Kaip aš gyvenau intensyvų terapinį gyvenimą:… (19 skyrius iš knygos „gydyti gyvenimu”)
Gavus pasiūlymą parašyti apie ITG, pirmasis impulsas buvo papasakoti, kaip šiuos pastaruosius trejus metus aš gyvenau ITG. Man atrodė, kad šis kelias buvo tiek gausus įvykių ir įžvalgų ir Aleksandro Jefimovičiaus indėlis toks neginčytinas ir esminis, kad vargu ar užteks man skirtų puslapių, tačiau gyvenimą, pasirodo, sunku perteikti žodžiais, ir iš nueito su dr. Alekseičiku ir jo ITG išgyvenimų kelio ant popieriaus liko tik trumpos atkarpėlės.
Pirmą kartą su dr. Alekseičiku susitikau 1996 metais, kai mokiausi Humanistinės ir egzistencinės psichologijos institute Birštone, kur jis vedė ITG grupę.
Turiu prisipažinti, kad man tuomet atrodė, jog viskas, ką daro Aleksandras Jefimovičius, labiau panašu į burtus, kad jis turi unikalią Dievo dovaną, talentą, leidžiantį jam matyti tai, kas nematoma, suprasti tai, kas nesuprantama. Kad ir kaip ten būtų, mano protui tai buvo nepasiekiama, ką jau kalbėti apie įsisąmoninimą. Pamenu savo nuostabą, kaip absoliučiai tiksliai Aleksandras Jefimovičius pataikydavo atspėti pačią grupės dalyvio problemos esmę ir kaip virtuoziškai gebėdavo rasti padėjėjų šiai problemai spręsti. Visas vyksmas mane tiesiog užbūrė, ir nė iš tolo nesupratau dėsningumų, pagal kuriuos klostėsi mūsų grupės gyvenimas.
Daugiau Daugiau