LHPA

Hierofanija čia bus suprantama pagal M. Eliadės terminologiją – tai šventybės apsireiškimas gamtos objektuose, daiktuose, asmenyse. Tai reikštų, kad hierofanija yra maždaug šventybės įsidaiktinimas, įsidabartinimas. Objektai gali būti labai skirtingi, tačiau juos sieja pačios šventybės apsireiškimas.

Žinoma, mes iš karto galime tarti, kad hierofanijos – tai kultui skirtos arba šventosios giraitės, kurios baltų teritorijose žinomos nuo seniausių laikų, šventoji ugnis, kalvos, atmosferiniai reiškiniai etc. Vis dėlto kiek tos hierofanijos siekia; kiek, sakykime, gali „nusileisti”? Kaip minėta, hierofanijos gali būti ir daiktai, ir gamtos objektai, jos gali slypėti ir įvaizdžiuose, mituose, ritualuose ir t. t., ir pan. Siūlyčiau atlikti labai nedidelę judesių apyskaitą, būtent lietuvių ir iš dalies prūsų aukojimo ritualų judesių fenomenologiją. Taigi mūsų dėmesys kryps į smulkiausius ritualo elementus, aukotojo judesius, aukojamo objekto dislokavimą ar deformacijos būdus ir į paties aukotojo laikyseną.

Taigi mūsų objektas – dievų įsiterpimas į pasaulį per aukotojo judesius ir dievų įsidabartinimas judesių hierofanijose.

Daugiau Daugiau

Dabartinė viešoji erdvė nukvakina maloniai nepastebimai. Masių kultūra peni per visus pojūčių ir refleksų kanalus, televizinius, bet nebūtinai. Viskas prinešama prie pat burnos, akių, sąmonės ir pasąmonės. Gražu žiūrėti. Sielos dalykai irgi nepamirštami – ji irgi gauna savo driežų antpilo dozę. Net nesirauko ta siela ir manosi besijaučianti komfortiškai. Ypač jei nieko kito niekada ir neragavo.

Sėdint prie televizoriaus ir nededant jokių pastangų, ūmai ima ir prisikabina mintis, kad kažkas atsitiko ir kad kiekybė peraugo į kokybę; kad vaizdasklaidoje ir žiniasklaidoje plevenęs noras erzinti ir kąsti peraugo į strateginį puolimą. Turiu omenyje, kad pernelyg įsibėgėta. Ir pernelyg jau viskas nuoseklu, kad atrodytų, jog Katalikų Bažnyčios atakavimas nėra tiesiog sensacijų vaikymasis; mažumėlę jau visko per daug. Aš ne vien apie televizijų priekabiavimą prie kunigų; televizijų kanalai pareikš, kad jie tiesiog vaikosi sensacijų, ir bus švarūs. Gal taip ir yra, panašiai ir medikų atveju.

Daugiau Daugiau

Tai labiausiai paplitusi nūdienos religingumo forma. Paplitusi tyliai, masiškai, gal net galutinai. Vakarų pasaulyje ji vyrauja. Lietuvoje irgi. Kas gi tas asmeninis religingumas?

Jis nesutampa su asmens išpažįstama ir prisipažįstama religija. Kai kada ši forma nereflektuojama, žmogus nesusivokia, kad jis yra peržengęs vienos ar kitos religijos ribas. Tačiau vis daugėja reflektuoto, įsisąmoninto, suvokto asmeninio religingumo atvejų. Pavadinčiau tai individualizmu be tarpininkų. Bet tai tolimiausias skalės galas, ekstremalus. Pačiame paribyje.

O prasideda visi reikalai ten, kur baigiasi išpažįstamos religijos riba; bet ta riba labai išsiplėtusi; krikščionybės paribys yra ištisa zona, miglų gaubiama milžiniška teritorija. Nežinia, kur ji baigiasi ir kur prasideda kažkas kita…

Daugiau Daugiau

Buvo tokie androfagai, šiaurėje gyvenusi gentis; Herodotas juos mini kaip žmonių valgytojus, gyvenančius šiaurėje, o rusų tyrinėtojai sako, kad tie androfagai – „litovskije plemena”, nors tai mordviai, dievaži, tai tie patys mordviai, mūsų baltų masyvo šiaurrytiniai kaimynai. Juk ir pats mordvių savivardis jiems patiems aiškus ir jie tapatinasi su antikiniais androfagais, nes „mord” yra žmogus, „va” – valgyti. Mordva – ta pati reikšmė, Žmogvalgija. Kaip Lietuva – šalis, kur lietūs lyja, taip ir Mordvija – šalis, kur žmones valgo. Amianas Marcelinas aštuoni šimtai metų po Herodoto rašė, kad aplinkinės gentys nuo androfagų atsitolino ir aplink juos pasiliko dykros. Daugiau jis androfagų nebemini.

Daugiau Daugiau

Kažkas kažkur nukiša dėlionės detalę ir dėlionė tampa bevertė, ji nebeveikia, ji – šiukšlių krūva, kurią galima išmesti ramia sąžine; dėliojimas vis tiek beprasmiškas. Sunkiai dedasi šita valstybinė dėlionė, nes niekas nežino, ar visos detalės yra dėžutėje, ir koks piešinys – neaišku, kažką galima nuspėti tik iš kontūrų, o turinys viduje? Vieniems atrodo, kad to turinio net nebereikia, nes jo pripildys Europos Sąjunga, antriems jo per daug, tretiems vis kažko trūksta.

Šiomis dienomis dėlionė pasirodė esanti visa, ir jos turinys – valstybė. Valstybė ir jos piliečiai, lietuviai, istoriškai ir geografiškai suskaldyti. Pasaulio lietuvių kongresas, Dainų šventė, Mindaugo karūnavimas ir Mindaugo krikštas (karūnavimą pateikiant per krikščionybės prizmę ir per pagoniškos reakcijos adoravimą). Šiaip ar taip, vienovė buvo, ji dar kelias dienas tęsis, paskui vėl visi išsivažinės; lietuviai iš užsienių ir užjūrių grįš atgal, pasisėmę, sustiprėję ir kitaip įsikrovę. Jie gauna impulsą. Ir sėdę į lėktuvą atsiduria kitoje terpėje, kitomis moralinėmis sąlygomis, kitame laike, ir kiek ta įkrova sustiprina jų lietuvybę – klausimas išties svarbus. Jei Lietuva daro didelę pompą iš Mindaugo karūnavimo šventės, galima sielvartauti dėl balon metamų pinigų, tačiau tai, kas buvo pastatyta ir atšvęsta, buvo reikalinga, jei ne būtina. Gaila, bet tokios jau feodaliniu tradiciškumu pratęsiamos ir švenčiamos šventės. Joms reikalinga pompa – kad būtų ką atsiminti ir ką nuveikti ir, be abejo, patirti. Patyrimas, emocinis pompos ir iškilmių išgyvenimas – feodalinis, monarchinis paveldas, kurį mielai perima ir demokratijos. Valstybė ir jos šventės turi spindėti, ši liepos švenčių serija, galima sakyti, spindi. Architektūrinis indėlis į šį spindesį yra didžiausias; Gedimino prospektas svaigina laisvo gyvenimo pojūčiu; naujuose rajonuose, atokiau nuo centro, ta pompa ir spindesys jaučiami mažiau, bet miesto centras visada yra centras, jam lėšos skiriamos ne vien dėl „artumo dvarui”, o ir dėl tradicijų; geros jos ar blogos – kitas klausimas.

Daugiau Daugiau

Langobardų vienas būsimų karalių, pasak Pauliaus Diakono iš VIII a., buvo atrastas purve. Būsimasis didis karvedys, Lamissio, kūdikėlis, buvo piktųjų įsviestas į purviną balą, idant prigertų, ir jį, besiturškiantį purve ir molyje, rado karalius Agelmundas, jodamas su svita pro pelkę. Į ją buvo įmesti šeši kūdikėliai, septintas kabinosi, septintas nebuvo prigėręs, vis dar, ir kai Agelmundas, susidomėjęs purvo gurvuoliu, besiraitančiu dumblyne, pakrutino jį ietimi, ir kūdikėlis įsikabino į jos duriantį ir pjaunantį metalą, įsikabino rankutėmis į aštrų ietigalį ir veržėsi iš balos, nors bala tai reiškė mirtį, gundymą pasiduoti, minkštą mirtį, – motina šiam septynetui buvo parinkusi mirtį purve kaip švelniausią gailesčio formą, motinos meilė buvo žiauri, o jos švelnumas gailesčiu sviedė atgal į minkštas pelkyno įsčias; o ietis reiškė kraują dabar ir neaiškią ateitį rytoj; įsikabinimas išgelbėjo; susigraudinęs Agelmundas liepė ištraukti kūdikį, taręs, kad tasai būsiąs didis karys, ir jis, karalius Lamissio, vardas nuo langobardų lama arba „molis” toks buvo, prie Tanajaus arba Dono sumušęs amazones, upėje rankomis paskandinęs jų vadę ir karalienę ir leidęs langobardams persikelti per brastą; jis, gimęs vandenyje ir purve, puikiai žinojo, kaip kautis su blogiu ir priešais, o amazonę gal jis laikė savo motina, archetipine motina, įsviedusia jį į dumblyną numirti švelniai.

Daugiau Daugiau

Kas yra tvarka, pasakyti ne taip paprasta, tačiau kas yra chaosas – kiek lengviau. Chaosas – tai kitokia tvarka, protingesnė. Ar net daugiau – pirmapradis autentiškumas.

Prieš pasaulio sukūrimą, sakoma, buvo chaosas. Tai ką, po jo sukūrimo atsirado tvarka? Šita kosminė nesąmonė su akmeninėmis arba skystomis planetomis, juodosiomis skylėmis ir žioplomis bei įžūliomis kometomis, taip ir besitaikančiomis žiebti kokiai nekaltai planetai į šoną. O iš kur tokie negražūs dinozaurai? O socialinė sistema, tai yra sistemos? Jos vadintinos tvarka? Ne, sakyčiau, tai, ką mes vadiname tvarka, tėra chaoso rūšis ar greičiau rūšys. Tvarka – tai degradavęs, susprogęs chaosas. Tvarka – tai chaoso dekadansas.

Tvarka yra tam tikros rūšies netvarka. Joje daug neetiškų dalykų. Neetiškų, bet priklausančių tvarkos esmei.

Daugiau Daugiau

Visi hiacintai yra svogūnai, tą sužinojęs labai džiaugiausi. Ne, ne piktdžiuga, aš svogūnus mėgstu, ir tikrai nedrovu tą prisipažinti; jie niekinami, o, po teisybei, be reikalo, nes kiekvienas svogūnas – tai skanus hiacintas be violetinio prielipo, tinkamo lenkiškoms salotoms, Lenkijoje gyvendamas kelis mėnesius Liubline buvau nusipirkęs hiacintą violetinį, mane sužavėjo paslaptingas alcheminis darinys, svogūnai ir Narcizas. Narcizas – mitologinis savimyla, bet gražus savimyla nebaisus, nes jis grožisi tik savimi, jam pakanka savęs, ir kitus palieka ramybėje, o tai asketo laikysena.

Daugiau Daugiau