Bausmė (16 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

Bausmė (16 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

Michailas Bulgakovas

 

Meistras ir Margarita

 

(16 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

 

XVI skyrius

BAUSMĖ

 

Saulė jau leidosi už Plynkalnio, ir tas kalnas buvo apjuostas dviguba grandine.

Kavaleristų ala, pusiaudienį perkirtusi kelią prokuratoriui, risčia pasiekė Hebrono vartus. Kelias jau buvo palaisvintas. Kapadokiečių kohortos pėstininkai išstumdė į šalis žmonių būrius, mulus ir kupranugarius, ir ala, ligi debesų keldama baltų dulkių stulpus, prijojo kryžkelę, kurioje kirtosi du keliai: pietinis, vedantis į Betliejų, ir šiaurės vakarų – į Jafą. Ala nurūko šiaurės vakarų kryptim. Tie patys kapadokiečiai rikiavosi šalikelėse, iš anksto nuvarydami nuo kelio visus karavanus, skubančius į šventę Jeršalaiman.

Maldininkų minios stovėjo už kapadokiečių, palikusios savo dryžuotas šėtras, išskleistas tiesiai ant žolės. Nulėkusi maždaug kilometrą, ala aplenkė antrąją Žaibasvaidžio legiono kohortą ir, įveikusi dar vieną kilometrą, pirmoji pasiekė Plynkalnio papėdę. Čia raitininkai nušoko nuo žirgų. Vadas padalino alą į būrius, ir kariai apsupo visą neaukštos kalvos papėdę, palikdami laisvą tik vieną tarpą nuo Jafos kelio pusės.

Po kurio laiko kalvą pasiekė antroji kohorta, palypėjo truputį aukščiau ir vainiku apjuosė kalvą.

Pagaliau pasirodė Marko Žiurkiamušio kenturija. Ji žygiavo dviem vorom abipus kelio, o tarp tų vorų, saugomi slaptosios tarnybos sargybinių, vežime važiavo trys nuteistieji su baltomis lentomis ant kaklų, kuriose dviem kalbom – aramėjiškai ir graikiškai – buvo parašyta: „Plėšikas ir maištininkas“.

Paskui nuteistųjų vežimą riedėjo kiti, prikraut i šviežiai nutašytų stulpų su skersiniais, virvių, kastuvų, kibirų ir kirvių. Tuose vežimuose sėdėjo šeši budeliai. Įkandin jų raiti jojo kenturionas Markas, Jeršalaimo šventyklos sargybos viršininkas ir tas pats žmogus su gobtuvu, su kuriuo Pilotas žaibiškai dėl kažko susitarė užtemdytame rūmų kambaryje.

Procesija baigėsi kareivių grandine, paskui kurią sekė kokie du tūkstančiai smalsuolių, neišsigandusių pragariškos kaitros ir troškusių pamatyti įdomų reginį.

Dabar prie tų miesto smalsuolių prisijungė smalsūs maldininkai, kuriems niekas nedraudė eiti uodegoje. Koloną lydintiems šaukliams spigiais balsais rėkaujant tai, ką vidurdienį suriko Pilotas, procesija ėmė kopti į Plynkalnį.

Ala praleido visus į antrąją terasą, o antroji kenturija aukštyn praleido tik tuos, kurie buvo susiję su bausmės vykdymu, o paskui, mikliai manevruodama, išsklaidė minią aplink visą kalvą, ir ši atsidūrė tarp pėstininkų žiedo viršuje ir kavaleristų – apačioje. Ji galėjo matyti egzekuciją pro retą pėstininkų grandinę.

Taigi nuo to laiko, kai procesija užkopė į kalną, praėjo trys valandos, saulė jau leidosi virš Plynkalnio, bet karštis dar buvo nepakeliamas, ir kariai abiejuose žieduose kentė nuo jo, nuobodžiavo ir širdyje keikė tris plėšikus, nuoširdžiai linkėdami jiems kuo greitesnės mirties.

Mažasis alos vadas šlapia kakta ir patamsėjusia nuo prakaito baltų marškinių nugara, buvęs kalvos apačioje prie laisvo tako, kartkartėmis ėjo prie odinio kibiro pirmajam būry, rieškučiomis sėmė vandenį, gėrė ir drėkinosi turbaną. Truputį atsigavęs, pasitraukdavo ir vėl imdavo matuoti žingsniais dulkėtą kelią, vedantį viršūnėn. Jo ilgas kardas dunksėjo į odinį batą. Vadas norėjo parodyti savo kavaleristams ištvermės pavyzdį, bet, gailėdamasis karių, leido jiems iš iečių suremt i piramides ir užmesti ant jų baltus apsiaustus. Tose palapinėse ir gelbėjosi sirai nuo negailestingos saulės. Kibirai veikiai tuštėjo, ir įvairių būrių kavaleristai iš eilės ėjo vandens į daubelę pakalnėje, kur skystokame laibų šilkmedžių šešėlyje paskutiniąsias dienas šiame pragariškame karštyje gyvavo drumzlinas upelis. Čia, po menkais šešėliais, slėpėsi ir nurimę žirgai bei juos sergintys arklininkai.

Kareivių nuobodulys ir plėšikų adresu siunčiami prakeiksmai buvo suprantami.

Prokuratoriaus būgštavimai dėl riaušių, galinčių kilti vykdant bausmę jo nekenčiamame Jeršalaimo mieste, laimė, nepasitvirtino. Stojus ketvirtai bausmės valandai, tarp dviejų žiedų, tarp pėstininkų viršuje ir kavaleristų papėdėje, priešingai, negu buvo manyta, neliko nė vieno žmogaus. Saulė nusvilino minią ir parvarė ją atgal į Jeršalaimą. Ant kalvos, apjuostos dviejų romėnų kenturijų, liko tik du nežinia kam priklausantys ir nežinia kaip čia atsidūrę šunys. Bet ir juos priveikė karštis, ir jie sugulė, iškišę liežuvius, sunkiai lekuodami ir visai nekreipdami dėmesio į žalianugarius driežus, vienintelius gyvius, nebijančius saulės ir šmirinėjančius tarp įkaitusių akmenų ir kažkokių žeme išsiraizgiusių augalų su stambiais dygliais.

Niekas nebandė išvaduoti pasmerktųjų nei pačiame Jeršalaime, užtvindytame kariuomenės, nei čia, ant apsuptos kalvos, ir minia grįžo į miestą, nes iš tikrųjų ta bausmė buvo visai neįdomi, o ten, mieste, jau buvo ruošiamasi vakare prasidedančiai didžiajai Velykų šventei.

Romėnų pėstininkai viršutiniame žiede kentėjo dar labiau už kavaleristus. Kenturionas Žiurkiamušis leido kariams tik nusiimti šalmus ir apsirišti galvas sudrėkintais baltais raiščiais, bet laikė juos stačius, su ietimis rankose. Jis pats, irgi su raiščiu, tik ne sudrėkintu, o visai sausu, vaikštinėjo netoli budelių, nenusisegęs nuo palaidinės net nuimamų sidabrinių liūtų snukių, nenusisegęs nei antblauzdžių, nei kardo, nei peilio.

Saulė tvieskė stačiai į kenturioną, nepadarydama jam jokios žalos, o į liūtų snukius nebuvo galima nė pažvelgti, į akis spigino nuo saulės tarytum išsilydžiusio sidabro blizgesys.

Sužalotame Žiurkiamušio veide nesimatė nei nuovargio, nei nepasitenkinimo, ir atrodė, kad milžinas kenturionas gali taip vaikščioti visą dieną, visą naktį ir dar visą dieną – žodžiu, tiek, kiek reikės. Vis štai taip vaikščioti, rankomis įsitvėrus sunkaus diržo su varinėmis sagtimis, vis rūsčiai žvilgčiot i į stulpus su nubaustaisiais, į karius grandinėje, vis taip pat abejingai gauruoto bato nosimi spardyti po kojomis pasipainiojančius laiko išbalintus žmonių kaulus ir nedidelius titnago gabalėlius.

Žmogus su gobtuvu įsitaisė ant trikojės taburetės netoli stulpų, sėdėjo ten sau patenkintas, nė nekrustelėdamas, tik retkarčiais, beje, iš nuobodumo kapstydamas vytele smėlį.

Sakyti, kad tarp legionierių grandžių nebuvo nė vieno žmogaus, būtų ne visai teisybė.

Vienas žmogus buvo, tiktai ne visi jį galėjo matyti. Jis įsitaisė ne toje pusėje, kuria ėjo takas į viršūnę ir iš kur buvo patogiausia stebėti bausmę, o šiauriniame kalvos šone, ten, kur šlaitas buvo ne nuožulnus ir lengvai įveikiamas, bet raižytas, su plyšiais ir įgriovomis, ten, kur įsikibęs į perdžiūvusią, dangaus prakeiktą žemę skardžio pakraštyje mėgino ištverti paliegęs figmedis.

Kaip tik po tuo figmedžiu, nemetančiu jokio šešėlio, ir įsitaisė šis vienintelis žiūrovas, o ne egzekucijos dalyvis, ir sėdėjo čia ant akmens nuo pat pradžių, štai jau ketvirtą valandą.

Bausmei stebėti jis išsirinko ne geriausią, o blogiausią poziciją. Bet vis dėlto ir čia stulpai buvo matyti, pro karių grandinę matėsi dvi blizgančios dėmės ant kenturiono krūtinės, o žmogui, aiškiai norinčiam likti nepastebėtam ir netrukdomam, šito, matyt, pakako.

Bet prieš kelias valandas, pradėjus vykdyti bausmę, šitas žmogus elgėsi visai ne taip ir tikrai galėjo būti pastebėtas, dėl to jis greičiausiai ir aprimo bei nuo visų atsiskyrė.

Tada, kai procesija jau buvo užkopusi viršūnėn, tas žmogus ir atsirado kalvos papėdėje, ir buvo matyti, kad jis vėluoja. Jis sunkiai alsavo ir bėgte bėgo aukštyn, stumdėsi ir, pamatęs, kad prieš jį, kaip ir prieš kitus, susiglaudė grandinė, naiviai pabandė apsimesti nesuprantąs piktų šūksnių ir prasibrauti tarp karių į pačią bausmės vietą, kur pasmerktieji jau buvo tempiami iš vežimų. Už tai gavo stiprų smūgį bukuoju ieties galu į krutinę ir atšoko nuo karių, surikdamas, bet ne iš skausmo, o iš nevilties. Smogusį legionierių jis nužvelgė drumstu, viskam abejingu žvilgsniu kaip žmogus, nejaučiąs fizinio skausmo.

Kosėdamas ir dusdamas, laikydamasis už krūtinės, jis apibėgo aplink kalvą, tikėdamasis šiaurinėje pusėje surasti kokį plyšį grandinėje, pro kurį galėtų prasmukti. Bet jau buvo vėlu. Grandinė susiglaudė. Ir žmogus sielvarto iškreiptu veidu turėjo liautis mėginęs prasibrauti prie vežimų, iš kurių jau buvo iškelti stulpai. Tokie mėginimai galėjo baigtis tik tuo, kad jį būtų sučiupę, o to jis šiandien nieku gyvu nenorėjo.

Ir štai jis pasitraukė prie skardžio, kur buvo ramiau ir niekas jam netrukdė.

Dabar, sėdėdamas ant akmens, šitas juodabarzdis žmogus su pūliuojančiomis nuo saulės ir nemigos akimis kamavosi iš sielvarto. Jis čia dūsavo, atsilapodamas klajonėse nuzulintą, iš žydro į pilką pavirtusį talifą, apnuogindamas ieties užgautą krūtinę, kuria sruvo purvinas prakaitas, čia kėlė neapsakomos kančios kupiną žvilgsnį į dangų, sekdamas akimis tris maitvanagius, jau seniai sklandančius plačiu ratu ir nujaučiančius būsimą puotą, čia beviltiškai spoksojo į geltoną žemę ir matė joje sudūlėjusią šuns kaukolę ir aplink ją bėgiojančius driežus.

Žmogaus kančios buvo tokios didelės, kad jis retsykiais imdavo kalbėtis pats su savimi.

– O, aš kvailys! – murmėjo jis, sielvartingai linguodamas ant akmens ir nagais draskydamas tamsią krūtinę. – Kvailys, paika moteris, bailys! Gaišena aš, ne žmogus!

Jis nutildavo, nuleisdavo galvą, paskui, atsigėręs iš medinės gertuvės šilto vandens, vėl atgydavo ir griebdavo čia peilį, paslėptą po drabužiais, čia pergamento atraižą, gulinčią priešais jį ant akmens kartu su lazdele ir tušo buteliuku.

Šiame pergamente jau buvo parašyta:

„Bėga minutės ir aš, Levis Matas, esu ant Plynkalnio, o mirties vis nėra!“ Toliau:

„Saulė leidžiasi, o mirties nėra“.

Dabar Levis Matas beviltiškai užrašė smaila lazdele:

„Dieve! Kodėl rūstauji ant jo? Atsiųsk jam mirtį“.

Parašęs tai, jis sukūkčiojo be ašarų ir vėl nagais persibrėžė krūtinę.

Levio nevilties priežastis buvo baisi nesėkmė, ištikusi Ješuą ir jį, be to, ir žiauri klaida, kurią jis, Levis, kaip pats tarėsi, buvo padaręs. Užvakar Ješua su Leviu buvo Betanijoje prie Jeršalaimo, viešėjo tenai pas vieną daržininką, kuriam nepaprastai patiko Ješuos pamokslai. Visą rytą abu svečiai triūsė darže, padėdami šeimininkui, o pavakare, atvėsus orui, baudėsi eiti į Jeršalaimą. Bet Ješua kažkodėl subruzdo, pasisakė mieste turįs neatidėliotiną reikalą ir apie pusiaudienį išėjo vienas. Štai čia ir buvo pirmoji Levio Mato klaida. Kodėl, kodėl jis išleido jį vieną!

Vakare Matas į Jeršalaimą taip ir neišėjo. Jį surėmė kažkokia netikėta ir baisi liga.

Krėtė šaltis, kūnas degė, jis ėmė kalenti dantimis ir be paliovos prašė gerti. Jis niekur negalėjo eiti. Jis nuvirto ant gūnios daržininko pašiūrėje ir prasivartė ten iki penktadienio ryto, kai auštant liga taip pat netikėtai pasitraukė, kaip ir buvo užėjusi. Nors nuo silpnumo dar virpėjo kojos, jis, slegiamas kažkokios nelaimės nuojautos, atsisveikino su šeimininku ir patraukė į Jeršalaimą. Ten sužinojo, kad nuojauta jo neapgavo. Nelaimė įvyko. Levis buvo minioje ir girdėjo, kaip prokuratorius skelbė nuosprendį.

Kai pasmerktuosius vedė į Plynkalnį, Levis Matas smalsuolių minioje bėgo šalia sargybinių voros, stengdamasis kaip nors nepastebimai pranešti Ješuai bent tai, kad jis, Levis, čia, šalimais, kad neapleido jo paskutinėje kelionėje ir kad meldžiasi, prašydamas Ješuai kuo greitesnės mirties. Bet Ješua, žvelgiantis tolyn, tenai, kur buvo vežamas, žinoma, Levio nematė.

Ir štai, kai procesija nuėjo keliu kokį pusvarstį, palei pat sargybinių vorą minios stumdomą Matą persmelkė paprasta ir geniali mintis, ir tą pat akimirksnį jis įsikarščiavęs apipylė save prakeiksmais, kad ji neatėjo anksčiau. Kareivių vora nebuvo tanki. Tarp jų buvo tarpai. Tiksliai viską apskaičiavęs, miklus žmogus galėjo susilenkęs prasmukti tarp dviejų legionierių, nusigauti iki vežimo ir įšokti į jį. Tada Ješua išgelbėtas nuo kančių.

Akimirksnio užtenka smogti Ješuai peiliu į nugarą, sušukus: „Ješua! Gelbsčiu tave ir išeinu kartu su tavimi! Aš, Matas, tavo ištikimas ir vienintelis mokinys!“ O jeigu Dievas būtų maloningas ir duotų dar vieną laisvą akimirksnį, galima buvo ir pačiam nusidurti, išvengiant mirties ant stulpo. Beje, tai nelabai rūpėjo Leviui, buvusiam mokesčių rinkėjui. Jam buvo vis tiek, kaip mirti. Jis tiktai geidė, kad Ješua, niekam gyvenime nepadaręs nė mažiausios skriaudos, išvengtų kankinimų.

Planas buvo labai geras, bet bėda buvo ta, kad Levis neturėjo peilio. Neturėjo jis ir nė vienos monetos.

Niršdamas ant savęs, Levis ištrūko iš minios ir nubėgo atgal į miestą. Įkaitusioje jo galvoje spurdėjo tik viena karštligiška mintis – kaip tučtuojau, kad ir kas būtų, gauti mieste peilį ir pasivyti procesiją.

Laviruodamas tarp traukiančių į miestą karavanų, jis pasiekė miesto vartus ir iškart kairėje pusėje pamatė atdaras duonos krautuvėlės duris. Uždusęs nuo bėgimo įkaitusiu keliu, Levis greit susivaldė, labai oriai įžengė į krautuvėlę, pasisveikino su šeimininke, stovinčia už prekystalio, ir paprašė ją paimti iš lentynos viršutinį kepalą, kuris kažkodėl jam labiausiai patikęs, o kai šeimininkė nusisuko, tyliai ir mikliai čiupo nuo prekystalio daiktą, už kurį geresnio nė būti negalėjo, – išgaląstą kaip skustuvas ilgą duonriekį peilį – ir tuoj šoko lauk iš krautuvės.

Po kelių minučių jis vėl buvo Jafos kelyje. Bet procesijos nebesimatė. Jis leidosi vytis.

Kartais turėdavo griūti tiesiai į dulkes ir atsikvėpti. Jis gulėdavo ten, stebindamas ant mulų jojančius ir pėsčia į Jeršalaimą einančius žmonės. Gulėdavo, klausydamasis, kaip širdis daužosi ne tik krūtinėje, bet ir galvoje, ir ausyse. Truputį atsikvėpęs, pašokdavo ir vėl bėgdavo, bet vis lėčiau ir lėčiau. Kai jis pagaliau tolimoje pamatė skęstančią dulkėse ilgą procesiją, ši buvo jau kalvos papėdėje.

– O, Dieve… – sustenėjo Levis, suprasdamas, kad vėluoja. Ir jis pavėlavo.

Kai baigėsi ketvirtoji bausmės valanda, Levio kančios pasiekė aukščiausią laipsnį, ir jis stačiai pašėlo. Pašokęs nuo akmens, jis sviedė žemėn be reikalo, kaip dabar jam atrodė, pasivogtą peilį, sutraiškė koja gertuvę, sunaikindamas savo vandens atsargas, nusiplėšė nuo galvos gobtuvą, įsitvėrė į savo retus plaukus ir ėmė keikti save.

Jis keikė save, rėkdamas beprasmiškus žodžius, urzgė ir spjaudėsi, plūdo savo tėvą ir motiną, paleidusius į pasaulį kvailį. Matydamas, kad priesaikos ir keiksmai neveikia ir niekas nuo to saulėkaitoje nesikeičia, jis sugniaužė kaulėtus kumščius, užsimerkęs iškėlė juos į dangų, į saulę, kuri leidosi vis žemiau, prailgindama šešėlius ir ruošdamasi nugrimzti Viduržemio jūron, ir pareikalavo iš Dievo skubaus stebuklo. Jis reikalavo, kad Dievas tučtuojau atsiųstų mirtį Ješuai.

Atsimerkęs jis pamatė, kad ant kalvos neįvyko jokių permainų, išskyrus tai, kad užgeso dėmės, tviskėjusios ant kenturiono krūtinės. Saulės spinduliai krito ant nugarų nukryžiuotiesiems, kurių veidai buvo atgręžti į Jeršalaimą. Tada Levis suriko:

– Prakeikiu tave, Dieve!

Užkimusiu balsu jis švokštė, kad įsitikino Dievo neteisingumu ir daugiau juo nebetiki.

– Tu kurčias! – kriokė Levis. – Jei nebūtum kurčias, tai išgirstum mane ir išsyk jį užmuštum!

Užsimerkęs Levis laukė, kad ugnis nukris iš dangaus, sunaikins jį patį. Taip neatsitiko, ir Levis, nepraverdamas vokų, vėl ėmė burnoti ir plūsti dangų. Jis šaukė, kad esąs visiškai nusivylęs, kad esama ir kitų dievų, ir religijų. Kitas dievas neleistų, niekada neleistų, kad toks žmogus kaip Ješua būtų saulės svilinamas ant stulpo.

– Aš klydau! – šaukė visai užkimęs Levis. – Tu blogio dievas! O gal tavo akis uždengė šventyklos smilkalai, o tavo ausys daugiau nieko negirdi, tik skardžius kunigų balsus. Tu ne visagalis! Tu – juodasis dievas! Prakeikiu tave, plėšikų dieve, jų globėjau ir įkvėpėjau.

Staiga kažkas dvelktelėjo į veidą buvusiam mokesčių rinkėjui, ir kažkas sušlamėjo po jo kojomis. Dar kartą dvelktelėjo, ir tada Levis atsimerkęs pamatė, kad nuo jo prakeiksmų ar dėl kokių nors kitų priežasčių visas pasaulis pasikeitė. Saulė pradingo nepasiekusi jūros, į kurią kas vakarą grimzdavo. Prarijęs ją, iš vakarų grėsmingai ir nepermaldaujamai slinko audros debesis. Jo pakraščiuose jau kunkuliavo baltos putos, juodas padūmavęs pilvas gelsvai švytėjo. Debesis niurnėjo, ir iš jo kartkartėm išnirdavo ugninės gijos. Jafos keliu, per skurdų Giono slėnį, viršum maldininkų palapinių, genami staiga sukilusio vėjo, skriejo dulkių stulpai.

Levis nutilo, stengdamasis atspėti, ar audra, turinti bematant užgriūti Jeršalaimą, bent kiek pakeis nelaimingojo Ješuos likimą. Ir tuoj pat, žvelgdamas į debesį varstančias ugnies gijas, ėmė melsti, kad žaibas trenktų į Ješuos stulpą. Su atgaila žvelgdamas į švarų dangaus plotą, kurio dar nebuvo prarijęs debesis ir kuriame ant šono pakrypę maitvanagiai raižė sparnais, ruošdamiesi sprukti nuo audros, Levis pagalvojo, kad kvailai pasiskubino siųsti prakeiksmus. Dabar Dievas jo neišklausys.

Nukreipęs žvilgsnį į kalvos papėdę, Levis užsižiūrėjo ton vieton, kur išsibarstęs stovėjo kavaleristų pulkas, ir pastebėjo, kad ten įvyko reikšmingų permainų. Iš viršaus Levis gerai matė, kaip skubėjo kareiviai, traukdami iš žemės ietis, kaip siautėsi apsiaustus, kaip arklininkai, vedini juodais žirgais, bėgte bėgo prie kelio. Buvo aišku, kad pulkas palieka Plynkalnį. Levis, ranka dangstydamasis nuo veidą kapojančių dulkių, stengėsi suvokti, ką visa tai gali reikšti, kodėl kavalerija ruošiasi trauktis? Jis pažvelgė aukščiau ir įžiūrėjo figūrėlę su raudona kariška chlamide, kopiančią į bausmės vykdymo aikštelę. Ir čia, nujausdama džiugią pabaigą, apmirė buvusio mokesčių rinkėjo širdis.

Penktą kančių valandą į kalną kopiantis žmogus buvo kohortos vadas, drauge su pasiuntiniu atjojęs iš Jeršalaimo. Karių grandinė, Žiurkiamušiui mostelėjus, prasiskyrė, ir kenturionas atidavė pagarbą tribūnui. Šis, pasivedęs Žiurkiamušį į šalį, kažką jam pašnibždėjo. Kenturionas antrąsyk atidavė pagarbą ir nuskubėjo prie budelių, sėdinčių ant akmenų palei stulpus. O tribūnas žengė prie žmogaus, sėdinčio ant trikojės taburetės, ir sėdintysis pagarbiai pakilo jo pasitikti. Jam tribūnas irgi kažką negarsiai pasakė, ir abu jie pasuko prie stulpų. Prie jų prisijungė ir šventyklos sargybos viršininkas.

Žiurkiamušis, su pasišlykštėjimu dėbtelėjęs į purvinus skudurus, numestus palei stulpus, į skudurus, kurie dar neseniai buvo nusikaltėlių drabužiai ir kurių atsisakė budeliai, pasišaukė du iš jų ir įsakė:

– Paskui mane!

Nuo artimiausio stulpo sklido kimi paika dainelė. Ant jo pririštas Gestas, baigiantis trečiai bausmės valandai, pamišo nuo musių bei saulės ir dabar tykiai dainavo kažką apie vynuoges, tačiau retsykiais vis dėlto palinguodavo čalma aprištą galvą, ir musės tuomet tingiai pakildavo nuo jo veido, o paskui vėl sugrįždavo.

Dismas ant antrojo stulpo kentėjo labiau už kitus du, nes jo sąmonė liko visai šviesi, ir jis dažnai ir ritmingai sūpavo galvą į dešinę ir į kairę, mėgindamas ausimis pasiekti pečius.

Laimingesnis už kitus du buvo Ješua. Jau pirmą valandą jis ėmė alpti, o paskui prarado sąmonę, nusvarino galvą su išsivyniojusia čalma. Musės ir bimbalai aplipo jį visą, veidas pradingo po juoda krutančia mase. Paslėpsniuose, ant pilvo ir pažastyse tupėjo riebūs bimbalai ir siurbė geltoną apnuogintą kūną.

Paklusdami žmogaus su gobtuvu mostams, vienas budelis paėmė ietį, o kitas atnešė prie stulpo kibirą ir kempinę. Pirmasis pakėlė ietį ir stuktelėjo ja per abi Ješuos rankas, ištemptas ir virvėmis priraišiotas prie skersinio. Kūnas su išsišovusiais šonkauliais krūptelėjo. Budelis perbraukė ieties galu per pilvą. Tuomet Ješua pakėlė galvą, musės suūžė ir pakilo, ir pasirodė nubaustojo veidas – sutinęs nuo įkandimų, neatpažįstamas veidas užgriuvusiomis akimis.

Praplėšęs sulipusius vokus, Ha–Nocri žvilgtelėjo žemyn. Visada giedros jo akys dabar buvo susidrumstusios.

– Ha–Nocri! – pašaukė budelis.

Ha–Nocri pakrutino sutinusias lūpas ir atsiliepė kimiu plėšiko balsu:

– Ko nori? Kodėl priėjai prie manęs?

– Gerk! – pasakė budelis, ir vandens prisisunkusi kempinė ant ieties galo pakilo prie Ješuos lūpų. Džiaugsmas blykstelėjo jo akyse, jis pastvėrė kempinę lūpomis ir ėmė godžiai siurbti drėgmę. Nuo gretimo stulpo pasigirdo Dismo balsas:

– Neteisybė! Aš toks pat plėšikas kaip ir jis!

Dismas įsiręžė, bet pajudėti negalėjo, jo rankas ant skersinio buvo suveržę trys virvių žiedai. Jis įtraukė pilvą, nagais įsikibo į skersinio galus, galvą pasuko Ješuos stulpo pusėn, jo akys liepsnojo įtūžiu.

Dulkių debesis užklojo aikštelę, smarkiai sutemo. Kai dulkės nuslinko šalin, kenturionas riktelėjo:

– Tylėt ant antrojo stulpo!

Dismas nutilo. Ješua atsiplėšė nuo kempinės ir stengdamasis, kad jo balsas skambėtų meiliai ir įtikinamai, bet vis tiek kimiai paprašė budelį:

– Duok jam atsigerti.

Vis labiau temo. Audros debesis, lėkdamas link Jeršalaimo, aptraukė pusę dangaus, balti putoti debesėliai skriejo pirma juodos drėgmės ir ugnies prisigėrusio audros debesies. Sužaibavo ir sugriaudėjo ties pat kalva. Budelis nutraukė kempinę nuo ieties.

– Garbink kilniaširdį igemoną! – iškilmingai sušnibždėjo jis ir lengvai bakstelėjo Ješuai į širdį. Tas krūptelėjo ir sukuždėjo: – Igemone…

Kraujas pasruvo jo pilvu, apatinis žandikaulis mėšlungiškai trūktelėjo, ir jo galva nusviro.

Griaustiniui trenkus antrą kartą, budelis jau girdė Dismą, o po to su tais pačiais žodžiais – „Garbink igemoną!“ – nudūrė ir jį.

Išprotėjęs Gestas, budeliui priėjus prie jo, išgąstingai sukliko, bet kai kempinė palietė jo lūpas, kažką sukriokė ir pastvėrė ją dantimis. Po kelių sekundžių ir jo kūnas pakibo ant virvių.

Žmogus su gobtuvu ėjo budelio ir kenturiono pėdomis, o jam iš paskos – šventyklos sargybos viršininkas. Sustojęs prie pirmojo stulpo, žmogus su gobtuvu įdėmiai apžvelgė kruviną Ješuą, balta ranka palietė pėdą ir pasakė palydovams:

– Miręs.

Tas pats pasikartojo ir prie kitų dviejų stulpų.

Paskui tribūnas davė ženklą kenturionui ir apsisukęs ėmė leistis nuo kalno kartu su šventyklos sargybos viršininku ir žmogum su gobtuvu. Sutemo, ir žaibai vagojo juodą dangų. Ūmai iš jų trykštelėjo ugnis, ir kenturiono riksmą: „Atšaukt sargybą!“ užtrenkė griausmas. Laimingi kareiviai, maukšlindamiesi šalmus, pasileido nuo kalvos.

Tamsa apgaubė Jeršalaimą.

Liūtis pliūptelėjo staiga ir užklupo kenturijas vidury nuokalnės. Vanduo kliūstelėjo taip smarkiai, kad žemyn bėgančių karių įkandin jau šniokštė upeliai. Kareiviai slydinėjo ir griuvinėjo ant praskydusio molio, skubėdami pasiekti lygų kelią, kuriuo – jau vos matomi pro vandens skraistę – skubėjo į Jeršalaimą iki paskutinio siūlo permirkę raitininkai. Po kelių minučių garuojančioje audros, vandens ir ugnies maišatyje ant kalvos liko tik vienas žmogus.

Mosuodamas ne veltui pasivogtu peiliu, slysdamas žemyn ir kabindamasis už ko papuola, tarpais keliais ropodamas, jis ropštėsi prie stulpų. Čia jis pradingdavo migloje, čia vėl pasirodydavo, apšviestas virpančios šviesos.

Pasiekęs stulpus, jau iki kulkšnių stovėdamas vandenyje, jis nusiplėšė apsunkusį, vandens prisigėrusį talifą, liko vienais marškiniais ir pripuolė prie Ješuos kojų. Jis perpjovė virves, veržusias blauzdas, pasilipo ant apatinio skersinio, apkabino Ješuą ir išlaisvino rankas. Nuogas šlapias Ješuos kūnas užgriuvo Levį ir partrenkė jį žemėn. Levis buvo išsyk besiverčiąs jį ant pečių, bet kažkokia mintis jį sulaikė. Jis paliko vandenyje tysoti kūną su užversta galva ir išskėstomis rankomis, o pats, slidinėdamas molio košėje, nubėgo prie kitų stulpų. Jis perpjovė virves ir tenai, ir du kūnai nudribo žemėn.

Praėjo kelios minutės, ir kalvos viršūnėje liko tik šitie du kūnai ir trys pliki stulpai.

Vanduo plakė ir vartė tuos kūnus.

Nei Levio, nei Ješuos kūno kalvos viršūnėje tuo metu jau nebuvo.

 

Komentarai išjungti.