LHPA

Interviu su Rimantu Kočiūnu: „O ką aš veikiu ten, jo viduje?“

Timas Petraitis

Su Humanistinės psichologijos instituto direktoriumi (HEPI) profesoriumi Rimantu Kočiūnu (RK) kalbasi Timas Petraitis (TP).

TP – Ar sutinkate, kad psichoterapija įsiterpia tarp psichologijos ir psichiatrijos?

RK – (Ilgai galvoja) Niekad tokiu rakursu negalvojau. Kad kaip laipteliai kažkokie… Įdomus rakursas, man reikėtų pagalvoti, kiek aš su juo sutinku. Šiaip man įprasta buvo galvoti, kad ji kažkaip susijusi ir su vienu, ir su kitu. Gal daugiau su psichologija, nei su psichiatrija – man taip atrodo. Bet gal toks tarpinis variantas irgi įdomus.

Daugiau Daugiau

Virginija Tamošiūnaitė

Su filosofu Algiu Mickūnu (AM) kalbasi Virginija Tamošiūnaitė (VT).

VT – Karas jus privertė emigruoti į Ameriką. O šiandien daug kas išvyksta ieškoti geresnio, lengvesnio gyvenimo užsienyje. Ką apie tai manote?

AM – Prisimenu daoizmo posakį: „Tūkstančio kilometrų kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio.“ Juk lietuviai, kaip baltų gentis, per šimtus metų buvo veiklūs žmonės, gyvenę ir mąstę pozityviai, bet kaip yra dabar?

VT – Nuolat dejuoja: „viskas blogai“, „nieko negaliu padaryti“, „nieko iš to neišeis“… Net akademikų, kultūros žmonių pozicija panaši. Galima svarstyti, kas tai lėmė – gal sovietai, gal kažkas kita? Tai sąmonės klausimas. Gal marksizmas-leninizmas žmonėms įkalė, kad svarbiausia – materialiniai dalykai?

AM – Tačiau dabar įrodyta priešingai – kol žmonių mąstymas, sąmonė nepasikeis, tol ir medžiaginiai dalykai nesikeis.

VT – Pasvarstykime, kas lėmė marksizmo-leninizmo įsigalėjimą. Ar medžiaginės sąlygos, kurių Sovietijoje beveik nebuvo, ar vis dėlto ta sovietinė sąmonė, kuri planavo, kūrė, veikė?

AM – Aišku, blogai planavo ir iš esmės nieko nesuprato, ką reikia daryti. Tačiau be sąmonės pirmavimo, be jos išvystymo nieko nevyksta.

Pirmyn veda idėjos, tikslai. Antraip žmogus eina kaip vabaliukas žemėn nosį įbedęs ir nieko daugiau nemato.

Daugiau Daugiau

Rimvydas Stankevičius

“Gyvenimas nuolatos tikrina šio pasaulio būtybes, klausdamas, ar jos tebėra jo vertos. Šiandien šis klausimas griežtai iškilo Lietuvai”, – sako žinomas Lietuvos religijotyrininkas, mitologas ir mąstytojas, humanitarinių mokslų daktaras Dainius Razauskas. Grėsmingus signalus, Lietuvai siunčiamus iš Lenkijos ir Rusijos, jis laiko ne vien pavojumi, bet ir viltimi. Su Dainiumi Razausku (DR) šnekasi „Respublikos“ žurnalistas Rimvydas Stankevičius (RS).

RS – Dvi dešimtis metų mąstėme taip: “Laisvę jau iškovojome, todėl meilę Lietuvai galime laikinai padėti į lentynėlę, pailsėti nuo savo patriotinių jausmų ir mėgautis asmeniniu gyvenimu”. Tačiau turint omeny vis agresyvėjančius Valdemaro Tomaševskio pasisakymus Vilniaus klausimu, Baltarusijos užmojį šalia Lietuvos sostinės statyti atominę elektrinę, galima tarti, kad jei patys nemylėsime savo Tėvynės…

DR – …tuojau pat atsiras norinčių ją “pamylėti” už mus?

Žinoma. Kalbant apie V.Tomaševskį, tuoj pat ateina į galvą K.Kastanedos sugalvotas terminas “smulkus tironas”. Tai toks priešininkas, kuris nuolat kenkia, erzina ir neleidžia ramiai gyventi. Tas smulkus tironas – neigiamas personažas, bet gyvybiškai reikalingas kaip jėga, neleidžianti aptingti, apsnūsti, nukrypti į šunkelius. Pasipriešinimas sužadina žmogaus jėgas. Nesusimąstėte, kodėl žmonės mėgsta motociklu lėkti kaip patrakę? Nes vėjo pasipriešinimas sukelia judėjimo, gyvenimo jausmą. Lygiai taip ir valstybės gyvenime – kai kurie iškylantys sunkumai ir grėsmės gali katalizuoti jos raidą, pažadinti iš letargo, paskatinti susitelkti.

Manau, tai – pats optimistiškiausias požiūris į lenkų problemą ir netgi į gresiančią tapti itin tragiška elektrinės statybos problemą. Kodėl sakau – tragiška? Remdamasis visa savo sena sovietmečio patirtimi bei jos išugdyta intuicija esu įsitikinęs – Maskva tiesiog nori sunaikinti Lietuvą ir tas dvi elektrines stato kaip tik dėl to. Tai akivaizdu. Bent kiek susipažinę su “zonos mąstysena”, nepraradę ryšio su žvėries instinktu aiškiai suvokia, ką visa tai iš tiesų reiškia. Ta elektrinė – tai bomba. Gerklėn įremtas peilis. Užtat, mano galva, ši problema Lietuvai šiandien dar opesnė nei lenkų. Juolab kad ji ne mažiau gresia patiems lenkams.

Ši grėsmė yra iššūkis mums. Ir jei jo nepriimsime, – žūsime. O jei įveiksime, tai turime vilties prižadinti tas savo galias, į kurias šis iššūkis nukreiptas: taip trūkstamą lietuviams pastaraisiais laikais tikrovės jausmą. Nes mes visiškai užsisapnavome prieš veidrodėlį. Mes užsigrožėjome savo atspindžiais ir nieko aplinkui nebematome.

Daugiau Daugiau

Su Gintaru Beresnevičiumi (GB) šnekasi Jolanta Kryževičienė (JK)

Žodis „Paruzija“ senųjų krikščionių graikiškoje terminijoje yra pakartotinis Kristaus atėjimas ir mirusiųjų prisikėlimas. Tačiau „Paruzija“ G. Beresnevičiaus romane nėra tikinčiųjų laukiama diena, pripildyta šviesos ir angelų trimitų. Greičiau tai siaubo, tamsos ir nevilties triumfas. „Jeigu šita knyga perskaitoma nuo pradžios iki galo, aš tikrai garantuoju kiekvienam skaitytojui efektą. Jeigu šiaip literatūra yra įpratusi pateikti pasakojimą, tai „Paruzijos“ atveju ji suveikė kaip antibiotikas, kaip 4–5 seansai pas psichoterapeutą arba 20 pas psichoanalitiką. Žmogus be jokių pastangų perskaitęs šią knygą nori ar nenori turi pajusti tam tikrus pokyčius“, – apie savo romaną „Paruzija“ 2005 metų interviu „Kultūros savaitei“ sakė religijotyrininkas ir eseistas Gintaras Beresnevičius.

Daugiau Daugiau

Inga Liutkevičienė

Su filosofu Krescencijumi Stoškumi (KS) kalbasi Inga Liutkevičienė (IL) apie Lietuvos visuomenės skaudulius – savižudybes, emigraciją, moralinių ir politikos autoritetų stoką, naujųjų turtuolių sluoksnio ydas ir realų pavojų išnykti Lietuvos valstybei, nes visos prielaidos tam įvykti jau yra.

KS – „Prašyčiau atkreipti dėmesį: nuo to momento, kai pradėta sudarinėti savižudžių statistika, per 100 metų niekur pasaulyje nebuvo užregistruota tokio aukšto savižudybių skaičiaus, koks 2000-iais metais buvo užregistruotas Lietuvoje: 46,6 žmonės šimtui tūkstančių gyventojų“, – ragina prieš realybę neužmerkti akių docentas filosofas Krescencijus Stoškus.

Daugiau Daugiau

Arvydas Jockus

Su filosofu Arvydu Šliogeriu (AŠ) kalbasi Arvydas Jockus (AJ). Dėl paranojiškos gamybos, kurios jau niekas nebegali sustabdyti, Vakarų civilizacijai liko gyvuoti du trys dešimtmečiai. „Prasidės karai, epidemijos, žmonės mirs iš bado. Baisiausia, kad tai absoliučiai neišvengiama“, – prognozuoja filosofas Arvydas Šliogeris.

AJ – Ar galima teigti, kad pasaulį ištikusią finansų krizę iš dalies lėmė pati žmogaus prigimtis, tiksliau, senos kaip pasaulis žmogiškos ydos, pavyzdžiui, godumas, noras susikurti rojų Žemėje, kurį dažnas dabarties žmogus bando įgyvendinti besaikiu vartojimu.

AŠ – Viską galų gale lemia žmogaus prigimtis. Bet šiuo atveju ne prigimtis kalta. Duosiu labai paprastą istorinį pavyzdį. Senovės Graikija nuo VIII iki II amžiaus: ar ten buvo bent viena ekonomikos krizė? Ne. Per 800 Romos egzistavimo metų nebuvo nė vienos ekonomikos ir finansų krizės. Ar Vakarų Europoje nuo X iki XIX amžiaus buvo bent viena ekonomikos krizė? Ne. Būdavo gamybos smukimas dėl karų, maro, nederliaus. Bet ekonomikos krizių nebuvo.

Daugiau Daugiau

Eglės Samoškaitės (ES) samprotavimai kartu su filosofu Algirdu Šliogeriu (AŠ).

AŠ – Lietuvių filosofams jusliškai pasaulį regintis ir suprantantis šuo bei kikilis yra giminingesni už kompiuterį ar agresyviai pasaulį pažinti siekiančius Vakarų mąstytojus, nes didieji mūsų tautos galvotojai niekuomet nekvestionavo išorinio pasaulio ir nesistengė įrodinėti prieš akis stovinčio stalo egzistavimo – jie pasaulį suvokė jusliškai bei priešinosi dirbtiniam patyrimui bibliotekose, bažnyčiose ar laboratorijose.

ES – Taip lietuvių filosofų mąstymo būdą nusako Vilniaus universiteto profesorius Arvydas Šliogeris, skaitęs paskaitą apie lietuviškojo galvojimo ypatumus. Profesorius filosofus vadina galvotojais, o pačiais iškiliausiais lietuvių galvotojais įvardija Vydūną, Stasį Šalkauskį, Antaną Maceiną, Juozą Girnių, taip pat iš dalies prie jų priskiria ir kai kuriuos rašytojus: Vincą Mykolaitį-Putiną, Bronių Radzevičių, Sigitą Gedą.

AŠ – „Nė vienam didžiam lietuvių filosofui, kiek aš žinau, nešauna mintis abejoti pavyzdžiui „išoriniu“ pasauliu – atseit jokio išorinio pasaulio nėra“, – paskaitoje kalbėjo A. Šliogeris.

ES – Pasak profesoriaus, lietuvių filosofų mąstyme tai, kas akivaizdu, yra neįrodinėjama, nors, tarkime, tiek Vakarų filosofijoje, kurią A. Šliogeris vadina kelto-germaniškąja, tiek graikų mąstyme įrodinėti Dievo, stalo ar diskurso egzistavimą yra tapę norma.

Daugiau Daugiau

Mindaugas Nastaravičius

Filosofas Arvydas Šliogeris teigia, kad Dievas – tik žodis, už kurio niekas nestovi. Nebent – pats niekas. Su Arvydu Šliogeriu (AŠ) kalbėjosi Mindaugas Nastaravičius (MN)

MN – Profesoriau, Lietuvoje šiuo metu diskutuojama dėl abortų draudimo ir kartkartėmis išgirstame Dievo sąvoką. Abortus uždrausti siekiantys asmenys teigia, kad be žmogaus, šiuo atveju moters, pasirinkimo dar yra ir Dievo valia, kad virš moters sprendimo yra ir Dievo sprendimas. Ar pateisinami tokie argumentai?

AŠ – Jeigu katalikai turi tiesioginį ryšį su Dievu, kuris jiems praneša savo dekretus, tai tokie argumentai galimi. Aš, pavyzdžiui, taip kalbėti negaliu, nes man Dievas savo sprendimų nepraneša. Jis man nesako, kad abortus reikia drausti, kad gyvybė yra šventa. Rėmimasis mistiniais, antgamtiniais autoritetais yra tik paprasčiausia demagogija. Man regis, reikia remtis sveiku protu. Kalbant konkrečiau, tuo, ką matai. Reikia kelti klausimą, ar priėmęs konkretų sprendimą aš pakeisiu situaciją į gerąją pusę, ar ne.

Įsivaizduokime, kad bus priimtas abortus draudžiantis įstatymas. Ar abortų sumažės? Tikrai ne, bet jie bus nelegalūs, tad nemaža tikimybė, jog daug moterų bus nužudyta ar susargdinta. Kitas argumentas – dėl asocialių šeimų, gaminančių vaikus, nes tai – vienintelis jų pragyvenimo šaltinis. Tokiam įstatymui šios šeimos mielai pritars ir padvigubins būsimų asocialų gamybą vien todėl, kad už gerokai pabrangusį abortą sumokėti akušeriui nepajėgs, o normalūs, pasiturintys piliečiai kaip imdavosi, taip ir toliau imsis abortų, nors, žinoma, mokės penkiskart daugiau nei dabar. Kad ir ką šnekėtų kunigėliai, mokslininkai ar psichologai, dažniausiai iš asocialių šeimų atsiranda nusikaltėliai, debilai, girtuokliai, narkomanai, tinginiai ir panašaus pobūdžio padugnių fauna. Drausti abortus – tai dauginti nusikaltėlių ir alkoholikų procentą, taigi naikinti mūsų mažos tautos gyvybinius pamatus.

Trečias argumentas – pasaulyje trūksta maisto. Tai nejaučiama visko persiėdusioje Europoje ir JAV, tačiau maisto trūksta katastrofiškai. Ir jeigu nepasiduosime piktosios dvasios gundymui duoną gaminti iš akmenų, kaip kažkada buvo pasiūlyta Jėzui Kristui, aišku, kad po keliasdešimties metų išmaitinti vaikus, ne tik Afrikos, bet mūsų pačių, bus sunku. Gimdyti be saiko – tai pasmerkti mūsų vaikaičius badui ir skurdui. Jau dabar Lietuvoje ne taip mažai šeimų, ne tik asocialių, kurios nelengvai išlaiko vaikus.

Daugiau Daugiau

Klausinėjo Jūratė Baranova

„Mano šinšila yra visu kuo daug protingesnis už žmogų. […] Bet kalba yra […] vienintelis dalykas, kuris aiškiai skiria žmogų nuo visų gyvūnų. Niekas iš jų neturi artikuliuotos kalbos. Vadinasi, ne įrankių gamyboje, kaip Karlas Marxas sako, ne kažkokiose dvasiose, o kalboje reikia ieškoti žmogaus unikalumo paslapties“, – 2005 m. pokalbyje LRT radijo laidai „Kultūros savaitė“ sako filosofas Arvydas Šliogeris.

Vilniaus universitete filosofiją dėstęs A. Šliogeris yra išleidęs ne vieną knygą, po kurios pasirodymo kultūros visuomenėje kildavo karštos diskusijos. „Žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas“ buvo vienas pirmųjų darbų, kuriuo profesorius apsigynė habilituoto daktaro disertaciją.

Po to buvo kiti filosofijos leidiniai: „Daiktas ir menas: du meno kūrinio ontologijos etiudai”, „Transcendencijos tyla“, vadovėliai, kuriuos, kaip teigia filosofė Jūratė Baranova, A. Šliogeris rašė iš meilės.

Ir štai 1998 metais pasirodo „Niekio vardai“ – juoda knyga visom prasmėm, tiek savo dvasia, tiek viršelio spalva, kurioje vyravo visiška tuštuma – Niekis. Ir tik po ilgalaikės tylos 2005 metais išleistas didelis dviejų tomų kūrinys „Niekis ir esmas“, kuriame skaitytojai netruks pastebėti suvoktos akimirkos vertės grožį ir didelę šviesą.

Apie šią knygą ir kitus, ne tik filosofams įdomius dalykus, kalbasi filosofijos profesoriai Jūtatė Baranova (JB) ir Arvydas Šliogeris (AŠ).

Daugiau Daugiau

Klausinėjo Rūta Klišytė ( „Moters“ žurnalas)

Įsivaizduokime, ligonis paguldomas į reanimaciją, o čia jį pasitinka vienas vienintelis gydytojas, visų galų meistras… Šiurpu? Bet savo sielos bėdas kažkodėl ramiai patikime vienam psichiatrui. „Mažų mažiausia tai – lengvabūdiška. Žmogaus kūnas – gudrus daiktas, tačiau dvasios pasaulis nepalyginti sudėtingesnis, – pastebi psichoterapeutas Aleksandras Alekseičikas. – Čia kaip kare: negali patikėti visko vienam generolui.“

Sutartą valandą atėjusi pas psichoterapeutą Aleksandrą Alekseičiką, Vilniaus psichikos sveikatos centro Psichoterapijos skyriaus vedėją, jo kabinete randu dar keturis asmenis. Mandagiai lūkuriuoju, kol šie išeis, bet gydytojas pasveikina: „Sveika atvykusi į psichoterapijos bendruomenę! O čia – jos atstovai, taip pat dalyvaus interviu. Neprieštarausit?“

Ar gali prieštarauti garsiam psichiatrui su pusės amžiaus darbo stažu? Nenumaniau, kas manęs laukia: spiritizmo seansas, ligonių demonstravimas ar stebėtojų tarybos cenzūra? Tačiau netrukus nustebau: nė vienas pokalbio dalyvis – psichoterapeutas, psichologas, slaugytoja, net pacientas – neslėpė nuomonės kišenėj ir nesivaržė prieštarauti metrui. O tas atrodė net patenkintas: „Dirbu su laisvais žmonėmis, o pacientai dar ir proto įkrečia!“

Netipiškas vadovas? Keistas psichiatras? Švelniai pasakyta. Per geras dvi valandas A. Alekseičikas nė karto neištarė žodžio „pasąmonė“, neužsiminė, kiek kainuoja jo valanda, nemaigė mobiliojo telefono – tokio daikčiuko gydytojas tiesiog neturi. Bijojau net minties, kad apsieina ir be kompiuterio, nes kabinete šio nemačiau. Dinozauras? Jokios akademiko pozos, nors yra solidaus amžiaus, su visiškai balta ševeliūra – nuolat badė pašnekovus humoro lazda.

Daugiau Daugiau