LHPA

XI skyrius

IVANO SUSIDVEJINIMAS

Šilas anapus upės, dar prieš valandą švytėjęs gegužės saulėje, apsiblausė, papilkėjo ir ištirpo tamsoje.

Žliaugiančio vandens šydas uždengė langą. Danguje be paliovos blyksėjo zigzagai, dangus plyšo į skutus, ir tada ligonio kambarį užliedavo plazdanti bauginanti šviesa.

Ivanas sėdėjo ant lovos ir tyliai verkė, žvelgdamas į drumstą, burbulų pilną upę.

Kiekvieną sykį, trenkus griaustiniui, jis gailiai surikdavo ir užsidengdavo rankomis veidą.

Lapeliai, prirašyti Ivano ranka, mėtėsi ant grindų; juos nupūtė vėjas, įsiveržęs į kambarį prieš pat audrą.

Poeto bandymai sukurti pareiškimą apie baisųjį konsultantą nieko doro nedavė. Vos tik storoji felčerė Praskovja Fiodorovna atnešė jam popieriaus ir apgraužtą pieštuko galą, jis žvaliai pasitrynė rankas ir mikliai įsitaisė prie mažo staliuko. Pradėjo jis gana šauniai:

„Milicijai. MASSOLIT’o nario Ivano Nikolajevičiaus Benamio pareiškimas. Vakar vakare su velioniu M. A. Berliozu aš nuėjau prie Patriarcho tvenkinių…“ Ir išsyk poetas sutriko, labiausiai dėl žodžio „velioniu“. Išėjo kažkoks paistalas: kaip čia dabar – nuėjau su velioniu? Numirėliai nevaikšto! Kad kokios, ir iš tikrųjų gali bepročiu palaikyti!

Daugiau Daugiau

X skyrius

ŽINIOS IŠ JALTOS

Tuo metu, kai Nikanorą Ivanovičių ištiko nelaimė, netoli nuo namo Nr. 302 bis, toje pačioje Sodų gatvėje, Varjetė finansų direktoriaus Rimskio kabinete buvo du žmonės: pats Rimskis ir Varjetė administratorius Varenucha.

Antrame teatro aukšte esančio didelio kabineto du langai žiūrėjo į Sodų gatvę, o vienas, kaip tik už nugaros finansų direktoriui, sėdinčiam prie rašomojo stalo, – į Varjetė vasaros sodą, kur buvo gaiviųjų gėrimų bufetai, tiras ir atvira estrada. Kabinete, be rašomojo stalo, buvo pluoštas senų afišų, kabančių ant sienų, mažas stalelis su grafinu vandens, keturi krėslai ir dar stalelis kampe, ant kurio karksojo apdulkėjęs kažkokio spektaklio maketas. Na ir, savaime aišku, kabinete dar, Rimskiui iš kairės, šalia rašomojo stalo, buvo nedidelių gabaritų aptriušusi, nuzulinta nedegama spinta.

Už stalo sėdintis Rimskis nuo pat ryto buvo prastos nuotaikos, o Varenucha, atvirkščiai, itin guvus, apimtas kažkokio nervingo veiklumo, o energijos nebuvo kur išlieti.

Dabar Varenucha slėpėsi finansų direktoriaus kabinete nuo kontramarkių medžiotojų, kurie nuodijo jo gyvenimą, ypač tomis dienomis, kai keitėsi programa. O šiandien kaip tik buvo tokia diena.

Vos suskambus telefonui, Varenucha pakeldavo ragelį ir meluodavo:

– Ko ieškot? Varenuchos? Jo nėra. Išėjo.

– Būk geras, paskambink dar kartą Lichodejevui, – suirzusiu balsu tarė Rimskis.

– Taigi jo nėra namie. Aš net Karpovą buvau nusiuntęs. Bute nieko nėra.

– Velniai žino, kas dedasi, – sušnypštė Rimskis, taukšėdamas skaitytuvais.

Durys atsivėrė, ir kapeldineris įnešė sunkų glėbį ką tik atspausdintų papildomų afišų.

Žaliuose lakštuose didelėmis raudonomis raidėmis buvo išspausdinta:

ŠIANDIEN IR KASDIEN VARJETĖ TEATRE VIRŠ PROGRAMOS:

PROFESORIUS VOLANDAS JUODOSIOS MAGIJOS SEANSAI SU VISIŠKU JOS DEMASKAVIMU

Varenucha, paklojęs afišą ant maketo ir atsitraukęs atatupstas, pasigrožėjo ja ir liepė kapeldineriui nedelsiant atiduoti visus egzempliorius išklijuoti.

– Gerai, trumpai ir taikliai, – tarstelėjo Varenucha, kapeldineriui išėjus.

– O man baisiai nepatinka ši užmačia, – pro akinius piktai dėbčiodamas į afišą, burbtelėjo Rimskis, – ir apskritai stebiuosi, kaip jam leido tokį dalyką.

– Be reikalo, be reikalo, Grigorijau Danilovičiau, tai labai subtilus žingsnis. Visa esmė – demaskavimas.

– Kažin, kažin, jokios esmės aš čia nematau, jis vis ką nors prasimano! Nors būtų parodęs tą magą! Ar bent tu jį matei? Kur jis jį iškasė, velniai žino!

Daugiau Daugiau

IX skyrius

KOROVJOVO DARBELIAI

Sodų gatvės namo Nr. 302 bis, kuriame gyveno velionis Berliozas, gyventojų komiteto pirmininkas Nikanoras Ivanovičius Bosojus buvo prislėgtas sunkių rūpesčių, prasidėjusių praeitą naktį iš trečiadienio į ketvirtadienį.

Vidurnaktį, kaip mes jau žinome, į tą namą atvyko komisija, kurioje dalyvavo Želdybinas, iškvietė Nikanorą Ivanovičių, pranešė apie Berliozo mirtį ir drauge su juo nuėjo į butą Nr. 50.

Tenai buvo užantspauduoti velionio rankraščiai ir daiktai. Nei ateinančios namų darbininkės Grunios, nei plevėsos Stepano Bogdanovičiaus tuo metu bute nebuvo.

Komisija Nikanorui Ivanovičiui pareiškė, kad velionio rankraščius ji pasiims peržiūrėti, kad velionio gyvenamas plotas, tai yra trys kambariai (buvęs juvelyro našlės kabinetas, svetainė ir valgomasis), perduodami gyventojų komiteto žinion, o velionio daiktai paliekami saugoti minėtame plote, kol atsiras paveldėtojai.

Žinia apie Berliozo žūtį pasklido po visą namą neapsakomai greitai, ir nuo septynių ryto gyventojai pradėjo skambinti Bosojui telefonu, o paskui ir patys užeidinėti, nešini pareiškimais, kuriais buvo reiškiamos pretenzijos į velionio gyvenamą plotą. Per dvi valandas Nikanoras Ivanovičius priėmė trisdešimt du tokius pareiškimus.

Ko tik juose nebuvo – maldavimai, grasinimai, paskalos, šmeižtai, pažadai susiremontuoti butą savo lėšomis, skundai dėl nepakeliamos ankštumos, siaubingo gyvenimo viename bute su banditais. Tarp pareiškimų buvo meniniu įtaigumu sukrečiantis aprašymas koldūnų vagystės, įvykusios bute Nr.31, kai vagis koldūnus susigrūdo tiesiog į švarko kišenę, du pažadai baigti gyvenimą savižudybe ir vienas prisipažinimas apie slepiamą nėštumą.

Atėjusieji kviesdavosi Nikanorą Ivanovičių į prieškambarį, griebdavo jį už rankovės, kažką kuždėdavo, merkdavo akį ir žadėdavo nelikti skolingi.

Daugiau Daugiau

VIII skyrius

PROFESORIAUS IR POETO DVIKOVA

Kaip tik tuo metu, apie pusę dvylikos, kai Stiopa Jaltoje prarado sąmonę, ją atgavo Ivanas Nikolajevicius Benamis, nubudęs po gilaus ir ilgo miego. Kurį laiką jis stengėsi susigaudyti, kaip pateko į tą nepažįstamą kambarį su baltomis sienomis, puikiu naktiniu staleliu iš kažkokio šviesaus metalo ir baltomis užuolaidomis, už kurių švietė saulė.

Ivanas papurtė galvą, įsitikino, kad jos neskauda, ir prisiminė esąs ligoninėje. Ši mintis pažadino prisiminimus apie Berliozo žūtį, tačiau šiandien jie Ivano taip baisiai nebesukrėtė. Išsimiegojęs Ivanas Nikolajevicius aprimo ir ėmė blaiviau mąstyti. Kurį laiką jis nejudėdamas gulėjo švarutėlėje, minkštoje ir patogioje lovoje su spyruoklėmis, o paskui išvydo šalia savęs mygtuką. Iš įpratimo be jokio reikalo viską čiupinėti Ivanas jį paspaudė. Benamis tikėjosi, kad, nuspaudus mygtuką, pasigirs skambutis ar kas nors pasirodys, tačiau įvyko visai kas kita.

Ivano kojūgalyje įsižiebė matinis cilindras, ant kurio buvo parašyta „Gerti“. Truputėlį pabuvęs, cilindras ėmė suktis, kol ant jo pasirodė užrašas: „Slaugė“. Savaime suprantama, kad išmoningasis cilindras Ivaną apstulbino. Užrašą „Slaugė“ pakeitė užrašas „Pakvieskite gydytoją“.

Daugiau Daugiau

VII skyrius

NETIKĘS BUTAS

Jeigu kitą rytą Stiopai Lichodejevui kas nors būtų pasakęs: „Stiopa! Jei šią minutę neatsikelsi, būsi sušaudytas!“ – Stiopa prislėgtu, vos girdimu balsu būtų atsakęs:

„Šaudykit, darykit su manim, ką norite, aš nesikelsiu“.

Lichodejevui atrodė, kad jis ne tik atsikelti, bet nė akių pramerkti negali, kad, vos pabandžius tai padaryti, tvyksteltų žaibas ir jo galva ištikštų į gabalus. Toje galvoje gaudė didžiulis varpas, tarp akių obuolių ir užmerktų vokų šmėžavo rudos dėmės su raudonai žaliais apvadais, be to, jį dar pykino, ir atrodė, kad tas pykinimas susijęs su kažkokio įkyraus patefono garsais.

Stiopa bandė ką nors prisiminti, tačiau prisiminė tik tiek, kad berods vakar ir nežinia kur jisai stovėjo su servetėle rankoje ir taikėsi pabučiuoti kažkokią damą, žadėdamas jai, jog kitą dieną, lygiai dvyliktą, ateisiąs pas ją į svečius. Dama atsikalbinėjo, sakydama:

„Ne, ne, manęs nebus namie!“ – o Stiopa prisispyręs kartojo: „O aš imsiu ir ateisiu!“ Nei kas toji dama, nei kuri dabar valanda, nei kuri diena, nei koks mėnuo – Stiopa nežinojo ir, kas visų liūdniausia, negalėjo suprasti, kur jis yra. Jis pabandė nors tai išsiaiškinti, tad praplėšė sulipusius kairės akies vokus. Prietemoje kažkas blausiai švytėjo.

Daugiau Daugiau

VI skyrius

ŠIZOFRENIJA, KAIP IR SAKYTA

Kai į garsios, neseniai pamaskvėje, ant upės kranto, atstatytos psichiatrinės klinikos priimamąjį įžengė žmogus smaila barzdele, apsivilkęs baltu chalatu, buvo pusė antros nakties. Trys sanitarai nenuleido akių nuo Ivano Nikolajevičiaus, sėdinčio ant sofos. Čia pat buvo ir neapsakomai susijaudinęs poetas Riuchinas. Rankšluosčiai, kuriais buvo surištas Ivanas Nikolajevičius, dabar kūpsojo ant tos pačios sofos. Ivano Nikolajevičiaus rankos ir kojos buvo laisvos.

Išvydęs įėjusį, Riuchinas išbalo, krenkštelėjo ir nedrąsiai pratarė:

– Labas vakaras, daktare.

Daktaras linktelėjo Riuchinui, bet pažvelgė ne į jį, o į Ivaną Nikolajevičių. Tasai sėdėjo lyg suakmenėjęs, suraukęs antakius, piktas ir net nekrustelėjo, įėjus gydytojui.

– Štai, daktare, – kažkodėl paslaptingai sušnibždėjo Riuchinas, bailiai dirsčiodamas į Ivaną Nikolajevičių, – žinomas poetas Ivanas Benamis… Štai, matote… Mes bijomės, ar tik ne baltoji karštinė…

– Smarkiai gėrė? – prakošė pro dantis daktaras.

– Ne, išgerdavo, bet ne tiek, kad…

– Tarakonų, žiurkių, kipšiukų ar šmižinėjančių šunų negaudė?

– Ne, – krūptelėjęs atsakė Riuchinas, – mačiau jį vakar ir šiandien – jis buvo visai sveikas…

– O kodėl su apatinėmis? Iš lovos pakėlėt?

– Daktare, jis toks į restoraną atėjo…

– Aha, aha, – labai patenkintas pasakė daktaras, – o kodėl apsidraskęs? Su kuo nors mušėsi?

– Nuo tvoros nukrito, o paskui restorane vienam užvožė… Ir dar kai kam…

– Taip, taip, taip, – sumurmėjo daktaras ir, atsisukęs į Ivaną, pridūrė: – Sveiki gyvi!

– Sveikas, kenkėjau! – piktai ir garsiai atsakė Ivanas.

Riuchinas taip suglumo, jog nė akių nedrįso pakelti į mandagųjį daktarą. Bet tasai nėmaž neužpyko, tik įprastu mikliu judesiu nusiėmė akinius, kilstelėjo chalato skverną, įsikišo akinius į užpakalinę kelnių kišenę, o paskui paklausė Ivaną: – Kiek jums metų?

– Eikite jūs visi velniop, iš tikrųjų! – šiurkščiai užriko Ivanas ir nusisuko.

– Kodėl jūs širstate? Argi aš pasakiau ką nors nemalonaus?

– Man dvidešimt treji metai, – audringai prašneko Ivanas, – ir aš jus visus apskųsiu. O pirmučiausia tave, glinda! – kreipėsi atskirai į Riuchiną.

– O dėl ko jūs skųsitės?

– Dėl to, kad mane, sveiką žmogų, pačiupo ir jėga atgabeno į beprotnamį! – tūžmingai atsakė Ivanas.

Riuchinas pasižiūrėjo į Ivaną ir nustėro: jokio pamišimo jo akyse nesimatė.

Gribojedove jos buvo drumstos, o dabar pasidarė skaidrios kaip visada.

„Dievulėliau! – išsigandęs pamanė Riuchinas. – Juk jis tikrai normalus? Tai bent! Ko mes jį, po galais, čia atitempėm? Normalus, normalus, tik snukis išakėtas…“ – Jūs esat, – ramiai prašneko gydytojas, sėsdamas ant baltos sukamos kėdutės su blizgančia koja, – ne beprotnamyje, o klinikoje, kur jūsų niekas nelaikys, jeigu nebus reikalo.

Daugiau Daugiau

V skyrius

NUTIKIMAI GRIBOJEDOVE

Senoviškas dviejų aukštų šviesiai rudas pastatas stovėjo bulvarų žiede, gilumoje nugeibusio sodo, kurį nuo šaligatvio skyrė ažūrinė ketaus tvora. Nedidelė aikštelė priešais namą buvo išasfaltuota; žiemą joje kėpsojo sniego pusnis su įsmeigtu kastuvu, o vasarą ji pavirsdavo nuostabiausia vasaros restorano dalimi po drobiniu tentu.

Pastatas buvo vadinamas „Gribojedovo namais“ dėl to, kad jis kažkada neva priklausęs rašytojo Aleksandro Sergejevičiaus Gribojedovo tetai. Priklausė ar nepriklausė – šito mes tiksliai nežinome. Berods, Gribojedovas apskritai neturėjo tetos – namų savininkės. Tačiau namai taip buvo vadinami. Vienas Maskvos pramaniūgas net pasakojo, kad antrame aukšte, apvalioje salėje su kolonomis, įžymusis rašytojas neva skaitęs ištraukas iš „Vargo dėl proto“ minėtai tetulei, drybsančiai ant sofos. Beje, velniai nematė, gal ir skaitė, tai nesvarbu!

O svarbu tai, kad šiuo metu namai priklausė tam pačiam MASSOLIT’ui, kuriam iki šio vakaro įvykių prie Patriarcho tvenkinių vadovavo nelaimingasis Michailas Aleksandrovičius Berliozas.

MASSOLIT’o nariams lengva ranka patrumpinus namų pavadinimą, niekas jų nevadino „Gribojedovo namais“, visi sakydavo paprasčiausiai – „Gribojedovas“: „Aš vakar porą valandų prasistumdžiau pas Gribojedovą.“ – „Na ir kaip?“ – „Mėnesį Jalton išlupau.“ – „Šaunuolis!“ Arba: „Eik pas Berliozą, jis šiandien nuo ketvirtos ligi penktos priima Gribojedove…“ ir panašiai.

MASSOLIT’as Gribojedove įsikūrė taip, jog geriau ir patogiau nesugalvotum.

Kiekvienas, atėjęs į Gribojedovą, visų pirma norom nenorom išvysdavo įvairiausių sporto būrelių skelbimus, taip pat nuotraukas – grupinius ir individualius portretus MASSOLIT’o narių, kuriais (portretais) buvo nukabinėtos sienos palei laiptus, vedančius į antrą aukštą.

Ant pačių pirmųjų durų antrame aukšte stambiomis raidėmis buvo užrašyta: „Žūklės– vasarnamių sekcija“. Šalia buvo nupieštas karosas, pakliuvęs ant meškerės.

Ant kambario Nr. 2 durų buvo nelabai suprantamas užrašas: „Vienos dienos kūrybinė komandiruotė. Kreiptis į M. V. Podložnają“.

Gretimas duris puošė trumpas, tačiau visai neaiškus užrašas: „Perelyginas“. O paskui atsitiktiniam Gribojedovo svečiui akys imdavo raibti nuo užrašų, mirguliuojančių ant riešutinių tetulės durų: „Eilė popieriui gauti. Užsirašyti pas Pokliovkiną“, „Kasa. Asmeninės skečistų sąskaitos“…

Prasmukus pro ilgiausią eilę, nusitęsusią žemyn ligi pat šveicoriaus posto, buvo galima išvysti užrašą ant durų, į kurias kas akimirką laužėsi žmonės: „Butų klausimas“.

Daugiau Daugiau

IV skyrius

GAUDYNĖS

Nutilo isteriški moterų klyksmai, nuščiuvo šaižūs milicininkų švilpukai, du sanitariniai automobiliai išvežė: vienas – begalvį kūną ir nupjautą galvą į lavoninę, kitas – stiklo skeveldromis sužeistą gražuolę vairuotoją, kiemsargiai baltomis prijuostėmis sušlavė stiklus ir užbėrė smėliu kraujo klanus, o Ivanas Nikolajevičius, kaip susmuko ant suolelio, nenubėgęs ligi turniketo, taip ir liko besėdįs.

Keletą kartų jis bandė keltis, bet kojos neklausė – Benamį ištiko kažkas panašaus į paralyžių.

Poetas pasileido bėgti prie turniketo vos išgirdęs pirmuosius klyksmus, ir matė, kaip grindiniu pasišokėdama nusirito galva. Nuo to reginio jis taip paklaiko, jog, susmukęs ant suolelio, ligi kraujo sukando savo ranką. Pamišusį vokietį jis, žinoma, pamiršo ir stengėsi suvokti tik vieną dalyką: kaip gali būti, kad štai jis ką tik šnekučiavosi su Berliozu, o po minutės – galva…

Susijaudinę žmonės vis bėgo alėja pro šalį kažką šūkčiodami, tačiau Ivanas Nikolajevičius nesuprato jų žodžių.

Bet šalia jo netikėtai susidūrė dvi moterys, ir viena jų, smailianosė ir vienplaukė, ties pat poeto ausimi suspigo kitai moteriai štai ką: – Anuška, mūsų Anuška! Iš Sodų gatvės! Jos darbas! Nusipirko bakalėjos parduotuvėje saulėgrąžų aliejaus, o stiklainį ėmė ir sudaužė, trinktelėjusi į turniketą! Visą sijoną apsipylė… Tai keikėsi, tai keikėsi! O jisai, vargšelis, matyt, paslydo ir nušliuožė ant bėgių…

Iš viso to moteriškės spygavimo pakrikusiose Ivano Nikolajevičiaus smegenyse įstrigo vienas žodis: „Anuška“…

– Anuška… Anuška?.. – sumurmėjo poetas, išgąstingai žvalgydamasis. – Palaukit, palaukit…

Prie žodžio „Anuška“ prilipo žodžiai „saulėgrąžų aliejus“, o paskui kažkodėl „Poncijus Pilotas“. Pilotą poetas atmetė ir ėmė regzti grandinę, pradėdamas nuo žodžio „Anuška“.

Ir ta grandinė susirezgė labai greitai ir tuoj pat nuvedė prie pamišėlio profesoriaus.

Daugiau Daugiau

III skyrius

SEPTINTASIS ĮRODYMAS

– Taip, buvo maždaug dešimta valanda ryto, gerbiamasis Ivanai Nikolajevičiau, – tarė profesorius.

Poetas persibraukė ranka per veidą, tarytum ką tik nubudęs iš miego, ir išvydo, kad prie Patriarcho tvenkinių vakaras.

Vanduo tvenkinyje pajuodo, ir jo paviršiumi jau slydo lengva valtelė, ir girdėjosi irklų plekšėjimas ir kažkokios pilietės kikenimas valtelėje. Alėjose ant suolelių atsirado publikos, bet ir vėl tik kitose trijose kvadrato kraštinėse, o ne čia, kur sėdėjo mūsų pašnekovai.

Maskvos padangė tarsi išbluko, aukštybėje visai aiškiai buvo matyti mėnulio pilnatis, tiktai kol kas dar ne auksinė, o balta.

Kvėpuoti pasidarė kur kas lengviau, ir balsai po liepomis dabar skambėjo švelniau, kaip visada vakarais.

„Kas čia dabar atsitiko, aš nė nepastebėjau, kaip jis spėjo suregzti ištisą istoriją, – nustebęs pagalvojo Benamis, – štai tau ir vakaras! O gal ne jis čia pasakojo, gal aš paprasčiausiai užsnūdau ir viską susapnavau?“ Bet tenka manyti, kad vis dėlto pasakojo profesorius, antraip reikėtų įtarti, kad lygiai tą patį sapnavo ir Berliozas, nes šis, įdėmiai žvelgdamas profesoriui į veidą, pasakė:

– Jūsų pasakojimas, profesoriau, be galo įdomus, nors jis anaiptol nesutampa su Evangelijos pasakojimais. – Atleiskite, – atlaidžiai šyptelėjęs, atsiliepė profesorius, – jau kas kas, o jus turėtumėt žinoti, kad ničnieko, kas aprašyta Evangelijose, iš tikrųjų niekuomet nėra buvę, ir jeigu mes imsime remtis Evangelijomis kaip istorijos šaltiniu… – jis dar sykį šyptelėjo, ir Berliozas nuščiuvo, nes lygiai tą patį pats kalbėjo Benamiui, kai jiedu ėjo Bronaja gatve link Patriarcho tvenkinių.

– Teisybė, – tarė Berliozas, – tačiau bijau, kad niekas negalėtų patvirtinti, kad visa tai, ką jūs mums pasakojote, vyko iš tikrųjų.

– O ne! Kai kas galėtų patvirtint i! – ūmai prašnekęs laužyta kalba, nepaprastai tvirtai atsakė profesorius ir staiga paslaptingai pasimojo abu bičiulius arčiau savęs.

Šie palinko prie jo iš abiejų pusių, ir profesorius, jau be jokio akcento, kuris velniai žino kodėl čia pradingdavo, čia vėl atsirasdavo, tarė:

– Noriu pranešti… – jis išgąstingai apsižvalgė ir prašneko pašnibždomis, – kad aš pats visuose tuose įvykiuose dalyvavau. Ir balkone buvau šalia Poncijaus Piloto, ir sode, kai jis tarėsi su Kaipa, ir ant pakylos, tiktai slapta, taip sakant, inkognito, todėl prašau jus – niekam nė žodžio, absoliuti paslaptis!.. Tss!

Daugiau Daugiau

II skyrius

PONCIJUS PILOTAS

Užsimetęs baltą apsiaustą raudonu kaip kraujas pamušalu, šiūruojančia kavaleristo eisena ankstų pavasario mėnesio nisano keturioliktos dienos rytą į dengtą kolonadą, jungiančią Erodo Didžiojo rūmų sparnus, išėjo Judėjos prokuratorius Poncijus Pilotas.

Užvis labiausiai pasaulyje prokuratorius nekentė rožių aliejaus kvapo, ir viskas dabar pranašavo bjaurią dieną, nes tasai kvapas persekiojo prokuratorių nuo pat saulėtekio.

Prokuratoriui atrodė, kad rožių kvapą skleidžia kiparisai ir palmės sode, kad prakeiktas rožių dvelksmas sumišęs su odos ir sargybinių kvapu. Nuo rūmų gilumoje esančių flygelių, kur įsikūrė kartu su prokuratoriumi atžygiavusi į Jeršalaimą Dvyliktojo Žaibasvaidžio legiono pirmoji kohorta, trenkė dūmeliu, atplaukusiu į kolonadą per aukštutinę sodo aikštelę, ir su kartokais dūmais, liudijančiais, kad kenturijų virėjai jau užkaitė pietus, buvo sumišęs vis tas pats tirštas rožių kvapas. „O dievai, dievai, už ką mane baudžiate?.. Taip, nėra abejonės! Tai ji, vėl ji, nenugalima, baisi liga hemikranija, dėl kurios skauda pusė galvos… nuo jos nėra vaistų, nėra išsigelbėjimo… mėginsiu nejudinti galvos.“ Ant mozaikinių grindų šalia fontano jau buvo paruoštas krėslas, ir prokuratorius, į nieką nežiūrėdamas, atsisėdo ir ištiesė ranką į šoną. Sekretorius pagarbiai į tą ranką įdėjo pergamento skiautę. Nepajėgdamas nuslėpti skausmingos grimasos, prokuratorius šnairomis greitai peržvelgė raštą, grąžino pergamentą sekretoriui ir vos ne vos pratarė:

– Tardomasis iš Galilėjos? Tetrarchui bylą siuntėte?

– Taip, prokuratoriau, – atsakė sekretorius.

– O ką jis?

– Jis atsisakė spręsti šią bylą ir Sinedriono mirties nuosprendį persiuntė jums tvirtinti, – paaiškino sekretorius.

Prokuratoriaus skruostas trūktelėjo, jis tyliai pasakė:

– Atveskite kaltinamąjį.

Ir beregint iš sodo aikštelės į balkoną po kolonomis du legionieriai atvedė ir pastatė prieš prokuratoriaus krėslą maždaug dvidešimt septynerių metų žmogų. Tas žmogus buvo apsivilkęs senučiu ir sudriskusiu melsvu chitonu. Galva pridengta baltu gobtuvu su dirželiu per kaktą, o rankos surištos už nugaros. Po kaire akimi buvo didelė mėlynė, lūpų kampas pradrėkstas ir apkrešėjęs krauju. Atvestasis nerimastingai ir smalsiai pažvelgė į prokuratorių.

Daugiau Daugiau