Keltai (12 skyrius iš G.Beresnevičiaus knygos „Religijos istorijos metmenys”)
KELTAI
Trumpa istorinė apžvalga
Keltų genčių užuomazga – Vidurio Europoje, kur apie 800-450 m. pr. Kr. gyvavo archeologinė Halštato kultūra (taip vadinama pagal Hallstadto kapinyną dabartinėje Austrijoje), pasižymėjusi našia metalurgija, gyva prekyba, kalnakasyba (buvo kasama druska, varis). Vėlesnysis keltų laikotarpis, vadinamas lateniniu (pagal La Tėne kaimą Šveicarijoje), truko iki romėniškojo periodo.
Iš savo protėvynės keltai patraukė vakarų ir pietvakarių kryptimis; jie užėmė Galiją, Britaniją, Airiją, VI-V a. pr. Kr. įsiskverbė į Šiaurės Italiją ir Ispaniją. Vėliau, 390 m. pr. Kr. jie nukariavo Romą, III a. pr. Kr. apiplėšė garsiąją Delfų orakulo šventovę, apsigyveno Mažojoje Azijoje (dabartinėje Turkijoje), kur jų vardu buvo pavadinta ištisa Galatijos provincija. Keltų didžiausio išplitimo metu jie gyveno didelėje Pietų, Vidurio, Vakarų Vokietijos dalyje, Šiaurės Italijoje, Dunojaus ir rytinių Alpių srityse, Prancūzijoje, Ispanijoje, Britų salose bei Galatijoje. Cezariui nukariavus Galiją, o vėliau Romai prisijungus Britanijos dalį, keltų jėga pradėjo silpti, juos imta romanizuoti. Keltų kultūrinė tradicija toliau gyvavo Airijoje ir Velse, kur išsilaikė gerokai po krikšto.
Nors buvo labai stiprių ir gausingų genčių grupė, keltai niekada nesudarė sąjungos ar konfederacijos, išskyrus trumpalaikę Vercingetorigo vadovaujamą antiromėnišką sąjungą Cezario karų metu. Atskiros keltų gentys buvo visiškai savarankiškos; šis savarankiškumas atsispindėjo ir jų mitologijoje.
Daugiau Daugiau