Nikanoro Ivanovičiaus sapnas (15 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

Nikanoro Ivanovičiaus sapnas (15 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

Michailas Bulgakovas

 

Meistras ir Margarita

 

(15 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

 

XV skyrius

NIKANORO IVANOVIČIAUS SAPNAS

 

 

Nesunku atspėti, kad storulis tamsiai raudonu veidu, paguldytas klinikų palaton Nr. 119, buvo Nikanoras Ivanovičius Bosojus.

Tačiau pas profesorių Stravinskj jis pakliuvo ne iš karto, bet ankstėliau pabuvojęs kitoje įstaigoje.

Toje kitoje įstaigoje ne kažkas įstrigo į Nikanoro Ivanovičiaus atmintį. Jis prisiminė tik rašomąjį stalą, spintą ir minkštasuolį.

Tenai su Nikanoru Ivanovičiumi, kuriam nuo plūstelėjusio į galvą kraujo ir psichinio susijaudinimo viskas maišėsi akyse, buvo pamėginta pasikalbėti, tačiau pokalbis išėjo kažkoks keistas, padrikas, tiesą sakant, pasikalbėti su juo visai nepavyko.

Pirmasis klausimas, pateiktas Nikanorui Ivanovičiui, buvo toks:

– Jūs – Nikanoras Ivanovičius Bosojus, Sodų gatvės namo numeris trys šimtai du bis gyventojų komiteto pirmininkas?

Klaikiai nusijuokęs, į šį klausimą Nikanoras Ivanovičius šitaip atsakė:

– Aš Nikanoras, žinoma, Nikanoras! Tačiau koks aš, po paraliais, pirmininkas!

– Ką tai reiškia? – prisimerkęs pasidomėjo klausinėtojas. – O tą! – atsakė jis. – Jeigu aš pirmininkas, tai kaipmat privalėjau susigaudyti, kad jis nelabasis! Kaipgi kitaip! Pensnė įskilusi… pats nudriskęs… Kaip jis gali būti užsieniečio vertėjas!

– Apie ką kalbate? – buvo paklaustas Nikanoras Ivanovičius.

– Korovjovas! – sušuko Nikanoras Ivanovičius. – Pas mus penkiasdešimtam bute įsitaisė! Rašykite: Korovjovas. Jį reikia nedelsiant pagauti! Rašykite: šešta laiptinė, jis ten.

– Kur gavote valiutos? – nuoširdžiai buvo pasiteirauta Nikanoro Ivanovičiaus.

– Dieve aukščiausias, Dieve švenčiausias, – prašneko Nikanoras Ivanovičius, – tu viską regi, o man taip ir reikia. Rankose nesu turėjęs, net neįtariau, kad ten kažkokia valiuta!

Viešpats baudžia už bjaurastį mano, – jausmingai aiškino Nikanoras Ivanovičius, čia atsisagstydamas, čia vėl užsisagstydamas marškinius, čia žegnodamasis, – ėmiau! Ėmiau, bet ėmiau mūsiškais, tarybiniais! Už pinigus priregistruodavau, nesiginčiju, visko pasitaikydavo. Ir mūsų sekretorius Proležniovas – geras paukštelis! Atvirai pasakysiu, namų valdyboje visi vagys. Bet valiutos neėmiau!

Paprašytas neieškoti kvailių, o papasakoti, kaip doleriai pateko į ventiliacijos vamzdį, Nikanoras Ivanovičius atsiklaupė ir prasižiojęs pasilenkė, tarsi ketindamas praryti parketo lentelę.

– Jei norite, – numykė jis, – žemę ėsiu, kad neėmiau? O Korovjovas – velnias.

Didžiausiai kantrybei ateina galas, ir tie, kas sėdėjo už stalo, prabilo rūsčiai, įspėjo Nikanorą Ivanovičių, kad metas prašnekti žmonių kalba.

Ūmai kambarį, kur stovėjo minėtas minkštasuolis, perskrodė Nikanoro Ivanovičiaus, pašokusio ant kojų, paklaikęs riksmas:

– Va jis! Už spintos! Va šaiposi! Ir pensnė… Laikykit jį! Šlakstykit švęstu vandeniu!

Nikanoro Ivanovičiaus veide nebeliko nė lašo kraujo, virpėdamas visu kūnu, jis žegnojo sienas, puldinėjo iš kampo į kampą, užtraukė kažkokią giesmę, o galiausiai visai nusisvaičiojo.

Paaiškėjo, kad Nikanoras Ivanovičius visai nesukalbamas. Jis buvo išvestas į atskirą kambarį, kur mažumėlę aprimo, tiktai meldėsi ir kūkčiojo.

Žinoma, į Sodų gatvę Nikanoro Ivanovičiaus pašnekovai nuvažiavo ir bute Nr. 50 apsilankė. Bet jokio Korovjovo tenai nerado, niekas šiame name jokio Korovjovo nepažinojo ir matęs nebuvo. Butas, kuriame gyveno velionis Berliozas ir išvykęs į Jaltą Lichodejevas, buvo visai tuščias, kabinete ant spintų kabojo nepaliesti smalkos antspaudai. Nieko nelaimėję, tikrintojai grįžo iš Sodų gatvės, o kartu su jais išvyko sutrikęs ir nusiminęs namų valdybos sekretorius Proležniovas.

Vakare Nikanoras Ivanovičius buvo atgabentas į Stravinskio kliniką. Ten jis pradėjo taip blaškytis, kad teko jam suleisti vaistų pagal Stravinskio receptą, ir tik apie vidurnaktį Nikanoras Ivanovičius užmigo šimtas devynioliktame kambaryje, retkarčiais sielvartingai suingzdamas.

Tačiau juo toliau, juo ramesnis darėsi jo miegas. Jis nustojo vartytis ir dejuoti, alsavo lengvai ir lygiai, ir buvo paliktas vienas.

Tada Nikanorą Ivanovičių aplankė sapnas, kurį, be abejonės, sužadino šios dienos išgyvenimai. Prasidėjo tas sapnas tuo, kad Nikanoras Ivanovičius išvydo, tarytum kažkokie žmonės su auksiniais trimitais rankose labai iškilmingai būtų atvedę jį prie didelių lakuotų durų. Palei tas duris palydovai sugrojo Nikanorui Ivanovičiui tušą, o paskui skardus bosas iš dausų linksmai tarė: – Sveiki atvykę, Nikanorai Ivanovičiau! Atiduokite valiutą.

Be galo nustebęs, Nikanoras Ivanovičius išvydo virš galvos juodą garsiakalbį.

Paskui jis kažkodėl atsidūrė teatro salėje, kur paauksuotoje palubėje kabojo krištolo sietynai, o ant sienų degė šviestuvai. Viskas buvo kaip nedideliame, bet labai turtingame teatre. Čia buvo scena su užtraukta aksomine uždanga, kur tamsių vyšnių spalvos fone tarsi žvaigždutės spindėjo padidintos auksinės dešimties rublių monetos, čia buvo suflerio būdelė ir netgi publika.

Nikanorą Ivanovičių nustebino tai, kad visa ši publika buvo vienos lyties – vyriška, ir visa kažkodėl barzdota. Stulbino ir ta aplinkybė, kad teatro salėje nebuvo kėdžių ir visi sėdėjo ant dailiai išblizgintų slidžių grindų.

Nejaukiai pasijutęs dideliame nepažįstamų žmonių būryje, Nikanoras Ivanovičius valandėlę mindžikavo, paskui, nusižiūrėjęs į kitus, atsisėdo ant parketo, turkiškai parietęs kojas. Įsitaisė jis tarp kažkokio rudabarzdžio žaliūko ir išblyškusio itin gauruoto piliečio.

Niekas iš sėdinčiųjų neatkreipė dėmesio į naująjį žiūrovą.

Pasigirdo švelnus varpelio skambesys, šviesa salėje užgeso, uždanga prasiskleidė, pasirodė apšviesta scena su krėslu, staleliu, ant kurio buvo padėtas auksinis varpelis, ir juodu aksominiu atpakaliu gilumoje.

Iš užkulisių pasirodė švariai nusiskutęs jaunas malonių bruožų artistas su smokingu ir sklastymu perskirtais plaukais. Publika salėje subruzdo, visi atsigręžė į sceną. Artistas priėjo prie būdelės ir pasitrynė rankas.

– Sėdite? – paklausė minkštu baritonu ir nusišypsojo salei.

– Sėdim, sėdim, – choru atsiliepė iš salės tenorai ir bosai.

– Hm… – susimąstęs prašneko artistas, – nesuprantu, kaip jums nenusibosta? Visi žmonės kaip žmonės, vaikšto dabar gatvėmis, mėgaujasi pavasario saule ir šiluma, o jūs kiurksote čia ant grindų tvankioje salėje! Nejau programa tokia įdomi? Beje, kam kas patinka, – filosofiškai baigė artistas.

Paskui jis, pakeitęs balso tembrą ir intonaciją, linksmai ir garsiai paskelbė:

– Taigi kitas mūsų programos numeris – Nikanoras Ivanovičius Bosojus, gyventojų komiteto pirmininkas ir dietinės valgyklėlės vedėjas. Kviečiame Nikanorą Ivanovičių!

Gausūs plojimai palydėjo artisto žodžius. Nustebęs Nikanoras Ivanovičius išsprogino akis, o konferansjė, delnu prisidengęs nuo rampos šviesos, žvilgsniu susirado jį tarp sėdinčių ir meiliai pamojo pirštu, kviesdamas į sceną. Ir Nikanoras Ivanovičius nejučia atsirado scenoje. Iš apačios ir iš priekio jam į akis spigino spalvotos lempos, tad salė su visa publika paskendo tamsoje.

– Nagi, Nikanorai Ivanovičiau, parodykit pavyzdį, – įtaigiai prašneko jaunasis artistas, – ir atiduokit valiutą.

Stojo tyla. Nikanoras Ivanovičius atsikvėpė ir tyliai tarė:

– Prisiekiu Viešpačiu, kad…

Bet nespėjo jis ištarti šių žodžių, kai visa salė pratrūko pasipiktinimo šauksmais.

Nikanoras Ivanovičius sutriko ir nutilo.

– Jeigu aš teisingai supratau, – prašneko programos vedėjas, – jūs norėjote prisiekti Viešpačiu, kad valiutos neturite? – ir jis su užuojauta pažvelgė į Nikanorą Ivanovičių.

– Tikrai taip, neturiu, – atsakė Nikanoras Ivanovičius.

– Šit kaip, – atsiliepė artistas. – Atleiskite už nekuklumą, o iš kur atsirado keturi šimtai dolerių, rasti išvietėje to buto, kuriame jūs gyvenate vienu du su žmona?

– Stebuklingi! – su neslepiama ironija leptelėjo kažkas tamsioje salėje. – Tikrai taip, stebuklingi, – droviai atsakė Nikanoras Ivanovičius nežinia kam, gal artistui, gal tamsiai salei, ir paaiškino: – Nelabasis, languotasis vertėjas pakišo.

Ir vėl pasipiktinusi sugriaudėjo salė. Jai nuščiuvus, artistas tarė:

– Štai tokių Lafonteno pasakėčių man tenka klausytis. Pakišo keturis šimtus dolerių!

Štai jūs visi valiutininkai! Kreipiuosi į jus kaip į specialistus – ar tai įmanoma?

– Mes ne valiutininkai, – pasigirdo pavieniai įsižeidę balsai teatre, – tačiau tai neįmanoma.

– Visiškai jums pritariu, – tvirtai pasakė artistas, – ir klausiu: ką galima pakišti?

– Kūdikį! – riktelėjo kažkas salėje.

– Visai teisingai, – patvirtino programos vedėjas, – kūdikį, anoniminį laišką, proklamaciją, pragaro mašiną, daug ką, bet keturių šimtų dolerių niekas nemėgins pakišti, tokio idioto nerasi pasaulyje.

Ir, atsigręžęs į Nikanorą Ivanovičių, artistas liūdnai ir priekaištingai pridūrė:

– Nuvylėt jūs mane, Nikanorai Ivanovičiau! O aš taip tikėjausi. Taigi numeris nepavyko.

Salėje kažkas bandė nušvilpti Nikanorą Ivanovičių.

– Valiutininkas! – girdėjosi šūksmai tamsoje. – Per tokius ir mes nekaltai kenčiam!

– Neplūskite jo, – švelniai pasakė konferansjė, – jis dar pasitaisys, – ir, nužvelgęs Nikanorą Ivanovičių mėlynomis, ašarų pilnomis akimis, pridūrė: – Eikite, Nikanorai Ivanovičiau, į savo vietą!

Paskui artistas paskambino varpeliu ir garsiai paskelbė:

– Pertrauka, niekšai!

Sukrėstas Nikanoras Ivanovičius, nelauktai tapęs kažkokios teatro programos dalyviu, vėl atsidūrė savo vietoje ant grindų. Dabar jis susapnavo, kad salė paskendo visiškoje tamsoje, o ant sienų sumirgėjo raudoni šviečiantys žodžiai: „Atiduokite valiutą!“ Paskui vėl prasiskleidė uždanga ir konferansjė pakvietė:

– Prašom į sceną Sergejų Gerardovičių Dunčilį.

Dunčilis pasirodė besąs malonios išvaizdos, bet gerokai apsileidęs kokių penkių dešimčių metų vyras.

– Sergejau Gerardovičiau, – kreipėsi į jį konferansjė, – štai jau pusantro mėnesio jūs sėdite čia ir atkakliai vengiate atiduoti likusią valiutą, nors ji reikalinga šaliai, o jums iš jos nėra jokios naudos, bet jūs vis tiek spyriojatės. Esate inteligentiškas žmogus, puikiai viską suprantate, bet vis dėlto nenorite man padėti.

– Apgailestauju, tačiau padėti negaliu, nes daugiau valiutos nebeturiu, – ramiai atsakė Dunčilis.

– O gal bent deimantų turite? – paklausė artistas.

– Ir deimantų neturiu.

Artistas nukabino galvą ir susimąstė, o paskui suplojo rankomis. Iš užkulisio į sceną įžengė vidutinio amžiaus dama, madingai apsirengusi, tai yra su paltu be apykaklės ir mažyte skrybėlaite. Dama atrodė sunerimusi, o Dunčilis dirstelėjo į ją ir net nemirktelėjo.

– Kas ši dama? – paklausė Dunčilį programos vedėjas.

– Mano žmona, – oriai atsakė Dunčilis ir su pasidygėjimu nužvelgė jos ilgą kaklą.

– Sutrukdėme jus, madam Dunčil, – kreipėsi į damą konferansjė, – štai kokiu reikalu: norėtume paklausti, ar jūsų vyras dar turi valiutos?

– Anąsyk jis viską atidavė, – susijaudinusi atsakė madam Dunčil. – Aha, – tarė artistas, – na, ką darysi, jeigu jau taip, tai taip. Jeigu atidavė viską, tai mums reikia nedelsiant skirtis su Sergejum Gerardovičium, ką beveiksi! Jei norite, palikite teatrą, Sergejau Gerardovičiau, – ir artistas karališkai mostelėjo.

Dunčilis ramiai ir oriai pasisuko ir žengė kulisų link.

– Minutėlę! – sustabdė jį konferansjė. – Atsisveikinant leiskite jums parodyti dar vieną mūsų programos numerį, – ir jis vėl suplojo delnais.

Juoda uždanga scenos gilumoje prasiskyrė ir į sceną išėjo jauna gražuolė vakarine suknele, laikydama rankose auksinį padėkliuką, ant kurio gulėjo storas pluoštas, perrištas kaspinėliu nuo saldainių, ir deimantų vėrinys, skleidžiąs į visas puses žydrus, geltonus ir rausvus spindulius.

Dunčilis žengė atatupstas, jo veidas išblyško. Salė apmirė.

– Aštuoniolika tūkstančių dolerių ir keturiasdešimties tūkstančių aukso rublių vertės vėrinį, – iškilmingai paskelbė artistas, – Sergejus Gerardovičius slėpė Charkove, savo meilužės Idos Gerkulanovnos Vors bute. Ji maloniai sutiko atvykti čionai ir padėjo surasti tas neįkainojamas, bet privačiose rankose bevertes brangenybes. Dėkojame jums, Ida Gerkulanovna.

Gražuolė nusišypsojo, žybtelėjo dantimis, o jos vešlios blakstienos suvirpėjo.

– O po jūsų oria kauke, – pareiškė artistas Dunčiliui, – slepiasi godus voras, kraupus sukčius ir melagis. Per pusantro mėnesio jūs visus nukamavote savo kvailu užsispyrimu.

Dabar keliaukite namo, ir tasai pragaras, kurį namuose suruoš žmona, tebūnie jums bausmė.

Dunčilis susverdėjo ir, rodėsi, buvo begriūvąs, bet kažkieno paslaugios rankos sugriebė jį. Tada nukrito žemyn priekinė uždanga ir paslėpė visus buvusius scenoje.

Audringi aplodismentai taip sudrebino salę, kad Nikanorui Ivanovičiui net pasirodė, jog sietyne ėmė šokinėti šviesos. O kai priekinė uždanga vėl pakilo, scenoje jau nebebuvo nieko, išskyrus vienišą artistą. Jis buvo sutiktas antra plojimų papliūpa, nusilenkė ir prašneko:

– Šito Dunčilio pavidalu jūs išvydote mūsų programoje tipišką asilą. Juk aš turėjau malonumą vakar jums aiškinti, kad slėpti valiutą beprasmiška. Tikėkit manimi, pasinaudoti ja jokiomis aplinkybėmis neįmanoma. Pažvelkim kad ir į šitą Dunčilį. Jis gauna gerą atlyginimą, nieko jam netrūksta. Turi puikų butą, žmoną ir gražuolę meilužę.

Bet ne! Užuot gyvenęs sau ramiai, be jokių nemalonumų, užuot atidavęs valiutą ir brangakmenius, tasai gobšus mulkis tol muistėsi, kol vis dėlto buvo viešai demaskuotas ir desertui gavo baisiausią šeimyninį skandalą. Na, tai kas atiduoda? Nėra norinčių? Tada skelbiu kitą mūsų programos numerį – specialiai pakviestas žinomas scenos talentas, artistas Sava Potapovičius Kurolesovas, paskaitys kelias ištraukas iš poeto Puškino „Šykščiojo riterio“.

Žadėtasis Kurolesovas beregint išdygo scenoje ir pasirodė besąs aukštas, švariai nusiskutęs mėsingo veido vyras su fraku ir baltu kaklaraiščiu.

Be jokių įžangų jis nutaisė niūrų veidą, suraukė antakius ir, šnairuodamas į auksinį varpelį, prabilo nenatūraliu balsu:

– Kaip jaunasai padauža laukia mirksnio, kada jis vėl galės pasimatyti su kokia nors ištvirkėle gudria… Ir Kurolesovas pasipasakojo daug negražių dalykų apie save. Nikanoras Ivanovičius girdėjo Kurolesovą prisipažįstant, kad kažkokia nelaiminga našlė ašarodama klūpėjo prieš jį lietuje, tačiau nesugraudino kietaširdžio artisto.

Iki šio sapno Nikanoras Ivanovičius nebuvo nei skaitęs, nei girdėjęs poeto Puškino kūrinių, tačiau pavardę žinojo puikiai ir kasdien po keletą sykių pažerdavo tokių frazių:

„O už butą Puškinas mokės?“ arba: „Lemputes virš laiptų turbūt Puškinas išsuko?“, „Naftą turbūt Puškinas pirks?“ Dabar, susipažinęs su vienu jo kūrinių, Nikanoras Ivanovičius nusiminė, įsivaizduodamas lietuje klūpančią našlę su našlaičiais ir nejučia pagalvojo: „Na ir tipelis tasai Kurolesovas!“ O šis, vis labiau griaudėdamas, nesiliovė atgailavęs, ir visai sujaukė Nikanorui Ivanovičiui galvą, nes staiga pradėjo kreiptis į kažką, ko scenoje visai nebuvo, o paskui už tą nesantį pats ėmė atsakinėti, vadindamas save čia „valdovu“, čia „baronu“, čia „tėvu“, čia „sūnumi“, tarpais sakydamas „jūs“, o tarpais – „tu“.

Nikanoras Ivanovičius suprato tik tiek, kad artistas mirė baisia mirtimi, surikęs „Raktai!

Mano raktai!“, jis sudribo ant grindų, gargaliuodamas ir atsargiai plėšdamas nuo kaklo kaklaraištį.

Numiręs Kurolesovas atsistojo, nusipurtė nuo frako kelnių dulkes, nusilenkė, šyptelėjęs dirbtine šypsena, ir išėjo lauk, lydimas skystų aplodismentų. O konferansjė taip prabilo:

– Mes girdėjome Savos Potapovičiaus puikiai padeklamuotą „Šykštųjį riterį“. Tasai riteris vylėsi, kad eiklios nimfos sulėks pas jį, kad jis patirs dar daugybę panašių smagybių. Tačiau, kaip matote, to neįvyko, jokios nimfos nesusibėgo būriu džiaugsmingu, ir savo duoklės mūzos neatnešė, ir jokie rūmai, vos tik jam panorėjus, neiškilo, atsitiko priešingai – gavo galą, užvertė kojas nuo širdies smūgio ant savo skrynios, kurioje slėpė valiutą ir brangenybes. Įspėju, kad ir jūsų laukia panašus likimas, gal net dar baisesnis, jeigu neatiduosite valiutos!

Nežinia, kas čia paveikė, ar Puškino poezija, ar konferansjė proza, bet salėje staiga pasigirdo drovus balsas:

– Aš atiduodu valiutą.

– Maloniai prašom į sceną! – mandagiai pakvietė konferansjė, įbedęs žvilgsnį į tamsią salę.

Scenoje pasirodė nedidelio ūgio šviesiaplaukis pilietis, sprendžiant iš veido, nesiskutęs kokias tris savaites.

– Atleiskite, jūsų pavardė? – pasiteiravo konferansjė.

Nikolajus Kanavkinas, – droviai prisistatė pilietis.

– A! Labai malonu, pilieti Kanavkinai, na?

– Atiduodu, – tyliai pasakė Kanavkinas.

– Kiek?

– Tūkstantį dolerių ir dvidešimt auksinių dešimtrublių.

– Bravo! Viską, ką turite?

Programos vedėjas įsistebeilijo Kanavkinui tiesiai į akis, ir Nikanorui Ivanovičiui net pasirodė, kad iš jo akių ištryško spinduliai, kiaurai it rentgenas pervėrę Kanavkiną. Salė sulaikė kvapą.

– Tikiu! – pagaliau šūktelėjo artistas ir nustojo varstęs jį akimis. – Tikiu! Šitos akys nemeluoja. Juk kiek sykių aš jums sakiau, kad pagrindinė klaida yra ta, kad jūs per menkai vertinate žmogaus akis. Supraskite, kad žodžiai gali nuslėpti teisybę, o akys – niekuomet! Išgirdę netikėtą klausimą, jūs nė nekrūptelite, akimirksniu susitvardote ir žinote, ką reikia sakyti, norėdami nuslėpt i teisybę, kalbate gana įtikinamai ir nė viena raukšlelė nesuvirpa jūsų veide, tačiau, deja, netikėto klausimo pabaidyta teisybė iš jūsų sielos gelmių šokteli į akis, ir viskas baigta. Ji pastebėta, ir jūs įkliuvote!

Labai aistringai išdrožęs šią pamokomą kalbą artistas meiliai pasiteiravo Kanavkiną:

– Kur paslėpta?

– Pas tetą Porochovnikovą, Prečistenkoje.

– A! Pala, pala… pas Klavdiją Iljiničną, ar ne?

– Taip.

– Aha, aha! Toks mažas namelis? O priešais darželis? Kaipgi, žinau, žinau! O kur jūs ten viską laikote?

– Rūsyje, „Einemo“ dėžutėje…

Artistas pliaukštelėjo rankomis.

– Kurgi tai matyta? – apmaudžiai sušuko jis. – Bet jie tenai supelys, sušlaps! Na, kas gali tokiems žmonėms patikėti valiutą? A? Kaip maži vaikai, dievaži!

Kanavkinas pats suvokė, kad prasikalto, ir nusvarino savo gauruotą galvą.

– Pinigai, – kalbėjo toliau artistas, – turi būti laikomi valstybiniame banke, specialiose sausose ir gerai saugomose patalpose, bet nieku gyvu ne tetulės rūsyje, kur juos, tarkime, gali ir žiurkės sugraužti! Stačiai gėda, Kanavkinai! Juk esate suaugęs žmogus.

Kanavkinas jau visai nežinojo kur dėtis, tik pirštu rakinėjo švarkelio atlapą.

– Na gerai, – atlyžo artistas, – kas buvo – pražuvo… – ir staiga pridūrė: – Tiesa: vienu sykiu, kad mašinos veltui nereikėtų varinėti… toji tetulė juk irgi turi? A?

Kanavkinas, anaiptol nesitikėjęs tokio posūkio, krūptelėjo, ir teatre stojo tyla.

– Ei, Kanavkinai, – meiliu balsu ėmė priekaištauti konferansjė, – o aš tave gyriau! Še tau, ėmė ir užsispyrė nei iš šio, nei iš to! Paika tatai, Kanavkinai! Juk aš ką tik šnekėjau apie akis. Juk matyti, kad tetulė turi. Na kam jūs mus kamuojat?

– Turi! – šauniai riktelėjo Kanavkinas.

– Bravo! – riktelėjo konferansjė.

– Bravo! – griausmingai suriaumojo salė.

Kai vėl stojo tyla, konferansjė pasveikino Kanavkiną, paspaudė jam ranką, pasiūlė mašiną grįžt i namo į miestą ir liepė kažkam užkulisyje ta pačia mašina užsukti pas tetulę ir pakviesti ją į moterų teatrą pasižiūrėti programos.

– Tiesa, norėjau paklausti, ar teta nesakė, kur slepia savo turtą? – pasidomėjo konferansjė, mandagiai siūlydamas Kanavkinui papirosą ir uždegtą degtuką. Tasai užsirūkė ir kažkaip liūdnai šyptelėjo.

– Tikiu, tikiu, – atsidusęs tarė artistas, – toji sena godišė ne tik sūnėnui, pačiam velniui nepasakys. Ką gi, mėginsime pažadinti jos žmogiškus jausmus. Galbūt dar ne visos stygos surūdijo lupikautojos sieliūkštėje. Viso gero, Kanavkinai!

Ir laimingasis Kanavkinas išvažiavo. Artistas pasidomėjo, ar nėra daugiau norinčių atiduoti valiutą, tačiau jam atsakė tyla.

– Dievaži, keisti žmonės! – gūžtelėjęs pečiais, sumurmėjo artistas, ir uždanga paslėpė jį.

Šviesos užgeso, kurį laiką buvo tamsu, o iš tolybių atskrido nervingas tenoras, dainuojantis:

„Tas auksas mano, jo kalnai man širdį glostys amžinai!“ Vėliau tolybėse dusyk nuaidėjo plojimai. – Moterų teatre kažkokia poniutė atiduoda, – nelauktai prabilo rudabarzdis Nikanoro Ivanovičiaus kaimynas ir atsidusęs pridūrė: – Ak, jeigu ne mano žąsys!.. Aš laikau, mielasis, Lianozove kapotynių žąsis. Bijau, kad be manęs jos nudvės. Paukščiai, skirti kautynėms, lepūs, reikalauja priežiūros… Ak, jeigu ne žąsys! Puškinu manęs nenustebinsi, – ir jis vėl atsiduso.

Salė skaisčiai nušvito, ir Nikanorui Ivanovičiui prisisapnavo, kad pro visas duris vidun subėgo virėjai baltomis kepurėmis, su samčiais rankose. Jauni virėjukai tempte įtempė kubilą sriubos ir geldą suraikytos juodos duonos. Žiūrovai sukruto. Linksmieji virėjai šmirinėjo tarp teatralų, pilstė į dubenėlius sriubą, dalino duoną.

– Valgykit, vaikinai, – ragino virėjai, – ir atiduokit valiutą! Ko jūs čia dykai sėdite? Gal mūsų srėbalo neprisisrėbėt? Važiuotumėt namo, išgertumėt kaip dera, užkąstumėt, smagu būtų!

– Tėvai, o ko tu čia, pavyzdžiui, sėdi? – kreipėsi stačiai į Nikanorą Ivanovičių storas raudonsprandis virėjas, atkišdamas jam dubenėlį, kuriame plūduriavo vienišas kopūstlapis.

– Neturiu! Neturiu! Neturiu aš! – baisiu balsu sušuko Nikanoras Ivanovičius. – Supranti, neturiu!

– Neturi? – rūsčiu balsu sumaurojo virėjas. – Neturi? – meiliu moterišku balsu pakartojo jis, – neturi, neturi, – raminamai sumurmėjo jis, pavirsdamas į felčerę Praskovją Fiodorovną.

Ji švelniai purtė per sapną dejuojančio Nikanoro Ivanovičiaus petį. Tuomet išskydo virėjai ir suguro teatras su uždanga. Pro ašaras Nikanoras Ivanovičius įžiūrėjo ligoninės kambarį ir du žmones baltais chalatais, bet visai ne plevėsas virėjus, kimbančius prie žmonių su savo patarimais, o daktarą ir tą pačią Praskovją Fiodorovną, laikančią rankoje ne dubenėlį, o lėkštutę, užtiestą marle, ant kurios gulėjo švirkštas.

– Kur tai matyta, – sielvartingai šnekėjo Nikanoras Ivanovičius, kol jam leido vaistus, – neturiu aš, neturiu! Tegul Puškinas jiems atiduoda valiutą. Neturiu!

– Neturi, neturi, – guodė jį geraširdė Praskovja Fiodorovna, – neturi ir nereikia.

Suleidus vaistus, Nikanorui Ivanovičiui pasidarė geriau, ir jis užmigo be jokių sapnų.

Tačiau dėl jo šūksnių nerimas prasismelkė į šimtas dvidešimtą kambarį, kur ligonis nubudo ir ėmė ieškoti savo galvos, ir į šimtas aštuonioliktą, kur nežinomas meistras pradėjo ilgesingai grąžyti rankas, žvelgdamas į mėnulį, prisimindamas liūdną paskutinę savo gyvenime rudens naktį, šviesos ruoželį, sklindantį pro pusrūsio durų apačią, ir išsidraikiusius plaukus.

Iš šimtas aštuoniolikto kambario nerimas balkonu nusigavo pas Ivaną, jis nubudo ir pravirko.

Bet gydytojas greitai nuramino visus susigraudenusius sielos kankinius, ir jie ėmė migti. Vėliausiai nurimo Ivanas – tuo metu virš upės jau aušo. Po vaistų, apėmusių visą jo kūną, ramybė užliejo Ivaną nelyginant banga. Jo kūnas pasidarė lengvas, šiltas snaudulio vėjelis glostė smilkinius. Jis užmigo, ir paskutiniai garsai, kuriuos jis dar girdėjo, buvo miško paukščių čiulbesys apyaušriu. Bet paukščiai netrukus nuščiuvo, ir jis susapnavo, kad saulė jau leidosi virš Plynkalnio, ir tas kalnas buvo apjuostas dviguba grandine.

 

Komentarai išjungti.