LHPA

7. Psichoterapija ir religija

Pabaigoje paklauskime savęs, koks ryšys sieja anksčiau aptartas temas su gydytojo veikla arba medicininiu tyrimu. Juk religiniais klausimais gydytojas domisi ne profesiniu požiūriu, ne kaip gydytojas. Bet kaip gydytojas jis privalo būti besąlygiškai tolerantiškas, jei tokie pasaulėžiūros klausimai iškiltų.

Kalbėdami apie tikintį gydytoją turime pabrėžti, kad tokia tolerancija privaloma ir jam. Šiuo atveju tikrai negalime teigti, kad jo nedomina, ar pacientas religingas ar ne; ne kaip gydytojui, o kaip žmogui, kaip tikinčiajam jam tai netgi itin rūpi. Tačiau nepamirškime vieno: dar labiau nei kito žmogaus religingumas tokiam gydytojui rūpi šio religingumo spontaniškumas. Kitaip tariant, jam svarbiausia, kad paciento religingumas prasiveržtų spontaniškai. Todėl jis ramiai lauks šio proveržio. Laukti nebus sunku, nes kaip tik jis, tikintis žmogus, bus iš anksto tikras, kad akivaizdžiai netikintis žmogus yra religingas. Tikintis gydytojas tiki ne tik savo Dievu, jis tiki ir nesąmoningu savo ligonio tikėjimu; žodžiu, jis ne tik sąmoningai tiki savo Dievu, jis tiki, kad šis yra ir kol kas „nesąmoningas” ligonio Dievas. Jis tiki, kad ligonis „dar” neįsisąmonino šio „nesąmoningo Dievo”.

6. Nesąmoningas religingumas

Jei ne tik apžvelgsime paskutiniųjų skyrių rezultatus, bet ir susiesime juos su ankstesnėmis egzistencinės analizės išvadomis, galėsime išskirti tris mūsų tyrimo raidos, tris jo plėtotės etapus.

Pradėjome nuo pirmapradžio fenomenologinio fakto, nuo žmogaus būties kaip sąmoningos būties ir atsakingos būties, arba jų abiejų sintezės – sąmoningai atsakingos būties, sąmoningo atsakomybės prisiėmimo.

Antroje raidos fazėje įvyko egzistencinės analizės proveržis į nesąmoningą dvasingumą; kaip logoterapija, ji pirmiausia papildė psichinius reiškinius, buvusius vieninteliu ankstesnės psichoterapijos objektu, dvasiniu turiniu, o paskui išmoko ir mokė įžvelgti dvasią ir nesąmoningumo srityje, sakytume, nesąmoningą Logosą: greta instinktyviai nesąmoningo Id ji aptiko dvasinio nesąmoningumo sferą. Kartu su šiuo nesąmoningu žmogaus dvasingumu, kurį apibūdinome kaip visiškai ašišką [ichhaft], atsivėrė toji nesąmoninga gelmė, iš kurios kyla didieji, egzistenciškai tikri sprendimai. Tai reiškė kaip tik tai, kad turi egzistuoti kažkas, ko neaprėpia sąmoningai atsakinga būtis arba sąmoninga atsakomybė, kažkas, ką pavadinome nesąmoninga atsakomybe.

5. Sąžinės transcendencija

Jei ankstesniame skyriuje, aptardami egzistencinį-analitinį sapnų aiškinimą, nustatėme psichologinį nesąmoningo, išstumto religingumo faktą, dabar norėtume parodyti, kad šie psichologiniai egzistencinės analizės rezultatai visiškai atitinka ir jos ontologinius lūkesčius. Taip yra iš tiesų: tikrai nuodugniai atlikę egzistencinę sąžinės analizę, kurią pradėjome priešpaskutiniame skyriuje, susidursime su itin svarbiu reiškiniu, kurį iš anksto norėtume aprašyti kaip sąžinės transcendenciją. Kad nušviestume sąžinės transcendenciją, pakanka pasiremti šiais faktais:

Laisvė visada yra laisvė nuo ko nors ir laisvė kam nors. Tai, nuo ko žmogus gali būti laisvas, yra genamojo būtis: Ego gali būti laisvas nuo Id; tai, kam žmogus laisvas, yra atsakinga būtis. Žodžiu, žmogaus valios laisvė reiškia laisvę nebūti genamam, laisvę būti atsakingam, turėti sąžinę.

4. Egzistencinis-analitinis sapnų aiškinimas

Prisiminus viską, ką iki šiol aptarėme, tampa akivaizdu, kad iš principo sunku atskleisti kaip tik dvasinio nesąmoningumo sritį; vis dėlto nereikėtų pamiršti, kad esama kelio, kuriuo nesąmoningumo sritis – taigi, ir dvasinė jos dalis – tarsi pati išeina mūsų pasitikti: omeny turime sapnus. Klasikinis, laisvųjų asociacijų metodu grįstas sapnų aiškinimas, kurį į mokslą įvedė Freudas, leidžia pasinaudoti šia galimybe.

Mes irgi naudosimės šiuo metodu, žinoma, tam, kad jo padedami pakeltume į sąmoningą (ir atsakingą) lygmenį ne tik nesąmoningą instinktyvumą, bet ir nesąmoningą dvasingumą. Visa, ką kalbėjome, leidžia tikėtis, kad ir sapnus, šiuos nesąmoningumo srities produktus, sudaro ne tik instinktyvaus, bet ir dvasinio nesąmoningumo elementai. Tiesa, jei mėgindami suvokti pastaruosius pasitelkiame tą patį metodą, kurį Freudas taikė tik instinktyviajai nesąmoningumo srities daliai, vis dėlto siekiame kitų tikslų, būtent atskleisti dvasinio nesąmoningumo sritį, todėl galime paprieštarauti psichoanalizei ir tarti: nors mes žengiame drauge, bet kaunamės atskirai.

3. Egzistencinė sąžinės analizė

Dabar pamėginsime išsamiau paaiškinti tai, ką pavadinome „dvasiniu nesąmoningumu” ir kartu griežtai supriešinome su instinktyviu nesąmoningumu; tam pasitelksime sąžinės fenomeną. Jei atsakingą būtį apibūdinome kaip pirmapradį fenomeną, turime pripažinti, kad sąžinė neatskiriama nuo žmogaus būties kaip „nusprendžiančios būties”. Visa, ką iki šiol mėginome išvesti remdamiesi dedukcija, dabar, pasitelkus sąžinės fenomeną, turėtų atsiskleisti induktyviai arba, tiksliau pasakius, fenomenologiškai. Juk tai, ką vadiname sąžine, siekia nesąmoningą gelmę, šaknijasi nesąmoningoje dirvoje; kaip tik didžiuosius, tikruosius – egzistenciškai tikrus -sprendimus žmogus atlieka visiškai nereflektuodamas, taigi nesąmoningai; sąžinės ištakos glūdi nesąmoningumo srityje.

2. Dvasinio nesąmoningumo sritis

Samprotavimai, kuriuos pateikėme ankstesniame skyriuje, esmingai prieštarauja paplitusiam požiūriui į nesąmoningumo srities apimtį. Todėl siekdami patikslinti šios srities sąvoką privalome atlikti savotišką jos „ribų reviziją”: juk paaiškėjo, kad esama ne vien instinktyvaus, bet ir dvasinio nesąmoningumo; nesąmoningi būna ne tik instinktyvūs, bet ir dvasiniai reiškiniai; tad nesąmoningumo srities turinys labai išauga, ji apima ir nesąmoningą instinktyvumą, ir nesąmoningą dvasingumą.

Jei kurdami logoterapiją1 (arba „psichoterapiją dvasios požiūriu”) siekėme išplėsti ligšiolinę psichoterapiją, sensu strictiori papildydami psichoterapinį procesą dvasiniu matmeniu – savarankišku ir esmingai besiskiriančiu nuo sielos matmens, dabar kyla būtinybė atsižvelgti į dvasios pradą nesąmoningumo srityje, į dvasinį nesąmoningumą.

1. Egzistencinės analizės esmė

ecce lobia mea non cohibui 1

Arthuras Schnitzleris paliko mums teiginį, skelbiantį, kad iš esmės tėra trys dorybės: objektyvumas, drąsa ir atsakomybės jausmas. Labai magėtų kiekvieną šių dorybių susieti su viena trijų Vienoje gimusių psichoterapijos krypčių. Turbūt akivaizdu, kad individualioji Alfredo Adlerio psichologija puikiai dera su „drąsos” dorybe. Juk, šios psichologijos požiūriu, psichoterapijos procesas tėra mėginimas padrąsinti pacientą, padėti jam įveikti nevisavertiškumo jausmą, laikomą lemtingu ar net išimtinai patogeniniu.

Psichoanalizę irgi nesunku susieti su viena minėtų dorybių – būtent „objektyvumu”. Ar ne ši dorybė padėjo Sigmundui Freudui kaip Edipui pažvelgti į akis sielos sfinksui ir išvilioti jo paslaptį, rizikuojant sužinoti pačius nemaloniausius, nepatraukliausius dalykus? Anuomet tai buvo kažkas siaubingo, tad Freudo laimėjimas išties milžiniškas. Ankstesnė psichologija, ypač vadinamoji mokyklinė psichologija, vengė visko, ką Freudas laikė savo mokymo pagrindu; kartu su anatomu Juliumi Tandleriu, vidurinėse mokyklose dėstomą somatologiją juokais vadinusiu „anatomija be lytinių organų”, Freudas būtų galėjęs teigti, kad aukštųjų mokyklų psichologija – tai psichologija be lytinio potraukio.