Mezgant tinklus (17 skyrius iš knygos „Gydyti gyvenimu”)
Kai mėginame prisiminti Sokratą, atmintyje iškyla ne logikos formos ir taisyklės – atsimename dialogus. Įvairiausi bandymai apčiuopti Sokrato metodiką per pustrečio tūkstantmečio baigdavosi nesėkme. Sokratas žadino mąstymą, ir tie, kuriems jis buvo pažadintas, tapo platonais ir ksenofontais, ėjo savu keliu dėkodami Sokratui, įamžindami susitikimus su juo, tačiau nė nebandydami jo atkartoti.
Mūsų techniškame amžiuje jau ir Puškino kūriniuose Saljeris tikrina muzikos harmoniją, pasitelkdamas algebrą. Ką tada kalbėti apie dešimtis tūkstančių šiandienos psichologų ir gydytojų, ieškančių tokių instrumentų, tokių technikų, kurias būtų galima lengvai ir greitai įsisavinti ir užsidirbti savąją riekę duonos su sviestu; su jų pagalba lengva ir paprasta nuolat save išreikšti, kitaip tariant – parodyti, dar labiau save išaukštinti prieš klientą, ypač jei šis gerokai vyresnis ir yra pasiekęs šiokios tokios socialinės padėties.
F. Dostojevskis „Didžiajame inkvizitoriuje” aprašo eksperimentą -kas būtų, jeigu Kristus atsirastų viduramžių Europoje. O kas darytųsi, jei dabar pasirodytų Sokratas? Ir triukšmingos rungtynės, ir Ksantipė, ir mokiniai, ir dvasinio gimimo kančios, ir pitijos, ir neduodantis ramybės sąžinės balsas – nejaugi viskas galop nusiristų vidutinybių teismo, greičiausiai su cikutos taure, ir pomirtinio išaukštinimo link?
Daugiau Daugiau