Irvin D. Yalom

(Dvidešimt pirmas skyrius iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

DVIDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS

NAKTĮ PRIEŠ SUSITIKIMĄ su Kerolaina Ernestas regėjo aiškų sapną. Atsisėdęs lovoje užsirašė:

Bėgu per oro uostą. Keleivių spūstyje pamatau Kerolaina. Nudžiungu, pribėgu prie jos ir bandau apkabinti, bet ji laiko tarp mūsų rankinę, tad negaliu jos patogiai apglėbti.

Rytą galvodamas apie sapną Ernestas prisiminė, ką suprato po pokalbio su Paulu: „Tiesa mane čia atvedė, tiesa ir išves!”

Ernestas nusprendė pasielgti taip, kaip niekad anksčiau nesielgė. Jis papasakos pacientei sapną.

Per konsultaciją Korolą sudomino Ernesto sapnas apie jų apsikabinimą. Po praėjusio susitikimo ji ėmė galvoti, kad gal neteisingai įvertino Ernestą; jau buvo beprarandanti viltį jį sugundyti ir sukompromituoti. O štai šiandien jis pasakoja sapną apie ją. Galbūt iš to išeis kas nors įdomaus, pamanė Kerola. Tačiau nebuvo tuo tikra: nesijautė valdanti padėtį. Kaip terapeutas Ernestas buvo visiškai nenuspėjamas; beveik kiekvieną konsultaciją padarydavo ar pasakydavo ką nors, kas ją nustebindavo. Ir beveik per kiekvieną konsultaciją atskleisdavo jai tai, ko ji pati nežinojo apie save.

-Ernestai, tai labai keista, nes šiąnakt aš jus irgi sapnavau. Ar ne tai Jungas vadino sinchroniškumu?

-Ne visai. Regis, sinchroniškumu Jungas vadino du tarpusavyje susijusius reiškinius: vieną, vykstantį subjektyviame pasaulyje, kitą — nutinkantį fiziniame, objektyviame pasaulyje. Prisimenu, jis kažkur rašė, kaip nagrinėjo paciento sapną apie senovės Egipto skarabėją ir tuo pat metu į lango stiklą daužėsi vabalas, tarsi norėtų patekti į kabinetą. Niekada nesuvokiau šios idėjos esmės, — toliau aiškino Ernestas. – Manau, dauguma žmonių labai nejaukiai jaučiasi šiame grynų atsitiktinumų kupiname gyvenime ir dėl to ieško paguodos – juos guodžia tikėjimas nepaaiškinamomis kosminėmis sąsajomis. Manęs tai niekada neviliojo. Kažkodėl atsitiktinumai ar gamtos abejingumas man nekelia nerimo. Kodėl paprasčiausias sutapimas turėtų būti siaubingas? Kodėl tai turėtų būti daugiau nei atsitiktinumas?

Ar verta stebėtis, kad mes susapnavome vienas kitą? Man atrodo, būtų keista, jei, tiek daug ir taip artimai bendraudami, nepasirodytume vienas kito sapnuose. Atsiprašau, kad tiek daug kalbu, Kerolaina, tikriausiai atrodo, kad skaitau paskaitą. Tačiau mintis apie sinchroniškumą man sukelia daugybę jausmų: dažnai jaučiuosi toks vienišas keliaudamas niekieno žeme tarp Froido dogmatizmo ir Jungo misticizmo.

-Ne, neprieštarauju, kad apie tai kalbate, Ernestai. Tiesą sakant, man patinka, kai dalijatės su manim savo mintimis. Tik vienas jūsų įprotis man primena paskaitą: kas minutę kartojate mano vardą.

-Net nepastebėjau.

-Nepykstate, kad tai pasakiau?

-Nepykstu? Džiaugiuosi. Jaučiu, kad imate mane rimtai vertinti. Kerola pasilenkė ir spustelėjo Ernestui ranką.

Jis akimirką palaikė jos delną, tada tarė:

-Bet mes turime darbo. Grįžkime prie sapno. Ar galite pasakyti, ką apie jį galvojate?

-O ne! Tai jūsų sapnas, Ernestai. Ką jūs galvojate?

-Taip, tai būtų teisinga. Na, psichoterapiją sapnuose dažnai simbolizuoja kokia nors kelionė. Taigi manau, kad oro uostas reiškia mūsų terapiją. Stengiuosi priartėti prie jūsų, apsikabinti jus. Bet jūs kai ką laikote tarp mūsų: savo rankinę.

-Na, Ernestai, ką jums reiškia rankinė? Jaučiuosi keistokai – lyg būtume apsikeitę vaidmenimis.

-Visai ne, Kerolaina, drąsiau. Nėra nieko svarbesnio už mūsų nuoširdumą. Tegu taip ir būna. Na, man ateina į galvą Froido dažnai kartojama mintis, kad rankinė simbolizuoja moters genitalijas. Kaip minėjau, nesilaikau Froido dogmų, nors nesirengiu su šiukšlėmis išmesti tai, kas vertinga. Froidas padarė tiek puikių įžvalgų, kad būtų kvaila nekreipti į jas dėmesio. O kartą, prieš kelerius metus, dalyvavau eksperimente. Užhipnotizuotų moterų buvo prašoma susapnuoti, kad pas jas į lovą ateina svajonių vyras. Tačiau joms buvo liepta nesapnuoti paties lytinio akto. Nepaprastai daug moterų pasinaudojo rankinės simboliu – jos sapnavo, kad pas jas ateina vyras ir ką nors įdeda joms į rankinę.

-Taigi, Ernestai, sapnas reiškia?..

-Manau, sapnas reiškia, kad mudu pradėjome psichoterapiją, tačiau jūs bandote įterpti tarp mūsų seksualumą, ir tai trukdo būti iš tiesų artimiems.

Kerola valandėlę patylėjo, tada ištarė:

-Galima aiškinti ir kitaip, paprasčiau ir tiesiau. Kad giliai viduje jūs manęs geidžiate, kad apsikabinimas – tai lytinių santykių atitikmuo. Juk tai jūs sapne norėjote mane apsikabinti?

-O kaip, – paklausė Ernestas, – rankinė, kuri mums trukdo?

-Jei, kaip Froidas sako, cigaras kartais gali būti cigaras, tai gal ir moters rankinė kartais gali būti tiesiog rankinė… rankinė, kurioje laikomi pinigai?

-Taip, suprantu, ką norite pasakyti… Teigiate, kad geidžiu jūsų kaip vyras moters, o pinigai – kitaip tariant, mūsų profesinė sutartis – stoja skersai kelio. Ir kad tai mane erzina.

Kerola linktelėjo.

-Taip, kaip jums ši interpretacija?

-Ji tikrai paprastesnė, ir aš neabejoju, kad joje yra tiesos – kad jei mes nebūtume psichoterapeutas ir pacientė, mielai bendraučiau su jumis kaip su drauge. Apie tai jau kalbėjome praeitą konsultaciją. Neslepiu, kad jūs man atrodote graži, žavi moteris, nepaprastai guvaus ir skvarbaus proto.

Kerola nušvito.

-Tas sapnas pradeda man vis labiau ir labiau patikti.

-Vis dėlto, – tarė Ernestas, – sapnai paprastai būna nevienareikšmiai. Todėl negalima neigti, kad sapnas atspindi abu troškimus: norą dirbti su jumis kaip psichoterapeutui, netrukdomam aistros, ir troškimą pažinti jus kaip moterį, atmetus profesines sutartis. Tai dilema, su kuria turiu susidoroti.

Ernestas stebėjosi, kaip toli pažengė atsiverdamas. Štai jis ramiai, nesidrovėdamas kalba pacientei tai, ko prieš savaitę nebūtų nė įsivaizdavęs. Ir bent kol kas, jam atrodė, – kontroliuoja save. Jis nebesijautė viliojąs Kerolaina. Buvo atviras ir tuo pat metu atsakingas ir naudingas jai kaip psichoterapeutas.

-O kaip pinigai, Ernestai? Kartais matau, kaip žvilgčiojate į laikrodį, ir galvoju, kad esu jums tik mokėjimo kvitas, o kiekvienas laikrodžio tikstelėjimas tėra dar vienas doleris.

-Pinigai man nesvarbūs, Kerolaina. Uždirbu daugiau, nei galiu išleisti, todėl retai apie juos galvoju. Tačiau man reikia sekti laiką, Kerolaina. Kaip ir jūs, dirbdama su klientu, laikotės grafiko. Tačiau niekada nenorėjau, kad mūsų laikas praeitų greičiau. Nė karto. Laukiu jūsų, vertinu mūsų drauge praleistą laiką ir dažniausiai apgailestauju, kai konsultacija baigiasi.

Kerola vėl nutilo. Ją erzino, kad Ernesto žodžiai jai buvo malonūs. Erzino, kad jis, regis, kalbėjo tiesą. Erzino, kad jis kartais neatrodo bjaurus.

-Man kilo dar viena mintis apie rankinės turinį, Kerolaina. Be abejo, kaip sakėte, pirmiausia į galvą ateina pinigai. Bet ko dar galėtų būti į ją pridėta, kas kliudytų mums suartėti?

-Nelabai suprantu, ką turite galvoje, Ernestai.

-Manau, kad galbūt nematote manęs tokio, koks iš tiesų esu dėl savo išankstinių nuostatų ar klaidingos nuomonės. Galbūt jūs tampotės kokį seną bagažą, kuris neleidžia mums užmegzti santykių. Gal tai žaizdos, padarytos ankstesnių santykių su vyrais: su tėvu, broliu, vyru. O gal viltys iš kito laikotarpio. Prisiminkite Ralfą Kuką ir kaip dažnai manęs prašote: „Būk toks kaip Ralfas Kukas… būk mano meilužis psichoterapeutas.” Tarsi jūs, Kerolaina, man sakote: „Nebūk savimi, Ernestai, būk kažkuo kitu, būk kažkuo kitu.”

Kerola nejučia pagalvojo, kaip taikliai spėja Ernestas — tik priežastys kitos, nei jis mano. Keista, koks protingas jis tapo pastaruoju metu.

-O kaip jūsų sapnas, Kerolaina? Nemanau, kad dar ką nors galėčiau išspausti iš savojo.

-Sapnavau, kad mes abu lovoje, apsirengę, ir man atrodo, kad mes…

-Kerolaina, gal pradėtumėte iš pradžių ir pabandytumėte papasakoti sapną esamuoju laiku – tarsi tai vyktų dabar? Tai dažnai atgaivina sapne kilusius jausmus.

-Gerai, štai ką prisimenu. Jūs ir aš sėdėjome…

-Jūs ir aš sėdime – pasakokite esamuoju laiku, – pertraukė ją Ernestas.

-Gerai, jūs ir aš sėdime ar gulime lovoje apsirengę, vyksta konsultacija. Norėčiau, kad elgtumėtės meiliau, bet jūs įsitempęs ir laikotės atokiai. Tada į kambarį įeina kitas vyras: keistas, bjaurus, drūtas, juodas kaip anglis — ir aš tučtuojau nusprendžiu jį sugundyti. Man tai lengvai pavyksta, ir mes mylimės toje pačioje lovoje jūsų akyse. Visą laiką galvoju, kad jei pamatysite, kaip moku mylėtis, susidomėsite manim, pakeisite savo nuomonę ir taip pat pasimylėsite su manim.

-Ką jautėte sapne?

-Nusivyliau jumis. Šlykštėjausi tuo vyru: jis buvo bjaurus, skleidė blogį. Nežinojau, kas jis toks, o dabar žinau. Tai buvo Diuvaljė.

-Kas?

-Diuvaljė. Haičio diktatorius.

-Kuo Diuvaljė susijęs su jumis? Ar jis jums ką nors reiškia?

-Tai ir keisčiausia. Visiškai nieko nereiškia. Metų metus neprisiminiau jo vardo. Stebiuosi, kad jis šovė man į galvą.

-Kelias minutes pasakokite, kokias asociacijas jums kelia Diuvaljė. Stebėkite, kas bus.

-Nieko. Net nežinau, ar kada mačiau to žmogaus nuotrauką. Tironas. Žiaurus. Neapsišvietęs. Gyvulys. Ak taip, regis, neseniai apie jį skaičiau, gyvena skurde kažkur Prancūzijoje.

-Bet tas senis seniai miręs.

-Ne ne, tai ne senis. Tai jaunasis Diuvaljė. Tas, kurį vadino Daktaru Kūdikiu. Tai tikrai Daktaras Kūdikis. Nesuprantu, iš kur žinau, bet tai tikrai buvo jis. Tas vardas man šmėkštelėjo galvoje vos jis įėjo. Maniau, sakiau.

-Ne, jūs nesakėte, Kerolaina, bet, regis, tai sapno esmė.

-Kokia?

-Na, pirmiausia jūs pasvarstykite. Leiskite kilti asociacijoms -kaip darėme nagrinėdami mano sapną.

-Pagalvosiu. Žinau, kad jaučiausi nusivylusi. Mudu buvome lovoje, bet man nieko su jumis neišėjo. Tada atsirado tas niekšas, ir aš su juo mylėjausi – fui; keista, kad taip elgiausi. Sapne vyliausi, kad pamatęs mano sugebėjimus persigalvosite. Tai kvaila.

-Nagrinėkite toliau, Kerolaina.

-Na, tai absurdiška. Turiu galvoje, kad jei jūsų akivaizdoje pasimylėčiau su kokiu šlykščių vyru, juk taip nelaimėčiau jūsų širdies. Veikiau pasibjaurėtumėte manim.

-Tokia būtų logika, jei žvelgtume į sapną tiesiogiai. Bet aš žinau, kaip sapnas atrodytų prasmingas. Tarkime, Diuvaljė – visai ne Diuvaljė, o simbolizuoja ką kitą.

-Pavyzdžiui?

-Prisiminkite jo pravardę: Daktaras Kūdikis! Įsivaizduokite, kad tas vyras simbolizuoja vieną mano dalį: kūdikį, primityviausią ar žemiausią mano pusę. Sapne jūs tikitės, kad jei susidėsite su šia mano dalimi, sužavėsite ir likusiąją, brandesnę pusę. Suprantate, Kerolaina, taip sapnas įgautų prasmę. Jei suviliotumėte vieną mano dalį, mano antrąjį aš, tai iš paskos jums sektų visa asmenybė!

Kerola tylėjo.

-Ką manote, Kerolaina?

-Protinga interpretacija, Ernestai, labai protinga. – O sau pridūrė: protingesnė, nei numanai!

-Taigi, Kerolaina, apibendrinsiu: abiejų sapnų aiškinimai leidžia daryti tą pačią išvadą. Nors ateinate pas mane ir reiškiate man stiprius jausmus, trokštate paliesti ir apkabinti mane, vis dar nenorite iš tikrųjų su manimi suartėti.

Be to, šie sapnai perduoda žinią, panašią į tai, ką jaučiu bendraudamas su jumis. Prieš kelias savaites pažadėjau, kad būsiu su jumis visiškai atviras, nuoširdžiai atsakysiu į visus jūsų klausimus. Tačiau jūs taip ir nepasinaudojote šia galimybe. Sakėte, kad norite, jog tapčiau jūsų meilužiu. Tačiau nė nepabandėte sužinoti, kas aš toks, išskyrus klausimus apie mano vienišiaus gyvenimą. Nuolat tai pabrėšiu, Kerolaina, nes tai taip svarbu, taip arti esmės. Be paliovos raginsiu jus būti su manim atvirą, o tam turėsite mane pažinti ir manimi pasitikėti, kad galėtumėte visiškai atsiskleisti. Ši nuoširdi patirtis padės jums tapti savimi bendraujant su vyru, kurį dar sutiksite.

Kerola nieko neatsakė, tik dirstelėjo į laikrodį.

-Žinau, kad mūsų laikas baigėsi, Kerolaina, bet pasilikime dar porą minučių. Ar galite ką nors apie tai pasakyti?

-Ne šiandien, Ernestai, – tarė Kerola, atsistojo ir sparčiai išėjo iš kabineto.