VI skyrius
ŠIZOFRENIJA, KAIP IR SAKYTA
Kai į garsios, neseniai pamaskvėje, ant upės kranto, atstatytos psichiatrinės klinikos priimamąjį įžengė žmogus smaila barzdele, apsivilkęs baltu chalatu, buvo pusė antros nakties. Trys sanitarai nenuleido akių nuo Ivano Nikolajevičiaus, sėdinčio ant sofos. Čia pat buvo ir neapsakomai susijaudinęs poetas Riuchinas. Rankšluosčiai, kuriais buvo surištas Ivanas Nikolajevičius, dabar kūpsojo ant tos pačios sofos. Ivano Nikolajevičiaus rankos ir kojos buvo laisvos.
Išvydęs įėjusį, Riuchinas išbalo, krenkštelėjo ir nedrąsiai pratarė:
– Labas vakaras, daktare.
Daktaras linktelėjo Riuchinui, bet pažvelgė ne į jį, o į Ivaną Nikolajevičių. Tasai sėdėjo lyg suakmenėjęs, suraukęs antakius, piktas ir net nekrustelėjo, įėjus gydytojui.
– Štai, daktare, – kažkodėl paslaptingai sušnibždėjo Riuchinas, bailiai dirsčiodamas į Ivaną Nikolajevičių, – žinomas poetas Ivanas Benamis… Štai, matote… Mes bijomės, ar tik ne baltoji karštinė…
– Smarkiai gėrė? – prakošė pro dantis daktaras.
– Ne, išgerdavo, bet ne tiek, kad…
– Tarakonų, žiurkių, kipšiukų ar šmižinėjančių šunų negaudė?
– Ne, – krūptelėjęs atsakė Riuchinas, – mačiau jį vakar ir šiandien – jis buvo visai sveikas…
– O kodėl su apatinėmis? Iš lovos pakėlėt?
– Daktare, jis toks į restoraną atėjo…
– Aha, aha, – labai patenkintas pasakė daktaras, – o kodėl apsidraskęs? Su kuo nors mušėsi?
– Nuo tvoros nukrito, o paskui restorane vienam užvožė… Ir dar kai kam…
– Taip, taip, taip, – sumurmėjo daktaras ir, atsisukęs į Ivaną, pridūrė: – Sveiki gyvi!
– Sveikas, kenkėjau! – piktai ir garsiai atsakė Ivanas.
Riuchinas taip suglumo, jog nė akių nedrįso pakelti į mandagųjį daktarą. Bet tasai nėmaž neužpyko, tik įprastu mikliu judesiu nusiėmė akinius, kilstelėjo chalato skverną, įsikišo akinius į užpakalinę kelnių kišenę, o paskui paklausė Ivaną: – Kiek jums metų?
– Eikite jūs visi velniop, iš tikrųjų! – šiurkščiai užriko Ivanas ir nusisuko.
– Kodėl jūs širstate? Argi aš pasakiau ką nors nemalonaus?
– Man dvidešimt treji metai, – audringai prašneko Ivanas, – ir aš jus visus apskųsiu. O pirmučiausia tave, glinda! – kreipėsi atskirai į Riuchiną.
– O dėl ko jūs skųsitės?
– Dėl to, kad mane, sveiką žmogų, pačiupo ir jėga atgabeno į beprotnamį! – tūžmingai atsakė Ivanas.
Riuchinas pasižiūrėjo į Ivaną ir nustėro: jokio pamišimo jo akyse nesimatė.
Gribojedove jos buvo drumstos, o dabar pasidarė skaidrios kaip visada.
„Dievulėliau! – išsigandęs pamanė Riuchinas. – Juk jis tikrai normalus? Tai bent! Ko mes jį, po galais, čia atitempėm? Normalus, normalus, tik snukis išakėtas…“ – Jūs esat, – ramiai prašneko gydytojas, sėsdamas ant baltos sukamos kėdutės su blizgančia koja, – ne beprotnamyje, o klinikoje, kur jūsų niekas nelaikys, jeigu nebus reikalo.
Daugiau Daugiau