Irvin D. Yalom

(Penktas skyrius iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

PENKTAS SKYRIUS

IKI KITO PACIENTO BUVO LIKUSIOS keturiasdešimt penkios minutės, tad Ernestas išėjo pasivaikščioti Filmoro gatve Japonų kvartalo link. Supervizija jį gerokai išmušė iš vėžių, ypač Maršalo pasiūlymas ar veikiau įsakymas tapti Valstybinės medicinos etikos komisijos nariu.

Tai reiškė, kad Maršalas paliepė jam tapti jų profesijos policininku. O jei nori tapti psichoanalitiku, negali pyktis su Maršalu. Bet kodėl Maršalas taip stipriai jį spaudė? Juk turėjo žinoti, kad tas vaidmuo Ernestui netinka. Kuo daugiau apie tai galvojo, tuo labiau jis nuogąstavo. Tai nebuvo nekaltas pasiūlymas. Be abejo, Maršalas siunčia jam kažkokią užšifruotą žinią. Galbūt: „Pats pasižiūrėk, koks likimas laukia nesivaldančių terapeutų.”

Nurimk, neprisigalvok niekų, tarė sau Ernestas. Gal Maršalo ketinimai patys geriausi – darbas komisijoje tikriausiai padėtų tapti kandidatu į Psichoanalizės institutą. Net jei ir taip, ši mintis Ernestui nepatiko. Jo prigimtis reikalavo suprasti žmogų, o ne jį smerkti. Tik vieną kartą jam teko būti policininku, Seimuro Troterio atveju, ir nors tuomet jo elgesys buvo be priekaištų, Ernestas nusprendė niekada nebedalyvauti teisiant kitus.

Dirstelėjo į laikrodį – tik aštuoniolika minučių iki susitikimo su pirmuoju iš keturių popietinių pacientų. Divisadero gatvėje bakalėjos krautuvėlėje nusipirko du sultingus obuolius ir skuosdamas į biurą juos kimšo. Trumpos pietų pertraukos, per kurias valgydavo obuolius ir morkas, buvo naujausias iš daugybės būdų mesti svorį -deja, nė vienas nebuvo sėkmingas. Iki vakaro Ernestas taip išalkdavo, kad surydavo kelias pietų porcijas.

Paprasta tiesa: Ernestas buvo besotis. Jis sušlamšdavo tiek daug maisto, kad negalėjo numesti svorio vien valgydamas kitu dienos metu. Maršalo teorijos (patyliukais Ernestas ją vadino analitiniais paistalais) esmė buvo ta, kad Ernestas psichoterapijoje elgiasi pernelyg globėjiškai, leidžiasi pacientų išsiurbiamas, todėl prisiryja, kad užpildytų atsiradusią tuštumą. Per supervizijas Maršalas jį nuolat ragindavo mažiau duoti, mažiau kalbėti, apsiriboti trimis keturiomis interpretacijomis per valandą.

Apsižvalgęs – nenorėjo, kad pacientai matytų jį valgantį, – Ernestas toliau galvojo apie supervizija. „Generolas, mūšio išvakarėse tarp savo būrių grąžantis rankas!” Neblogai skamba. Viskas, ką Maršalas ištaria tuo pasitikinčiu Bostono akcentu, skamba gerai. Beveik taip pat gerai, kaip dviejų britų psichoanalitikų iš psichiatrijos skyriaus Oksfordo tarmė. Ernestas stebėjosi, kaip jis ir visi kiti išsižioję klausosi kiekvieno jų žodžio, nors dar nė sykio neišgirdo nė vienos originalios minties.

Taigi ir Maršalas kalbėjo gražiai. Bet ką gi jis iš tikrųjų pasakė? Kad Ernestas turi slapstytis, nutylėti savo abejones ir nežinią? O rankas grąžantis generolas – kokia čia analogija? Ką bendra turi mūšio laukas su juo ir Džastinu? Ar čia vyksta karas? Gal jis generolas? O Džastinas kareivis? Tuščios šnekos!

Tai buvo pavojingos mintys. Dar niekad anksčiau Ernestas neleido sau taip kritikuoti Maršalo. Parėjęs į biurą jis peržvelgė užrašus ir ėmė ruoštis susitikimui. Laukdamas paciento Ernestas negalvodavo apie asmeninius reikalus. Eretiškos mintys apie Maršalą turės palaukti. Viena svarbiausių Ernesto taisyklių psichoterapijoje – kiekvienam pacientui skirti šimtą procentų savo dėmesio.

Jis dažnai minėdavo šią taisyklę, kai pacientai skųsdavosi, kad jie galvoja apie jį daug daugiau nei jis apie juos, kad jis tėra vienai valandai samdomas draugas. Ernestas paprastai atsakydavo per konsultaciją esąs visiškai jiems atsidavęs. Taip, žinoma, jie daugiau apie jį galvoja. Kaipgi gali būti kitaip? Jis turi daug pacientų, jie tik vieną psichoterapeutą. Negi ne taip pat esti mokytojui ir mokiniams arba tėvams, turintiems daug vaikų? Ernestas dažnai jausdavo pagundą prisipažinti pacientams, kad lankydamasis psichoterapijos konsultacijose tą patį jautė savo psichoterapeutui, tačiau tokį atvirumą kuo griežčiausiai kritikuodavo Maršalas.

„Dėl Dievo meilės, Ernestai, – sakydavo jis. – Pasilikit kai ką ir draugams. Pacientai – jūsų klientai, o ne bičiuliai.” Tačiau pastaruoju metu Ernestas rimtai abejojo, ar galima atskirti asmeninę personos pusę nuo profesinės personos.

Negi psichoterapeutui negalima visą laiką būti nuoširdžiam, tikram? Ernestas prisiminė neseniai girdėtą garsajuostę, kur Dalai Lama kalbėjo budistų mokytojams. Vienas klausytojas pasiteiravo apie išsekimą ir ar mokytojas neturėtų daugiau laiko skirti poilsiui. Dalai Lama sukikeno ir tarė: Atostogaujantis Buda? Atostogaujantis Kristus?”

Tą patį vakarą vakarieniaudamas su senu bičiuliu Paulu, Ernestas grįžo prie šių minčių. Paulas su Ernestu buvo pažįstami nuo šeštos klasės, jų draugystę sustiprino medicinos studijos ir rezidentūrą Džono Hopkinso ligoninėje, tada jie gyveno mažame baltame namelyje ant Vernono kalno Baltimorėje.

Pastaraisiais metais jie dažniausiai bendraudavo telefonu, nes Paulas, iš prigimties vienišius, gyveno miškais apaugusioje aštuonių hektarų sodyboje Sieros papėdėje, trys valandos kelio iki San Francisko. Jie sutarė vieną vakarą per mėnesį praleisti kartu. Kartais susitikdavo pusiaukelėje, kartais pakaitomis važiuodavo vienas pas kitą. Dabar buvo Paulo eilė atvykti, ir jie susitiko pavakarių. Paulas niekada nepasilikdavo nakčiai; bėgant metams jis darėsi vis didesnis mizantropas, o šiuo metu apskritai nebegalėdavo miegoti niekur kitur, išskyrus savo lovą. Ernesto interpretacijos apie homoseksualumo baimę jo nejaudino; nepadėjo ir pašaipūs siūlymai susikrauti į automobilį savo mėgstamą paklodę ir čiužinį.

Vis didėjantis Paulo nenoras išvykti svetur Ernestui kėlė apmaudą – jam stigo jaunystės laikų kelionių bičiulio. Nors Paulas daug išmanė apie psichoterapiją – kadaise metus praleido kaip kandidatas Jungo institute Ciuriche, – kaimo gyvenimas ribojo galimybes teikti ilgalaikę psichoterapiją. Daugiausiai jis uždirbdavo kaip psichofarmakologas apygardos psichiatrijos klinikoje. Tačiau tikroji jo aistra buvo skulptūrų kūrimas. Apdirbdamas metalą ir stiklą jis suteikdavo pavidalą savo didžiausiems psichologiniams ir egzistenciniams rūpesčiams. Ernestui labiausiai patiko jam dedikuotas kūrinys: masyvus keraminis dubuo, kuriame stovėjo maža žalvarinė figūrėlė, laikanti didelį akmenį ir smalsiai besidairanti pro kraštą. Paulas jį pavadino „Besigrožinčiu vaizdais Sizifu”.

Jie vakarieniavo „Greizyje”, mažame restoranėlyje Šiaurės pakrantėje. Ernestas atvažiavo tiesiai iš darbo, tvarkingai apsivilkęs šviesiai pilku kostiumu ir liemene su juodais ir žaliais langučiais. Paulo drabužiai – kaubojaus batai, languoti kaubojiški marškiniai ir dideliu turkiu susegta juostelė ant kaklo – nesiderino su smaila profesoriaus barzdele ir vieliniais akiniais storais stiklais. Jis atrodė kaip Spinozos ir Rojaus Rodžerso hibridas.

Ernestas užsisakė milžinišką porciją, o Paulas, vegetaras, užpykdė padavėją italą atmesdamas visus jo pasiūlymus ir pasiimdamas tik salotų ir keptos marinuotos cukinijos. Ernestas negaišdamas laiko papasakojo Paului, kas nutiko per savaitę. Dažydamas savo itališką paplotėlį alyvų aliejuje, jis išklojo apie susitikimą su Nen Karlina knygyne ir pasiskundė išsiskyręs su visomis trimis moterimis, su kuriomis tą savaitę buvo susitikęs.

-Tu raguotas kaip velnias, – tarė Paulas, dėbčiodamas pro savo storus stiklus ir kramsnodamas cikorijų salotas. – Pasiklausyk pats savęs: tave bando pakabinti daili moteris, o tu dėl kažkokios absurdiškos priežasties, kad matei ją prieš dvidešimt metų…

-Ne „mačiau”, Paulai; buvau jos psichoterapeutas. Be to, tai buvo prieš dešimt metų.

-Gerai, prieš dešimt. Kadangi prieš dešimt metų ji atėjo į kelias grupės konsultacijas… – nuo tada subrendo pusė nelemtos naujos kartos – nebegali kitaip su ja bendrauti.

ikriausiai ji išsiilgusi sekso, ir geriausias dalykas, kurį galėjai jai pasiūlyti, tai savo uodegėlę.

-Liaukis, Paulai, surimtėk… Padavėjau! Prašyčiau dar paplotėlį, alyvų aliejaus ir Chianti*.

——————————-
*Kjantis – toskaniškas vynas (it.).
——————————-

-Kalbu rimtai, – tarė Paulas. – Žinai, kodėl niekada nepermiegi su moterim? Dėl prieštaringų jausmų. Esi sklidinas prieštaringiausių jausmų. Kaskart atsiranda vis kitokių priežasčių. Su Mirna baiminaisi, kad ji tave įsimylės ir nuolat jausis įskaudinta. Praeitą mėnesį bijojai, kad ta… kaip ji ten vardu… supras, jog tave domina tik jos dideli papai, ir ji pasijus išnaudojama. Su Marse nuogąstavai, kad vienas nuotykis lovoje sugriaus jos šeimą. Žodžiai kaskart skirtingi, bet muzika ta pati: dama tavimi žavisi, tu elgiesi kilniai, nemiegi su ja, dama vis labiau tave gerbia, o grįžusi namo miega su vibratoriumi.

-Negaliu įsijungti ir išsijungti. Negaliu per dieną būti atsakingumo pavyzdys, o naktį tapti grupiniu prievartautoju.

-Grupiniu prievartautoju? Pasiklausyk, ką kalbi! Negali patikėti, kad yra daugybė moterų, kurioms atsitiktiniai lytiniai santykiai tokie pat reikalingi kaip ir tau. Aš tenoriu pasakyti, kad pasidarei tikras šventeiva. Kaip psichoterapeutas prisiimi tiek atsakomybės už kiekvieną moterį, kad nesuteiki joms to, ko jos tikriausiai trokšta.

Paulo žodžiai pataikė į tikslą. Keista, bet jie priminė tai, ką jau ištisus metus kartojo Maršalas: neprisiimk kitų asmeninės atsakomybės. Nesistenk būti kitų sąžinė. Jei nori, kad žmogus augtų, padėk jam pačiam tapti sau motina ir tėvu. Kad ir koks keistuolis, ir mizantropas buvo Paulas, jo įžvalgos būdavo gilios ir kūrybingos.

-Paulai, neįsivaizduoju tavęs, tenkinančio sekso ištroškusių piligrimių poreikius.

-Bet aš ir nesiskundžiu. Mano pimpalas man nevadovauja. Jau nebe – ir man to netrūksta. Senatvė ne taip jau blogai. Ką tik baigiau odę „lytinių liaukų ramybei”.

-Fui! „Lytinių liaukų ramybė”! Taip ir matau šiuos žodžius, užrašytus ant tavo mauzoliejaus timpano.

-Timpano? Geras žodis, Ernestai. – Paulas brūkštelėjo jį ant servetėlės ir įsikišo į languotų flanelinių marškinių kišenę. Jis pradėjo kurti eiles savo skulptūroms, todėl rinko įdomius žodžius. – Bet aš ne miręs, aš tiesiog ramus. Ir neatsisakau to, kas įkrinta į sterblę. Toji iš knygyno, norinti pasimylėti su psichoterapeutu? Atsiųsk ją man. Užtikrinu, kad neprisigalvosiu visokių dingsčių su ja nemiegoti. Pasakyk jai, kad esu nušvitęs ir tuo pat metu karštas vyras.

-Rimtai ketinau supažindinti tave su Irena, malonia moterimi, kurią susiradau per asmeninius skelbimus. Norėtum?

-Tik tol, kol ji jausis dėkinga už tai, ką gauna, kol nekaišios nosies kur nereikia ir tą patį vakarą grįš namo. Ji gali spausti ką tik nori, tik ne apelsinų sultis rytą.

Ernestas pakėlė galvą nuo lėkštės tikėdamasis išvysti draugo šypseną. Tačiau Paulas nesišypsojo. Tik storų lęšių padidintos jo akys spoksojo pro akinius.

-Paulai, mums reikia apie tai pasikalbėti – tu daraisi visiškas mizantropas. Dar metai ir pasitraukęs į kalnų olą pasikabinsi ant sienos šventojo Jeronimo paveikslėlį.

-Norėjai pasakyti – šventojo Antano. Šventasis Jeronimas gyveno dykumoje ir bendravo su elgetomis. Nekenčiu elgetų. O kuo tau nepatinka olos?

-Dėl kelių smulkmenėlių: vabalų, šalčio, drėgmės, tamsos, urvų. Ak, po velnių, šiam vakarui tai pernelyg sudėtinga tema.

Atėjo padavėjas, sunkiai nešdamas Ernesto patiekalus.

-Pabandysiu atspėti, kas ką užsisakėte. Osso buco, fagiolini ir gnocchi al pesto tikriausiai bus jūsų? – paklausė jis, žaismingai dėdamas lėkštes prieš Paulą. – O jūs, – kreipėsi į Ernestą, – manau, gardžiuositės šiomis šaltomis sausomis daržovėmis.

Ernestas nusijuokė.

-Čia per daug cukinijų – visų nesuvalgysiu! Jis sukeitė lėkštes ir kibo į valgį.

-Pakalbėkime rimtai apie mano pacientą Džastiną, – tarė jis kramtydamas. – Ir apie Maršalo nurodymus. Man tai labai svarbu, Paulai. Viena vertus, Maršalas, regis, išmano ką daro, – juk šiam darbui reikalingas žinių bagažas. Psichoterapijos mokslui bemaž šimtas metų…

-Mokslui? Juokauji? Mėšlas, tai toks pat mokslas kaip ir alchemija. Gal net mažiau pasiekęs!

-Gerai. Psichoterapijos menas… – Ernestas pastebėjo, kaip Paulas susiraukė, tad pasistengė pasitaisyti. – Ak, supranti, ką turiu galvoje: praktiką, tyrimus. Norėjau pasakyti, kad per šimtą metų šioje srityje iškilo daug protingų žmonių. Froidas nebuvo kvailys, pats žinai – nedaug kas jam prilygsta. Ir visi tie psichoanalitikai, dešimtmečiais tūkstančius, dešimtis tūkstančių valandų klausęsi pacientų. Maršalo manymu, būtų didžiausias pasipūtimas atmesti viską, ko jie mokė, ir pradėti iš naujo, bandyti pačiam išradinėti dviratį.

Paulas papurtė galvą.

-Netikėk tais niekais, esą klausydamasis gali išmokti. Juk yra ir tokių dalykų kaip nedisciplinuotas mokymasis, klaidų konkretizavimas, selektyvus dėmesys, savirealizacijos pranašystės, nesąmoningas paciento vertimas kalbėti tai, ką tu nori išgirsti. Nori nuveikti kai ką įdomaus? Nueik į knygų saugyklą, pasiimk devyniolikto amžiaus tekstą apie hidroterapiją – ne istorinę apžvalgą, bet originalų tekstą. Mačiau tūkstančio puslapių knygas su tiksliausiomis instrukcijomis, žinai: vandens temperatūra, mirkymo laikas, purškimo jėga, tiksli karščio ir šalčio seka – ir viskas pritaikyta konkrečiai diagnozei. Labai įspūdinga, labai išsamu, labai moksliška – bet tai nė velnio nesusiję su tikrove. Taigi „tradicija” man nedaro įspūdžio, ir tau neturėtų daryti. Vieną dieną toks eneagramų ekspertas pareiškė, kad eneagramos šaknys glūdi senuosiuose šventuose sufijų tekstuose. O tai reiškia, kad jas reikia vertinti rimtai. Tačiau gali būti – jam nepatiko, kai tai pasakiau, – kad prieš daugelį metų kokie nors kupranugarių varovai, sėdėdami ant sudžiūvusio mėšlo, baksnojo kupranugario botagu smėlį ir braižė asmenybės diagramas.

-Keista. Stebiuosi, kad jam tai nepatiko, – tarė Ernestas, paplotėlio gabalėliu šluostydamas aštraus padažo likučius.

Paulas kalbėjo toliau.

-Žinau, ką galvoji – visiška mizantropija, ypač ekspertų atžvilgiu. Ar sakiau, ką pasižadėjau per Naujuosius metus? Kasdien nusispjaut ant vieno eksperto! Tas ekspertų skyrimas – vien apgaulė. Po teisybei, dažnai nežinome, kokį velnią darome. Kodėl negalime būti sąžiningi ir to pripažinti, kodėl negalime su pacientais būti paprastais žmonėmis? Ar kada nors pasakojau, – pasiteiravo Paulas, — apie savo analizę Ciuriche? Lankiausi pas daktarą Feiferį, veteraną, artimą Jungo bendradarbį. Kalba eina apie psichoterapeuto atsivėrimą! Tas vyras pasakodavo man savo sapnus, ypač kai sapnas liesdavo mane ar net bent kiek būdavo susijęs su kokia tolima tema, kurią buvo galima pritaikyti mano psichoterapijai. Skaitei Jungo autobiografiją „Atsiminimai, svajonės, mintys”? Ernestas linktelėjo.

-Taip, keista knyga. Ir nenuoširdi.

-Nenuoširdi? Kuo nenuoširdi? Įtraukime tai į kito mėnesio darbotvarkę. O kol kas, ar prisimeni jo pastabą apie sužeistą gydytoją?

-Kad tik sužeistas gydytojas gali iš tikrųjų gydyti?

-Tas senas krienas dar daugiau įsidrąsino. Jis sakė, kad ideali psichoterapinė situacija yra tada, kai pacientas atneša psichoterapeuto žaizdai tinkamą pleistrą.

-Pacientas gydo psichoterapeuto žaizdas? – paklausė Ernestas.

-Tikrai taip! Įsivaizduok, kas po tuo slypi! Tai apverčia tavo suknistą protą! Kad ir ką galvotum apie Jungą, dievaž, jis nebuvo vėpla. Ne tokio kalibro kaip Froidas, bet panašiai. Daugelis pirmųjų Jungo būrelių pažodžiui suvokė šią mintį ir analizuodavo jiems patiems per psichoterapiją kylančias problemas. Taigi mano psichoanalitikas ne tik pasakodavo man savo sapnus; jis kalbėdavo labai asmeniškus dalykus ir juos interpretuodavo, kartą atskleidė net savo homoseksualius troškimus. Vos neišlėkiau iš jo kabineto. Vėliau sužinojau, kad jam ne itin rūpėjo mano plaukuotas užpakalis – buvo pernelyg užsiėmęs dviejų pacienčių dulkinimu.

-Neabejoju, kad apie tai sužinojai iš jo paties, – tarė Ernestas.

-Tikrai. Ir senis Jungas neįžvelgė nieko bloga, kad susitikinėja su savo pacientėmis. Tie pirmieji analitikai buvo tikri gyvuliai, beveik be išimčių. Otas Rankas dulkinosi su Anaiza Nin, Jungas – su Sabina Špylrein ir Tone Volf, o Ernestas Džonsas – su visomis. Dėl sekso skandalų jam net du kartus teko keltis į kitą miestą. Žinoma, ir Ferenciui sunkiai sekėsi suvaldyti rankas. Vienintelis, kuris taip nesielgė, buvo pats Froidas.

-Tikriausiai todėl, kad buvo labai užsiėmęs Mina, savo svaine.

-Ne, aš taip nemanau, – paprieštaravo Paulas. — To niekas neįrodė. Manau, Froidas gana anksti pajuto lytinių liaukų ramybę.

-Matau, kad apie pacienčių suvedžiojimą galvoji tą pat ką ir aš. Tai kodėl taip sureagavai prieš kelias minutes, kai pasakojau apie susitikimą su buvusia paciente knygyne?

-Žinai, ką man priminė ta scena? Mano senų pažiūrų dėdė Morisas taip griežtai laikėsi įstatymo nevalgyti kiaulienos, kad nekošerinėje krautuvėlėje negalėdavo suvalgyti sumuštinio su sūriu: baiminosi, kad jis galėjo būti atriektas tuo pačiu peiliu, kuriuo prieš tai buvo pjaustytas sumuštinis su kumpiu. Yra atsakomybė ir yra apsimestinis fanatizmas. Po galais, prisimenu mūsų laisvalaikį Hopkinso ligoninėje su studentėmis seselėmis. Tu visada kuo skubiausiai išsinešdindavai ir skaitydavai romaną ar šiaip ką dirbdavai. Prisimeni Matildą Šorę? Galėjai ją turėti! O tą gražuolę, kuri paskui tave sekiodavo – bėgai nuo jos kaip nuo maro. Kuo ji buvo vardu?

-Betsė. Ji buvo velnioniškai gležna, bet blogiausia, kad jos draugas dirbo policijoje detektyvu.

-Matai, tai ir norėjau pasakyti! Gležna, turi draugą – Ernestai, tai jos, o ne tavo bėdos. Kas tave išrinko pasaulio psichoterapeutų laureatu? Bet leisk baigti pasakoti apie tą daktarą Feiferį. Kartais mes susikeisdavome vietomis.

-Susikeisdavot vietomis?

-Tikrąja žodžio prasme. Kartais konsultacijos viduryje jis atsistodavo ir pasiūlydavo man sėstis į jo vietą. Tada pradėdavo kalbėti apie savo asmeninius rūpesčius, susijusius su mano aptariama tema. Arba atskleisdavo stiprius priešpriešinio perkėlimo jausmus ir juos nagrinėdavo.

-Tai Jungo mokymo dalis?

-Kai kuriuo požiūriu taip. Girdėjau, kad Jungas eksperimentavo su vienu keistuoliu bendradarbiu, vardu Otas Grosas.

-Ar kur nors apie tai rašoma?

-Abejoju. Tik žinau, kad apie susikeitimą vietomis kalbėjo ir Ferencis su Jungu ir patys eksperimentavo. Nenumanau, kuris iš kurio tai perėmė.

-Tai ką gi tavo analitikas tau atskleisdavo? Pateik kokį pavyzdį.

-Geriausiai prisimenu, ką jis sakė apie tai, kad esu žydas. Nors pats nebuvo antisemitas, jo tėvas draugavo su šveicarų naciais, ir jis dėl to labai gėdijosi. Prisipažino man, kad dėl šios priežasties vedė žydę.

-Ir kaip tai paveikė tavo analizę?

-Pažvelk į mane! Ar kada nors esi matęs tokį vientisą žmogų?

-Teisybė. Dar keleri metai su juo, ir tu užsimūrysi įėjimą į savo olą! Rimtai, Paulai, koks tai buvo jausmas?

-Žinai, kaip sunku tai nupasakoti, bet viena aišku – jo atsivėrimas niekada nepakenkė procesui. Dažniausiai padėdavo. Tai mane išlaisvindavo, stiprindavo pasitikėjimą juo. Prisimeni, Baltimorėje buvau nuėjęs pas tris ar keturis šaltus kaip žuvys psichoanalitikus ir niekada pas juos daugiau nebegrįžau.

-Aš buvau gerokai paklusnesnis. Mano pirmoji analitike buvo Olivija Smiters, ir aš pratūnojau pas ją maždaug šešis šimtus valandų. Ji buvo psichoanalizės mokytoja, taigi maniau, kad žino, ką daro, o jei man tai netinka, tai mano bėda. Didžiulė klaida. Norėčiau atgauti tuos šešis šimtus valandų. Ji ničnieko apie save nepasakė. Mes nė karto atvirai nepasikalbėjome.

-Na, nenoriu, kad susidarytum klaidingą įspūdį apie mano santykius su Feiferiu. Būti atviram kaip šveicarui – nebūtinai reiškia būti nuoširdžiam. Dažniausiai jis net nebendraudavo su manim. Jo atsivėrimas būdavo nenuoseklus. Jis nežiūrėdavo į mane, atsisėsdavo už trijų metrų, ir tada, tarsi spragtelėjus dėžutę su vabalu, atsivėręs imdavo pasakoti, kaip norėjo nukirsti galvą tėvui ar išdulkinti seserį. Po minutės jis užsisklęsdavo ir pasidarydavo nepalenkiamas ir išdidus.

-Mane labiau domina nuolat palaikomi nuoširdūs santykiai, -tarė Ernestas. – Pagalvok apie konsultaciją su Džastinu, apie kurią tau pasakojau. Jis turi suprasti, kad pykau ant jo, kad buvau ribotas. Pažvelk, į kokią dviprasmišką padėtį jį pastačiau. Iš pradžių sakiau, kad psichoterapijos tikslas yra pagerinti jo bendravimo su kitais būdą. Paskui stengiausi užmegzti su juo nuoširdžius santykius. Galop atsiduriame situacijoje, kai jis suvokia, ir labai aiškiai, kad mūsų bendravimas yra problemiškas. Dabar noriu tavęs paklausti: jei neigiu tai, ką jis aiškiai suprato, ar tai nėra antiterapija?

-Jėzau, Ernestai, negi nemanai, kad tai tik lašas žmonijos istorijoje? Zinai, kiek pacientų šiandien priėmiau? Dvidešimt du! Ir anksti baigiau darbą, kad galėčiau čia atvažiuoti. Duok tam vyrukui šiek tiek prozako ir susitikinėk su juo kartą per savaitę po penkiolika minučių. Negi tikrai manai, kad jam nuo to bus blogiau?

-Po paraliais, užmiršk, Paulai, mes tai jau aptarėme. Palaikyk mane šį kartą.

-Gerai, tada taip daryk. Atlik eksperimentą. Pasikeiskite kėdėmis ir per konsultaciją sakyk tik tiesą. Pradėk nuo rytojaus. Minėjai, kad mataisi su juo tris kartus per savaitę. Nori jį nujunkyti, kad atsisakytų tavęs, kad tavęs neidealizuotų – taigi rytoj atskleisk jam savo silpnybes. Kuo rizikuoji?

-Veikiausiai niekuo, tik po šitiek metų tokios mano elgesio permainos išmuštų Džastiną iš vėžių. Idealizavimo sunku atsikratyti. Tai gali duoti netgi priešingą rezultatą – kiek pažįstu Džastiną, jis tikriausiai imtų mane dar labiau garbinti, kad esu toks sąžiningas.

-Na ir kas? Tuomet atkreipk į tai jo dėmesį.

-Tu teisus, Paulai. Tiesa ta, kad rizikuoja ne pacientas, o aš. Kaip galiu lankyti pas Maršalą supervizijas ir daryti tai, kam jis prieštarauja? Tikrai negalėsiu meluoti supervizoriui. įsivaizduok – mokėčiau šimtą šešiasdešimt dolerių už prameluotą valandą.

-Galbūt subrendai kaip profesionalas. Gal laikas liautis susitikinėjus su Maršalu. Ko gero, jis net sutiktų. Baigei savo, kaip mokinio, etapą.

-Cha! Į psichoanalizės pasaulį aš dar net neįžengiau. Man reikia mokytis, galbūt ketverius penkerius metus, dar kelerius metus intensyviai lankyti supervizijas.

-Na, to tau užteks visam likusiam gyvenimui, – tarė Paulas. -Toks ortodoksų modus operandi. Jie dusina žydinčias jaunas pavojingas smegenis doktrinos mėšle, kol šios suglemba. Tuomet, kai paskutinis kūrybingumo pūkelis būna nupūstas, jie įteikia naujokui diplomą, nes pasitiki, kad tapęs bepročiu jis amžinai saugos šventąją knygą. Štai kaip viskas vyksta, argi ne? O abejonės mokytoju suprantamos kaip gynyba, tiesa?

-Panašiai. Žinoma, Maršalas kiekvieną eksperimentą interpretuoja kaip išveikimą, kaip, jo žodžiais tariant, mano nesantūrumą.

Paulas davė ženklą padavėjui ir užsisakė espreso.

-Psichoterapeutų eksperimentai su atsivėrimu siekia senus laikus. Ką tik pradėjau skaityti naujus Ferencio klinikinius užrašus. Nuostabu! Ferencis vienintelis iš Froido bendraminčių būrelio išdrįso siūlyti veiksmingesnį gydymą. Pats senis buvo pernelyg užsiėmęs teorija ir savo judėjimo puoselėjimu bei palaikymu, kad daugiau dėmesio skirtų rezultatams. Be to, manau, jis buvo pernelyg ciniškas, pernelyg įsitikinęs, kad žmogaus neviltis nepajudinama, todėl nesitikėjo, kad psichologinis gydymas galėtų iš tikrųjų pakeisti žmogų. Taigi Froidas pakentė Ferencį, tam tikru požiūriu net mylėjo – jei ką nors mylėjo, – veždavosi jį atostogų ir vesdamasis kartu pasivaikščioti jį analizuodavo. Bet kai Ferencis eksperimentuodamas nueidavo per toli, kai tik savo metodais sukeldavo grėsmę geram psichoterapijos vardui, tuomet Froidas jį griežtai, labai griežtai, užsipuldavo. Viename laiškų Froidas bara Ferencį, kad šis išgyvena savo trečiąją paauglystę.

-Bet negi Ferencis to nenusipelnė? Negi nemiegojo su savo pacientėmis?

-Nesu tuo tikras. Gali būti, bet, manau, jis siekė to paties tikslo kaip ir tu: kaip nors humanizuoti psichoterapijos procedūras. Paskaityk tuos užrašus. Manau, juose yra įdomių dalykų apie tai, ką jis vadina „dviguba” arba „abipuse” analize: vieną valandą jis analizuoja pacientą, kitą valandą pacientas analizuoja jį. Paskolinsiu tau tą knygą, kai tik grąžinsi kitas keturiolika, kurias ilgokai laikai.

-Ačiū, Paulai. Bet aš ją jau turiu. Ji laukia savo eilės ant mano naktinio staliuko. Bet tu pasisiūlei ją paskolinti… Pribloškei mane.

Dvidešimt metų Paulas su Ernestu rekomenduodavo vienas kitam knygas, dažniausiai romanus, kartais ir negrožinę literatūrą. Paulas mėgaudavosi šiuolaikiniais romanais, ypač tais, kurių apžvalgas ar kritiką rasdavo Niujorko laikraščiuose, o Ernestas mielai nustebindavo bičiulį mirusiais, senai užmirštais rašytojais, tokiais kaip Džozefas Rotas, Stefanas Cveigas ar Brunas Šulcas. Apie knygų skolinimą nebuvo nė kalbos. Paulas nemėgo dalytis – net ir maistu, dažnai nuvildamas Ernestą, kuris norėdavo pasikeisti patiekalais. Paulo namų sienos buvo nustatytos knygų lentynomis, jis dažnai naršydavo po jas ir mėgdavo prisiminti kaip senas drauges. Ernestas irgi nemėgo skolinti knygų. Jis visuomet skaitydavo su pieštuku rankoje, pasibraukdavo jam patikusias arba privertusias susimąstyti vietas, kurias galėtų panaudoti savo knygose. Paulas šniukštinėjo įdomių poetiškų žodžių ir vaizdų, Ernestas — minčių.

Tą vakarą grįžęs namo Ernestas apie valandą naršė Ferencio užrašus. Prisiminė ir Seimuro Troterio žodžius apie tiesos sakymą psichoterapijoje. Seimuras kalbėjo, kad turime parodyti pacientams, jog kabiname savo pačių prisivirtą košę, kad kuo daugiau atsiveriame, kuo nuoširdesni su jais tampame, tuo mieliau jie mumis seka. Nepaisydamas gėdingo Troterio galo Ernestas jautė, kad jame slypėjo burtininkas.

O ką, jei jis pasinaudotų Troterio pasiūlymu? Visiškai atsivertų pacientui? Prieš užslenkant nakčiai Ernestas drąsiai apsisprendė: jis atliks šį eksperimentą ir jo psichoterapija bus visiškai lygiateisė. Jis bus visiškai atviras, turėdamas vienintelį tikslą: užmegzti su pacientu nuoširdžius tarpusavio santykius, remiantis prielaida, kad santykiai patys savaime gydo. Nebus jokių istorijos tyrinėjimų, praeities interpretacijų, psichoseksualinės raidos nagrinėjimų. Jis susitelks tik į tai, kas vyksta tarp jo ir paciento. Ir pradės šį eksperimentą tuojau pat.

Bet kas gi bus tas eksperimentinis pacientas? Nuolatiniai pacientai netinka; būtų keblu pereiti nuo seno metodo prie naujo. Geriau, kur kas geriau, tai pradėti su nauju pacientu.

Jis pasiėmė užrašų knygelę ir peržvelgė kitos dienos grafiką. Dešimtą ryto ateis nauja pacientė – Kerolaina Leftman. Ernestas apie ją žinojo tik tiek, kad pati jį susirado, pasiklausiusi paskaitos Printer Inc. knygyne Palo Alte. „Gerai, kad ir kas esi, Kerolaina Leftman, patekai į unikalų psichoterapijos eksperimentą”, – tarė jis ir išjungė šviesą.