Pagal
Mėnuo: 2018 gegužės

Rūkas (Esė)

Rūkas (Esė)

Rūkas beveik taip pat gražu kaip ir perkūnija. Tiesa, niekas to nepabrėžia. Nes rūkas, nors ir baisus, artimesnis žmogui nei griaudėjantis žaibo kirtis iš viršaus, kuris indoeuropiečių pasaulyje tapo Dievo apsireiškimo vieta, niekur neišnykusia, nepaisant vandens malūno, Benjamino Franklino ir Prancūzų revoliucijos. Vis vien perkūnija yra baisesnė negu rūkas, nors Dievą galima padėti į rūką, ir jis ten talpinamas mistikų ir regėtojų; perkūnija yra tiesesnė. Ji byloja – esi niekas, bet Dievas yra labai. Martynas Liuteris savo pirmąjį, lemiamą, išgyvenimą patyrė vienas laukuose audros metu, išgirdęs virš galvos jį coliu aplenkusį žaibo kirtį ir grumėjimą virš galvos, patyręs tremendumus ir šventybes ir Jahvę, jis patyrė lygiai tą patį, ką bet koks indogermanas buvo sukaupęs savo sielos viduryje – griausmui pagarbą, meilę ir siaubą. Kritęs kniūpsčias, Liuteris, griaudinčio žaibo sukrėstas, persimainė ir davė įžadus įstoti į vienuolyną, į tą patį augustinų ordiną, iš kurio vidaus jis vėliau perskėlė Bažnyčią. Jis elgėsi lygiai kaip arijas Indostane, krisdamas nuo Indros žaibų didybės, kaip europiečių protėviai jautėsi tūkstantmečiais gyvendami aplink Araratą, apvainikuotą audros debesimis ir žaibų smūgiais ištisus mėnesius, Jahvė buvo tik šifras, pridengęs Indrą, Perkūną ar Torą, tai buvo Griausmo dievas danguje. Bet juk ir Jahvė buvo kadaise griausmo dievas ir valdovas. Tad nieko čia keista.

Daugiau Daugiau
Krintantys daiktai (Esė)

Krintantys daiktai (Esė)

Žinome tokius žmones, apie juos ir klasikai rašė, ir anekdotai sklisdavo; jų išskirtinis, ypatingas požymis – pamesti daiktus. Priklausomai nuo epochos. Dažniausiai pametami lietsargiai arba kišeniniai laikrodžiai. Cilindrai. Elegantiškos lazdelės. Pirštinės su pirštinaitėmis. Na ir taip ilgai, be galo. Anksčiau, matyt, būdavo mamutų šonkauliai ar akmeniniai kirvukai. Jie lyg ir vadinami išsiblaškėliais (ne kirvukai), bet manyčiau, kad čia ir gilesnių kampų esama. Ar aštresnių. Jeigu žmogus pameta daiktą, jis, matyt, pasąmoningai jo nenori. Ir tvarkytis su pasąmone ne juokai. Tiesa, yra kitas vertinimas – žmogus tiesiog žioplas. Bet žioplumas kaip toks tėra intelekto rūšis. Ar atmaina. Kas supaisys. Bet tai ne kvailumas, kvailiai paprastai laikosi daikto įsikibę ir pameta jį retai. Mat kvailiai, šiaip ar taip, daiktus vertina. Šie jiems įdomūs. Turiu omenyje kvailius. Žiopliams daiktai irgi įdomūs, bet šiuos jie dažniau užmiršta. Tada daiktai supykę krinta, dingsta, atsikrato tokio savininko. Nevėkšla, – sako jie, dingdami iš būties ir pėdindami kažkurion kiton dimensijon.

Daugiau Daugiau
Eskulapas ir Aušautas

Eskulapas ir Aušautas

Straipsnio tikslas: nustatyti, ar pagrįstai tapatinami baltų „žalčių dievas” ir „gydymo dievas” Aušautas. Darbas paremtas lietuvių mitologijos šaltinių šiuo klausimu kritine apžvalga. Išvada: nors kai kurie autoriai linkę Aušautą vadinti „žalčių dievu”, o ir antikinis „gydymo dievas” Eskulapas susijęs su žalčiais, vis dėlto tiesioginio pakankamai įtikinamo tokios tapatybės liudijimo šaltiniuose, regis, nėra.

Lietuvių sakmėse sutinkamas „žalčių karalius” ar „gyvačių karalius”, pasirodantis su karūna ant galvos. Jis gali būti tiesiog sakmių personažas, bet gali, tarkime, priklausyti ir „Eglės žalčių karalienės” Žilvino mitologiniam laukui, tačiau dabar mums svarbesnė galimybė pasiaiškinti, ar galime atrasti kokį nors lietuvišką „žalčių dievą”. Kad žalčiai gerbti ir kad jų kultas egzistavo, abejonių nekyla, tačiau ar egzistuoja – ne kažkoks superžaltys, bet dievas – žaltys, žalčių dievas? Šią problemą nužymėtų tiek eventualus Žilvino dieviškumas, tiek žalčių kultas, tiek -visų pirma – J. Dlugošo pateikiama informacija.

Daugiau Daugiau
Angelas turi nagus

Angelas turi nagus

Religijų istorijoje dievų pasiuntiniai paprastai laikomi gana vėlyvais personažais, atsirandančiais jau daugmaž susiformavus panteonams, kai išryškėja vyriausieji, asmeniniai dievai, per pasiuntinius perduodantys savo valią žmonėms.

„Senosiose nebiblinėse religijose tarp žmonijos ir aukštesniųjų dievų… atsiranda daug antraeilių dievybių ir dvasių… kurios tam tikra prasme tampa tarpininkais ar užtarėjais”, senųjų religijų žmonės jautė „bet kokio žmogiško tarpininkavimo nepakankamumą, todėl jie ir siekė dangiškojo žemesniųjų dievų tarpininkavimo”.1 Šis teologizuotas požiūris vis dėlto ne visiškai atitinka religijų istorijos dalykus. „Žemesnieji dievai” globojo savo gana siauras sritis ir labai retai galėdavo kreiptis į aukštesnes instancijas, juolab dėl kažkokių žmogiškų bėdų. „Tarpininkais” juos Įvardyti labai sunku. Antra vertus, buvo specialūs tarpininkai, kurie dėl savo ypatingos prigimties (pvz., dangiškos ir žemiškos drauge) galėjo palaikyti glaudesnį ryšį tarp dievų ir žmonių pasaulių; be to, dievai dažnai iš savo tarpo išsirinkdavo vieną, kurį ir siųsdavo, prireikus žmonėms pranešti savo valią (Hermis, Merkurijus). Tokio dievo „paskyrimas” visada būdavo laikomas dieviškosios valios išraiška, jį pasirinkdavo ne žmonės, o „iš viršaus”.

Tiesa, kartais kai kurie religiniai tekstai (pvz., Vedos, įvairių laikotarpių Mesopotamijos himnai bei maldos), kreipdamiesi į vieną dievybę, pamini ir kelias kitas, artimas minėtajai dėl giminystės ryšių ar dėl kokių nors kitų bendrybių; tačiau, matyt, tai ne tiek tarpininkavimo paieškos, kiek naivoka gudrybė: kuo daugiau dievų įpinsi i maldą, tuo geriau, išgirs jei ne vienas, tai kitas.
Šiose pastabose pamėginsiu parodyti, kad baltų religijų istorijoje dievų pasiuntinys yra ne žmonių „pasirinktas” ar „įprašytas” žemesnysis dievas, o griežtas funkcijas turintis dievų, gal ir Dangaus Dievo valios vykdytojas, ir kad jo genezė siekia labai gilius religijų istorijos klodus.

Daugiau Daugiau
Fenomenologinė kūno samprata (remiantis M. Merleau-Ponty)

Fenomenologinė kūno samprata (remiantis M. Merleau-Ponty)

Šiuo pranešimu aš siekiu supažindinti jus su fenomenologine kūno samprata. Pirmiausia galime paklausti kuo gi išsiskiria fenomenologinė pozicija? Ieškant atsakymo tenka prisiminti Edmundą Husserlį, nes matydamas apie filosofiją ištikusią krizę, jis pasiūlė naują metodą, kurio pagrindinis  reikalavimas atsisakius išankstinių nuostatų, bandyti aprašyti fenomenus tokius, kokie jie sąmonei pasirodo.[1] Šitoks fenomenologinio metodo reikalavimas atsisakyti išankstinių nuostatų, bet kokių išankstinių žinių apie vieną ar kitą reiškinį, fenomenologų nuomone, garantuoja pažinimo neabejotinumą, t.y.- sudaro galimybę neiškraipytai aprašyti fenomenus.

Būtent šį metodą žmogaus kūniškos egzistencijos aprašymui naudojo prancūzų filosofas – Merleau-Ponty, kuris daugiau už visus kitus filosofus savo dėmesį ir svarstymus skyrė kūniškumo apmąstymui. Merleau-Ponty pirmasis kūną pradėjo traktuoti ne kaip įrankį ar objektą,  mąstančio subjekto atžvilgiu, bet kaip patį subjektą. Be to, jo pastebėjimų svarbą parodo ir tas faktas, kad net ir šiuolaikiniai filosofų diskursai apie kūniškumą, vienaip ar kitaip su jais susiliečia. Dėl šių priežasčių savo pranešime aš ir pristatysiu būtent Merleau-Ponty svarstymų apie kūną apžvalgą.

Daugiau Daugiau
„Požiūrio į gyvūnus kaitos socialinės prielaidos”

„Požiūrio į gyvūnus kaitos socialinės prielaidos”

„Požiūrio į gyvūnus kaitos socialinės prielaidos”

(Pranešimas skaitytas Kaune 2012 m. gegužės 26 d. LHPA ir LSMU Veterinarijos Akademijos Konferencijoje „Žmogaus ir gyvūnų ryšio fenomenologija”)

Šiandien viešojoje erdvėje egzistuoja ne tiek daug temų, kurie keltų tokį rezonansą ir dėl kurių būtų taip aštriai diskutuojama kaip gyvūnų gerovės, gyvūnų teisių, žmogaus ir gyvūno santykių klausimai. Elgesio su gyvūnais problemomis aktyviai domisi ir svarsto ne tik gamtos mokslų atstovai, bet ir teisininkai, sociologai, psichologai, politikai, įvairių visuomeninių judėjimų aktyvistai.

Dėka radikalių gyvūnų teisių šalininkų diskursas dėl žmogaus ir gyvūnų santykių peržengė tradicinės diskusijos apie gyvūnų gerovę ribas. Šiandien gyvai diskutuojama:

– Ar aukštesnių rūšių gyvūnai yra asmenybės?
– Ar reikėtų visiškai uždrausti gyvūnų naudojimą moksliniuose bandymuose?
– O gal apskritai reikėtų atsisakyti bet kokio gyvūnų naudojimo žmogaus reikmėms?

Gyvūnų teisių gynėjams oponuoja konservatyvūs mokslininkai bei politikai. Garsus Didžiosios Britanijos filosofas ir visuomenė veikėjas Rodžeris Skrutonas (Scruton) rašo, kad sparčiai besiplėtojantis gyvūnų teisių sąjūdis yra „keisčiausias liberalios pasaulėžiūros kultūrinis pokytis“, kuris įneša tik dar daugiau painiavos žmonių galvose. R.Skrutonas rašo, kad britai iki šiol gebėjo derinti tradicinę empatiją gyvūnams su aistra medžioklei, žvejybai, sveiku požiūriu į gyvulininkystę. Deja, viskas keičiasi, ir šiandien reikalaujama ne tik uždrausti kailinių žvėrelių auginimą, bet ir lapių medžioklę, žirgų lenktynes, gyvūnų naudojimą moksliniuose tyrimuose ir t.t. R.Skrutonas kritikuoja paplitusią praktiką universitetuose dėstyti gyvūnų teisę, kaip “neegzistuojantį dalyką”, o susikūrusius mokslinius gyvūnų teisių tyrimų centrus, vadina “moralinės infliacijos centrais“ [8].

Daugiau Daugiau
Nuo simbolių interpretacijos iki žmogaus egzistencijos

Nuo simbolių interpretacijos iki žmogaus egzistencijos

PRANEŠIMAS

(Skaitytas LHPA konferencijoje “Žodis ir pauzė”, vykusioje Kaune, VDU, 2007 m. Balandžio 14 dieną)

Ieškodama tiltelio, kuris nuvestų nuo simbolių interpretacijos iki žmogaus egzistencijos ištakų, atradau, kad tai nėra tiltelis, – tai ilgas, painus ir tuo pačiu nepaprastai patrauklus kelias, kuriame neišvengiamai susiduriama su simbolinių išraiškų daugialypumu, neaprėpiamumu ir įsišaknijimu įvairiose kultūrose bei tradicijose. Simbolių šifravimo metodikų ir interpretacinių sistemų įvairovė ir jų formuluojamų išvadų prieštaringumas tiesiog verste vertė suabejoti tokio pobūdžio tyrimo perspektyvumu. Ir vis dėlto tam tikra prasme simbolinių išraiškų tyrinėjimai yra perspektyvūs, mat viskas, kas liko anapus mokslinio objektyvumo, – visi klausimai, kurie nerado atsakymų tik patvirtino tai, kad Aš ir tos realijos, kuriose jis save atranda yra pernelyg slėpiningi, taigi visada lieka iki galo nepažinūs. Tyrinėdama ryšį tarp simbolių ir žmogaus egzistencijos visų pirma remiuosi šiuolaikinio filosofo P. Ricoeuro veikalais – ypatingai tais tyrinėjimais, kurie skirti simbolinių išraiškų analizei ir taip pat interpretacijos teorijų konflikto bei jo pagrindimo problematikai.

Daugiau Daugiau
Paukštis lietuvių dvasinėje tradicijoje

Paukštis lietuvių dvasinėje tradicijoje

Paukštis lietuvių dvasinėje tradicijoje
(Pranešimas skaitytas LHPA 2012 m. Kauno konferencijoje „Žmogaus ir gyvūnų ryšio fenomenologija”)

Pradžia

Šiuolaikinės kognityvinės lingvistikos jau įrodyta, jog konkrečios reikšmės žodžiai – išorinio, fizinio pasaulio daiktų, juslinių patyrimų, kūno judesių ir t.t. pavadinimai – kalboje nuolat yra linkę virsti abstraktesnių sąvokų metaforomis, savo ruožtu bene visos žmogaus abstrakčios sąvokos, juolab kalbančios apie vidinį, psichinį, dvasios pasaulį, yra (akivaizdžios arba užmirštos) metaforos 1. Tai ir ne nuostabu: juk vidiniame, dvasios pasaulyje nėra į ką tiesiog besti pirštu ir parodyti, todėl tenka eiti aplinkiniu keliu – kalbėti per aiškiai matomų, lengvai pirštu parodomų dalykų analogijas.

Metafora yra ir pati dvasios sąvoka. Lietuvių daiktavardis dvasia pirmiausia reiškia „kvėpavimas, atsikvėpimas; iškvepiamas ir įkvepiamas oras“ ir tik paskui „vidinis psichinis žmogaus pasaulis, jo sąmonė, protavimas“ ir pan., o tos pat šaknies veiksmažodis dvasuoti, kaip ir dvėsuoti – tiesiog „(sunkiai) kvėpuoti, alsuoti“. Tos pat šaknies dvėsti „gaišti, stipti“ iš esmės reiškia „išleisti dvasią, iš-kvėpti“, ir priešingai: į-kvėpti, pažodžiui „įtraukti į plaučius oro“, įgyja reikšmę „sužadinti jausmą, protą, norą“, įkvėpti dvasią – „suteikti gyvybę, gyvą padaryti“, iš čia ir į-kvėpimas kaip gyvybinių jėgų antplūdis bei dvasios pakilimas 2. Panašiai kitose kalbose: štai lotynų spiritus „dvasia“ konkrečiai yra tiesiog „oras“ ir „kvėpavimas, įkvėpimas, atodūsis“, iš veiksmažodžio spirare „pūsti, kvėpti, kvėpuoti“, iš čia ir in-spiratio „įkvėpimas“; rusų дух „dvasia“ remiasi veiksmažodžiu в-дохнуть „į-kvėpti“, вы-дохнуть „iš-kvėpti“, čia ir с-дохнуть „pa-dvėsti“, ir в-дохновение „į-kvėpimas“, ir vėlgi воз-дух „oras“. Nes oras yra kaip tik tai, kuo mes kvėpuojame, taigi sudaro mūsų „dvasią“.

Daugiau Daugiau
Greitasis ir lėtasis laikas

Greitasis ir lėtasis laikas

(LHPA konferencija „Laikas ir laikinumas“, 2005 m. lapkričio 5 d.)

“Greitasis ir lėtasis laikas” – šie žodžiai ant knygos viršelio atkreipė mano dėmesį. Savo pranešime daugiausiai ir remsiuosi neseniai perskaityta Thomas Hylland Eriksen knyga “Akimirkos tironija. Greitasis ir lėtasis laikas informacijos amžiuje.” Nors autorius yra socialinės antropologijos profesorius, man knyga buvo labai susijusi su psichologija. Tad ir noriu pasidalinti tuo, ką šioje knygoje pavyko atrasti.

Knygos autorius nagrinėja fenomeną, kaip laiką taupančios technologijos, pradedant faksais, el. paštu ir mob. telefonais, tampa vis didesnio laiko trūkumo priežastimi, suteikia gyvenimui didelį pagreitį, pripildo jį daugybe dalykų, iš kurių tampa vis sunkiau atsirinkti reikalingus. Turime gausybes darbų, užsiėmimų, nuolat skubame – gyvename greitajame laike, tad lėtasis laikas tampa vis didesne prabanga. Taigi, kartu su knygos autoriumi noriu pažvelgti į greitąjį ir lėtąjį laiką, pasvarstyti kurgi dingsta mūsų laikas (arba kur mes jį praleidžiame?). Ką į gyvenimą įneša greitis?

Daugiau Daugiau
Laiko ir laikinumo sąveikos samprata oriento kultūrose

Laiko ir laikinumo sąveikos samprata oriento kultūrose

(Istorijos mokslų daktaras, Rytų kultūrų tyrinėtojas, rašytojas, parašęs per 30 knygų apie Rytų šalis)

LAIKO IR LAIKINUMO SĄVEIKOS SAMPRATA ORIENTO KULTŪROSE

(Pranešimas skaitytas LHPA 2005 m. Kauno konferencijoje „Laikas ir laikinumas”}

Tema, pasiūlyta šios dienos diskusijai, sena kaip pasaulis, žmogus per visą savo istoriją ieško atsakymų į svarbiausius būties klausimus: kas aš, koks gyvenimo tikslas, dėl ko egzistuoja pasaulis ir t.t. Paieškose logiškai pagrįsti savo būtį itin svarbios tokios kategorijos kaip Laikas, Erdvė, Laikinumas, jų sąveika, kuri, priklausomai nuo geografinių sąlygų, kitokių skirtybių, įvardijama skirtingai, nors žmogiškoji prigimtis visur ta pati.

Pažiūrų įvairovė į tuos pačius dalykus atsirado po to, kai žmonės, apgyvendinę žemę, vis kitaip ėmė jausti tą patį pasaulį. O dabar, kai pasaulis vėl suartėja, tiesiog būtina žinoti, kaip tas pats dalykas priimamas ten ar ten.

Norint susidaryti pilnesnį aukščiau suminėtų sąvokų vaizdinį, siūlau neapsiriboti vien tik mums įprastu vakarietišku mąstymu, bet susipažinti ir su tuo, ką apie jas byloja Oriento (klasikinių Rytų – Kinijos, Indijos, Egipto, Japonijos, Mesopotamijos ir kt.) kultūros.

Daugiau Daugiau