmenų sudėtą ratą, matyt, kur nors Pešavaro pakrašty.

Įvairiose Pešavaro vietose yra bent keletas tokių neaiškios paskirties akmenų ratų, maždaug 20-30 metrų skersmens. Anot vienų duomenų, tai akmeniniai suolai (maro), sustatyti peri garbinančių piemenų; anot kitų, tai kažkokių laidojimo statinių liekanos. Nesu pastebėjęs, kad vietiniai gyventojai kaip nors pasinaudotų šiais ratais savo šventėse ar kitose apeigose, todėl maniau, jog akmeniniai ratai – tai kokios nors archajiškos, Pešavaro apylinkėse senais laikais gyvavusios kultūros palaikas. Prie rato mūsų jau laukė trys baltais apsiaustais apsivilkę žmonės. Jų veidai buvo apmuturiuoti skaromis. Tylėdami jie palydėjo mus iki vieno didelio akmens, iš kur mes ir turėjome stebėti vykstantį veiksmą, o patys įžengė į ratą ir išsirikiavo ant perimetro lygiais atstumais vienas nuo kito. Jų balti rūbai ryškėjo tamsoje, ir aš labai aiškiai mačiau kiekvieną jų judesį.

Tarsi paklusdami kokiai negirdimai komandai, jie staiga atmetė rankas aukštyn, ir erdvėje virš rato atsirado didžiulis rutulys. Iš netikėtumo ir aš, ir Dangaras šokte atšokome atgal, ir išgirdau Dangarą sakant: „Taip visada būna. Kad ir kaip stengtumeis, tai visad netikėta lyg pati mirtis“. Norėjau dar kažką jam pasakyti, bet nebesugebėjau – reginys taip pasiglemžė mano dėmesį, kad paprasčiausiai pamiršau viską pasaulyje.

Apie 20-25m skersmens rutulys kabojo virš akmenų rato, palaikomas nesuprantamos jėgos. Visame jo paviršiuje lygiais atstumais žiojėjo apvalios angos, iš kurių tryško melsva šviesa. Rutulys lėtai sukosi aplink savo ašį, ir atrodė, jog galybė akių stebi tave. Trys žyniai rate nusimetė savo apsiaustus bei skaras ir liko visiškai nuogi. Rutulio skleidžiamoje melsvoje šviesoje įžiūrėjau, jog vienas žynių – moteris. Paskui išvydau, kaip žyniai, tarsi staiga praradę svorį, pakilo oran ir nelyginant dideli paukščiai ėmė sklęsti apie rutulį. Netrukus jie liovėsi skrieję ir sustingo ore virš rutulio, sudarydami lygiakraštį trikampį. Rutulys toliau lėtai sukosi, kartkarčiais keisdamas sukimosi kryptį. Tą akimirką, kai viena kuri anga jo paviršiuje sutapdavo su pakibusia ore žmogaus figūrėle, sklindanti iš angos šviesa pasidarydavo sodriai raudona. Rato sukimasis vis greitėjo, dažnesni darėsi ir raudonos šviesos žybsniai. Galiausiai rutulys ėmė taip suktis, kad melsvos ir raudonos spalvos dėmės susiliejo į ištisines linijas. Ir staiga jis sustojo, o sklendžiantys kūnai lyg sausi lapai švelniai nusileido žemėn. Rutulys pradėjo pūstis, labai greitai didėdamas, ir supratau, kad tuoj pat įvyks kas nors siaubinga. Pasigirdo sausas spragtelėjimas, ir tūkstančiai žaibų, perskrodę erdvę, šovė į visas puses. Aš praradau sąmonę.

Kai atsipeikėjau, buvo jau gerokai prašvitę. Prie manęs stovėjo Dangaras. Jis padėjo man atsistoti ir nusivedė akmenų rato vidun. Tylėdami apėjome visą rato vidinį perimetrą, ir jis parodė man tris krūveles visiškai sausos odos, plaukų ir kaulų,- visa, kas liko iš trijų žynių. Tebetylėdamas jis palydėjo mane iki namų ir tik atsisveikindamas pratarė, kad po keleto dienų užsuks, ir tada pakalbėsime. Nebegalėjau apie nieką galvoti ir, vos tik jis išėjo, kritau į lovą.

Pabudus paaiškėjo, kad buvau išnykęs ne vieną parą, kaip maniau, o ištisas tris. Misija jau sudarė specialų būrį mano paieškoms. Tokia laiko duobė, kaip, beje, ir visa ką regėjau, visiškai nesuderinama su mano pasaulėžiūra. Nekantraudamas laukiau Dangaro ir jo paaiškinimų. Galbūt jis padės man viską sudėlioti į savo vietas.

Birželio 19. Šiandien pagaliau apsilankė Dangaras. Mano galvą užgriuvo iškart tiek daug visiškai naujos informacijos, kad geriausias būdas ją perteikti – dialogas. Svarbiausia nieko nepraleisti.

Aš: Kaip vadinasi mūsų matyta apeiga?

Dangaras: Tai buvo „virsmų šviesa“.

Aš: Ar tai turi kokį nors ryšį su tantrizmu, peri kultu, religija bon?

Dangaras: Ne. Tai visiškai savarankiškas ritualas, nesusijęs nė su viena iš man žinomų religijų. Tačiau kai kurie šamanai, musulmonai ir budistai žino jį esant.

Aš: Ar tu – „virsmų šviesos“ adeptas?

Dangaras: „Virsmų šviesos“ adeptu gali tapti kiekvienas. Ką pati „šviesa“ pašaukia, tas ir tampa jos išpažinėju. Tarp tavo matytų tą naktį žynių du buvo budistai, o viena – šamanė iš Kesu. Aš – tiesiog stebėtojas, kaip ir tu.

Aš: Tu sakai: „šviesa pašaukia“. Kaip tai suprasti?

Dangaras: Paprasčiausiai vieną kartą išgirsti, jog tave šaukia Šviesa, ir negali pasipriešinti. Tiesiog eini į Šviesą ir tarnauji jai taip, kaip ji to reikalauja.

Aš: Ar šviesa pašaukia tik žynius, ar ir stebėtojus?

Dangaras: Šviesa visuomet pašaukia tris žynius ir du stebėtojus.

Aš: Bet aš juk negirdėjau jokio „pašaukimo“.

Dangaras: Aš išgirdau, kaip šviesa tave šaukė. Tavo klausa netobula, todėl aš paprasčiausiai nuvedžiau tave ten, kur tau priderėjo būti. Kur būtumei atėjęs pats, jei būtumei išgirdęs.

Aš: O kas tai per rutulys, kurį matėme, ir kokios jame angos?

Dangaras: Šviesa paprastai pasirodo rutulio pavidalu, o per angas ji susisiekia su pasaulį persmelkiančiomis gyvybės srovėmis.

Aš: Ką darė žyniai?

Dangaras: Žyniai atidavė Šviesai savo kraują, sielą, sėklą, visas savo energijas.

Aš: Kuo gi Šviesa virsta?

Dangaras: Lyg pats nežinotumei!? Šviesa virsta Žodžiu. Žaibai, kuriuos matei prieš apalpdamas, ir buvo Žodis.

Aš: Kas tai per „žodis“?

Dangaras: Pasaulį nelyginant tingų mulą kartkarčiais reikia pavaryti geru šūktelėjimu. Kristus, apie kurį man pasakojai, irgi, matyt, buvo Šviesa ir virto Žodžiu, tačiau juk tai buvo taip seniai!Pažvelk į savo kūną. Jeigu juo nesirūpinsi, jis labai greitai aplips purvu bei utėlėmis. Pažvelk į žemę. Jeigu ja nesirūpintume, ji liautųsi mus maitinusi. Panašiai ir pasaulis. Manai, kartą nukryžiuotas, Kristus išgelbėjo pasaulį visiems laikams? Kad pasaulis nenugeibtų, šią operaciją reikia kartoti bent sykį per tris mėnesius! Taip ir yra. Maždaug kartą per tris mėnesius pasirodo Šviesa, ir žyniai atsiduoda jai, kad ji galėtų virsti pasaulį atgaivinančiu Žodžiu. Ir niekam nė į galvą nešauna išpūsti iš to pasaulinės religijos.

Aš: Šviesos virsmas įvyksta visuomet čia, Hindukuše?

Dangaras: Šviesa pati pasirenka savo virsmo vietą. Tai gali įvykti bet kur. Jokių šventyklų, jokių ypatingų apeigų, jokių maldų. Nieko, išskyrus Šviesos šauksmą ir atsaką į ją.

Aš: Tačiau tie, kuriuos šviesa pašaukia, reikia manyti, pasižymi kokiomis nors ypatingomis savybėmis.

Dangaras: Šviesa tarp gyvųjų ieško tų, kurie sugebėtų pasiaukoti nepuoselėdami jokių vilčių, jog sulauks atpildo. Tokių ne taip jau ir daug.

Birželio 20. Visą šią dieną mąsčiau apie tai, ką išvydau bei išgirdau. Ar aš iš tikrųjų pagaliau suvokiau gyvenimo prasmę, ar visa, kas įvyko,- tik mano liguistos vaizduotės vaisius?“

Čia Bartholomew Jeremiah Staino dienoraštis nutrūksta, ir , kaip jau sakiau, apie tolesnį šio žmogaus likimą mums nieko nežinoma. Šiaip ar taip, jo užrašų dėka „virsmų šviesos“ kultas įgauna daugiau ar mažiau apčiuopiamus kontūrus. Savo tipologinėmis charakteristikomis jis neįsitenka nė vienoje man žinomoje religinių kultų sistemoje, nors tam tikrų asociacijų, suprantama, gali kilti.

Mano požiūriu, „virsmų šviesos“ kultas nuo kitų tikėjimų skiriasi tuo, kad jo pagrindas – ne metaistorinis (mitinis) įvykis (ar įvykiai), o ištisa grandinė periodiškų įvykių realiame istoriniame laike . Beje, galimas daiktas, kad mano išvados paprasčiausiai ankstyvos, ir tolesni „virsmų šviesos“ kulto tyrinėjimai visai ką kitą akcentuos šioje problemoje.

Pagaliau neatsakytas lieka klausimas, kokia „virsmų šviesos“ prigimtis. Ar iš tikrųjų ji apsireiškia tam, kad virsdama „žodžiu“ pagerintų (nuskaistintų) pasaulį, ar mes čia susidūrėme su šiaip originaliai medžiojančiu nežinomu mokslui plėšrūnu? Kas žino, kokią religiją liudija skerdyklon sliūkinančių karvių nuolankumas?

„Literatūra ir menas”

1998m. vasario 7d.

Iš rusų kalbos vertė

DAINIUS RAZAUSKAS