GALINA M I K K I N

Apie dvasingumo ir vientisumo terapiją

(16 skyrius iš knygos „Gydyti gyvenimu)

Labai nelengva rašyti apie Aleksandro Jefimovičiaus Intensyvų Terapinį Gyvenimą ir ant popieriaus dėstyti tai, kas seniai tapo kaip oras ir ateidavo sielon savaime, kaip nedaloma visuma. Susitikimas su Alekseičiku ir ITG įvyko mano profesinės jaunystės pradžioje, leido savoje šalyje atrasti dvasingumą ir daugeliu atžvilgių paveikė mano gyvenimą. Buvau laiminga sutikusi ne tik terapeutą, bet ir Meistrą, mokytoją, draugą ir kolegą viename asmenyje. Beveik ketvirtį amžiaus pagal jį kaip profesinį ir dvasinį kamertoną pasitikrinu savąjį kelią. Kadangi esu veikiau intuityvios prigimties ir nedaug terašau, todėl prisibijau skaidyti ir intelektualizuoti prasmes, tapusias gyvenimo dalimi. Bijau, kaip sakydavo Aleksandras, „savo niekšiškos profesijos, kai visada yra ką pasakyti, netgi tuomet, kai kalbėti nereikia”. Todėl, nebandydama „aprėpti neaprėpiama” ir nedėliodama visų taškų ant „i”, pasistengsiu išreikšti tokį savo ITG supratimą, kuris tapo savas, brangus, artimas sielai.

Pirmąjį prisilietimą prie Aleksandro Jefimovičiaus dvasinio pasaulio gal palyginčiau su šviesos srautu, įsiveržusiu į mano tų dienų nerimastingą pasaulį. Tiesiog nebegalėjau gyventi kaip anksčiau, vieniša ir pasimetusi svetimoje man tuo metu estiškoje kultūroje. Mano pirmoje ITG grupėje Novosibirske 1981 metų kovą išgyvenau tokį sukrėtimą ir virpulį, kad gniaužė kvapą ir širdį. Jau nebepamenu, su kuo ir kaip Aleksandras Jefimovičius tada dirbo, bet tarytum griuvo visos mano sienos, ir pasaulis sušvito spalvomis. Manęs neapgavo jo tuometinis išoriškai rūstus stilius. Svarbiausia, sukrėtė prasiveržimas į laisvę ir tikrąją esybę, į meilę, kuri nieko nebijo, kupina prasmės, šviesos ir troškimo gyventi. Sugrįžo gebėjimas būti, atrasti savos būties tikrumą ir prasmes. Tai buvo gyva melodija, liudijusi naujo gyvenimo pradžią, viltį ir skrydį. Atsirado vertikalumo dimensija ir sugebėjimas priimti kitą kultūrą.

Supratimas atėjo vėliau, kartu su naujais susitikimais, grupėmis, tiesiog „sugeriant” tai, kaip mato, mąsto, veikia ir užjaučia savo ligonius Aleksandras Jefimovičius. Vėliau buriatų dacane išgirdau, kad kaip tik šitaip, per ilgametę būtį-drauge su Mokytoju, pasiekiama aiškumo, mokėjimo ir išsikristalizavusios prasmės.

Aleksandro Jefimovičiaus ITG pastūmėjo ieškoti savojo kelio, tų reikalų ir žmonių, kuriems atliepia širdis, link. ITG tapo svarbiausiu patarėju ieškant savų būties prasmių ir būdų. Sunkiausia pasirodė mokytis romumo, arba, kaip sakė Motina Teresė, „daryti mažus darbus, tačiau su didele meile” ir „progresuoti meilėje” neįpuolant į pesimizmą ir mažatikystę.

„Alekseičiko fenomenas” man reiškia unikalią dvasinės jaunystės, išminties ir žmogiškumo dermę. Tai fenomenas žmogaus, kuris nuolat pasirengęs atrasti, atsinaujinti, žvelgti optimistiškai, kuris geba regėti giliau ir toliau, pakilti dvasiniam skrydžiui; tai tikras profesionalas ir inteligentas, terapinius principus kuriantis ir patvirtinantis savo paties gyvenimu ir sugebėjimu gelbėti, mylėti, kurti ir tikėti, nepalikdamas sau teisės į nuovargį ir nusivylimą. Dvasingumo atmosfera yra tikroji jo darbo ir gyvenimo sritis. Jis yra jos vedlys, dažnai – jos atradėjas ir profesinio luomo garbės saugotojas.

A. Alekseičikas nuolat darbščiai gausina gėrio ir dvasingumo malonę, dosniai ją dalija, bet nesišvaisto. Jis gali taip neišsenkamai dosniai gyventi todėl, kad visada pasiryžęs ginti tiesą, trokšta dvasingumo ir širdies grynumo labiau nei visų kitų gėrybių. Šią dovaną išpuoselėti, man atrodo, jam pagelbėjo šeimos šaknys, meilė ir pagarba tėvui, ištikimybė savo pravoslaviškoms ištakoms. Jis gyvena ir tarnauja tai kultūrai, kurioje gailestingumas, aukojimasis ir bendrumas gelbėjo žmogų ir padėjo išlikti nepaisant išorinių žlugdančių kliūčių.

Pabandysiu apibrėžti, kaip suprantu pagrindinius ITG principus: gyvenimiškumą, terapiškumą ir intensyvumą.

Gyvenimiškutnas ir veiksmingumas Intensyviame Terapiniame Gyvenime kyla iš būtinybės pacientui suprasti savo vertybes ir pasirinkti savąjį gyvenimą.

Sveikata suprantama kaip būties jausmas, veiksmingas įsijungimas į gyvenimą, o liga – kaip pasirinkimo laisvės ir būties apribojimas.

Gyvenimo jausmas atsiranda ne savitaigos dėka, o per įsitraukimą ir pasinėrimą į gyvenimo tikrovę, per jausmų, veiksmų ir santykių tikrumą.

Pacientą reikia mokyti ne preparuoti savo jausmus ir pojūčius, plūduriuojant žodžių, racionalizavimo ir pasyvumo jūroje, o išgyventi ir priimti juos, ir paskui – „imtis darbo”, veikti, keisti ir perdirbinėti, rizikuoti, atjausti, tiesiog būti.

Terapeutui svarbu išsaugoti savo ryšį su dvasingumu, su kosminiais pradais, su amžinybe, gebėti jausti virpulį ir savąjį sukrėtimą atskleisti pacientui.

Reikia stimuliuoti paciento išgyvenimus ir veiksmus „čia ir dabar”. Tai įvyksta dėl gydomosios atmosferos: tikrų, nuoširdžių santykių, pagrįstų terapeuto įsitraukimu, suinteresuotumu ir nuoširdumu, jo asmenybės gyvybingumu. Be to, jam reikia mokėti parodyti savo konkretumą ir metaforiškumą, remtis paciento individualumu ir jo asmenybės visuma, skatinti jį atsiliepti, mėginti savo jėgas.

Nespecifinio gydomojo ryšio idėja pasirodė labai produktyvi ir konsultavimui, kur savotišku „modeliu” ar „vaistu” tampa visų pirma specialisto asmenybės jėga ir vientisumas, jo sugebėjimas užmegzti gyvybingą ir prasmingą santykį su klientu, o ne tik panaudoti žinias ar metodus. Čia prisimenu Mokytojo žodžius apie mūsų terapeutus, kad jų sugebėjimas siela atsiliepti į klientą „gali turėti kur kas didesnį gydomąjį poveikį, negu visapusiškos, ištobulintos, tikslios vakariečių kolegų metodikos” (A. Alekseičikas, „Kopimas į viršūnę”). Arba jo paties retorinis klausimas: „Mokyti bendrauti ar mylėti?”

ITG terapiškumas didėja, kai terapeutas sugeba pajusti pagarbą paciento virpuliui, subtiliai jį suprasti ir atjausti, kai turi drąsos atskleisti pacientui savo jausmus ir mintis.
Jeigu paties terapeuto būtis nėra autentiška, jeigu jis nėra atsidavęs pacientui, taip pat ir aukščiausioms žmogiškosioms vertybėms, terapiškumo vargu ar galima tikėtis. Šūkis „Klientas yra mūsų ponas”, Aleksandro Jefimovičiaus lengva ranka paleistas tarp konsultavimo profesionalų, atspindi tarnavimą kliento interesams neišsižadant moralės ir profesinės etikos principų. Toks tarnavimas nereiškia, kad konsultantas nekvestionuodamas priima kliento pageidavimus, jeigu šie prieštarauja jo dorovinėms ir profesinėms vertybėms.

Terapinis ryšys tampa gydomuoju, kai atsiranda „mes” jausmas. Prie jo artėjama per atjautą, pasitikėjimą, gebėjimą įsitikinti ir patikėti. Kaip sakė Aleksandras Jefimovičius, „stebuklai atsitinka, kai nesam po vieną ir Dievas yra tarp mūsų”.

„Mes” su pacientu – tai „lydėti” jį po jo pasaulį, sirgti ir keistis kartu su juo taip, kad jis tikėtų, jog mes kovojame „už” jį ir drauge su juo, o ne prieš jį. Be to, terapeutas privalo mokėti optimaliai sirgti ir pasveikti, tuo pasidalydamas su pacientais, o ne numirti ar išprotėti su kiekvienu jų.

Dvasingumo ir širdingumo terapiškumas ITG – visada pirmoje vietoje. „Mes” yra širdingumo esmė ir dvasingumo pamatas. Iš esmės dvasingumas ir širdingumas – tai dvi pusės tokio „mes”, kuriame yra tikėjimas, meilė ir pasitikėjimas.

Pateiksiu kai kurias Aleksandro Jefimovičiaus grupėse girdėtas replikas ir užuominas: „Širdingi žmonės dvasios ligomis neserga, jie kenčia, atjaučia ir gali iškentėti. Dvasiškai suserga gyvenantys aistromis”. „Dvasingumas yra išėjimas iš savęs pas kitus, dėl kitų.” „Mums (profesionalams) svarbu turėti dvasią guodėją. Tai išėjimas iš savo mažojo „aš” į didįjį, dvasiškąjį „aš”, išėjimas į Tėvą, į tokią būseną, kai galime tėviškai žvelgti į viską aplinkui.”

ITG intensyvumas kyla iš terapeuto sugebėjimo ne užglaistyti ir paaiškinti, o užaštrinti paciento vidinius prieštaringumus, kartais stiprinti jo nerimą net privedant iki absurdo, tuo pat metu palaikyti ir paciento poreikį keistis, ir jo tikėjimą turimais esmingais pradais ir jausmais – tikėjimu, meile, grožiu ir gėriu. Taip konfrontuodamas, terapeutas skatina pacientą mesti iššūkį neurozei, sukuria atradimų, prasiveržimų ir virpulio galimybę.

Tokių konfrontacijų rizika remiasi paciento išteklių žinojimu, pagarba jam ir tikėjimu juo. Konfrontacijos sumažina saugumo garantijas, todėl ypač svarbi galimybė gauti pagalbos iš kitų.

Pacientas pasineria į savo esmingus išgyvenimus ir patiria labai intensyvius jausmus; šis intensyvumas siejasi su atvirumu, teisingumu ir laisve, kurie priartina esmės suvokimą. Profesionalui svarbu kalbėti iš širdies, kad turėtų šansą būti išgirstas.

Intensyvumas neįmanomas be paprastumo, aiškumo ir daugiaplaniškumo. Terapeutas kalba ir daro tik tai, kas iš tiesų reikšminga, kas aktualu ir randa atgarsį grupės dalyvių sielose, sukelia tikrus jausmus ir poelgius.

Terapeuto sugebėjimas pasinerti į gyvenimiškų esmių pasaulį – gerumą, grožį, meilę, atminimą ir kultūrą – sukuria galimybę giliai suprasti ir beatodairiškai priimti paciento pasaulio dimensijų savitumą, jo kultūrinę ekologiją, nesusigundant primesti jam savus sprendimus. Visada prisiminsiu atvejį su viena Aleksandro Jefimovičiaus paciente savo ankstyvoje profesinėje jaunystėje; stebėjau jos pirmąjį susitikimą ir paskui pasiūliau jai pagalbą pagal maksimalią programą, tačiau Mokytojas, ramiai išklausęs mano projektus, paskyrė patį paprasčiausią palaikomąjį gydymą, pasakęs tik tiek: „O ką jinai paskui su visu tuo darys?”

Reikšmingi žodžiai, metaforos, aforizmai ir anekdotai įveda kontekstus, jungiančius tai, kas konkretu ir sakralu, kas individualu ir žmogiška. Gimsta kūrybiškas efektas, daugiabraunis, kupinas gelmės ir netikėtai iškylančių prasmių. „Naudingi buvo tie žodžiai, kuriuos su amžiumi geriau ne aiškinti, o bręsti kartu su jais Dievui, prisiminti jį” – kalbėjo vienas balandžio seminaro dalyvis. Sakyti trumpai ir romiai. Sakyti, jei nutylėti negalima. Sakyti pasimeldus.

Dažnai gijimas prasideda nuo humoro, nuo kreipimosi į paciento nepažeistą asmenybės dalį, jos kūrybinį pradą, į sugebėjimą „žybčioti” ir džiaugtis: „Kiekviename mūsų miega genijus, ir sulig kiekviena diena vis kiečiau”. Arba: „Neurotikas – tai tas, kuris žino, kad 2×2=4, bet labai tuo nepatenkintas”. Šitai suaktyvina asmenybinius išteklius geriau už bet kokį vaistą ar psichologinės technikos metodą.

Intensyvumas tampa gydantis, kai susikuria terapinė bendruomenė, kurioje vieno nario darbas giliai atsiliepia kitam ir sujungia paieškoms, kaip išsigelbėti visiems kartu. Terapeutas suteikia grupei galimybę kartu nueiti kelią, darbą su atskirų pacientų problemomis megzdamas į vientisą siužetą nuo dvasinės vaikystės ir jaunystės iki „vyresniojo aukso amžiaus”, laiko, kai apmąstome vertybes, prasmes, dvasingumą, gyvenimo rezultatus. Pasinerdami į bendrumą, kuriame individualūs ir kultūriniai skirtumai tampa bendra gėrybe, grupės dalyviai gali įgyti naujų dvasinių dimensijų ir nugyventi ne vieną gyvenimą, per „tu” atrasdami naujas „aš” ribas.

Dar viena bendrumo dimensija atsiveria ITG per biblioterapija -tai pasinėrimas į mūsų kultūrinę istorinę atmintį, bendros kalbos įgijimas.

Bendruomeniškumas realiai įsikūnija Aleksandro Jefimovičiaus balandžio seminaruose, kur tarnavimas profesionalumui ir žmoniškumui vyksta per tarnavimą savo kolegoms, pacientams ir mokiniams, kur viskas „vyksta” ir kartu su „kitais – draugais”, ir dėl jų; kelias į bendrą išsigelbėjimą veda per bendrą kūrybą ir bendrą kančią. Tuomet tampa galima „būtis-drauge”, kurioje – amžinybė.

Sėkmingai terapijai reikalingas pozityvus, prasmingas darbo vaizdinys. Svarbu, kad terapeutas turėtų savą pasaulio vaizdą, sugebėtų suvokti jo įvairovę, jo sandarą, tvarką, jungiančią gyvenimą ir mirtį, gėrį ir blogį, ligą ir sveikatą.

Be konkretaus įsivaizdavimo, nuo ko gi reikėtų gydyti (pavyzdžiui, nuo „profesorystės, puikybės ar tuščiažodžiavimo”), kurlink ir kaip reikėtų žengti, kaip dirbti su skausmu – be viso šito pastangos padėti bus bergždžios. Tikroje vientisoje psichoterapijoje skausmas ir meilė yra neišskiriami. Aleksandras Jefimovičius ir žodžiu, ir darbais įrodė, kad išaugusį pravoslavybės vertybių kultūroje arba tikintį žmogų skausmas ir kančia gali vesti prie atjautos, teikti gyvenimiškos galios ir išminties, būti „meilės matu”. „Skausmas psichoterapijoje yra palaimingas skausmas. Įspėjantis, stiprinantis, stimuliuojantis, sutelkiantis, gydantis…” „Tačiau dar labiau mūsų darbe reikalingos teigiamos idėjos ir patirtis… Kalbant „abstrakčiau” – meilė, pirmiausia sau, savam, artimam…” (A. Alekseičikas, „Kopimas į viršūnę”).

Aleksandras Jefimovičius kalbėjo apie beprasmiškos kančios pavojingumą ir žlugdančią jėgą; versdamas ją sąmoninga kančia, kurią stiprina tikėjimas ir meilė, pagelbėdavo savo pacientams sutvirtinti dvasią, sugrįžti į gyvenimą. Mintys apie kančios išganingumą sielos augimui būdingos rusų dvasinei tradicijai (Tolstojus, Dostojevskis, IIjinas, Šestovas). „Mano skausmas – mano turtas”, – vieno balandžio seminaro dalyvio žodžiai visam laikui išliko atmintyje kaip apsauga nuo skuboto, bergždžio įsikišimo.

Pateiksiu Aleksandro Jefimovičiaus išsakytas įvairių metų grupėse mintis, man padėjusias ieškoti prasminių darbo ir gyvenimo orientyrų.

Apie nerimą ir ligą

Nerimo ir ligos esmė yra meilės nepakankamumas ir palaimos netektis. Mes sergame, nes esam nuodėmingi, užmiršome Dievą, praradome pasitikėjimą pasauliu ir ryšį su visuma.

Sergate? Susitaikykite, ir viskas praeis.

Liga gali būti ir bausmė, kaina už nuodėmingumą, ir išganymas.

Gerai yra truputį pasiligoti ir suprasti, kam mums siunčiama liga. Ir priimant savą silpnumą nusikratyti tuščiagarbiškumo, ateiti prie išminties ir susitaikymo.

Ligos nauda – susidaro imunitetas, paskui lengviau išmokti susidoroti su didesniais sunkumais.

Apie sveikatą ir gyvenimą

Sveikata – tai prisiimta atsakomybė už save patį. Sveikata – tai kūno, sielos ir dvasios taikus sambūvis, būties pilnatvė.

Sveikata – tai gebėjimas atsinaujinti, prisikelti naujam gyvenimui. Sveikata gali būti ir gėris, ir pagunda.

Sveikata – kaip ir gyvenimas: tai ne būsena, o procesas. Panašu, kaip važiuoti dviračiu – pusiausvyrai išlaikyti reikalingas tam tikras greitis.

Apie gydymą

Gydymas – tai būti drauge su pacientu atjaučiant jį, susitaikius ir su pasiaukojimu jam tarnaujant. Geriausias kelias pasveikti – per bendrą susitaikymą.

Kelias į gydymą – per sąveiką, per bendrą išgyvenimą, kai mumyse atmiršta visa, kas bloga ir nereikalinga.

Jei pas tave, kaip pasakoje, ateina žmonės prašyti proto, meilės ar drąsos – juk visa tai jie jau turi, tereikia jiems padėti tuo patikėti.

Apie širdingumą

Siela – tai „mes”, tai, kas sujungia žmogų į vieningą visumą.

Vaizdžiai kalbant – tai namas, šiame name mama, tai – šeima. Namas be vienijančio prado – tai bendrabutis.

Kai mūsų būtyje atsiranda širdingumo elementas, mūsų būsena pakinta, tampa vientisesnė, priartėja prie amžinybės.

Širdingumas – tai toks vientisumas, kai gyvename su Dievo atvaizdu ir prigimtimi, ir tada visuma smarkiai viršija dalių sumą.

Širdingumas pasiekiamas per kančią. Tai palaima, kuri mums dovanota. Į ją neįsiveržiama.

Būna širdingumas ne motiniškas, o ašaringas, gailus – „bobiškas”.

Apie dvasingumą

Dvasios esmė yra tai, kas mus jungia su kitais į „mes”, o mūsų viduje – su Dievo atvaizdu ir prigimtimi.

Dvasingumas nėra materializuojama substancija, tačiau ji gali būti praktiška.

Rinktis reikia tuos, su kuriais tampame dvasingesni. Apie tikėjimą

Praktiškas tikėjimo apibrėžimas – priimti tai, ką tvirtina kitas žmogus, kartu priimant save, sugebantį atskirti tiesą nuo melo.

Tikėjimas – darbais ir atpildu.

Tikėjimas konkretus – realiu žmogumi ir savim.

Tikėti žmogaus esme – kokį jį sumanė Dievas ir neįgyvendino tėvai.

Pasitikėti artimaisiais ir protėviais. Menkai pasitiki – menkai myli. Tikėti gerai, bet dar geriau būti ištikimam.

Tikintysis: „Pamatysiu, kai patikėsiu”, netikintysis: „Patikėsiu, kai pamatysiu”.

Klausimas „Kas tai yra Dievas?” – veikiau prietaras, o štai „Kas yra Dievas?” – kelias į tikėjimą.

Apie meilę

Būti greta, žiūrėti viena kryptimi. Meilė gali pakeisti žmogų, būti ta esme, ant kurios laikosi gyvenimas. Be tokios meilės – viskas bergždžia.

Meilė – vienas dvasingumo pagrindų. Tai poreikis kurti gėrį, jausti vienovę atiduodant save.

Jei norime patikrinti, ar santykiai kalba apie amžinus dalykus, reikia įsivaizduoti, ar įsimylėjėliai eina į bažnyčią, ar iš jos.

Meilė gali būti amžina, bet kartu apibrėžta, su aiškiomis ribomis ir konkretybe.

Meilė pacientui, kaip ir gerumas jam, neturi būti besaikis, jį atsveria reiklumas, žadinantis sąžinės balsą.

Apie nuodėmę

Visų nuodėmių šaknis – netikėjimas.

Nuodėmė – tai atsiribojimas nuo dvasingumo ir dorybių neigimas – nemeilė, neviltis, netikėjimas…

Apie nuolankumą, romumą ir paprastumą

Esminga būtis – nuolankiai gyventi su pasaulio esmėmis. Romumo dorybė – sutramdyti savąjį „bujojimą”. Pamišėliai, keistuoliai, skurdūs dvasia – arčiau paprastumo ir Dievo.

Paprastas žmogus – ne primityvus, o tiesus, susikaupęs tiesai ir teisumui.

Apie vaikystę ir stebuklą

Maža mergaitė prašo kūdikio, savo broliuko: „Mažyli, papasakok man, koks jis, Dievas, nes aš jau imu primiršti…” Vaikystė – tai laiminga terapinė būsena. Būti suaugusiems, bet elgtis kaip vaikams.

Pakilti iki vaikystės, atradus savyje savo tėvą ir motiną. Sugrįžta vaikystė ir pasididžiavimas savo tėvais… Ir palaima.

Apie skurdumą ir menkystę

„Kartais Dievas atima žmogui kojas, kad duotų jam sparnus” – ir iš karto atmintyje iškyla nušvitęs šiuos žodžius skaitančio žmogaus veidas vežimėlyje.
Seneliai gali tapti ir mūsų vertybe, ir mūsų dorumu.

Grupėje: menkos širdies ir sielos pacientę Aleksandras veda per elgetos įvaizdį, kad ji patirtų dvasios skurdą.

Apie maldą

Malda – tai pokalbis su Dievu, kuriame skamba ne tiek prašymai, kiek padėka.

„Jūs trys, mes trys, Viešpatie, pasigailėk visų”, – tai apie išganymo prašančios Valaamo vienuolių maldos paprastumą.

„Viešpatie, duok man jėgų kantriai iškentėti ligą. Duok man proto suprasti, ką aš turiu daryti, ir išminties, kad atsisakyčiau to, ko įvykdyti neįmanoma”.

Apie dėkingumą

Dėkingumas – tai gėrio dovanojimas, gebėjimas pasidalyti gėriu nesiperšant ir nedvejojant.

Dėkingumas – poreikis pripažinti, kad tu nesi pagrindinis gėrio šaltinis, ir atlyginti už gėrį kitiems.

Dažniausiai pasveiksta dėkingi pacientai.

Apie pinigus

Pinigai – gyvenimo, meilės, atminties, atjautos, orumo kaina. Pinigai, būdami konkretūs, leidžia pamatuoti tai, kas sunkiai apčiuopiama.

Apie gyvenimą ir mirtį

Jei turi dėl ko numirti, tuomet turi ir dėl ko gyventi. Čia – tik dalis rezultatų, surinktų ieškant savų kelių dvasingumo link.

Svarbiausia dovana šiame kelyje man tapo tai, kaip Aleksandras Jefimovičius aiškino vaikystės ir palaimos stebuklo pravoslaviškąjį kontekstą.

Pavyko atrasti, kad pagrindiniai stebuklai gyvenime yra ne pasaulio siurprizai ar mistinės intervencijos, o savi praregėjimai, nušvitimas ir įkvėpimas.

Ieškodama atsakymų į klausimus, „kur” ir „kaip” eiti iš gyvenimo aklaviečių, ITG radau sau veiksmingiausius kelius į vientisumą ir dvasingumą:

• per vaikystę, paprastumą, grožį, laisvę, kūrybą, atradimų džiaugsmą;
• per širdingumą, meilę, motinystę, draugystę, bendruomeniškumą;
• per palaimą ir dorybes – rūpinimąsi, gailestingumą, atjautą;
• per atleidimą, atsisveikinimą, maldą, atgailą ir susitaikymą;
• per tikėjimo, vilties, perspektyvos stiprinimą;
• per pasinėrimą į kultūrą, atmintį ir darbą.

Daugelis šių kelių padeda man pačiai ir mano artimiesiems ir kartais tampa išganymu egzistencinio konsultavimo klientams.

APIE ŠIUOLAIKINĮ ITG

Dabartinio ITG esmė man regisi kaip terapija dvasingumu ir vientisumu, ir jo vieta psichoterapijos erdvėje, atrodo, labiausiai atitinka integruotą egzistencinę ir humanistinę paradigmą.

ITG kertinis akmuo, ypač pastaruosius 15 metų, yra atsigręžimas į gydantį dvasingumą, sakralumą, ypač į pravoslavybės vertybes ir įvaizdžius, į kultūros ir istorijos atmintį.

Kitu, labiau žemišku ITG principu tapo vientisumo kaip dvasios, sielos ir kūno vienybės idėja, taip pat dėmesys žmogaus gebėjimui visu savimi, visa siela pasinerti į dabartį, naujai išgyvenant ir permąstant savo patirtį.

Ne mažiau svarbus yra ir rėmimasis grupės visuma: pacientai geba kartu veikti, kartu išgyventi ir keistis, kitiems įsijungiant į asmenišką patyrimą, ir šis „mes” leidžia artėti sveikesnio „aš” link, drąsos gyventi link.

Vientisumo idėja taip pat pasireiškia naudojamų priemonių ir te¬rapeuto stiliaus ekologiškumu: jie turi atitikti kliento individualybę ir gyvenimą, taip pat socialinę kultūrinę aplinką ir istorinę atmintį.

Pabrėždama idėją apie kultūrinio ir sakralinio konteksto reikšmę renkantis dabartinio ITG metodus, noriu priminti Aleksandro Jefimovičiaus metaforą apie čechovišką tarantasą, ilgą kelioninį vežimą, kuris gimtojoje rusiškoje dirvoje išauga iš ienos ir kuris labiau tinka vietiniams duobėtiems keliams negu užsieninis limuzinas, yra praktiškesnis ir derantis, kitaip tariant, yra kultūriškai ekologiškas.

Aleksandras Jefimovičius jau daugelį metų pabrėžia, kad mūsų (slaviška-europinė-azijinė) psichoterapijos dirva – tai didžiulis mūsų pranašumas ir efektyvumo šaltinis: spontaniškumas, vientisumas, gilumas, širdingumas, dvasingumas ir tikrasis kolektyviškumas. Tačiau jis kalbėjo ir apie tai, kad, deja, mes nemokame naudotis šiais pranašumais ir „fatališkai neįvertiname… asmenybės unikalumo, jos „dirvos”, „kultūros”.

APIE TERAPEUTO VAIDMENĮ ITG

Kalbant apie terapeuto vaidmenį ITG, galima priminti tiesą, skirtą gydytojams ir dažnai cituojamą Aleksandro Jefimovičiaus: „Išsigy-dyk pats, ir aplink tave bus išganyti tūkstančiai”. Jį patį ir pažįstame kaip tokį perteikiamų vertybių nešėją ir tam tikrą „modelį” grupės dalyviams.

Vienas jo profesionalių motto ir darbo orientyrų: „Užteks kalbėti, rodykite”, ir šitai jis taiko pirmiausia sau.

Kaip rodo ITG praktika, išvesti į dvasingumą ir vientisumą gali tiktai brandus žmogus, kurio tikėjimas, vertybės, išgyvenimai ir darbai sudaro neprieštaringą vienovę, kuris, siekdamas vientisumo, profesionalumo ir inteligentiškumo, nevengia darbo ir kančios. Terapija veiksminga tik tuomet, kai sielos ir dvasios prasmės terapeutui tampa esminiais profesinio ir privataus gyvenimo orientyrais.

Priešingu atveju, kai mėgdžiojamą, kai reikalo imasi diletantas ar fariziejus, sugriaunama pati metodo esmė, viskas virsta farsu, karikatūra ir velniava. Tokios „terapijos” rezultatai gali būti labai pragaištingi.

Būdamas terapeutas, Aleksandras Jefimovičius pats grupėje gyvena intensyviai ir terapiškai, veiksmingai įsijungdamas ir kreipdamas grupės gyvenimą į esmingus įvykius ir išgyvenimus, kartais imdamasis dalyvius provokuojančio vaidmens, kurdamas jiems išmėginimus. Kartu jam artimos visos dalyvių dvasinės dimensijos, jis atjaučia juos ir asmeniškai atsiliepia į jų patyrimą.

Mano pažinties su ITG pirmąjį dešimtmetį grupėse specialistams dominavo tokios temos – atgaila, nuodėmingumas, moraliniai, etiniai ir profesiniai idealai, o terapeutas savo stiliumi teigė Dievo vaizdinį -nepasiekiamo, nors ir teisingo, krikščioniškojo ar net baudžiančio ir bauginančio judėjų dievo. Aleksandrui Jefimovičiui buvo ypač svarbu, kad mes, išdrįsę vadintis konsultantais ir terapeutais, sugebėtume būti orūs, žmogiški ir ištvermingi žmonės, todėl jis įvairiais būdais išbandydavo mūsų tikrumą.

Grupėse su pacientais pro jo išorinį griežtumą visada švietė rūpestis ir gerumas, ligoniams jis greičiau buvo išmintingas ir globojantis mokytojas, vedlys sielos ir kūno išganymo link.

Per keletą pastarųjų metų Meistro darbo stilius tapo gerokai šiltesnis, labai asmeniškas, nuoširdus, dvasiškai gilus, kviečiantis bendradarbiauti, o grupių temos vis dažniau skiriamos būties vertėms – tikėjimui, romumui, dorybei, meilei. Patirtis, kaip likti ištikimam savoms vertybėms, puoselėti gėrį ir meilę artimiesiems be „perlenkimo”, pasirengimas visuomet išlikti pačiu savimi -tai taip pat terapeuto asmenybės dovanos.

Ir jeigu prieš 20 metų, svarstant apie Aleksandro vidinį amžių, būdavo minimos ribos tarp 15 ir 70, tai dabar matyti, kad jis savo dvasinėje erdvėje geba aprėpti amžinybę; tą erdvę dar labiau plečia dėkingai priimami pacientų likimai ir savo šeimos, kultūros ir pravoslavybės šaknys.

Toks įsitraukimas visa asmenybe ir pacientų priėmimas, rėmimasis giliu įsijautimu ir supratimu, terapeuto darbo nuoširdumas leidžia šį stilių statyti į vieną gretą su geriausiomis Rogerso humanistinės terapijos tradicijomis, nepaisant autoritariškumo skirtumų.

ITG metodologinėse nuostatose galima įžvelgti kai kurių panašumų su dvasinga geštalto terapija:

• jas suartina vientisumo, rizikos, pasinėrimo į tikrovę, į „čia ir dabar”, neišvengiamo prasiveržimo į tikrąją savo esmę, savastį idėjos;
• terapijos metodai panašūs savo konkretumu ir veiksmingumu (nusakyti procentais savo išgyvenimus, pinigais – savo požiūrį į konkretų žmogų);
• individualumas („Už ką Jūs joms, kiekvienai atskirai, atleidote…”), rėmimasis subtiliu pastabumu, prisiderinimas prie kito žmogaus;
• kūrybiškai ir nestandartiškai reiškiami jausmai ir santykiai. ITG skiriasi nuo geštalto terapijos daugiausia savo turiniu:
• asmenybės esmės ir dvasinės sveikatos supratimu, kuris remiasi dvasingumu, gilumu ir struktūruotomis vertybėmis;
• asmeniniu, giliai žmogišku terapinio ryšio pobūdžiu;
• profesiniu ekologiškumu, remiantis paciento šaknų kultūrine ir sakraline specifika, jo gimtosios kalbos prasminiais pagrindais;
• pravoslavų moralės ir etikos laikymusi;
• elgesio metaforiškumu ir tekstų daugiaprasmiškumu.

ITG turinio aspektai ir filosofiniai pagrindai neabejotinai leidžia jį priskirti egzistencinei humanistinei ir dvasinei tradicijai, o jo terapinių technologijų ypatumai, jų improvizacinis, ryškiai individualus pobūdis, asmeninių, kultūrinių ir dvasinių kontekstų daugiaplaniškumas padaro jį meno kūriniu, atspindinčiu jo kūrėjo – Meistro – esminius ir nepakartojamus ypatumus.

Dirbti pagal ITG vertybių dimensijas reiškia būti integraliam, dvasingam, kultūriškai ekologiškam, turinčiam aiškią gyvenimo prasmių ir vertybių struktūrą, taip pat gebėjimą būti žmogiškam ir tikram. Be asmeninės brandos, žmogiškumo, individualaus nepakartojamo stiliaus ir kultūrinės erudicijos ITG neįmanomas. Esminė ITG dimensija yra terapeuto gebėjimas užmegzti gilų ir gydomąjį žmogišką ryšį, per kančias pasiekta gyvenimo patirtis ir humaniškumas, taip pat gebėjimas bendrai veikti, bendrai kurti, tarnauti pacientui ir dvasingumui.

ITG idėjų toesnį kelią sau regiu kaip kultūrinės ekologijos idėjų plėtrą dirbant su profesionaliais terapeutais ir konsultantais.

Pasiremdama Aleksandro Jefimovičiaus idėja, kad „terapija privalo derintis su imunine sistema”, matau ją pasuktą ne tik į klientus, bet ir į specialisto pusę: parenkami metodai, stilius, prasminiai akcentai ir sveikimo keliai turi atitikti ir paciento, ir terapeuto kultūrinę ekologiją, visų terapijos dalyvių gyvenimo esmę, stiprinti jų darną ir rezultatų gyvybingumą.

ITG praktika rodo, kad terapijos procesas ir rezultatas nebus atmestas kaip svetimkūnis tiktai tokiu atveju, jei visi proceso dalyviai terapiją suvoks „būti, o ne daryti” prasme. Todėl ruošiant konsultantus, lygiai kaip ir terapeutus, svarbu ne tik profesinis rengimas, bet ir bendras kultūros lygis, padedantis geriau suprasti savo sakralines ir istorines šaknis, matyti prasmes, aiškiai formuluoti pasaulėžiūrą ir tikslus.

Šiuos kultūrinės ekologijos aspektus bandau plėtoti ir į juos atsižvelgti, ruošdama egzistencinius konsultantus, teikdama supervizijas.

Savojo kitoniškumo, atsigręžimo į šeimos, sakralines šaknis ir kultūrinę istorinę atmintį temas esu siūliusi psichoterapeutų profesinio ugdymo grupėse įvairiuose Rusijos multikultūriniuose regionuose, ir šie aspektai kėlė didelį susidomėjimą.

Estijos kontekste ypač aktualiomis tapo idėjos apie darbą su kultūrine atmintimi ir tapatybe, tautinių ir kalbinių barjerų įveikimas bei kultūrinio savitumo jausmo stiprinimas.

Toliau siekiu adaptuoti terapinius ITG principus egzistencinio konsultavimo darbe, kur svarbiausi yra kliento dvasinės raidos ištekliai ir būties orientyrai.

Atsižvelgiant į Estijos tradicijas ir pagoniškojo bei protestantiškojo mentaliteto ypatybes, pasirodė reikalinga ITG vertybių ir stiliaus akcentus perkelti į didesnę individo atsakomybę, kūrybą, bendradarbiavimą su klientu, pagarbą jo racionalizmui ir privatumui. Kadangi dažniau dirbu ne su pacientais, bet su klientais, kurie orientuojasi į socialinę sėkmę, stengiuosi „be būtino reikalo” nenaudoti religijos vaizdinių, o remtis vertybėmis.

Idėjas apie vaikystės, stebuklo ir metaforų vertingumą toliau plėtoju kūrybinėse meno terapijos grupėse – ir rengdama specialistus, ir dirbdama su klientų egzistencinėmis problemomis.