LHPA

Kalbėti svetimais žodžiais, vadi¬nas, mąstyti svetimomis mintimis, atsiduoti svetimai galvosenai, svetimai pasaulėžiūrai ir, iš esmės, svetimai valiai. Jeigu mūsų įvertinimus, sprendimus ir galiausiai poelgius per aklai išpažįstamą primestą pasaulėžiūrą tvarko svetima valia, tai mes nė negyvename savo gyvenimo, bet esame tarsi svetimo kūno ląstelės, svetimų tikslų priemonės, būtent vergai. Žmogaus vergystė ar laisvė visuomet atsispindi jo kalboje, ir pagal žmogaus kalbą visuomet įmanoma atsekti, kam jis vergauja arba nusilenkia. Apie tai galima spręsti iš tam tikrų kertinių sąvokų, be kurių žmogus nebeįstengia reikšti savo min¬čių, apskritai galvoti, suvokti pasaulio anei susivokti pats, kurių nepajėgia išversti, išskaidyti, išvesti iš kitų, o į kurias tik visu svoriu remiasi. Tokios sąvokos, jeigu jos nėra gyvo pažinimo vaisius ir nėra užaugusios iš savosios kalbos, tampa vergijos pasaitėliais, nematomais latakais, kuriais slapta nuteka svetur mūsų dvasia ir gyvybės galios.

Kiekvienas „tarptautinis žodis“ tad – pasivergimo, priklausomybės, pavaldumo tai „tarptautai“ prisipažinimas. Dauguma vadinamųjų tarptautinių žodžių turi lietuviškus atitikmenis, didelė dalis yra netgi bendrašakniai, bendrakilmiai su atitinkamais ar panašiais lietu¬viškais žodžiais, ir jeigu vis dėlto mes bevelijame kalbėti svetima kalba, tat rodo ne ką kita, o patį paprasčiausią vergiškumą, nepasitikėjimą nuosavomis mintimis, savo galva. Ištaręs svetimą žodį neva užsitikrini, prisiskiri jame iš anksto jau glūdinčią reikšmę, vertę, ir nebereikia tos reikšmės bei vertės žodžiui suteikti iš savęs, iš savo asmeniško patyrimo, nebereikia būti savimi. Tai ir yra vergo laikysena: tykojimas vogčia prisiskirti sau gatava, nustverti svetima, prisiplakti prie to, kas iš anksto reikš¬minga ir todėl vertinga. Gi laisvas žmogus reikšmių ir, vadinas, verčių šaltinio ieško savyje, savo išgyveni¬muose, apmąstymuose bei pažinime, todėl, užuot be atvangos naršęs, šniukštinėjęs ir griebęs, įgyja galią duoti. Laisvas žmogus ne siekia susireikšminti svetima sąskaita, šitaip sykiu pasivergdamas, bet pats teikia savo betarpiškos aplinkos daiktams reikšmes.

Daugiau Daugiau

Mano galva, Lietuvoje seniai pribrendo viena labai kebli, tačiau ir labai reikšminga tema, kurią čia ir mėginsiu apibrėžti bei išryškinti. Dingstimi galėtų būti, pavyzdžiui, kai kurie Algirdo Patacko bei Aleksandro Žarskaus pastebėjimai. Štai kad ir mažne kiekviename autorių darbe minima „priebalsių inversija, virsmas šaknyje (vadinamasis veidrodinis simetrijos dėsnis), santykis ‘dieviška – žmogiška’ (Diev-as : veid-as /…/) bei šio santykio variantai: ‘čia – anapus’ (mir-ti : rim-ti; gim¬-ti : mig-ti); ‘erdvė – platuma’ (talp-us : plat-us); ‘vertikalus – horizontalus’ (gyl-is : lyg-is) ir t. t.“ (1; 28). Imkime vieną iš minėtų pavyzdžių. Autoriai tvirtina, jog žmo¬gaus „gimties virsmas vyksta pagal /…/ veidrodinio at¬spindžio dėsnį: gim-ti – mig-ti. Siela, vilkdamasi žemiškuoju rūbu – kūnu, tarsi įminga“ (2; 41). Šit ir Gintaras Beresnevičius rašo, jog laidotuvėse „kartais į kapą de¬damas veidrodis – V. Ivanovas šį paprotį aiškina kaip ano pasaulio „veidrodiškumo“ šifrą /…/. Egipte buvo ma¬noma, jog mirusiajam gresiąs pavojus vaikščioti aukš¬tyn kojomis arba atbulomis: ano pasaulio gyventojus vaizduojančios figūros buvo vaizduojamos apsigręžu¬sios, tekstai /…/ skaitomi atvirkščiai /…/. Atvirkščiai skai¬tomi ir kai kurie lietuvių užkeikimai. Velnią galima prisi¬šaukti kalbant maldą nuo galo /…/. Tokią pačią „veidrodinę“ simetriją, galiojančią anapus, mini ir lietuvių pa¬sakos“ (3; 166). Kaip matome, ir su anuo pasauliu su¬siję ar jį menantys tekstai skaitomi atvirkš¬čiai. Mūsų atveju žodžio šaknis kaip tik ir būtų toks „minimalus“, taip sakant, atvirkščiai skaitomas tekstas. Todėl tai, kas dvasiniu ar dvasinio pasaulio požiūriu yra rim-tis, šiame pasaulyje atrodo kaip mir-tis; ir tai, ką mes apibūdiname veiksmažodžiu gim-ti, ano, arba dva¬sinio, pasaulio požiūriu reiškia mig-ti, t. y. iš grynos dvasinės būties leistis į šio margo pasaulio sapną. Pasak Patacko ir Žarskaus, „’gimti’ reiškia ‘migti’ dvasiniam gyvenimui“ (2; 81).

Daugiau Daugiau

Krosnis, kaip viena iš ugniavietės atmainų, kartu su židiniu ir aukuru, yra kosmologinis „pasaulio centro” įvaizdis. Antai istorinis krosnies pirmtakas židinys iki šiol yra ne tik ‘iš akmenų sukrauta ugniavietė’, bet ir ‘vidurys, centras’.

Krosnis, beje, irgi pirmiausia buvo kraunama iš akmenų, tai liudija ir pats jos pavadinimas, nes žodis krosnis lietuvių kalboje iki šio reiškia ir paprasčiausiai ‘akmenų krūvą’, kaip ir jo paralelinė lytis krūsnis, vienos šaknies su žodžiais krūva bei krauti.

Kaip akmenų krūva, senoji krosnis irgi yra „pasaulio centro” įvaizdis ir mena kosmologinį „pasaulio kalną”. O kadangi tai „kalnas”, kuriame dega ugnis, tai jis yra būtent ugnikalnis. Ir iš tikrųjų, tautų, gyvenančių netoli ugnikalnių, mitologijose šie neretai prilyginami ugniakurams, kurenamiems požemio dvasių, „velnių”. Be to, ugnikalniai laikomi angomis į mirusiųjų pasaulį, ir į jų kraterius netgi būdavo metami numirėliai.

Lietuvių mitologijoje kalnuose irgi gyvena velniai, o skylė kalne – būdingas ir itin paplitęs angos į požeminį pasaulį, ar stačiai į pragarą, įvaizdis. Ir nors lietuviai nuo seno gyvena toli nuo ugnikalnių, mūsų velniai kalno viduje irgi kartais kūrena ugnį. Mat su ugnimi tiesiogiai susijęs yra pragaras – vienas iš šio žodžio aiškinimų jį net kilme sieja su žodžiais garas, gora ‘garai, smalkės’, goruoti ‘būti raudonam iš karščio’, rusų угар ‘smalkės’, гореть ‘degti’, горн ‘žaizdras’ ir kt. (sąskambio teisėmis plg. kitos kilmės rusų гора ‘kalnas’). Taigi kalno viduje velnių kūrenama ugnis – archetipinis, nuo gamtinės patirties nepriklausomas įvaizdis.

Daugiau Daugiau

E s m i n i a i žodžiai: priešmirtinės eurazijinės vizijos, užstrigusieji, komparatyvistinė mitologija, baltų mitologija

Problema, sprendžiama mūsų straipsnyje, vakarietiško mąstymo užčiuopta graikų mitologijoje – Sizifo, Tantalo, Mido kančių mitologemose; graikai, kurių Hadas buvo ir taip gana niūrus, pasiremdami šiais pavyzdžiais galėjo guostis, kad būna, gali būti dar blogiau. Vakarietiškas mąstymas šių mitologemų negalėjo atsikratyti iki pat XX a., ir jei jos nesukūrė egzistencializmo, tai bent jau prisidėjo prie jo atsiradimo; beprasmė pomirtinė kančia, kankinant pasikartojimu, puikiai tiko iš esmės beprasmei žmogaus būčiai permąstyti, bet ir prikalto Prometėjaus, ir Tantalo vaizdiniai kamavo Europos vaizduotes ir viduramžiais, ir renesanse, ir vaizduojamajame mene, ir poezijoje, ir filosofijoje, ir marksistinėje retorikoje. Šalia to buvo žavimasi graikų minties, vaizduotės jėga, sukūrusia tokią galingą, talpią, netgi nenusižengsime tiesai pavadindami ją kraupia simbolika.

Mūsų tyrimo objektas yra specifinis komparatyvistiniu aspektu tyrinėjamas užstrigusiųjų reiškinys. Būtent taip įvardykime Sizifo likimo ištiktus asmenis, kurie po mirties nepatenka į pomirtinį pasaulį. Jie yra greta jo ar net jame pačiame, bet negali tenkintis bent sąlygine ramybe, užmarštimi ar juolab palaima. Sizifas nėra graikų atrastas, sugalvotas. Žinoma, jie ją apmąstė ir iš mitologinio herojaus pavertė filosofijos objektu, bet nutolo nuo reikšmių, kurias nurodinėjo Sizifas, prikaltasis Prometėjas, ir jose, suprantama, buvo tam tikras elementas, liudijantis, kad negalima priešintis dievų valiai, bet mums dabar rūpi pats vaizdinys. Užstrigimas. „Užstrigimu“ įvardysime būtent „sizifiškojo“ motyvo atvejus, tai tokia būklė, kai po mirties asmuo nuolat kartoja tą patį veiksmą, prasmingos išeities iš kurio nėra.

Daugiau Daugiau

Straipsnio tikslas: nustatyti, ar pagrįstai tapatinami baltų „žalčių dievas” ir „gydymo dievas” Aušautas. Darbas paremtas lietuvių mitologijos šaltinių šiuo klausimu kritine apžvalga. Išvada: nors kai kurie autoriai linkę Aušautą vadinti „žalčių dievu”, o ir antikinis „gydymo dievas” Eskulapas susijęs su žalčiais, vis dėlto tiesioginio pakankamai įtikinamo tokios tapatybės liudijimo šaltiniuose, regis, nėra.

Lietuvių sakmėse sutinkamas „žalčių karalius” ar „gyvačių karalius”, pasirodantis su karūna ant galvos. Jis gali būti tiesiog sakmių personažas, bet gali, tarkime, priklausyti ir „Eglės žalčių karalienės” Žilvino mitologiniam laukui, tačiau dabar mums svarbesnė galimybė pasiaiškinti, ar galime atrasti kokį nors lietuvišką „žalčių dievą”. Kad žalčiai gerbti ir kad jų kultas egzistavo, abejonių nekyla, tačiau ar egzistuoja – ne kažkoks superžaltys, bet dievas – žaltys, žalčių dievas? Šią problemą nužymėtų tiek eventualus Žilvino dieviškumas, tiek žalčių kultas, tiek -visų pirma – J. Dlugošo pateikiama informacija.

Daugiau Daugiau

Religijų istorijoje dievų pasiuntiniai paprastai laikomi gana vėlyvais personažais, atsirandančiais jau daugmaž susiformavus panteonams, kai išryškėja vyriausieji, asmeniniai dievai, per pasiuntinius perduodantys savo valią žmonėms.

„Senosiose nebiblinėse religijose tarp žmonijos ir aukštesniųjų dievų… atsiranda daug antraeilių dievybių ir dvasių… kurios tam tikra prasme tampa tarpininkais ar užtarėjais”, senųjų religijų žmonės jautė „bet kokio žmogiško tarpininkavimo nepakankamumą, todėl jie ir siekė dangiškojo žemesniųjų dievų tarpininkavimo”.1 Šis teologizuotas požiūris vis dėlto ne visiškai atitinka religijų istorijos dalykus. „Žemesnieji dievai” globojo savo gana siauras sritis ir labai retai galėdavo kreiptis į aukštesnes instancijas, juolab dėl kažkokių žmogiškų bėdų. „Tarpininkais” juos Įvardyti labai sunku. Antra vertus, buvo specialūs tarpininkai, kurie dėl savo ypatingos prigimties (pvz., dangiškos ir žemiškos drauge) galėjo palaikyti glaudesnį ryšį tarp dievų ir žmonių pasaulių; be to, dievai dažnai iš savo tarpo išsirinkdavo vieną, kurį ir siųsdavo, prireikus žmonėms pranešti savo valią (Hermis, Merkurijus). Tokio dievo „paskyrimas” visada būdavo laikomas dieviškosios valios išraiška, jį pasirinkdavo ne žmonės, o „iš viršaus”.

Tiesa, kartais kai kurie religiniai tekstai (pvz., Vedos, įvairių laikotarpių Mesopotamijos himnai bei maldos), kreipdamiesi į vieną dievybę, pamini ir kelias kitas, artimas minėtajai dėl giminystės ryšių ar dėl kokių nors kitų bendrybių; tačiau, matyt, tai ne tiek tarpininkavimo paieškos, kiek naivoka gudrybė: kuo daugiau dievų įpinsi i maldą, tuo geriau, išgirs jei ne vienas, tai kitas.
Šiose pastabose pamėginsiu parodyti, kad baltų religijų istorijoje dievų pasiuntinys yra ne žmonių „pasirinktas” ar „įprašytas” žemesnysis dievas, o griežtas funkcijas turintis dievų, gal ir Dangaus Dievo valios vykdytojas, ir kad jo genezė siekia labai gilius religijų istorijos klodus.

Daugiau Daugiau