Pagal
Autorius: Dainius Razauskas

Neįkainojamas turtas

Neįkainojamas turtas

Kalbėti svetimais žodžiais, vadi¬nas, mąstyti svetimomis mintimis, atsiduoti svetimai galvosenai, svetimai pasaulėžiūrai ir, iš esmės, svetimai valiai. Jeigu mūsų įvertinimus, sprendimus ir galiausiai poelgius per aklai išpažįstamą primestą pasaulėžiūrą tvarko svetima valia, tai mes nė negyvename savo gyvenimo, bet esame tarsi svetimo kūno ląstelės, svetimų tikslų priemonės, būtent vergai. Žmogaus vergystė ar laisvė visuomet atsispindi jo kalboje, ir pagal žmogaus kalbą visuomet įmanoma atsekti, kam jis vergauja arba nusilenkia. Apie tai galima spręsti iš tam tikrų kertinių sąvokų, be kurių žmogus nebeįstengia reikšti savo min¬čių, apskritai galvoti, suvokti pasaulio anei susivokti pats, kurių nepajėgia išversti, išskaidyti, išvesti iš kitų, o į kurias tik visu svoriu remiasi. Tokios sąvokos, jeigu jos nėra gyvo pažinimo vaisius ir nėra užaugusios iš savosios kalbos, tampa vergijos pasaitėliais, nematomais latakais, kuriais slapta nuteka svetur mūsų dvasia ir gyvybės galios.

Kiekvienas „tarptautinis žodis“ tad – pasivergimo, priklausomybės, pavaldumo tai „tarptautai“ prisipažinimas. Dauguma vadinamųjų tarptautinių žodžių turi lietuviškus atitikmenis, didelė dalis yra netgi bendrašakniai, bendrakilmiai su atitinkamais ar panašiais lietu¬viškais žodžiais, ir jeigu vis dėlto mes bevelijame kalbėti svetima kalba, tat rodo ne ką kita, o patį paprasčiausią vergiškumą, nepasitikėjimą nuosavomis mintimis, savo galva. Ištaręs svetimą žodį neva užsitikrini, prisiskiri jame iš anksto jau glūdinčią reikšmę, vertę, ir nebereikia tos reikšmės bei vertės žodžiui suteikti iš savęs, iš savo asmeniško patyrimo, nebereikia būti savimi. Tai ir yra vergo laikysena: tykojimas vogčia prisiskirti sau gatava, nustverti svetima, prisiplakti prie to, kas iš anksto reikš¬minga ir todėl vertinga. Gi laisvas žmogus reikšmių ir, vadinas, verčių šaltinio ieško savyje, savo išgyveni¬muose, apmąstymuose bei pažinime, todėl, užuot be atvangos naršęs, šniukštinėjęs ir griebęs, įgyja galią duoti. Laisvas žmogus ne siekia susireikšminti svetima sąskaita, šitaip sykiu pasivergdamas, bet pats teikia savo betarpiškos aplinkos daiktams reikšmes.

Daugiau Daugiau
Lingvistinė beprotybė ir šventoji kalba

Lingvistinė beprotybė ir šventoji kalba

Mano galva, Lietuvoje seniai pribrendo viena labai kebli, tačiau ir labai reikšminga tema, kurią čia ir mėginsiu apibrėžti bei išryškinti. Dingstimi galėtų būti, pavyzdžiui, kai kurie Algirdo Patacko bei Aleksandro Žarskaus pastebėjimai. Štai kad ir mažne kiekviename autorių darbe minima „priebalsių inversija, virsmas šaknyje (vadinamasis veidrodinis simetrijos dėsnis), santykis ‘dieviška – žmogiška’ (Diev-as : veid-as /…/) bei šio santykio variantai: ‘čia – anapus’ (mir-ti : rim-ti; gim¬-ti : mig-ti); ‘erdvė – platuma’ (talp-us : plat-us); ‘vertikalus – horizontalus’ (gyl-is : lyg-is) ir t. t.“ (1; 28). Imkime vieną iš minėtų pavyzdžių. Autoriai tvirtina, jog žmo¬gaus „gimties virsmas vyksta pagal /…/ veidrodinio at¬spindžio dėsnį: gim-ti – mig-ti. Siela, vilkdamasi žemiškuoju rūbu – kūnu, tarsi įminga“ (2; 41). Šit ir Gintaras Beresnevičius rašo, jog laidotuvėse „kartais į kapą de¬damas veidrodis – V. Ivanovas šį paprotį aiškina kaip ano pasaulio „veidrodiškumo“ šifrą /…/. Egipte buvo ma¬noma, jog mirusiajam gresiąs pavojus vaikščioti aukš¬tyn kojomis arba atbulomis: ano pasaulio gyventojus vaizduojančios figūros buvo vaizduojamos apsigręžu¬sios, tekstai /…/ skaitomi atvirkščiai /…/. Atvirkščiai skai¬tomi ir kai kurie lietuvių užkeikimai. Velnią galima prisi¬šaukti kalbant maldą nuo galo /…/. Tokią pačią „veidrodinę“ simetriją, galiojančią anapus, mini ir lietuvių pa¬sakos“ (3; 166). Kaip matome, ir su anuo pasauliu su¬siję ar jį menantys tekstai skaitomi atvirkš¬čiai. Mūsų atveju žodžio šaknis kaip tik ir būtų toks „minimalus“, taip sakant, atvirkščiai skaitomas tekstas. Todėl tai, kas dvasiniu ar dvasinio pasaulio požiūriu yra rim-tis, šiame pasaulyje atrodo kaip mir-tis; ir tai, ką mes apibūdiname veiksmažodžiu gim-ti, ano, arba dva¬sinio, pasaulio požiūriu reiškia mig-ti, t. y. iš grynos dvasinės būties leistis į šio margo pasaulio sapną. Pasak Patacko ir Žarskaus, „’gimti’ reiškia ‘migti’ dvasiniam gyvenimui“ (2; 81).

Daugiau Daugiau
Krosnis: mitinio vaizdyno apžvalga

Krosnis: mitinio vaizdyno apžvalga

Krosnis, kaip viena iš ugniavietės atmainų, kartu su židiniu ir aukuru, yra kosmologinis „pasaulio centro” įvaizdis. Antai istorinis krosnies pirmtakas židinys iki šiol yra ne tik ‘iš akmenų sukrauta ugniavietė’, bet ir ‘vidurys, centras’.

Krosnis, beje, irgi pirmiausia buvo kraunama iš akmenų, tai liudija ir pats jos pavadinimas, nes žodis krosnis lietuvių kalboje iki šio reiškia ir paprasčiausiai ‘akmenų krūvą’, kaip ir jo paralelinė lytis krūsnis, vienos šaknies su žodžiais krūva bei krauti.

Kaip akmenų krūva, senoji krosnis irgi yra „pasaulio centro” įvaizdis ir mena kosmologinį „pasaulio kalną”. O kadangi tai „kalnas”, kuriame dega ugnis, tai jis yra būtent ugnikalnis. Ir iš tikrųjų, tautų, gyvenančių netoli ugnikalnių, mitologijose šie neretai prilyginami ugniakurams, kurenamiems požemio dvasių, „velnių”. Be to, ugnikalniai laikomi angomis į mirusiųjų pasaulį, ir į jų kraterius netgi būdavo metami numirėliai.

Lietuvių mitologijoje kalnuose irgi gyvena velniai, o skylė kalne – būdingas ir itin paplitęs angos į požeminį pasaulį, ar stačiai į pragarą, įvaizdis. Ir nors lietuviai nuo seno gyvena toli nuo ugnikalnių, mūsų velniai kalno viduje irgi kartais kūrena ugnį. Mat su ugnimi tiesiogiai susijęs yra pragaras – vienas iš šio žodžio aiškinimų jį net kilme sieja su žodžiais garas, gora ‘garai, smalkės’, goruoti ‘būti raudonam iš karščio’, rusų угар ‘smalkės’, гореть ‘degti’, горн ‘žaizdras’ ir kt. (sąskambio teisėmis plg. kitos kilmės rusų гора ‘kalnas’). Taigi kalno viduje velnių kūrenama ugnis – archetipinis, nuo gamtinės patirties nepriklausomas įvaizdis.

Daugiau Daugiau
Gyvybės medis

Gyvybės medis

I. Lingvistinė antropologinė interpretacija

Karlo Gustavo Jungo žodžiais tariant, „mums at¬rodo, kad mūsų mintys, žinoma, yra galvoje, tačiau kal-bėdami apie jausmus jau nebesame tuo tikri – jausmai, regis, priklauso širdies sričiai”.1 Savo ruožtu lietuvių kalboje galva yra ne tik atitinkama ‘I. kūno dalis’, bet ir ‘3. protas, išmanymas, mintis’ (LKZ III 76, 78). Iš čia ir veiksmažodis galvoti’ ‘I. manyti, protauti, svarstyti’ (LKZ III 87), žymintis būtent „galvos funkciją”. Taip pat šir¬dis yra ne tik ‘1. centrinis kraujo apytakos organas, esan¬tis kairėje krūtinės pusėje’, bet ir ‘2. šis organas kaip žmogaus jausmų, nusiteikimų simbolis, išgyvenimų cen¬tras /…/’ (LKŽ XIV 850, 854). Atitinkamai veiksmažodis širdintis reiškia ‘2. jaudintis, sielotis’ (LKZXIV 850). Ir pan. Šiaip jau savaime įdomu atkreipti dėmesį į gana iškalbingą tokių psichologinių pastebėjimų sutapimą su vidinėmis (lietuvių) kalbos užuominomis, nejučia liu¬dijantį joje „įrašytą” slypint archajišką, nūn didžia da¬limi nesąmoningą atitinkamais simboliais paremtą pa¬žiūrų sistemą, tačiau tai atskira, itin plati ir gili tema, kurią pavieniais pavyzdžiais galima nebent apmesti.

Daugiau Daugiau
Paukštis lietuvių dvasinėje tradicijoje

Paukštis lietuvių dvasinėje tradicijoje

Paukštis lietuvių dvasinėje tradicijoje
(Pranešimas skaitytas LHPA 2012 m. Kauno konferencijoje „Žmogaus ir gyvūnų ryšio fenomenologija”)

Pradžia

Šiuolaikinės kognityvinės lingvistikos jau įrodyta, jog konkrečios reikšmės žodžiai – išorinio, fizinio pasaulio daiktų, juslinių patyrimų, kūno judesių ir t.t. pavadinimai – kalboje nuolat yra linkę virsti abstraktesnių sąvokų metaforomis, savo ruožtu bene visos žmogaus abstrakčios sąvokos, juolab kalbančios apie vidinį, psichinį, dvasios pasaulį, yra (akivaizdžios arba užmirštos) metaforos 1. Tai ir ne nuostabu: juk vidiniame, dvasios pasaulyje nėra į ką tiesiog besti pirštu ir parodyti, todėl tenka eiti aplinkiniu keliu – kalbėti per aiškiai matomų, lengvai pirštu parodomų dalykų analogijas.

Metafora yra ir pati dvasios sąvoka. Lietuvių daiktavardis dvasia pirmiausia reiškia „kvėpavimas, atsikvėpimas; iškvepiamas ir įkvepiamas oras“ ir tik paskui „vidinis psichinis žmogaus pasaulis, jo sąmonė, protavimas“ ir pan., o tos pat šaknies veiksmažodis dvasuoti, kaip ir dvėsuoti – tiesiog „(sunkiai) kvėpuoti, alsuoti“. Tos pat šaknies dvėsti „gaišti, stipti“ iš esmės reiškia „išleisti dvasią, iš-kvėpti“, ir priešingai: į-kvėpti, pažodžiui „įtraukti į plaučius oro“, įgyja reikšmę „sužadinti jausmą, protą, norą“, įkvėpti dvasią – „suteikti gyvybę, gyvą padaryti“, iš čia ir į-kvėpimas kaip gyvybinių jėgų antplūdis bei dvasios pakilimas 2. Panašiai kitose kalbose: štai lotynų spiritus „dvasia“ konkrečiai yra tiesiog „oras“ ir „kvėpavimas, įkvėpimas, atodūsis“, iš veiksmažodžio spirare „pūsti, kvėpti, kvėpuoti“, iš čia ir in-spiratio „įkvėpimas“; rusų дух „dvasia“ remiasi veiksmažodžiu в-дохнуть „į-kvėpti“, вы-дохнуть „iš-kvėpti“, čia ir с-дохнуть „pa-dvėsti“, ir в-дохновение „į-kvėpimas“, ir vėlgi воз-дух „oras“. Nes oras yra kaip tik tai, kuo mes kvėpuojame, taigi sudaro mūsų „dvasią“.

Daugiau Daugiau