Michel Foucault

 

Seksualumo istorija

Dietetika (8 skyrius iš M.Foucault knygos „Seksualumo istorija”)

II SKYRIUS

DIETETIKA

Graikų moraliniai apmąstymai apie seksualinį elgesį bandė ne pateisinti draudimus, o tik stilizuoti laisvę: laisvę, kuria savo veikloje naudojasi „laisvas“ vyras. Iš čia kyla tai, kas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kaip paradoksas: graikai praktikavo, priėmė, aukštino santykius tarp vyrų ir berniukų; tačiau jų filosofai šia tema suformulavo ir pagrindė susilaikymo moralę. Jie visiškai sutiko, kad vedęs vyras gali eiti ieškoti seksualinių malonumų už santuokos ribų, tačiau vis dėlto jų moralistai suformulavo vienpatystės principą, pagal kurį vyras privalėtų turėti lytinius santykius tik su savo žmona. Jie niekada neteigė, kad seksualinis pasitenkinimas pats savaime yra blogis ar kad jis turi prigimtinės nuodėmės žymę; tačiau jų gydytojai nerimavo dėl seksualinės veiklos poveikio sveikatai ir išplėtojo ilgus apmąstymus apie jos praktikavimo pavojus.

Pradėkime nuo šio paskutinio punkto. Pirmiausia reikia pažymėti, kad jų apmąstymuose įvairių patologinių seksualinės veiklos poveikių analizė nebuvo svarbiausia; jie juo labiau nesistengė šio elgesio laikyti sritimi, kurioje būtų galima išskirti normalų elgesį ir nenormalias bei patologines praktikas. Be abejo, šios temos nebuvo visai išbrauktos. Tačiau ne tai sudarė bendrąją ryšių tarp aphrodisia , sveikatos, gyvenimo ir mirties svarstymo temą. Pagrindinis šių apmąstymų rūpestis buvo apibrėžti mėgavimąsi malonumais – palankias sąlygas, naudingą praktiką, būtiną jų retinimą – kaip tam tikrą būdą rūpintis savo kūnu. Šis rūpinimasis buvo daug labiau „dietetinis“ negu „terapeutinis“; tam tikru režimu buvo siekiama sureguliuoti veiklą, kuri buvo laikoma svarbi sveikatai. Medicininis seksualinio elgesio problematizavimas buvo susijęs ne tiek su rūpesčiu eliminuoti patologines formas, kiek su valia ir noru kuo geriau šį elgesį integruoti į sveikatos valdymą ir kūno gyvenimą 195. 

1. Režimas apskritai

Norint paaiškinti svarbą, kurią graikai teikė režimui, bendrąją reikšmę, kurią jie teikė „dietetikai“, ir būdą, kuriuo jie dietetikos praktiką siejo su medicina, reikia panagrinėti du pasakojimus: vienas randamas Hipokrato rinkinyje, kitas – Platono veikaluose.

Veikalo apie Senąją mediciną  autorius režimo nelaiko papildoma medicinos meno praktika – viena iš jo taikymo praktikų arba vienu iš jo tęsinių, – atvirkščiai, mediciną jis kildina iš pirminio ir pagrindinio susirūpinimo režimu 196. Pasak jo, žmonija atsiskirs nuo gyvūnijos gyvenimo per tam tikrą dietos atsiskyrimą; iš tiesų pradžių pradžioje žmonės maitinosi panašiai kaip gyvūnai: žalia, neparuošta mėsa ir augalais. Toks maitinimosi būdas, kuris galėjo užgrūdinti stipriausius, buvo negailestingas silpniausiems: taigi mirdavo jauni arba seni. Žmonės ieškojo geriau „jų prigimčiai“ pritaikyto režimo: tai tas režimas, kuris būdingas ir dabartiniam gyvenimo būdui. Tačiau dėl švelnesnės dietos nuo ligų buvo mirštama ne taip greitai; taip buvo suvokta, kad sveikųjų maistas negali tikti ligoniams: jiems buvo būtinas kitoks maistas. Taigi medicina susiformavo kaip ligoniams skirta „dieta“, pradedant apmąstymais apie specifinį jiems tinkamą režimą. Siame pasakojime pirmiausia atsiranda dietetika – ji duoda pradžią medicinai kaip vienam iš būdingų dietetikos pritaikymo būdų.

Platonas, gana skeptiškai žiūrėdamas į dietetinę praktiką arba bent jau į nesaikingumą, baiminantį jį ir dėl politinių bei moralinių priežasčių, kurios atsiskleis vėliau, mano priešingai, – kad rūpinimasis režimu atsirado kaip medicininės praktikos modifikacija 197: iš pradžių dievas Asklepijas mokė žmones ligas ir sužeidimus gydyti drastiškais vaistais ir veiksmingomis operacijomis. Anot Platono, šią paprastą gydymo praktiką Homeras patvirtins pasakodamas apie Menelajo ir Euripilo išgijimą prie Trojos sienų: buvo čiulpiamas sužeistųjų kraujas, jų žaizdos buvo barstomos tinkamais raminamaisiais vaistais, jiems buvo duodama gerti vyno, paruošto su miltais ir tarkuotu sūriu 198. Tik vėliau, kai žmonės nutolo nuo atšiauraus ir sveiko senųjų laikų gyvenimo, buvo stengiamasi ligonius stebėti „žingsnis po žingsnio“ ir ilgu režimu palaikyti tuos, kurie buvo silpnos sveikatos, o silpnos sveikatos jie buvo kaip tik todėl, kad daugiau nebegyveno taip, kaip reikia – jie buvo ilgalaikių bėdų aukos. Pagal šią kilmės teoriją dietetika parodoma kaip suglebimo laikų medicinos rūšis; ji buvo skirta neteisingam gyvenimui, kurį buvo bandoma pratęsti. Tačiau gerai matome: jeigu Platonui dietetika nėra originalus menas, tai ne dėl to, kad režimas – diaitē  būtų nesvarbus; priežastis, dėl kurios Asklepijo ar jo pirmųjų sekėjų epochoje nebuvo rūpinamasi dietetika, yra ta, kad „režimas“, kurio iš tiesų laikėsi žmonės, jų maitinimosi ir sportavimo būdas atitiko gamtą 199. Žiūrint iš tokio taško, dietetika iš tikrųjų buvo medicinos moduliacija; tačiau gydymo meno tęsiniu ji tapo tą dieną, kai režimas kaip gyvenimo būdas atsiskyrė nuo gamtos: dietetika visada yra būtina medicinos palydovė, nes nieko neįmanoma išgydyti nepagerinus gyvenimo būdo, kuris iš tiesų ir susargdino 200.

Šiaip ar taip, ar dietetinės žinios bus laikomos pirmykščiu menu, ar bus manoma, kad tai vėliau atsiradęs dalykas, aišku, kad pati „dieta“, režimas, yra esminė kategorija, padedanti apgalvoti žmogiškąjį elgesį; ji apibūdina gyvenimo būdą ir leidžia nustatyti elgesio taisyklių visumą: elgesio problematizavimo būdą, kuris formuojasi priklausomai nuo gamtos, kurią reikia saugoti ir prie kurios reikia pritapti. Režimas yra tikras gyvenimo menas.

1. Sritį, kurią turi apimti atitinkamai apgalvotas režimas, apibrėžia sąrašas, ilgainiui įgavęs beveik kanoninę vertę. Jis randamas Epidemijos VI knygoje ir apima „pratimus (ponoi ), maistą (sitia ), gėrimus (potay) miegą (hypnoi ), lytinius santykius (aphrodisia )“– visus dalykus, kurie turi būti „saikingi“ 201. Dietetinis mąstymas išplėtojo šitą sąrašą. Tarp pratimų išskiriami natūralūs (eiti, vaikščioti) ir smarkūs (lenktyniauti, kovoti); ir nurodoma, kokius pratimus reikia atlikti ir kaip intensyviai, atsižvelgiant į dienos ir metų laiką, individo amžių, suvalgytą maistą. Pratimams galima priskirti šiltesnes ar šaltesnes vonias, kurios taip pat priklauso nuo sezono, amžiaus, veiklos ir jau suvalgyto arba vėliau valgomo maisto. Mitybos režimas – valgis ir gėrimas – turi atsižvelgti į gamtą, suvartojamo maisto ir gėrimų kiekį, bendrą kūno būklę, klimatą, veiklą, kuria užsiimama. Organizmo išvalymas – vidurių valymas ir vėmimas – padeda sureguliuoti maitinimąsi ir persivalgymą. Miegas taip pat susijęs su įvairiais aspektais, kuriuos režimas gali kaitalioti: tai jam skiriamas laikas, pasirenkamos valandos, lova, jos kietumas bei šiltumas. Taigi režimas turi atsižvelgti į daugelį žmogaus – bent jau laisvo vyro – fizinio gyvenimo elementų per visą jo dieną, nuo atsikėlimo iki atsigulimo. Detalizuojamas režimas tampa tikra dienotvarke: šitaip Dioklio pasiūlytas režimas akimirka po akimirkos apibūdina paprastą dieną nuo pabudimo iki vakarienės ir užmigimo, paminint pirmuosius pratimus, nusiprausimą, kūno ir galvos judesius, pasivaikščiojimus, intymųjį gyvenimą ir gimnastiką, pietus, popiečio miegą, vėliau dar kartą pasivaikščiojimą ir gimnastiką, įtrynimus ir apsitrynimus, vakarienę. Kiekvienai žmogaus veiklos rūšiai režimas nuolat problematizuoja požiūrį į kūną ir plėtoja gyvenimo būdą, kurio formą, pasirinkimą ir kintamuosius dydžius apibrėžia rūpinimasis kūnu. Tačiau kalbama ne tik apie kūną.

2. Įvairiose srityse, kur jo reikalaujama, režimas išugdė saiką: „suprato net ir paršelis“, kaip sako vienas iš platoniškojo dialogo Varžovuose 202 pašnekovų: „kūnui“ yra naudinga tai, „kas saikinga“, o ne didelis ar mažas vieno ar kito kiekis. Šitą saiką reikėtų suprasti ne tik kaip su kūnu susijusį, bet ir kaip moralinį dalyką. Pitagoriečiai, kurie, be abejo, turėjo svarbią reikšmę dietetikos plėtojimuisi, aiškiai pabrėžė koreliaciją tarp reikalingo rūpinimosi kūnu ir būtinybės išsaugoti nekaltą ir harmoningą sielą. Jeigu tiesa, kad medicinos jie prašė išvalyti kūną, o muzikos – sielą, tai dainai ir instrumentams jie priskyrė organizmo pusiausvyrai naudingą poveikį 203. Daugelis maisto draudimų, kuriuos jie sau nustatė, turėjo kultūrinę ir religinę reikšmę; o kritika, kurią jie skyrė piktnaudžiavimui valgiu ir gėrimais, sportu ir seksualine veikla, kartu turėjo moralinio nurodymo ir sveikatai naudingo patarimo vertę 204.

Net už griežtojo pitagoriško konteksto ribų režimas noriai apibrėžiamas šiais dviem registrais: gera sveikata ir gera sielos būsena. Todėl, kad jos susijusios, taip pat todėl, kad pasiryžimas laikytis saikingo ir protingo režimo bei jį taikyti rodo būtiną moralinį tvirtumą. Ksenofonto Sokratas ypač pabrėžia šią koreliaciją, rekomenduodamas jaunuoliams nuolat lavinti savo kūną gimnastika. Čia jis mato garantiją, kad bus galima geriau gintis kare, kariui išvengti bailio reputacijos, geriau tarnauti savo tėvynei, gauti didelį atlyginimą (taigi turtą ir statusą palikti palikuonims); jis tikisi, kad bus įgaunamas atsparumas ligoms ir kūno negalioms. Tačiau jis taip pat pabrėžia gerą šios gimnastikos poveikį ten, pasak jo, kur mažiausiai jo tikimasi: poveikį minčiai, nes kūno blogos sveikatos padarinys yra užmaršumas, drąsos praradimas, bloga nuotaika, pamišimas, net iki tokio laipsnio, kad įgytos žinios išgujamos iš sielos 205.

Tačiau fizinio režimo griežtumas ir pasiryžimas, būtinas norint jo laikytis, taip pat padeda atsirasti neišvengiamam moraliniam tvirtumui ir jį lavinti. Platono akimis, čia ir yra tikroji priežastis, dėl kurios reikia skatinti praktikas, kuriomis stengiamasi įgyti kūniškos jėgos, grožio ir sveikatos: Sokratas Valstybės  IX knygoje sako, kad protingas žmogus ne tik „nepasiduos gyvuliškam ir neprotingam malonumui“; ne tik nepakreips „į šitą pusę savo veiklos“; jis padarys dar daugiau: „Jis nesirūpintų savo sveikata ir nesistengtų būti stiprus, sveikas ir gražus, jeigu nenorėtų, taip darydamas, tapti nuosaikus“. Fizinis režimas turi remtis bendrosios egzistencijos etikos principu, kur kūniškoji pusiausvyra yra viena iš teisingos sielos hierarchijos sąlygų: „Ji sukurs harmoniją kūne siekdama išlaikyti santaiką sieloje“, – o tai jam padės elgtis kaip tikram muzikantui (mousikos) 206. Fizinis režimas neturi būti pernelyg intensyviai kultivuojamas vien tik dėl jo paties.

Buvo pripažįstama pačios „dietos“ pavojaus galimybė, nes jeigu režimo tikslas – išvengti nesaikingumo, tai jam suteikiama svarba ir paliekama autonomija gali būti perdėtos. Paprastai ši rizika gali pasireikšti dviem formomis. Yra pavojus, kurį būtų galima pavadinti „atletiniu“ nesaikingumu; šitai susiję su labai dažnomis treniruotėmis, kurios per daug ištreniruoja, o baigiasi tuo, kad užmigdoma siela, paskęstanti pernelyg galingoje muskulatūroje: vis pasikartodamas, Platonas šaiposi iš šios atletų stiprybės ir skelbia, kad jos visiškai nelinkėtų savo miesto jaunuoliams 207. Tačiau kyla ir kitas pavojus, kurį būtų galima pavadinti „liguistumo“ perdėjimu: tai nepaprastas budrumas, kai kiekviena akimirka skiriama kūnui, sveikatai, menkiausiam skausmui. Geriausias šio nesaikingumo pavyzdys, anot Platono, yra pateiktas vieno iš tų, kurie laikomi dietetikos kūrėjais – pedotribo Herodiko; baisiausiai susirūpinęs tuo, kad nepažeistų net menkiausios nusistatyto režimo taisyklės, metų metus jis „stūmė“ mirštančiojo gyvenimą. Tokiam požiūriui Platonas turi du priekaištus. Tai dykinėjančių vyrų, kurie nenaudingi miestui, užsiėmimas; juos galima palyginti su rimtais amatininkais, teikiant privalumą šiems, kurie, įtardami migreną, nesusiverš galvos, nes neturi laiko šiems menkiems rūpesčiams dėl sveikatos. Tai taip pat užsiėmimas tų, kurie, bijodami prarasti nors akimirką gyvenimo, bando kaip tik sugeba vilkinti gamtos nustatytą terminą. Praktikuojant režimą, gresia moralinis, taip pat ir politinis pavojus skirti kūnui perdėtą rūpestį (pe  rittč epimeleia tou somatos) 208. Asklepijas, kuris gydė naudodamas tik mikstūras ir šalinamąsias operacijas, buvo politinis išminčius: jis žinojo, kad gerai valdomoje valstybėje niekas neturi laisvo laiko, kad gyventų sirgdamas ir slaugomas 209.

3. Nepasitikėjimas griežčiausiais režimais rodo, kad dietos tikslas nėra kiek įmanoma pratęsti gyvenimą ar nepaprastai ištobulinti jo laimėjimus, o veikiau padaryti jį naudingą ir laimingą jam skirtose ribose. Juo labiau nereikėtų bandyti dietos nustatyti vieną kartą visiems gyvenimo atvejams. Režimas, kuris leidžia gyventi tik vienoje vietoje, maitintis tik vienokiu maistu ir nesuteikia galimybės nieko keisti, nėra geras režimas. Režimo naudingumą tiksliai nusako jo suteikiama galimybė individams drąsiai pasitikti įvairias situacijas. Todėl Platonas atletų režimą – tokį griežtą, kad jie gali nuo jo nukrypti tik dėl „reikšmingų ir žiaurių“ ligų, – priešpriešina tam, kurį norėtų matyti taikomą jo kariams; šie privalo būti visada budrūs kaip šunys; būdami kaime, jie turi galėti „dažnai keisti vandenį ir maistą“, pakęsti „ir deginančią saulę, ir žiemos speigus“, išsaugodami „nepakitusią sveikatą“ 210. Be abejo, Platono kariai turi jausti ypatingą atsakomybę. Tačiau bendresni režimai taip pat paklūsta tam pačiam principui. Hipokrato rinkinio veikalo Apie režimą autorius rūpinasi pabrėžti, kad savo patarimus jis skiria ne keliems privilegijuotiems neveikliesiems, bet kuo didesniam žmonių skaičiui – „tiems, kurie dirba, keliauja, plaukioja, kenčia saulę ir šaltį“ 211. Šitas fragmentas kartais buvo interpretuojamas kaip išskirtinio susidomėjimo aktyvaus ir profesinio gyvenimo formomis požymis. Ypač svarbu ten pamatyti rūpinimąsi – beje, bendrą moralei ir medicinai – paruošti individą daugeliui galimų aplinkybių. Negalima ir nereikia tikėtis iš režimo, kad jis pakeistų likimą ar paveiktų gamtą. Iš jo laukiama, kad jis padės ne aklai, o kitaip reaguoti į vykstančius nenumatytus įvykius. Dietetika yra strateginis menas, nes ji turi leisti protingai, t. y. naudingai, prisitaikyti prie aplinkybių.

Kalbant apie budrumą, skiriamą kūnui ir jo veiklai, šis menas kviečia individą parodyti dvi gana savitas dėmesio formas. Jis reikalauja to, ką būtų galima pavadinti „serijiniu“ dėmesiu, dėmesiu eigai: pačios veiklos nėra paprasčiausiai geros arba blogos; jų vertę iš dalies apibrėžia prieš jas ir po jų einančios veiklos, ir tas pats dalykas (tam tikras maistas, pratimų tipas, šaltos ar šiltos vonios) bus rekomenduojamas arba nepatartinas atsižvelgiant į tai, kokia veikla buvo atliekama ar bus atliekama vėliau (viena po kitos einančių praktikų poveikiai turi atsverti vienas kitą, tačiau kontrastas tarp jų neturi būti pernelyg didelis). Režimo praktika taip pat reikalauja budrumo „aplinkybėms“, labai siauro ir kartu labai plataus dėmesio, kurį reikia skirti išoriniam pasauliui, jo elementams, sukeliamiems jutimams: klimatui, metų ir paros laikui, drėgmės ir sausumo, šilumos ir vėsumo laipsniui, vėjams, regionui būdingiems bruožams, miesto įsikūrimui. Gana detalūs hipokratiškojo režimo teikiami nurodymai turi padėti tam, kuris su jais susipažino, moduliuoti savo gyvenimo būdą atsižvelgiant į visus kintamuosius dydžius. Režimo nereikia suprasti kaip universalių ir nesikeičiančių taisyklių rinkinio; tai tarsi vadovas, padedantis reaguoti į skirtingas situacijas, kuriose galima atsidurti; veikalas, padedantis elgesį suderinti su aplinkybėmis.

4. Dietetika yra egzistencinė technika, nes ji nesitenkina vien perduodama gydytojo patarimus individui, kuris turės juos pasyviai taikyti. Čia neįsiveliant į debatų istoriją, kur medicina ir gimnastika bus supriešinamos kalbant apie jų atitinkamą kompetenciją režimui apibrėžti, reikia pažymėti, kad dieta nebuvo suvokiama kaip visiškas paklusnumas kito žinioms; individas turėjo gerai apmąstyti save patį ir savo kūną. Žinoma, norint laikytis tinkamo režimo, būtina klausyti tų, kurie žino; tačiau šis ryšys turi tapti įsitikinimu. Norint būti išmintingam, norint tinkamai prisiderinti prie aplinkybių ir prie laiko, kūno dietą taip pat reikia laikyti minties, mąstymo ir atsargumo dalyku. Kaip vaistai arba operacijos veikia jas patiriančiojo kūną, taip režimas veikia sielą ir jai įteigia principus. Platonas Įstatymuose 212 išskiria dvi gydytojų rūšis: tuos, kurie geri vergams (jie patys dažniausiai linkę patarnauti), kurie apsiriboja receptu neduodami paaiškinimų; ir laisvos prigimties gydytojus, kurie kreipiasi į laisvus žmones; jie nesitenkina skirdami receptus, jie pradeda pašnekesį, jie pasidomi ligoniu ir jo draugais; jie jį lavina, drąsina, sako argumentus tol, kol šie jį paveikia. Jie gebės padėti jam tinkamai gyventi. Iš patyrusio gydytojo laisvas žmogus turi gauti daugiau negu aiškiai apibrėžtą slaugą – jis turi gauti racionalią ginkluotę jo egzistencijos visumai 213. Trumpa Atsiminimų ištrauka puikiai parodo režimą konkrečios ir aktyvios ryšio su savimi praktikos aspektu. Ten parodoma, kaip Sokratas bando padaryti savo mokinius „galinčius apsieiti be kitų pagalbos“. Šiam tikslui jis liepia jiems išmokti (iš jo paties arba iš kito mokytojo) to, ką geras žmogus privalo bent ribotai žinoti apie tai, kas jam naudinga, ir nieko daugiau: iš geometrijos, astronomijos ir aritmetikos išmokti tai, kas būtina. Tačiau jis taip pat juos įpareigoja „rūpintis savo sveikata“. Šitas „rūpinimasis“ turi remtis gautomis žiniomis, taip pat turi virsti budriu požiūriu į save: savęs stebėjimu aprašant ir pasižymint, kas, beje, yra labai svarbu: „Reikia, kad kiekvienas stebėtų save patį ir pasižymėtų, koks valgis, koks gėrimas, kokie pratimai jam tinka ir kaip reikia juos naudoti, norint kuo ilgiau išsaugoti kuo geriausią sveikatą“. Kad geras kūno valdymas taptų gyvenimo menu, subjektas turi apie save patį rašyti užrašus; tai jam suteiks autonomiją ir padės apgalvotai pasirinkti tarp to, kas jam gera ir kas bloga: „Jeigu jūs taip save stebėsite, – sako Sokratas savo mokiniams, – jūs sunkiai rasite gydytoją, kuris galėtų geriau už jus patį nurodyti, kas naudinga jūsų sveikatai“ 214.

Apskritai režimo kaip gyvenimo meno praktika yra visiškai kitas dalykas negu visuma apsaugos priemonių ligoms išvengti arba jų gydymui paspartinti. Tai būdas tapti subjektu, kuris rūpinasi savo kūnu tinkamai, kiek būtina ir pakankamai. Šis rūpinimasis persmelkia visą kasdienį gyvenimą; padaro pagrindines arba to laikotarpio egzistencines veiklas sveikatos ir moralės žaismu; tarp kūno ir jį supančių elementų sukuria nuo aplinkybių priklausančią strategiją; ir galiausiai apdovanoja individą racionaliu elgesiu. Kokią dalį sutiktumėme skirti aphrodisia  šiame protingame ir natūraliame gyvenimo valdyme?

2. Malonumų dieta

Iki mūsų dienų išliko du dietetikos traktatai, sudarantys Hipokrato rinkinio dalį. Vienas, senesnis, kuris ir trumpiausias, – tai Peri diaitčs hugiainčs – Sveikas režimas;  jis ilgai buvo laikomas paskutine traktato Apie žmogaus prigimtį  215 dalimi; antrasis – Peri diaitčs  – taip pat yra ir labiausiai išplėtotas. Beje, Oreibasijas savo Medicininėje kolekcijoje 216  paskelbė higienai skirtą Dioklio tekstą, kuris pateikia labai smulkmeniškas kasdienio gyvenimo taisykles; pagaliau tam pačiam Diokliui, gyvenusiam IV amžiaus pabaigoje, buvo priskirtas labai trumpas tekstas, pateiktas Pauliaus Eginiečio kūriniuose 217; jame autorius pasakoja, kaip atpažinti pirmuosius savo ligos požymius, taip pat pateikia keletą bendrų sezoninio režimo taisyklių.

Sveikas režimas  nė vienu žodžiu neužsimena apie aphrodisia,  o Peri diaitčs  šiuo klausimu pateikia daugelį rekomendacijų ir nurodymų. Pirmąją kūrinio dalį galima laikyti mintimis apie bendruosius principus, pagal kuriuos turėtų būti sudaroma dieta. Autorius nurodo, kad kai kurie iš gausybės jo pirmtakų galėjo duoti gerų patarimų vienu ar kitu atskiru klausimu, tačiau nė vienas nesugebėjo pateikti visapusiško medžiagos, kurią jis numatė svarstyti, aprašymo; norint „teisingai rašyti apie žmogaus dietą“, reikia mokėti „pažinti ir atpažinti“ žmogiškąją prigimtį apskritai, taip pat žmogaus prigimtinę sandarą (hē ex archēs sustasis)  ir kūno valdymo principą (ro epicrateon en tči sčmati ) 218. Kaip du fundamentalius režimo elementus, autorius išskiria maitinimąsi ir pratimus – pastarieji padeda sunaudoti išteklius, kuriuos nuolat papildo maistas ir gėrimas.

Antroji teksto dalis plėtoja dietetikos praktikos temą, remdamasi režimą sudarančių elementų savybėmis ir sukeliamu poveikiu. Apibūdinus regionus, kurie gali būti aukštai ar žemai, sausi ar drėgni, su vienokiais ar kitokiais vėjais, peržiūrimas maistas (miežiai ar rugiai, apibūdinant miltų rupumą, tešlos užminkymo laiką, vandens, su kuriuo jie buvo maišomi, kiekį; mėsa, suskirstyta pagal kilmę; vaisiai ir daržovės, įvertinami pagal rūšis), paskui – vonios (šiltos, šaltos, prieš valgį ar po valgio), vėmimas, miegas, pratimai (natūralūs – kaip regėjimo, klausos, balso, minčių arba pasivaikščiojimas, ir smarkūs – kaip lenktynės greičiui ar ištvermei patikrinti, rankų judesiai, imtynės, žaidimai su kamuoliu, rankų lenkimas; imtynės dulkėse arba aliejumi išsitepus kūnus). Siame režimo elementų sąraše seksualinė veikla (lagneiē ) yra tik paminėta tarp vonių ir įtrynimų bei vėmimo. Ir ši veikla paminėta tik dėl trijų jos efektų. Du iš jų – kokybiniai: šildomasis poveikis, kurį sukelia intensyvūs pratimai (ponos ), ir drėgnų elementų išskyrimas; ir, priešingai, drėkinamasis poveikis, nes fiziniai pratimai tirpdo riebalus. Trečiasis efektas kiekybinis – išskyros lemia lieknėjimą. „Lytinis aktas lieknina, atgaivina ir sušildo: sušildo pratimų ir drėgmės išskyrimo dėka; lieknėjimą skatina šalinamasis efektas, o drėkina tai, kas kūne lieka po pratimų sukelto riebalų tirpdymo“ 219.

Trečiojoje Režimo  dalyje randama keletas nurodymų apie aphrodisia.  Ši trečioji dalis pirmuosiuose puslapiuose pristatoma kaip didelis sveikatos kalendorius, nuolatinis sezonų ir jiems pritaikyto režimo almanachas. Tačiau autorius pabrėžia, kad neįmanoma duoti bendros formulės, kuri nurodytų tikslią pratimų ir maisto pusiausvyrą. Būtina atsižvelgti į daiktų, individų, regionų, laiko momentų 220 skirtumus; taigi kalendoriaus nereikia suprasti kaip imperatyvinių receptų visumos. Jis pateikia tik strateginius principus, kuriuos reikia mokėti pritaikyti aplinkybėms. Apibendrinant galima pasakyti, kad jei antroji teksto dalis aptarė pačius režimo elementus pagal jų savybes ir jiems būdingas ypatybes (ir joje apie aphrodisia  buvo tik užsimenama), tai trečiosios dalies pradžia daugiausia skirta situacijos įkintamiesiems dydžiams.

Metai, žinoma, suskirstyti į keturis sezonus. Tačiau jie savo ruožtu dar suskirstyti į trumpesnius kelių savaičių ar netgi kelių dienų periodus, nes kiekvienam sezonui būdingi bruožai dažniausiai plėtojasi progresyviu būdu; be to, visada pavojinga staigiai keisti režimą: staigūs pokyčiai, kaip ir nesaikingumas, turi kenksmingą poveikį; „po truputį (to kata mikrori) – tai patikrinta taisyklė, ypač kai vienas dalykas keičiamas kitu“. Todėl „kiekvienam sezonui reikėtų žingsnis po žingsnio (kata mikron)  keisti kiekvieną režimo sudedamąją dalį“ 221. Todėl žiemos režimas turi būti suskirstytas, kaip to pageidauja pats sezonas, į du periodus: keturiasdešimt keturių dienų periodą, kuris trunka nuo Plejadžių užmigimo iki žiemos saulėgrįžos, ir kitą – tokios pačios trukmės periodą, po kurio eina penkiolikos dienų režimo sušvelninimas. Pavasaris prasideda trisdešimt dviejų dienų periodu, trunkančiu nuo Arktūro atsikėlimo ir kregždžių parskridimo iki ekvinokcijos; vėliau sezonas turi būti suskirstytas į šešis aštuonių dienų trukmės periodus. Tada ateina vasara, kurią sudaro dvi fazės: nuo Plejadžių atsibudimo iki saulėgrįžos ir nuo jos – iki ekvinokcijos. Nuo to laiko iki Plejadžių užmigimo – keturiasdešimt aštuonias dienas – reikia ruoštis „žiemos režimui“.

Autorius nepateikia išsamaus režimo kiekvienai šiai mažai atkarpėlei. Jis veikiau tik daugmaž detaliai apibrėžia bendrą strategiją, kurią nulemia kiekvienam metų laikotarpiui būdingos savybės. Šita strategija paklūsta opozicijos, pasipriešinimo ar bent jau kompensacijos principui: bijant, kad kūnas pernelyg neatšaltų, šalto sezono metu pusiausvyrą turėtų atkurti šildomasis režimas; didelis karštis, atvirkščiai, sąlygoja raminamąjį ir vėsinamąjį režimą. Tačiau viskas turi paklusti imitacijos ir tinkamumo principui: švelnaus ir pamažu įsigalinčio sezono metu laikomasi švelnaus ir progresyvaus režimo – tuo metu, kai augalai ruošiasi vegetacijai, žmonės turi daryti tą patį ir pasiruošti grūdinti kūną. Visiškai taip pat atšiauriu žiemos metu medžiai užsigrūdina ir tampa tvirtesni; žmonės taip pat įgauna tvirtumo ne bėgdami nuo šalčio, o „drąsiai“ jį pasitikdami 222.

Mėgavimasis aphrodisia  reguliuojamas atsižvelgiant į bendrą kontekstą, priklausomai nuo jų galimo poveikio karščiui ir šalčiui, sausumui ir drėgmei, ir pagal bendrą formulę, kuri randama antrojoje teksto dalyje. Rekomendacijos paprastai pateikiamos tarp bendrųjų nurodymų dėl maisto ir patarimų apie pratimus bei organizmo valymą. Žiema nuo Plejadžių užmigimo iki pavasario ekvinokcijos – tai sezonas, kurio metu režimas turi būti sausinantis ir sušildantis, nes šis sezonas šaltas ir drėgnas: taigi verčiau valgyti keptą, o ne virtą mėsą, kvietinę duoną, sausas daržoves nedideliais kiekiais, gerti tik truputį skiestą vyną (tačiau nepadauginti); atlikti daug įvairių pratimų (dalyvauti lenktynėse, imtynėse, vaikščioti); maudytis šaltose voniose po visada labai sušildančių lenktynių ir šiltose – po visų kitų pratimų. Rekomenduojami dažnesni lytiniai santykiai, ypač vyresniems žmonėms, kurių kūnas linkęs atšalti; vimdomieji tris kartus per mėnesį turintiems drėgną temperamentą ir du kartus per mėnesį – turintiems sausą temperamentą 223. Pavasarį, kai oras šiltesnis ir sausesnis, kai ruošiamasi kūno augimui, reikia valgyti tiek keptą, tiek virtą mėsą, sultingas daržoves, maudytis, sumažinti lytinių aktų skaičių ir vimdomųjų kiekį: vemti ne daugiau kaip du kartus per mėnesį ar dar rečiau, kad kūnas išlaikytų „švarią mėsą“. Po Plejadžių atsibudimo, kai ateina vasara, režimas daugiausia skirtas kovoti su sausra: reikia gerti nestiprius baltuosius ir atskiestus vynus; valgyti ruginius paplotėlius, virtas arba žalias daržoves, jeigu jos negali sušildyti; atsisakyti vimdomųjų ir kuo daugiau sumažinti lytinių aktų skaičių (toisi de aphrodisioisin hos hēkista).  Taip pat reikėtų mažiau daryti pratimų, vengti lenktynių, kurios išdžiovina kūną, bei pasivaikščiojimų saulės atokaitoje, o pirmenybę teikti kovai dulkėse 224. Artėjant Arktūro atsibudimui ir rudens ekvinokcijai, režimas turi tapti švelnesnis ir drėgnesnis. Nieko išskirtinio apie seksualinį režimą nėra sakoma.

Dioklio Režimas yra  daug mažiau išplėtotas negu Hipokrato. Tačiau jame labai smulkmeniškai kalbama apie kasdienio laiko tvarkymą, tam paskiriant didelę teksto dalį: pradedant judesiais, kurie turi būti atliekami tik atsibudus, norint sumažinti kūno nelankstumą, ir baigiant gulėjimo lovoje prieš užmingant pozomis („nei pernelyg išsitiesus, nei per daug susirietus“ ir jokiu būdu ne ant nugaros). Aptarti visi pagrindiniai dienos momentai: vonios, judesiai, įtrynimai, organizmo valymas, pasivaikščiojimai, tinkamas maistas 225. Seksualiniai malonumai ir jų moduliacijos aptariami tik kalbant apie sezoninius pasikeitimus ir tik paminėjus keletą bendrųjų pusiausvyros principų: „Sveikatai labai svarbu, kad mūsų kūno galios nesumažintų kita galia“. Tačiau autorius apsiriboja trumpomis bendrosiomis sąvokomis: pirmiausia niekas neturi „dažnai ir ilgai lytiškai santykiauti“; lytinis aktas labiau tinka „šaltiems, drėgniems, paniurusiems ir linkusiems į dujų susikaupimą žmonėms“ ir mažiau tinka liesiems; yra gyvenime tokių periodų, kai lytinis aktas kenksmingas, pavyzdžiui, pagyvenusiems žmonėms arba jaunuoliams, kurie išgyvena „perėjimo iš paauglystės į suaugusiuosius tarpsnį“ 226. Kalbant apie, be abejo, daug vėlyvesnį tekstą, kuris žinomas kaip Diogeno laiškas karaliui Antigonui, galima paminėti, kad jo siūloma seksualinių malonumų ekonomija savo bendrais bruožais labai artima hipokratiškajai: žiemos saulėgrįžos metu, kai yra didžiausios galimybės susirgti kataru, seksualinė praktika nebuvo ribojama. Plejadžių dangun žengimo metu, kai kūne dominuoja karti tulžis, lytiškai santykiauti reikia labai saikingai. Reikia netgi visiškai atsisakyti aktų per pačią vasaros saulėgrįžą, kai organizmas pilnas juodosios tulžies: nesantykiauti, taip pat ir nevemti, reikia iki rudens ekvinokcijos 227.

Verta paminėti daugelį šio malonumų režimo bruožų. Pirmiausia tai ribota vieta, skirta lytinių santykių problemai, jeigu ji bus lyginama su pratimams ir ypač maistui skirta vieta. Maisto produktai, priklausomai nuo jų savybių ir aplinkybių, kuriomis jie vartojami (ar tai būtų metų sezonas, ar ypatinga organizmo būsena), dietetiniams apmąstymams yra daug svarbesni negu seksualinė veikla. Tačiau reikia pažymėti, kad nerimas dėl režimo niekada nėra susijęs su pačia aktų forma: nieko nesakoma nei apie seksualinio ryšio tipą, nei apie „natūralią“ poziciją arba nederamus būdus, nei apie masturbaciją, nei juo labiau apie nutrauktą lytinį aktą ir apsisaugojimo būdus 228 – problemas, kurios bus tokios svarbios vėliau. Apie aphrodisia  kalbama kaip apie visumą, kaip apie veiklą, kurioje tai, kas svarbu, nėra apibrėžiama įvairiomis formomis, kokias ji gali įgauti; reikia tik savęs paklausti, ar verta užsiimti šia veikla, kaip dažnai ir kokiame kontekste. Problematika daugiausia susijusi su kiekiu ir aplinkybėmis.

Tačiau ir šitas kiekis nėra pateikiamas tiksliais skaičiais apibrėžta forma. Visada laikomasi bendrų vertinimų: mėgautis malonumais „daugiau“ (pleon)  ar mažesniais kiekiais (elasson),  ar kuo mažiau (hēs beleista).  Tuo nenorima pasakyti, kad neverta šiai sričiai skirti labai daug dėmesio, o tik tai, kad neįmanoma iš anksto ir visiems nustatyti ritmo veiklos, susijusios su kūno ir aplinkos, kurioje jis yra, savybėmis – sausumu, karščiu, drėgme, šalčiu. Jei iš tiesų lytiniai aktai priklauso nuo režimo ir turi būti „saikingi“, tai dėl to, kad jie daro kūnui šildantį, šaldantį, džiovinantį ar drėkinantį poveikį, kurį sukelia kūno judesiai ir sėklos išsiliejimas. Jie pakelia arba pažemina kiekvieno iš kūno pusiausvyrą palaikančių elementų lygį; taigi jie taip pat keičia ryšį tarp tos pusiausvyros ir tų elementų žaidimo išoriniame pasaulyje: džiovinimas arba sušildymas, kurie gali būti naudingi drėgnam ir šaltam kūnui, bus mažiau vertingi, jeigu sezonas ir klimatas bus šilti ir sausi. Režimu nesiekiama nustatyti kiekio ir apibrėžti ritmo: jam padedant, reikia numatyti santykių, kurių tik visumos elementus galima apibrėžti, kokybinius pasikeitimus ir būtiną prisitaikymą. Beje, galima pažymėti, jog atrodo, kad vienintelis Tariamasis Aristotelis Problemose  sugebėjo iš vieno žinomiausių šios kokybinės fiziologijos principų (reikia žinoti, kad moterys paprastai yra šaltos ir drėgnos, o vyras – karštas ir sausas) padaryti išvadą, kad geriausias sezonas lytiniams santykiams nėra tas pats abiem lytims: moterys ypač linkusios Veneros aktą atlikti vasarą, o vyrai – paprastai žiemą 229.

Taigi dietetikoje seksualinė praktika problematizuojama ne kaip aktų, kuriuos reikia suskirstyti pagal jų formas ir kiekvieno jų svarbą, visuma, tačiau kaip „veikla“, kuriai reikia suteikti laisvę arba nuspausti stabdį atsižvelgiant į chronologines gaires. Šis bruožas leidžia šį režimą palyginti su tam tikromis taisyklėmis, kurios vėliau bus randamos krikščionių ganytojiškuosiuose nuostatuose. Pagal jas ribojant seksualinę veiklą taip pat bus remiamasi kai kuriais laiko kriterijais. Tačiau šie kriterijai nebus tiktai tikslesni. Jie atliks visai kitą vaidmenį: apibrėš laiką, kada praktika leidžiama, o kada draudžiama. Šis kruopštus suskirstymas bus sudarytas atsižvelgiant į skirtingus kintamuosius dydžius: liturginius metus, menstruacijų ciklą, nėštumo ir pogimdyminį laikotarpį 230. Tuo tarpu antikos medicinos režimų variacijos yra progresyvinės; režimas, užuot buvęs sudarytas pagal binarinį leidžiamo ir draudžiamo principą, parodo tik nuolatinį svyravimą tarp daugiau ir mažiau. Lytinis aktas nėra vertinamas kaip leidžiama arba neleidžiama praktika, atsižvelgiant į laiko ribas, į kurias jis įterpiamas: jis yra laikomas veikla, galinčia turėti daugiau ar mažiau lemtingus padarinius tame taške, kuriame susikerta individas ir pasaulis, temperamentas ir klimatas, kūno ir sezono savybės, ir todėl turi paklusti daugiau ar mažiau griežtai ekonomijai. Tai praktika, reikalaujanti mąstymo ir atsargumo. Taigi nesistengiama nustatyti tų pačių ir visiems vienodų „darbo dienų“ mėgautis seksualiniais malonumais, o tik kuo geriau apskaičiuoti tinkamiausią jų laiką ir dažnumą.

3. Rizika ir pavojai

Aphrodisia  režimas, reikalaujantis saikingos praktikos, nesiremia postulatu, kad lytiniai aktai patys savaime ir dėl savo prigimties yra blogi. Aktai nėra diskvalifikacijos iš principo objektas. Apie juos keliami klausimai susiję tik su jų praktika, saikingumu atsižvelgiant į kūno būklę ir išorines sąlygas. Tačiau būtinybę griebtis rūpestingo režimo ir skirti seksualinei praktikai daug dėmesio pateisina dvi grupės priežasčių, rodančių tam tikrą nerimą dėl jos poveikio.

1. Pirmoji priežasčių serija susijusi su lytinio akto padariniais individo kūnui. Be abejo, yra temperamentų, kuriems seksualinė veikla turi veikiau palankų poveikį: pavyzdžiui, tiems, kurie kenčia nuo gleivių gausumo, nes ji padeda pašalinti skysčius, kuriems gendant susidaro gleivės; taip pat tiems, kurių prastas virškinimas, kurių kūnas sekinamas ir kurių pilvas šaltas ir sausas 231. Ir atvirkščiai – tiems, kurių kūnas ir galva pripildyti skysčių, ši veikla yra veikiau kenksminga 232.

Tačiau, nepaisant šito principinio neutralumo ir kontekstinio dvilypumo, seksualinė veikla gana nuolatos yra įtarimo objektas. Diogenas Laertijas primena Pitagoro sentenciją, kurioje paminėta pagrindinė sezoninio režimo taisyklė yra tiesiogiai susijusi su reikalavimu nuolat mažinti lytinių aktų skaičių ir jiems būdingo kenksmingumo patvirtinimu: „Aphrodisia  reikia atsiduoti žiemą, o ne vasarą; pavasarį ir rudenį – labai saikingai; nors, beje, jie vargina ir kenkia sveikatai bet kuriuo metų laiku“. Diogenas cituoja dar ir Pitagoro, kurio buvo paklausta, kokį laiką geriausiai skirti meilei, atsakymą: „Kai norima nusilpti“ 233. Tačiau pitagoriečiai nėra vieninteliai, reiškiantys tokį nepasitikėjimą; „kuo rečiau“ taisyklė ir „mažiausio blogio“ paieškos minimos ir tik medicinai arba higienai skirtuose tekstuose. Dioklio Dieta  siūlo nustatyti sąlygas, kuriomis mėgavimasis malonumais padarys „mažiausiai žalos“ (hekista enoch  ei) 234, o Tariamojo Aristotelio Problemos , prilygindamos lytinio akto poveikį augalo išrovimui pažeidžiant šaknis, pataria lytiškai santykiauti tik esant labai stipriam poreikiui 235. Per dietetiką, kuri turi apibrėžti, kada naudinga ir kada kenksmingi mėgautis malonumais, matomas bendras polinkis į ribojančiąją ekonomiją.

Šitą nepasitikėjimą reiškia mintis, kad daugelis organų, ir pačių svarbiausių, yra veikiami seksualinės veiklos ir gali kentėti nuo jos pertekliaus. Aristotelis pažymi, kad smegenys yra pirmasis organas, pajuntantis lytinio akto padarinius, nes jos – viso kūno „pats šalčiausias elementas“; atimdamas iš organizmo „grynąją ir natūralią šilumą“, sėklos išsiveržimas turi bendrą šaldomąjį poveikį 236. O Dioklis tarp organų, kuriuos ypač stipriai veikia malonumų perteklius, pamini šlapimo pūslę, inkstus, plaučius, akis, stuburo smegenis 237. Problemose  sakoma, jog ypač paveikiamos akys ir strėnos: arba dėl to, kad jos prie akto prisideda daugiau negu kiti organai; arba todėl, kad šiuose organuose šilumos perteklius sukelia suskystėjimą 238.

Šių organinių tarpusavio santykių gausumas paaiškina įvairius patologinius efektus, kurie priskiriami seksualinei veiklai, kai nesilaikoma būtinų ekonomijos taisyklių. Reikia pabrėžti, kad retai užsimenama, bent jau kalbant apie vyrus 239, apie sutrikimus, kuriuos gali sukelti visiškas susilaikymas. Ligos, atsirandančias dėl blogo seksualinės veiklos paskirstymo, daug dažniau yra pertekliaus ligos. Tai ir garsioji „nugaros džiova“, apibūdinta Hipokrato veikale Apie ligas,  kurios priežastys dar ilgai bus visiškai taip pat aprašomos Vakarų medicinoje: tai liga, kuri „ypač dažnai paveikia jaunavedžius“ ir „žmones, linkusius dažnai lytiškai santykiauti“ (philolagnoi ); ši liga prasideda smegenyse (kurios, kaip pasirodys, laikomos kūno dalimi, kur glūdi sperma); ji pasireiškia viso stuburo nutirpimu; sperma nevalingai išteka miegant su šlapimu ir išmatomis, ir subjektas tampa nevaisingas. Kai ligą lydi kvėpavimo sutrikimai ir galvos skausmai, nuo jos galima numirti. Išgydyti gali suglebimą sukeliantis maitinimosi režimas ir organizmo valymas, tačiau tik po ištisų metų susilaikymo nuo vyno, pratimų ir aphrodisia  240. Epidemijos  taip pat pasakoja apie subjektus, kuriems malonumų perteklius sukėlė sunkias ligas: vienam Abderų gyventojui lytiniai santykiai ir gėrimai sukėlė karščiavimą, nuo pat pradžių lydimą šleikštulio, krūtinės skausmų, troškulio, juodo šlapimo, sunkaus liežuvio; nors liga ir karščiavimas daug kartų atsinaujino, ligonis visiškai pasveiko po keturiasdešimt aštuonių dienų 241. O jaunuolis iš Melibėjos mirė visiškai išėjęs iš proto po dvidešimt keturių ligos dienų. Liga prasidėjo žarnyno ir kvėpavimo sutrikimais po ilgo gėrimų ir seksualinių malonumų pertekliaus laikotarpio 242.

Ir priešingai, atletų režimas, kuriam dažnai priekaištaujama dėl pernelyg didelių reikalavimų, pateiktas kaip palankaus poveikio, kurį gali turėti seksualinė abstinencija, pavyzdys. Platonas tai primena Įstatymuose,  kalbėdamas apie įsą Tarentietį, olimpiados nugalėtoją: būdamas ambicingas „ir turėdamas sielą, kurioje slypėjo ir technika, ir jėga, ir nuosaikumas“, kaip pasakojama, atsidavęs treniruotėms „jis niekada nesiartino nei prie moters, nei prie berniuko“. Tos pačios tradicijos laikėsi ir Krisonas, Astilas, Diopompas 243. Be abejo, tokioje praktikoje susikirto daugybė temų: tai ir ritualinės abstinencijos, kuri buvo viena iš sėkmės sąlygų varžybose ir mūšyje, tema; tai ir moralinės pergalės, kurią atletas turėjo laimėti prieš save patį, jeigu jis siekė būti pranašesnis už kitus ir norėjo būti to vertas, tema; taip pat ir ekonomijos, būtinos, kad jo kūnas išsaugotų visą jėgą, kurią lytinis aktas iššvaisto, tema. Moterims lytinis aktas reikalingas tam, kad jos organizmui būtinos išskyros galėtų reguliariai gamintis, o vyrai gali, bent jau kai kuriais atvejais, išlaikyti visą savo sėklą; jiems griežtas susilaikymas ne tik nekenkia, bet ir išsaugo, sukaupia ir sukoncentruoja visas jų jėgas ir galiausiai jas neįsivaizduojamai padidina.

Šitame susirūpinime dėl režimo slypi paradoksas, nes vienu metu bandoma tinkamai paskirstyti veiklą, kuri pati savaime negali būti laikoma bloga, ir bandoma laikytis ribojančiosios ekonomijos taisyklės, kuri skelbia, kad „mažiau“ beveik visada geriau negu „daugiau“. Nors visiškai natūralu, kad kūnas gamina gyvą substanciją, galinčią suteikti gyvybę, tačiau aktas, kuris ją išsiurbia iš organizmo ir išmeta į išorę, gali būti pavojingas dėl savo poveikio, nors jo principas neprieštarauja gamtai; visas kūnas, jo svarbiausi ir greičiausiai pažeidžiami organai rizikuoja sumokėti didelę kainą už šią netektį, kurios, beje, norėjo pati gamta. O šios substancijos, kuri veržiasi ištrūkti veikiama savo pačios jėgos, išsaugojimas – tai būdas suteikti kūnui pačią didžiausią energiją.

2. Budrumą, kurį reikia parodyti mėgaujantis malonumais, taip pat sąlygoja rūpestis dėl palikuonių. Jei, pažymima, gamta lėmė lyčių susijungimą, kuris leistų garantuoti palikuonių gimimą ir rasės išlikimą, jei, taip pat pažymima, dėl tos pačios priežasties ji seksualinius santykius susiejo su tokiu gyvu malonumu, reikia pripažinti, kad šis dauginimosi principas, bent jau jo kokybė ir vertė, labai pažeidžiamas. Atsitiktinai mėgautis malonumu pavojinga pačiam individui, tačiau jei jis naują gyvybę kuria atsitiktinai ir nesvarbu kaip, tai pavojui pasmerkiama jo šeimos ateitis. Platonas Įstatymuose iškilmingai pabrėžia atsargumo priemonių, kurių reikia imtis šiam tikslui, svarbą, kuria suinteresuoti tėvai ir visas miestas. Rūpestingam reikia būti nuo pat pirmojo santuokinio dviejų sutuoktinių lytinio akto: jame slypi visa tradiciškai inauguraciniams aktams priskiriama reikšmė ir visi pavojai: tą dieną ir tą naktį reikia vengti klaidų – „nes prasidėjimas yra dievas, kuris, įsikurdamas žmonėse, viską gelbsti, jeigu kiekvienas iš jam besimeldžiančiųjų jį tinkamai pagerbia“. Tačiau taip pat reikia saugotis kiekvieną dieną visą vedybinį gyvenimą, nes niekas iš tiesų nežino, „kokią naktį ar kokią dieną“ dievas padės apvaisinti. Taip pat reikia „metus ir visą gyvenimą“, o ypač tada, kai įmanoma pradėti gyvybę, „stengtis savanoriškai nedaryti nieko nesveiko, nieko, kas kyla iš nesaikingumo ir neteisingumo, nes tai įsiskverbia ir įsitvirtina vaiko sieloje ir kūne“; rizikuojama „suteikti gyvybę visais atžvilgiais niekingiems padarams“ 244.

Pavojai, kurių tikimasi, – todėl ir rekomenduojamos apsaugos priemonės, – yra susiję su trimis svarbiais klausimais. Pirmiausia – tėvų amžius. Vyras, pasak Platono, sveikiausių palikuonių gali susilaukti gana vėlyvame amžiuje: nuo trisdešimties iki trisdešimt penkerių metų. Beje, jis mano, jog merginos gali tekėti sulaukusios šešiolikos dvidešimties metų 245. Toks pat chronologinis skirtumas Aristoteliui atrodo būtinas; jis mano, jog šitai svarbu palikuonių tvirtumui garantuoti. Aristotelis skaičiuoja, kad, esant tokiam skirtumui, abu sutuoktiniai vienu metu sulaukia tokio amžiaus, kai vaisingumas mažėja, o palikuonys nelabai pageidautini; beje, vaikai, kurių susilaukiama tuo gyvenimo periodu, turės privalumą sulaukti tokio amžiaus, kai galės užimti tėvų vietą, būtent tada, kai pastarieji pradės senti; „štai kodėl merginoms reikia tekėti sulaukus maždaug aštuoniolikos metų, o vyrams vesti – trisdešimt septynerių ar kiek mažiau; tada lyčių sąjunga įvyks tuo laiku, kai kūnas yra pats stipriausias“ 246.

Kitas svarbus klausimas – tai tėvų „dieta“: žinoma, reikia vengti per dažno santykiavimo, rūpintis neužmegzti naujos gyvybės išgėrus, tačiau taip pat reikia laikytis bendrojo bei nuolatinio režimo. Ksenofontas liaupsino Likurgo teisėtvarką ir priemones, kurių buvo imtasi, kad tėvų stiprumas užtikrintų gerą palikuonių būklę: jaunos merginos, besiruošiančios tapti motinomis, neturėjo gerti vyno arba gerti tik praskiestą vandeniu; joms buvo tiksliai apskaičiuojamas duonos ir mėsos kiekis; jos, kaip ir vyrai, privalėjo atlikti fizinius pratimus; Likurgas net paskyrė „moterims, kaip ir vyrams, lenktynes ir jėgos išbandymą, įsitikinęs, kad jeigu abi lytys bus stiprios, jų vaikai bus tvirtesni“ 247. Aristotelis nepritarė pernelyg įtemptam atletiniam režimui; jis teikė pirmenybę tokiam režimui, kuris piliečiui tinka ir jį parengia jo veiklai atlikti (euexia politikė):  „Temperamentas turi padėti pasiruošti nuovargiui, tačiau ne sunkiais darbais ir ne vieninteliam darbui kaip atletų temperamentas, o veiklai, tinkančiai laisviems vyrams“. Moterims jis siūlė režimą, kuris joms išugdytų tokias pat savybes 248.

Buvo manoma, jog metų laikas ar sezonas, tinkamiausias susilaukti sveikų palikuonių, priklauso nuo sudedamųjų elementų visumos; ir, šalia kitų dalykų, būtent tokioms atsargumo priemonėms turi skirti dėmesį prižiūrėtojos, kurios, anot Platono, prižiūri gerą šeimų elgesį dešimt metų, kai iš šeimų reikalaujama ir joms leidžiama užmegzti naują gyvybę 249. Aristotelis trumpai pamini žinias, kurių jo laikmečio gydytojai ir prigimties žinovai gali išmokyti. Pasak jo, sutuoktiniai turės išmokti visas šias pamokas: „Gydytojai iš tiesų pasako, kada kūno būklė yra palanki gyvybei pradėti“ (remiantis bendraisiais principais – tai žiema); o „fizikai pabrėžia, jog šiaurės vėjai palankesni už pietų“ 250.

Visi šie neišvengiami rūpesčiai rodo, jog gyvybės užmezgimas, jeigu norima užkirsti kelią visiems ją persekiojamiems pavojams ir užsitikrinti laukiamą sėkmę, reikalauja didelio dėmesio, negana to – moralinio nusistatymo. Platonas primygtinai teigia, kad ir vienas, ir kitas sutuoktinis privalo turėti omenyje (dianoeisthai ), kad jie turi duoti miestui „kuo sveikesnius ir geresnius vaikus“. Apie tai jie turi intensyviai galvoti, laikydamiesi principo, kad žmonėms sekasi tai, ko jie imasi, „kada jie galvoja ir dvasiškai nusiteikia tam, ką daro“, o nesiseka, „jeigu jie dvasiškai nenusiteikia arba nepakankamai nusiteikia“. Todėl reikia, „kad sutuoktinis būtų dėmesingas (prosecheto tōn noun)  žmonai ir gyvybės užmezgimui, kaip ir sutuoktinė, ypač prieš pirmąjį gimdymą“ 251. Tuo klausimu galima priminti teiginį, kuris randamas Tariamojo Aristotelio Problemose:  jeigu dažnai atsitinka, kad žmonių vaikai nepanašūs į tėvus, tai todėl, kad pastarųjų sielą lytinio akto metu jaudino daugybė dalykų, o ne tai, ką jie daro tą akimirką 252. Vėliau kūniškame pasaulyje lytiniam aktui pateisinti įsigalės būtina taisyklė turėti vienintelę – gyvybės užmezgimo – intenciją. Kol kas tokia intencija nėra būtina, kad santykiai tarp lyčių nebūtų laikomi mirtina nuodėme. Tačiau, kad šie santykiai galėtų pasiekti tikslą ir leisti individui išlikti savo vaikuose ir prisidėti prie miesto klestėjimo, reikalingos visos dvasios pastangos: nuolatinis rūpestis nutolinti pavojus, kurių netrūksta mėgaujantis malonumais ir kurie kelia pavojų tikslui, jiems suteiktam gamtos 253.

4. Aktas, netektis, mirtis

Jeigu mėgavimasis malonumais ir kelia problemų individo santykiams su savo kūnu ar fiziniam režimui sudaryti, tai ne dėl to, kad būtų manoma, jog šitas mėgavimasis malonumais gali sukelti kai kurias ligas, arba būtų bijoma jo padarinių palikuonims. Graikai lytinio akto jokiu būdu nelaikė blogiu; jis nebuvo jiems etinės diskvalifikacijos objektas. Tačiau tekstai rodo, kad ši veikla kelia nerimą. Šito nerimo yra trys židiniai: pati akto forma, akto padariniai ir su juo susijusi mirtis. Būtų klaidinga graikų apmąstymuose įžvelgti tik pozityvų lytinio akto vertinimą. Medicininiai ir filosofiniai apmąstymai aktą aprašo kaip grėsmingą dėl jo brutalumo, kalba apie kontrolę ir savivaldos būtinumą. Aktas laikomas sekinančiu, nes verčia prarasti jėgas, kurias individas turi saugoti ir išlaikyti, ir lemiančiu individo mirtį, nes taip garantuoja rasės išlikimą. Malonumų režimas yra toks svarbus ne vien dėl to, kad perteklius gali susargdinti, o todėl, kad kalbant apie seksualinę veiklą apskritai iškyla valdymo, jėgos ir vyro gyvenimo problemos. Šią veiklą retinti ir suteikti jai stilizuotą režimo formą – tai reiškia apsidrausti nuo būsimų skausmų; taip pat susiformuoti, išsilavinti, išreikšti save kaip individą, galintį kontroliuoti jos prievartą ir leisti jai veikti tinkamose ribose, suvokti energijos principą ir priimti mirtį numatant palikuonių gimimą. Fizinis aphrodisia  režimas – tai sveikatos saugojimas ir kartu būties pratimas – askēsis 254.

1. Akto žiaurumas

Galvodamas apie aphrodisia , Platonas Filebe  aprašo malonumų su didele kančios dalimi poveikį: malonumas „apima visą kūną, jį sutraukia, sukeldamas staigius judesius ir visą spalvų paletę, visus galimus judesius, visus įmanomus kvėpavimo pakitimus, sužadina visa apimantį nepaprastą susijaudinimą, lydimą paklaikusio riksmo… Tada netgi kantriausias arba kiti, kalbėdami apie jį, pasako, jog jis mėgaujasi visais malonumais netgi rizikuodamas nuo jų mirti; ir nesustodamas tuo intensyviau juos tęsia, kuo mažiau turi santūrumo ir nuosaikumo“ (akolastoteros, aphronesteros  255).

Tvirtinimas, kad seksualinis malonumas panašus į nedidelį epilepsijos priepuolį, priskiriamas Hipokratui. Bent jau taip teigia Aulas Gelijus: „Štai kokia buvo dieviškojo Hipokrato nuomonė apie lytinį aktą (coitus venereus).  Jis laikė jį baisios ligos, kurią mes vadiname comitiale, dalimi. Jis yra pasakęs: „Lyčių susijungimas yra maža epilepsija“ (ten sunousian einai mikran epilepsian ) 256. Iš tikrųjų formuluotė yra Demokrito. Hipokratiškasis veikalas Apie kilmę,  kurio pirmuosiuose puslapiuose pateikiamas išsamus lytinio akto aprašymas, atrodo, daugiau susijęs su kita, Diogeno Apoloniečio, tradicija; modelis, kuriuo remiasi šita tradicija (dar patvirtinta Klemenso Aleksandriečio), nėra patologinis epilepsijos blogio, o mechaninis – sušildyto ir putojančio skysčio – modelis: „Kai kurie, teigia Pedagogas , mano, kad gyvos būtybės sėklos substancija – tai kraujo puta. Glėbesčiavimosi stipriai sudirgintas kraujas, sušildytas natūralios patino šilumos, suputoja ir patenka į spermines venas“. Anot Diogeno Apoloniečio, šitas reiškinys paaiškintų žodį aphrodisia  257. Hipokrato rinkinio veikale Apie kilmę,  kalbant apie skystį, susijaudinimą, šilumą ir suputojimą, pateikiamas apibūdinimas, kuris paremtas tuo, ką būtų galima pavadinti „ejakuliacijos schema“ – tai schema iš vyro į moterį; ji padeda iššifruoti vyriškojo ir moteriškojo vaidmens santykius, kai kalbama apie jų susidūrimą ir dvikovą, taip pat vieno dominavimą ir kito valdymą.

Lytinis aktas nuo pat pradžios laikomas brutalia mechanika, kuri sukelia spermos išsiveržimą 258. Iš pradžių penio trintis ir viso kūno judesiai sukelia visuotinį sušilimą, dėl kurio, prisidedant susijaudinimui, taip suskystėja visos kūno drėgnosios medžiagos, kad net „suputoja“ (aphrein)  „kaip visi suplakti skysčiai“. Tuo momentu įvyksta „atsiskyrimo“ (apokrisis ) reiškinys ir veržliausia – „stipriausia ir riebiausia“ (ro ischurotaton kai piotaton) – šitų putojančių skysčių dalis nunešama į galvos smegenis ir į stuburo smegenis, per kurias nusileidžia iki strėnų. Tada šilta puta patenka į inkstus ir iš čia, per sėklides, iki varpos, iš kur ji išstumiama smarkiu susitraukimu (tarache).  Šitas procesas, kurio pradžia, lytiškai santykiaujant ir esant „lytinių organų trinčiai“, yra savanoriška, gali išsivystyti ir visiškai to nenorint. Tai atsitinka naktinės poliucijos metu, o tai nurodo Apie kilmę  autorius: kai darbas arba kita veikla prieš miegą sušildo kūną, skysčiai greitai pradeda putoti: „Jie elgiasi tarsi lytinio akto metu“; ir įvyksta ejakuliacija, kurią lydi vaizdai sapnuose – be abejo, laikantis gana dažnai minimo principo, kad sapnai, arba bent jau kai kurie iš jų, rodo kūno būklę 259.

Hipokratiškasis apibūdinimas vyro ir moters lytinį aktą apskritai laiko izomorfiniais. Procesas yra toks pat, ir šilumos pasklidimo moteryje išeities taškas – gimda, kurią stimuliuoja vyro lytinis organas akto metu: „Aš sakau, kad kai vyro lyties organas dirgina ir judina moters gimdą – tai ją veikia kaip nekontroliuojamas niežėjimas, kuris sukelia malonumo pojūtį ir paskleidžia šilumą po visą kūną. Moteris taip pat ejakuliuoja iš kūno – gimdos viduje arba už jos ribų“ 260. Substancija ta pati ir jos susidarymo principas vienodas (sperma atsiranda ir išsiskiria iš kraujo, jam sušilus); toks pat mechanizmas ir galutinė ejakuliacija.

Tačiau autorius nurodo keletą skirtumų, kurie susiję ne su akto prigimtimi, o su jo smarkumu ir intensyvumu bei malonumo, kylančio po jo, trukme. Pačio lytinio akto metu moters jaučiamas malonumas yra daug mažiau intensyvus negu vyro, nes jo kūne skysčiai suputoja labai staigiai ir smarkiai. Moteris, atvirkščiai, malonumą pradeda jausti nuo pat akto pradžios ir jį jaučia viso akto metu. Jos malonumas susijungimo metu priklauso nuo vyro; jis pasibaigia tik tada, kai „vyras paleidžia moterį“; o jei jam pasiseka sukelti jos orgazmą prieš savo orgazmą, jos malonumas nedingsta, o tik kitaip jaučiamas 261.

Hipokratiškasis tekstas atskleidžia šių dviejų, vyro ir moters, izomorfiškų aktų ryšį, kuris vienu metu gali būti laikomas ir priežastingumo, ir rungtyniavimo ryšiu: tai tam tikra prasme dvikova, kurios iniciatorius – patinas, turintis pasiekti galutinę pergalę. Norėdamas paaiškinti, kokį poveikį vyro malonumas daro moters malonumui, tekstas juos sugretina – kaip ir kiti, seni, be abejo, Hipokrato rinkinio fragmentai – su dviem elementais: ugnimi ir vandeniu, su šilumos ir šalčio tarpusavio poveikiu; vyriškasis skystis tai stimuliuoja, tai vėsina; o moteriškasis elementas, visada šiltas, atitinkamai laikomas tai liepsna, tai skysčiu. Jeigu moters malonumas tampa intensyvesnis „tą akimirką, kai sperma patenka į gimdą“ – tai kaip liepsna, kuri staiga padidėja, jeigu ant jos užpilama vyno; jeigu, priešingai, vyro ejakuliacija užbaigia moters malonumą – tai tarsi šaltas skystis, kuris būtų užpilamas ant labai karšto vandens: virimas tuojau pat baigtųsi 262. Taip seksualinėje jungtyje susiduria du panašūs aktai, kuriuose dalyvauja analogiškos, bet turinčios skirtingas savybes substancijos: jėga prieš jėgą, šaltas vanduo prieš verdantį, alkoholis į ugnį. Tačiau skatina, reguliuoja, kursto ir dominuoja vis dėlto vyriškasis aktas. Jis apibrėžia malonumo pradžią ir lemia jo pabaigą. Jis taip pat užtikrina moteriškųjų organų sveikumą, garantuodamas gerą jų funkcionavimą: „Jeigu moterys santykiauja su vyrais, jos geriau pakelia nėštumą; jeigu ne – blogiau. Viena vertus, todėl, kad gimda lytinio akto metu sudrėksta; kai ji sausa, ji susitraukinėja stipriai ir labiau, negu reikia, o šitaip smarkiai susitraukinėdama ji verčia kūną kentėti. Kita vertus, lytinis aktas, sušildydamas ir suskystindamas kraują, palengvina kelią mėnesinėms, nes jei menstruacijų nėra – moters kūnas suserga“ 263. Vyro įsiskverbimas ir spermos išsiliejimas moters kūnui yra jo savybių pusiausvyros principas ir būtino kūno skysčių tekėjimo raktas.

Šita „ejakuliacijos schema“, kuri apibūdina visą – abiejų lyčių – seksualinę veiklą, puikiai parodo beveik išskirtinį vyriškojo prado dominavimą. Nors moteriškasis aktas nėra tik papildinys, o veikiau vyriškojo akto kopija, tik mažiau ryški; moters sveikata ir malonumas priklauso nuo vyro. Sutelkiant visą dėmesį į išsiskyrimo akimirką – putojantį išsiveržimą, kuris akte laikomas svarbiausiu, – seksualinės veiklos esme laikomas procesas, kurį galima apibūdinti kaip smarkų, beveik nevaldomą, mechanišką; ir kaip jėgą, kurios neįmanoma suvaldyti. Tačiau taip pat iškyla svarbi mėgavimosi malonumais, taupymo ir iššvaistymo problema.

2. Netektis

Lytinis aktas išplėšia iš kūno substanciją, kuri gali perduoti gyvybę, tačiau perduoda ją tik todėl, kad pati yra susijusi su individo egzistencija ir sudaro jos dalį. Išmesdama sėklą gyva būtybė ne tik pašalina skysčių perteklių: ji netenka ir elementų, kurie yra labai reikšmingi jos pačios būčiai.

Šį sėklos vertingumą visi autoriai aiškina nevienodai. Atrodo, jog veikale Apie kilmę  remiamasi dviem spermos kilmės koncepcijomis. Viena jų sako, jog sperma ateinanti iš galvos: susiformavusi smegenyse, ji stuburu nusileidžia iki žemutinių kūno dalių. Toks buvo, pasak Diogeno Laertijo, pitagoriškosios koncepcijos bendrasis principas: juo remiantis, sperma buvo laikoma „šiltu garuojančiu smegenų lašeliu“; iš šito smegenų medžiagos fragmento vėliau esą susiformuoja kūnas su „nervais, mėsa, kaulais, plaukais“; iš šilto jo kvėptelėjimo esą gimsta embriono siela ir jutimai 264. Hipokrato tekstas taip pat pritaria šitai galvos privilegijai formuoti sėklą. Jame primenama, kad vyrų, kuriems įpjaunama prie ausies – net jeigu jie po to išsaugo galimybę turėti lytinius santykius ir ejakuliuoti – Sperma negausi, silpna ir nevaisinga: „Kadangi didžiausioji spermos dalis ateina iš galvos, teka išilgai ausų stuburo smegenų link, šitą kelią apsunkina įpjovimas, virtęs randu“ 265. Tačiau veikale Apie kilmę  ši galvai suteikiama svarba neprieštarauja bendram principui, kad sperma formuojasi iš viso kūno: „vyro sperma susidaro iš visų kūne esančių skysčių“, „keliauja venomis ir nervais, kurie eina iš viso kūno penio link“ 266; ji susiformuoja „iš viso kūno, jo kietųjų ir minkštųjų dalių, visų skysčių“ 267. Moteris taip pat „ejakuliuoja iš viso savo kūno“ 268; o berniukai ir mergaitės prieš subręsdami negali išskirti sėklos, nes tokiame amžiuje venos tokios plonytės ir suspaustos, kad „jos neleidžia sėklai keliauti“ 269. Šiaip ar taip, ar ji išsiskirtų iš viso kūno, ar jos didžioji dalis susidarytų galvoje, sėkla laikoma proceso, kuris atskiria, izoliuoja ir sukoncentruoja „stipriausią“ skysčių dalį (to ischurotataon),  rezultatu 270. Šitą stiprybę rodo sėklos riebumas ir putos bei smarkumas, su kuriuo ji išsiskiria; taip pat tai, kad po akto visada jaučiamas silpnumas – toks didelis, kiek sėklos buvo netekta 271.

Taigi sėklos kilmė liko diskusijų objektas medicininėje ir filosofinėje literatūroje. Tačiau visada – nors ir kaip būtų aiškinama – reikėjo atsižvelgti į tai, kas leidžia sėklai perduoti gyvenimą ir suteikti gyvybę naujai būtybei; kurgi kitur gali slypėti sėklos substancijos galia, jeigu ne gyvenimo principe, glūdinčiame individo viduje, kur ji susiformuoja? Todėl reikėjo, kad gyvenimas, kurį ji suteikia, būtų pasiskolintas ir atimtas iš tos būtybės, kurioje sėkla susidarė. Kiekviename sėklos išsiveržime yra kažkas, kas susidarė iš vertingiausių individo elementų ir kas iš jo atimama. Timajo  demiurgijoje nurodoma, jog sėklos šaknys slypi tame, kas žmonėms sudaro raištį tarp kūno ir sielos, tarp mirties ir nemirtingumo. Šitas raištis – tai smegenys (kurių kaukolės apvaliojoje dalyje yra nemirtingos sielos būstas; o pailgojoje nugaros dalyje – mirtingos sielos būstas): „Gyvenimo raiščiai, sielą siejantys su kūnu, kad mirtingai rūšiai būtų suteiktos šaknys, yra smegenyse“ 272. Jose susidaro ir dviem didelėmis nugaros venomis teka skysčiai, kurių reikia kūnui ir kurie lieka jame uždaryti; čia atsiranda ir sėkla, kuri išsilaisvina per penį, kad suteiktų gyvybę naujam individui. Gyva būtybė ir jos palikuonys vadovaujasi vienu ir tuo pačiu gyvenimo principu.

Aristotelio analizė labai skiriasi nuo Platono ir Hipokrato analizių. Skiriasi vieta, skiriasi mechanizmas. Tačiau ir Aristotelio analizėje sutinkamas tas pats brangiai kainuojančio praradimo principas. Veikale Apie gyvūnų kilmę  sperma apibūdinama kaip likutinis maitinimosi produktas (perittoma):  galutinis produktas, sukoncentruotas labai mažais kiekiais ir organizmui naudingas kaip ir augimo principai, kuriuos organizmas gauna iš maisto. Aristotelis mano, jog galutinai perdirbus tai, ką maistas teikia kūnui, susidaro medžiaga, kurios viena dalis pasiskirsto visose kūno dalyse, kad stimuliuotų jų nepastebimą kasdienį augimą, o kita dalis laukia išsiveržimo, kuris leistų jai patekti į moters gimdą ir suformuoti embrioną 273. Taigi individo vystymasis ir dauginimasis remiasi tais pačiais elementais, ir jų principas glūdi vienoje substancijoje; augimo ir spermos skysčio elementai yra kopijos, susidariusios perdirbant maistą. Jie palaiko vieno individo gyvybę ir suteikia galimybę gimti kitam. Suprantama, kad tokiomis sąlygomis sėklos išsiskyrimas kūnui yra svarbus įvykis: iš kūno atimama brangi substancija – galutinis organizmo ilgo darbo rezultatas. O toje substancijoje sukoncentruoti elementai, kurie dėl savo prigimties gali „keliauti į visas kūno dalis“ – taigi galėtų leisti jam augti, jeigu nebūtų pašalinami. Taip pat aišku, kodėl šis išsiveržimas, kuris visiškai įmanomas tokiame amžiuje, kai vyrui reikia tik atnaujinti savo organizmą, o jam vystytis nebūtina, nevyksta jaunystėje, kai visos maisto atsargos sunaudojamos augimui. Kaip sako Aristotelis, jaunystėje „viskas sunaudota į priekį“. Taip pat visiškai aišku, kad senatvėje spermos gaminimas sulėtėja: „Organizmas pakankamai nebesuvirškina“ 274.

Šis papildantysis ryšys tarp gebėjimo daugintis ir galimybės vystytis ar išgyventi išlieka visą individo gyvenimą – pradedant jaunyste, kai jam būtina augti, ir baigiant senatve, kai jis vargiai beišsilaiko.

Ar sėklą formuotų visas kūnas, ar ji atsirastų ten, kur kūnas ir siela sujungti vienas su kitu, ar ji būtų ilgo vidinio maisto produktų įsisavinimo rezultatas, lytinis aktas, kurio metu ji išsiskiria, gyvajam yra brangiai kainuojanti netektis. Jį gali lydėti malonumas, kaip gamta to norėjo – kad žmonės susilauktų palikuonių… Tačiau dėl to jis yra nė kiek ne mažesnis sukrėtimas būtybei – iš jos atimama dalis to, kas sudaro ją pačią. Šitaip Aristotelis aiškina „akivaizdų“ išsekimą, kuris būna po lytinio akto 275, o Problemų  autorius aiškina jaunuolių pasibjaurėjimą pirmąja moterimi, su kurią jie turėjo lytinius santykius 276. Taip labai pamažu – tačiau žmonės atitinkamai didesniais kiekiais negu gyvūnai – gyvasis netenka dalies elementų, kurie būtini jo paties egzistencijai 277. Dabar aišku, kodėl saiko neturėjimas mėgaujantis seksualiniais malonumais kartais gali lemti netgi mirtį, kaip Hipokrato aprašytame pavyzdyje apie nugaros džiovą.

3. Mirtis ir nemirtingumas

Medicininiai ir filosofiniai apmąstymai seksualinę veiklą sieja su mirtimi ne tik dėl didelės netekties baimės. Tai rodo ir pats reprodukcijos principas, nes, juo remiantis, palikuonių tikslas – prisidėti prie gyvųjų pašalinimo, o rūšiai, kalbant apie ją kaip apie visumą, suteikti amžinybę, kuri negali būti duota atskiram individui. Gyvūnai santykiauja ir iš to atsiranda palikuonys, nes rūšis – kaip pasakyta Įstatymuose – be perstojo eina koja kojon su laiku; toks yra būdas jai išvengti mirties: paliekant „savo vaikų vaikus“. Visada išlikdama tokia pati, ji „per kartas dalyvauja nemirtingume“ 278. Aristoteliui, kaip ir Platonui, lytinis aktas yra susikirtimo taške tarp individualaus gyvenimo, pasmerkto mirčiai, iš kurio, beje, aktas atima dalį brangiausių jėgų, ir nemirtingumo, įgaunančio konkrečią rūšies išlikimo formą. Anot Platono, kad sujungtų šiuos du gyvenimus ir pirmasis dalyvautų antrajame, lytinis aktas yra „gudrybė“ (mčchane ), kuri individui laiduoja jo paties „atgimimą“ (apoblastčma ).

Pasak Platono, šį ryšį, tokį klastingą ir kartu natūralų, palaiko kiekvienai pasmerktai mirti būtybei būdingas noras įsiamžinti ir būti nemirtingai 279. Diotima Puotoje  pabrėžia, kad tokį norą turi ir gyvūnai, kurie, susižavėję troškimu kurti, „suserga dėl polinkio į meilę“ ir visada pasiruošę „netgi paaukoti savo gyvenimą tam, kad išsaugotų palikuonis“ 280. Jį turi ir žmogiškoji būtybė, kuri, gyvenimui pasibaigus, nenori būti numirėlis be veido ir „be vardo“ 281 – todėl, sako Įstatymai,  ji turi vesti ir susilaukti palikuonių geriausiomis įmanomomis sąlygomis. Tačiau tai nėra tas pats troškimas, kuris kai kuriems iš tų, kurie myli berniukus, sukels užsidegimą ne apvaisinti kūne, bet pagimdyti sieloje, ir suteikti gyvybę tam, kas gražus pats savaime 282. Aristotelis kai kuriuose pirmuosiuose savo tekstuose, pavyzdžiui, veikale Apie sielą  283, ryšį tarp seksualinės veiklos ir mirties bei nemirtingumo dar išreiškia šiek tiek „platonizuojančia“ noro dalyvauti tame, kas amžina, forma; vėlesniuose tekstuose, pavyzdžiui, veikale Apie kilmę ir ištvirkimą  284 arba Apie gyvūnų kilmę  šis ryšys yra apmąstytas būtybių diferenciacijos ir pasiskirstymo natūralia tvarka forma, atsižvelgiant į ontologinių principų, sudarančių būtį, nebūtį ir tai, kas geriausia, visumą. Siūlydamasis paaiškinti priežastį, kodėl gyvūnai gimsta ir egzistuoja skirtingų lyčių, Aristotelis antrojoje knygoje Apie gyvūnų kilmę  pateikia keletą fundamentalių principų, kurie valdo daugybės būtybių santykius su būtimi: reikia žinoti, kad kai kurie dalykai yra amžini ir dieviški, o kiti gali būti – ir gali nebūti; kad gražus ir dieviškas visada yra geriausias, o tai, kas nėr  amžina, gali dalyvauti ir geriausiame, ir blogiausiame; kad geriau būti negu nebūti, gyventi negu negyventi, būti gyvam negu negyvam. Primindamas, kad tapsmui paklūstančios būtybės mokės būti amžinos tik tiek, kiek galės, jis daro išvadą, kad yra ir gyvūnų kartos, ir jie, išbraukti iš amžinybės kaip individai, gali būti amžini kaip rūšis“: „atskiras“ gyvūnas „negali būti nemirtingas, nes būtybių realybė slypi savitume; o jei jis toks būtų, jis būtų amžinas. Tačiau jis gali būti nemirtingas specifiškai“ 285.

Taigi seksualinė veikla apima platų mirties ir gyvenimo, laiko, tapsmo ir amžinybės horizontą. Ji tapo būtina todėl, kad individas pasmerktas mirti, ir todėl, kad jis kokiu nors būdu išvengtų mirties. Tačiau šios filosofinės spekuliacijos nėra tiesioginės apmąstymuose apie mėgavimąsi malonumais ir jų režimą. Tačiau galima pažymėti iškilmingumą, su kuriuo Platonas, kalbėdamas apie santuoką, kalba apie „įtikinamą“ būtinybę ją sureguliuoti įstatymiškai – tai turėtų būti pirmasis išleistas įstatymas, nes santuoka yra „gimimų miestuose principas“: „Vedama bus sulaukus trisdešimties trisdešimt penkerių metų, žinant, kad žmogiškoji giminė kaip įgimtą dovaną turi tam tikrą nemirtingumo dalį. Nemirtingumo troškimas taip pat yra įgimtas visiems žmonėms visais atžvilgiais. Būtent iš jo kyla ambicija pasireikšti ir nelikti be vardo po mirties. Taigi žmogiškoji rasė natūraliai artima laiko visumai, kurią ji lydi ir lydės per laiką. Ji yra nemirtinga palikdama savo vaikų vaikus ir visada identiško individo dėka be perstojo per kartas dalyvauja nemirtingume“ 286. Įstatymų  pašnekovai gerai žino, kad ilgi svarstymai paprastai nėra įstatymų leidėjų įprotis. Tačiau atėnietis pažymi, kad šie dalykai – kaip medicina: kai ji kreipiasi į mąstančius ir laisvus žmones, negali pasitenkinti tik duodama receptus; ji turi paaiškinti, pateikti priežastis ir įtikinti, kad ligonis reguliuotų savo gyvenimo būdą taip, kaip reikia. Duoti tokius paaiškinimus apie individą ir rūšį, laiką ir amžinybę, gyvenimą ir mirtį – reiškia padaryti, kad individai „su palankumu ir dėl šio palankumo nuolankiau“ priimtų taisykles, kurios turi reguliuoti jų seksualinę veiklą ir vedybas, išmintingą jų laikino gyvenimo režimą 287.

* * *

Graikų medicina ir filosofija klausinėjo apie aphrodisia  ir kaip jais reikia mėgautis norint tinkamai rūpintis kūnu. Šis problematizavimas nesiekė suskirstyti šių aktų pagal jų formas ir galimus variantus į tuos, kurie buvo priimtini, ir tuos, kurie buvo kenksmingi arba „nenormalūs“. Jos užsibrėžtas tikslas buvo nustatyti principus, kurie, priklausomai nuo aplinkybių, leistų individui garantuoti naudingą aphrodisia intensyvumą ir teisingą paskirstymą, masiškai ir globaliai juos vertinant kaip veiklos apraišką. Tačiau labai griežtos tokios ekonomijos tendencijos rodo nerimą dėl šios seksualinės veiklos – nerimą, kuris susijęs su galimo pertekliaus poveikiu, nerimą, kuris taip pat, ir netgi ypač, susijęs su pačiu aktu, visada suvokiamu pagal vyrišką, ejakuliacinę, „paroksizminę“ schemą, kuri viena apibūdino visą seksualinę veiklą. Todėl akivaizdu, kad lytiniam aktui ir jo retinimo formoms teikiama svarba yra susijusi ne tik su negatyviu poveikiu kūnui, bet ir su juo pačiu kaip tokiu ir jo prigimtimi: valiai nepaklūstančia prievarta, jėgas susilpninančiu iššvaistymu, naujos gyvybės užmezgimu, sietu su būsima individo mirtimi. Lytinis aktas kelia nerimą ne todėl, kad jis būtų kilęs iš blogio, bet todėl, kad sutrikdo ir kelia grėsmę individo ryšiui su pačiu savimi ir tapimui moralės subjektu: jeigu nėra saikingas ir paskirstytas taip, kaip reikia, aktas lemia nevalingų jėgų ištrūkimą į laisvę, energijos susilpnėjimą ir mirtį nesulaukus gerbtinų palikuonių.

Šios trys didelės rūpestį keliančios temos nėra būdingos tik antikos kultūrai: ir kitur būtų galima gana dažnai aptikti apraiškas to nerimo, kuris, identifikuodamas lytinį aktą su išmestos sėklos „vyriškąja“ forma, jį asocijuoja su šiurkštumu, išsekimu ir mirtimi. Van Guliko surinkti dokumentai apie senąją kinų kultūrą puikiai parodo tą pačią tematiką: nesulaikomo ir brangiai kainuojančio akto baimė, nerimas dėl kūnui ir sveikatai kenksmingo jo poveikio, santykio su moterimi tarsi kokios dvikovos formos pateikimas, rūpinimasis susilaukti kokybiškų palikuonių padedant gerai sureguliuotai seksualinei veiklai 288. Tačiau į šį susirūpinimą senieji kinų „miegamojo“ veikalai atsako skirtingai negu tas, kurį galima rasti klasikinėje Graikijoje. Juose aprašomas nerimas dėl akto žiaurumo ir baimė prarasti sėklą lemia savanorišką susilaikymą; santykiavimas su kita lytimi laikomas būdu užmegzti kontaktą su partnerio vitaliniu principu ir, jį absorbuojant, paversti vidiniu, kad būtų galima iš jo gauti naudos: tinkama seksualinė veikla ne tik nesukelia jokio pavojaus, bet netgi gali turėti gyvybinę jėgą stiprinantį poveikį ir būti atjauninančia procedūra. Šiuo atveju tobulinti ir lavinti reikia patį aktą, jo eigą, jį palaikančių jėgų žaidimą ir galiausiai malonumą, su kuriuo jis siejamas. O elizija arba neapibrėžtas laiko perkėlimas leidžia suteikti jam aukščiausią laipsnį malonumų srityje ir intensyviausią poveikį gyvenime. Siame „erotikos mene“ su aiškiai išskirtais etiniais taikiniais bandoma kuo labiau suintensyvinti pozityvų valdomos, apmąstytos, daugybinės ir tęstinės seksualinės veiklos poveikį, o laikas, kuris užbaigia aktą, sendina kūną ir atneša mirtį, laikomas sąmokslo dalyviu.

Krikščioniškojoje kūno doktrinoje būtų galima lengvai rasti labai artimas nerimo temas: nevalingą akto prievartą, jo giminystę su blogiu ir jo vietą gyvenimo ir mirties žaidime. Neįveikiamą troškimo ir lytinio akto jėgą šventasis Augustinas laikys viena iš svarbiausių nuopuolio žymių (šis nevalingas judėjimas žmogaus kūne atkuria žmogaus sukilimą prieš Dievą); ganytojai tiksliame kalendoriuje ir priklausomai nuo detalizuotos aktų morfologijos nustatys ekonomijos taisykles, kurioms reikia priversti juos paklusti; galiausiai vedybinė doktrina galutiniam dauginimosi tikslui suteiks dvejopą vaidmenį: užtikrinti išlikimą arba netgi greitą Dievo tautos plitimą ir individams suteikti galimybę dėl šios veiklos nepasmerkti savo sielos amžinajai mirčiai. Čia susiduriama su teisiniu moraliniu aktų, laiko ir intencijų kodifikavimu, kuris veiklą – negatyvių verčių nešėją – padaro teisėtą. Ši veikla įtraukiama į dvigubą registrą – bažnytinės ir santuokinės institucijos. Apeigos ir teisėti palikuonys gali panaikinti jos nuodėmę.

Tos pačios nerimo temos (prievarta, netektis ir mirtis) įgavo formą graikų apmąstymuose, kurie nesiekia nei kodifikuoti aktų, nei sukurti erotinio meno – o tik gyvenimo techniką. Šita technika primygtinai nereikalauja, kad iš akto būtų atimamas jo principinis natūralumas; ji juo labiau nesisiūlo padidinti malonumo poveikio; ši technika bando aktus paskirstyti taip, kaip nori gamta. Siekiama patobulinti ne pačią akto eigą kaip erotikos mene; ir jokiu būdu ne jo institucinio teisėtumo sąlygas, ko bus siekiama krikščionybėje. Tai daug panašiau į santykį su „šia veikla apskritai“, gebėjimą ją valdyti, ją apriboti ir paskirstyti kaip reikia; ši technē  turėtų suteikti galimybę tapti savo paties elgesio subjektu valdovu – tai yra įgudusiu ir atsargiu savo paties vadovu, pasiruošusiu turėti saiką ir pasirinkti reikiamą momentą – kaip gydytojas ligos akivaizdoje, kapitonas tarp povandeninių uolų arba politikas kalbėdamas apie miestą 289. Dėl to galima suprasti, kodėl režimo būtinumas aphrodisia  yra taip primygtinai pabrėžiamas, nors pateikiama labai nedaug detalių apie sutrikimus, kuriuos gali sukelti perteklius, ir visai mažai patikslinama, ką reikia ir ko nereikia daryti. Kadangi tai labiausiai priverstinis iš visų malonumų, kadangi jis kainuoja brangiau negu daugelis fizinių veiklų, kadangi jį sukelia žaidimas tarp gyvenimo ir mirties, jis yra privilegijuota sritis etiniam subjekto formavimuisi – tokio subjekto, kuris turi pasižymėti sugebėjimu valdyti jame šėlstančias jėgas, išsaugoti laisvę naudoti savo energiją ir sukurti iš savo gyvenimo kūrinį, kuris išliks ilgiau už jo trumpalaikę egzistenciją. Fizinis šių malonumų režimas ir ekonomija, kurios jie reikalauja, yra viso savęs [pažinimo] meno dalis.

————————————

Šaltiniai:

196 Hipokratas . Senoji medicina, III.

197 Platonas.  Valstybė, III, 405 e 408 d.

198 Iš tiesų Platono duoti pavyzdžiai nevisiškai sutampa su Iliados  tekstu (XI, 624 ir 833).

199 Platonas.  Valstybė, III, 407 c.

200 Apie režimo būtinybę gydant ligas taip pat skaitykite Timajas,  89d.

201 Hipokratas.  Epidemijos, VI, 6, 1. Apie skirtingas šio teksto interpretacijas antikoje žr. Hipokratas.  Raštai, vertimas į pranc. k. Littrė, t. V, p. 323–324.

202 Tariamasis Platonas.  Varžovai, 134 a d.

203 R. Joly.  Pratarmė Hipokrato veikalui Apie režimą  (C.U.F.), p– XI.

204 „Kūno ligoms gydyti buvo… gydomųjų melodijų, kurios ligonius pastatydavo ant kojų. Kitos leido pamiršti vargą, nuraminti pyktį, išguiti pasileidusius troškimus. Režimą sudarė: medus pietums, džiūvėsiai vakarienei, daržovės, retai mėsa… Tokiu būdu kūnas išlaikydavo vis tokią pat būseną, nebūdamas nei labai sveikas, nei labai sergantis, nestorėdamas ir neaugdamas, nemažėdamas ir neplonėdamas, ir jo siela visada turėjo tuos pačius bruožus (to homoion ēthos)“. Porfirijas. Pitagoro gyvenimas, 34. Pitagoras taip pat davė režimo patarimų atletams (ten pat, 15).

205 Ksenofontas . Atsiminimai, III, 12.

206 Platonas.  Valstybė, IX, 591 c d.

207 Ten pat, III, 404 a. Aristotelis Politikoje , VIII, 16, 1 335 b ir VIII, 4, 1 338 b 1 339 a taip pat kritikuoja atletinio režimo ir kai kurių treniruočių perteklių.

208 Platonas.  Valstybė, III, 406 a 407 b.

209 Ten pat, III, 407 c e. Platonas Timaįuįe  teigia, kad kiekvienos gyvos būtybės gyvenimo trukmę nustato likimas (89 b c).

210 Platonas.  Ten pat, III, 404 a b.

211 Hipokratas.  Apie režimą, III, 69, 1; žr. R. Joly pastabas, išleistas C.U.F., p. 71.

212 Platonas. Įstatymai , IV, 720 b e.

213 Platonas.  Timajas, 89 d susumuojama tai, ką jis pasakė apie režimą: „Ir pakankamai apie visą gyvą būtybę, jos kūniškąją dalį, būdą ją valdyti ar leistis jos valdomam“.

214 Ksenofontas.  Atsiminimai, IV, 7.

215 W. H. S. Jones,  Įvadas į Hipokrato veikalų IV tomą (Loeb classical Library).

216 Oreibasijas.  Medicininė kolekcija, t. III, p. 168–182.

217 Paulius Eginiecis.  Chirurgija, vert. R. Briau. Apie dietetiką klasikinėje epochoje žr. W. D. Smich.  The Development of Classical Dietetic Theory, Hippocratica (1980), p. 439–448.

218 Hipokratas.  Apie režimą, I, 2, 1.

219 Ten pat, II, 58, 2.

220 Ten pat, III, 67, 1–2.

221 Hipokratas.  Apie režimą, III, 68, 10. Apie tą patį žr. Hipokrato  Apie žmogaus prigimtį, 9 ir Aforizmai, 51. Ta pati tema aptinkama Tariamasis Aristotelis. Problemos, XXVIII, 1 ir Dioklis.  Režimas, III, p. 181.

222 Hipokratas.  Apie režimą, III, 68, 6 ir 9.

223 Ten pat, III, 68, 5.

224 Ten pat, III, 68, 11.

225 Oreibasijas. M edicininė kolekcija, III, p. 168–178.

226 Ten pat, III, p. 181.

227 Paulius Eginietis.  Chirurgija. Šis sezoninis seksualinio režimo ritmas buvo labai ilgai priimamas. Jis aptinkamas ir Celso knygose imperijos epochoje.

228 Beje, reikia pažymėti Dioklio (Oreibasijas , III, p. 177) pastabas apie poziciją ant nugaros miegant; ji esą sukelia naktines poliucijas.

229 Tariamasis Aristotelis.  Problemos, IV, 26 ir 29 (žr. Hipokratas.  Apie režimą, I, 24, 1).

230 Kalbant apie šį punktą, reikia prisiminti J.–L. Flandrino knygą laikas bučiuotis (1983), kuri, remdamasi VII amžiaus šaltiniais, parodo leidžiamo ir draudžiamo laiko atskyrimo svarbą ir daugybę šios ritmikos įgaunamu formų. Akivaizdžiai matoma, kaip šis laiko paskirstymas skiriasi nuo aplinkybinių graikų dietetikos strategijų.

231 Hipokratas.  Apie režimą, III, 80, 2.

232 Ten pat, III, 73 ir 2.

233 Diogenas Laertijas.  Filosofų gyvenimas, VIII, 1, 9.

234 Oreibasijas. M edicininė kolekcija, III, p. 181.

235 Tariamasis Aristotelis.  Problemos, IV, 9, 877 b.

236 Aristotelis.  Apie gyvūnų kilmę, V, 3, 783 b.

237 Oreibasijas.  Medicininė kolekcija, III, p. 181.

238 Tariamasis Aristotelis.  Problemos, IV, 2, 876 a b.

239 Toliau matysime, kad moteriai seksualinė jungtis, priešingai, laikoma sveikatos faktoriumi. Beje, Problemų  autorius pažymi, jog drąsūs ir gerai besimaitinantys vyrai yra linkę į irzlumą, jei nėra seksualiai aktyvūs (IV, 30).

240 Hipokratas.  Apie ligas, II, 51.

241 Hipokratas.  Epidemijos, III, 17, 10 atvejis.

242 Ten pat, III, 18, 16 atvejis.

243 Platonas.  Įstatymai, VIII, 840 a.

244 Platonas.  Įstatymai, VI, 775 e.

245 Platonas.  Įstatymai, IV, 721 a b, ir VI, 785 b. Valstybėje , V, 460 e, „teisėto“ vaisingumo periodas vyrams buvo nustatytas tarp dvidešimt penkerių ir penkiasdešimt penkerių metų, moterims – nuo dvidešimties iki keturiasdešimties.

246 Aristotelis.  Politika, VII, 16, 1 355 a. Apie vedybinį amžių Atėnuose žr. W. K. Imcey.  The Family in Classical Greece, 1968, p. 106–107 ir 162.

247 Ksenofontas.  Lakedemoniečių valstybė, 1, 4. Įstatymuose  Platonas primygtinai teigia, kad tėvų girtumas pradėjimo metu turi kenksmingą poveikį (VI, 775 c d.).

248 Aristotelis.  Politika, VII, 16, 1 335 b. Anot Ksenofonto, norėdami turėti guvius palikuonis, jaunavedžiai Spartoje neturėtų susitikinėti pernelyg dažnai: „Tokiomis sąlygomis sutuoktiniai labiau trokšta vienas kito, ir vaikai, jeigu gimsta, yra guvesni negu vaikai, kurių tėvai yra persisotinę vieni kitų“ (Lakedemoniečių valstybė , 1,5).

249 Platonas . Įstatymai, VI, 784 a b.

250 Aristotelis.  Politika, VII, 16, 1 335 a.

251 Platonas.  Įstatymai, VI, 783 e.

252 Tariamasis Aristotelis.  Problemos, X, 10.

253 Platonas Įstatymuose  nori, kad, stengdamasi padėti moraliniam vaiko formavimuisi, nėščia moteris gyventų šalindamasi pernelyg intensyvių malonumų ir sielvarto (VII, 792 d e).

254 Platonas.  Filebas, 47 b.

255 Platonas . Filebas, 47 b.

256 Aulas Gelijus.  Atikos naktys, XIX, 2.

257 Oeuvres , t. XI, C.U.F.

258 Hipokratas . Apie kilmę, I, 1 3.

259 Ten pat, I, 3.

260 Ten pat, IV, 1.

261 Hipokratas . Apie kilmę, IV, 1.

262 Ten pat, IV, 2.

263 Hipokratas . Apie kilmę, IV, 3.

264 Diogenas Laertijas . Filosofų gyvenimas, VIII, 1, 28.

265 Hipokratas.  Apie kilmę, II, 2.

266 Ten pat, I, 1.

267 Ten pat, III, 1.

268 Ten pat, IV, 1.

269 Ten pat, II, 3.

270 Ten pat, I, 1 ir 2.

271 Ten pat, I, 1.

272 Platonas.  Timajas, 73 b.

273 Aristotelis.  Apie gyvūnų kilmę, 724 a 725 b.

274 Aristotelis.  Apie gyvūnų kilmę, 725 b.

275 Ten pat, 725 b. Žr. taip pat Tariamasis Aristotelis.  Problemos, IV, 22, 879 a.

276 Tariamasis Aristotelis.  Problemos, IV, 11, 877 b.

277 Ten pat, IV, 4 ir 22.

278 Platonas . Įstatymai, IV, 721 c.

279 Platonas . Puota, 206 e.

280 Ten pat, 207 a b.

281 Platonas . Įstatymai, IV, 721 b c.

282 Platonas . Puota, 209 b.

283 Aristotelis . Apie sielą, II, 4, 415 a b.

284 Aristotelis . Apie kilmę ir ištvirkimą, 336 b.

285 Aristotelis.  Apie gyvūnų kilmę, II, 1, 731 b 732 a.

286 Platonas.  Įstatymai, IV, 721 b c.

287 Platonas,  Įstatymai, IV, 723 a.

288 R. Van Gulik.  Seksualinis gyvenimas senovės Kinijoje.

289 Šie trys „menai valdyti“ yra dažnai sugretinami kaip menai, kurie reikalauja ir žinių, ir atsargumo, priklausomai nuo aplinkybių; jie taip pat sugretinami, nes tai yra su mokėjimu vadovauti susijusios žinios. Jie dažnai prisimenami kalbant apie tai, kaip individui ieškoti principų ar autoriteto, kurie padėtų jam „elgtis“.

———————————