LHPA

Pervarta vidurvasario, ir viskas pakyla į patį aukštį ir šviesą, kai dar niekas kaip reikiant nesušilo po pavasario ir birželio ir dar yra apsimiegojusi alyva po langu ir lenkiškos braškės raudonuoja kiosko lange, nepastebint atėjo Joninių pikas, metų viršūnė, ir dabar visai kita epocha – tarsi vešėjimo, brendimo, augimo ir prakaitavimo, tarsi leidimosi į rudenį; visų lietuvių nosys snarglėtos – rašė Jonas Dlugošas XV a. pradžioje – nes Lietuvoje nuolat šlapia ir lyja, taigi ilgos ir šlapios, lietuviai būdavo apsisnarglėję, bet greičiausiai ne, nes turėdavo rankoves, o šiandien Europa mums privežė tokių popierinių nosinaičių ir užsiuvo švarkų kišenes. Ir mums dabar gerai – nesudarkytomis nosimis vaikščiojame. Ačiū, Europa motina.

Daugiau Daugiau

Esu namisėda, mane išvilioti iš namų galima tik honoraru, posėdžiu ar pistoletu. Paskambino bičiulis. Moteris mat jį paliko. Ant visai.

Ko tu tikėjais, – klausiu. – Visos jos tokios. Nenoriu aš to šnapso. Pats įkalk ir eik miegoti. Po penkiolikos metų savaime apmalš.

Ne, jis nori guostis.

Sunku man, – sako.

Visiems sunku, – aiškinu, – krizė mat.

Klausyk, – sako jis, – aš turiu ne tik šnapso. Dar ir Valterį”. Atvažiuok, pašaudysim.

Kiek kulkų? Dvidešimt septynios?

Jis turi du litru degtinės. „Maschadov” – vadinasi. Virš galvos gyvena žvaigždės. Degtinė kvailai bespalvė, it gyvenimas. Jis kažką šneka, kodėl ji jį paliko.

Geriau anksčiau nei vėliau, – randu paguodos formulę. Jis dar kažką pasakoja.

Sunku man, – aiškina.

Kur „Walteris”, – klausiu, kur tas „Walteris”? Kulkytės mažos, 7,65 mm, į apkabą jas sukišti greičiau ga¬lėtų moteriški piršteliai, – aiškinu, – kulkos byra tarp pirštų.

O, ji sukištų, – pritaria bičiulis. Spyna laksto kaip kumelė, gerai pateptas, gerai prižiūrimas „Walteris”. Įkalam dar po du šimtu, išeiname į lauką, nuleidžiu saugiklį.

Važiuojame į Gvadalacharą, brangioji, – už lango pasiūlo televizorius. Pyškinu į malkų krūvą kieme. Jokios atatrankos, geras ginklas. „Makarovas” šaudant šokčioja delne kaip žvirblis, tiesa, sunkiasvoris; po kiekvieno šūvio iš „Makarovo” reikia nusitaikyti iš naujo, „Walteris” pila tiesiai. Dar po šimtą?

Bičiulis kažką pasakoja, pakeičia apkabą. Pats pleškina į sandėliuko duris.

Kodėl tu nenupylei jos per buitinį konfliktą? – maga paklausti, be kažko susidroviu.

Kiekvienas turi teisę į asmeninį gyvenimą.

Daugiau Daugiau

CEZARIS LIETUVOJE

Kartą Cezaris, gerai įkalęs importinio palmių vyno, surinko savo legionus ir kažkur juos išvedė; vedė dieną, vedė naktį, vedė dieną, vedė naktį, kol galiausiai palmių vynas baigėsi, Cezaris išsiblaivė ir atsibudęs paklausė, kur jie čia visi, tiesą sakant, eina ir kur atsidūrė.
Tačiau Cezario karo patarėjai buvo bailiai arba mulkiai ir pamelavo, kad jie ką tik atėjo į Egiptą ir jį užkariavo. Cezariui iš gurguolės skubiai pristatė kupranugarių, kad būtų panašiau į Egiptą, bet Cezaris apsidairė ir pasakė, kad čia nėra nei smėlio, nei piramidžių, vadinasi, tai ne Egiptas, o kokia Sardinija ar Dakija. Tada jam visi patarėjai surinko palmių vyno likučius, ir, kol Cezaris smaginosi, jodinėdamas ant kupranugarių ir siurbdamas vyną, jam kareiviai šalmais supylė Kuršių Neriją ir kelis tūkstančius piliakalnių, kad būtų panašiau į dykumą ir piramides.
Cezaris apsidairė, liko patenkintas ir pasakė, kad Egiptas visai nieko, tik piramidės ne geltonos kaip paveikslėliuose, o žalios, ko jis iš egiptiečių nieku gyvu nesitikėjo, ir supykęs liepė visiems grįžti atgal į Romą.
Visi ir grįžo patenkinti, bet keli tokie pasiliko baigti palmių vyno – vis dėlto jo dar buvo – su savo seržantu, o to seržanto vardas buvo Palemonas.

Daugiau Daugiau

DONELAITIS GRIEŽIA

Pilypas Ruigys išmokė Donelaitį griežti armonika. Eina Donelaitis grieždamas ir giedodamas per Tolminkiemį, centrine ūlyčia. O daina kad skamba, kad skamba!
Krūmuose sėdėjo Vytautas, tykojo, ar kartais Donelaitis neapsiriks kokia nata. Bet Donelaitis buvo atsargus ir jeigu apsirikdavo, tai tik iš meilės Lietuvai.
Gudrus, padla, – pagalvojo krūmuose Vytautas.

BŪRAI IR DONELAITIS

Donelaitis mokėjo rašyti ir skaityti, ne taip kaip Žemaitė. Atsisėda Donelaitis vakare prie balanos, skaito ką parašęs. O būrai pro langus tik žvilgčioja.
Tik kad pakils Donelaitis nuo stalo, kad suriks gūdžiu balsu!
Būrai net išsibėgiojo kas kur ir prisiekė daugiau nebežiūrėti pro pastoriaus langą. O dėl tikrumo Donelaitis išsipirko žemę po savo langais iš karaliaus Vilhelmo II. Bet pasirodė, kad didelę dalį žemės jau išpirkęs Lietuvos Seimas.
Kas žino, gal valdžia pasikeis, – kalbėjo Donelaitį. Gal talerio kursas kris, gal ką. O žemė yra žemė, – krimtosi būrų dainius.

Daugiau Daugiau

LIETUVIŲ NARSA

Lietuviai senovėje buvo labai narsūs, tačiau tarp aplinkinių genčių išsiskyrė dora ir sveikata. Todėl visi jų bijojo. Į pietus nuo lietuvių gyveno net tokia gentis, kostobokai, taip vadinti dėl to, kad kaimynai lietuviai jiems vis laužydavo ir laužydavo šonkaulius.
Vos tik išgirsta, kad kaimynų šonkauliai apgijo, lietuviai su vėzdais jau ir čia.

LIETUVIAI IR ANDROFAGAI

Į šiaurę nuo lietuvių kadaise gyveno androfagai, su kuriais kažkokių reikalų turėjęs Herodotas rašė, jog jie taip vadinami dėl to, kad ėda žmones, nes andro – tai maždaug žmogus, o fago – ryti, pusti. Androfagai misdavo kaimynais ir kits kitu, dantimis plėšydami žalią mėsą.
Lietuviai neapsikentę išsiuntė pas androfagus kultūrinę misiją, kuri ten įvedė kultūrą ir tvarką – išmokė juos meno kepti ir virti.

Daugiau Daugiau

Kuo mes šiandien tikime – sunku pasakyti, jokios apklausos to neparodys; sunku žengtelėti į šoną nuo savęs ir pasakyti, kuo tiki ar juolab kas būdinga lietuviškam religingumui, koks yra lietuvio tikėjimo turinys; tam reikia kaip Miunhauzenui pagriebti save už plaukų ir ištraukti iš pelkės, kad galėtum ją iš šono apžiūrėti ir aprašyti, bet tokie judesiai pavykdavo tik mūsų baronui; ir vis dėlto bandyti reikia. Juk sakralybė juda, ji šiandien pasislinkusi, ir mes kolei kas negalime pasakyti, kur ir kaip.

Mūsų visuomenė ir mūsų epocha apsinuodijusi dieviškumu lygiai kaip ir kiekviena civilizacija nuo babiloniečių ir Egipto. Ir budistai, ir katalikai gauna sakralybės smūgį; tik jie išgyvena, atsitokėja kitaip.

Ar veikiau kitaip slenka sakrališka liga. Jeigu pasinaudosime šia diagnoze – nėra neužsikrėtusių civilizacijų, neužsikrėtusių žmonių, – tai tokia pat liga kaip gyvenimas ar smalsumas, tik apimanti ir viena, ir kita. Ir dar daugiau.

Daugiau Daugiau

Rūkas beveik taip pat gražu kaip ir perkūnija. Tiesa, niekas to nepabrėžia. Nes rūkas, nors ir baisus, artimesnis žmogui nei griaudėjantis žaibo kirtis iš viršaus, kuris indoeuropiečių pasaulyje tapo Dievo apsireiškimo vieta, niekur neišnykusia, nepaisant vandens malūno, Benjamino Franklino ir Prancūzų revoliucijos. Vis vien perkūnija yra baisesnė negu rūkas, nors Dievą galima padėti į rūką, ir jis ten talpinamas mistikų ir regėtojų; perkūnija yra tiesesnė. Ji byloja – esi niekas, bet Dievas yra labai. Martynas Liuteris savo pirmąjį, lemiamą, išgyvenimą patyrė vienas laukuose audros metu, išgirdęs virš galvos jį coliu aplenkusį žaibo kirtį ir grumėjimą virš galvos, patyręs tremendumus ir šventybes ir Jahvę, jis patyrė lygiai tą patį, ką bet koks indogermanas buvo sukaupęs savo sielos viduryje – griausmui pagarbą, meilę ir siaubą. Kritęs kniūpsčias, Liuteris, griaudinčio žaibo sukrėstas, persimainė ir davė įžadus įstoti į vienuolyną, į tą patį augustinų ordiną, iš kurio vidaus jis vėliau perskėlė Bažnyčią. Jis elgėsi lygiai kaip arijas Indostane, krisdamas nuo Indros žaibų didybės, kaip europiečių protėviai jautėsi tūkstantmečiais gyvendami aplink Araratą, apvainikuotą audros debesimis ir žaibų smūgiais ištisus mėnesius, Jahvė buvo tik šifras, pridengęs Indrą, Perkūną ar Torą, tai buvo Griausmo dievas danguje. Bet juk ir Jahvė buvo kadaise griausmo dievas ir valdovas. Tad nieko čia keista.

Daugiau Daugiau

Žinome tokius žmones, apie juos ir klasikai rašė, ir anekdotai sklisdavo; jų išskirtinis, ypatingas požymis – pamesti daiktus. Priklausomai nuo epochos. Dažniausiai pametami lietsargiai arba kišeniniai laikrodžiai. Cilindrai. Elegantiškos lazdelės. Pirštinės su pirštinaitėmis. Na ir taip ilgai, be galo. Anksčiau, matyt, būdavo mamutų šonkauliai ar akmeniniai kirvukai. Jie lyg ir vadinami išsiblaškėliais (ne kirvukai), bet manyčiau, kad čia ir gilesnių kampų esama. Ar aštresnių. Jeigu žmogus pameta daiktą, jis, matyt, pasąmoningai jo nenori. Ir tvarkytis su pasąmone ne juokai. Tiesa, yra kitas vertinimas – žmogus tiesiog žioplas. Bet žioplumas kaip toks tėra intelekto rūšis. Ar atmaina. Kas supaisys. Bet tai ne kvailumas, kvailiai paprastai laikosi daikto įsikibę ir pameta jį retai. Mat kvailiai, šiaip ar taip, daiktus vertina. Šie jiems įdomūs. Turiu omenyje kvailius. Žiopliams daiktai irgi įdomūs, bet šiuos jie dažniau užmiršta. Tada daiktai supykę krinta, dingsta, atsikrato tokio savininko. Nevėkšla, – sako jie, dingdami iš būties ir pėdindami kažkurion kiton dimensijon.

Daugiau Daugiau