Irvin D. Yalom

(Dvidešimt šeštas skyrius iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

DVIDEŠIMT ŠEŠTAS SKYRIUS

NAKTYS MARŠALUI BUVO ypač sunkios. Užmigti galėdavo tik išgėręs stiprių raminamųjų. Dienomis be paliovos mąstė apie kiekvieną su Piteriu Makondu praleistą minutę. Kartais naršydavo savo atmintyje naujų įkalčių, kartais svajodavo apie kerštą: kaip užpuola Piterį miške ir pridaužo iki sąmonės netekimo, kartais tiesiog gulėdavo lovoje ir bardavo save už kvailumą, o kartais regėdavo, kaip Piteris su Adriana smagiai jam moja, švilpdami savo naujuoju poršė už devyniasdešimt tūkstančių dolerių.

Dienos irgi nebuvo lengvos. Raminamųjų pagirios, net ir išgėrus dvigubą espreso, trukdavo iki vidurdienio, ir tik didžiausiomis pastangomis Maršalui pavykdavo ištverti susitikimus su pacientais. Jis vis įsivaizduodavo, kaip atsikrato savo vaidmens ir nutraukia konsultaciją. „Liaukitės verkšlenęs, – norėdavo ištarti jis. Arba: – Negalite užmigti valandą – ir tai vadinate nemiga? Aš nemiegojau pusę sumautos nakties! – Arba: – Taigi po dešimties metų išvydote Mildredą bakalėjos krautuvėje ir jus vėl apėmė tas skaudus jausmas, ta menka aistra, tas trumpas išgąstis! Baisus daiktas! Pasakysiu jums, kas yra širdies skausmas.”

Šiaip ar taip, Maršalas dirbo toliau, išdidžiai galvodamas, kad dauguma šitaip kenčiančių psichoterapeutų seniai būtų pasidavę ir pasiskelbę sergą. Sunkumai užgrūdina, priminė jis sau. Ir taip valandų valandas, kiauras dienas, jis gyveno su savo skausmu, mėgavosi juo.

Du dalykai neleido Maršalui pasiduoti. Pirma, keršto troškimas; jis kelis kartus per dieną tikrindavo balso paštą, vildamasis sulaukti atsako į savo skelbimą „Psichiatrijos naujienose”, tikėdamasis surasti pėdsakus, kurie nuvestąjį pas Piterį. Antra, jam buvo malonu lankytis pas savo advokatę. Likus porai valandų iki susitikimo su Kerola, Maršalas nebegalėdavo galvoti apie nieką kita; mintyse kartodavo, ką jai pasakys, įsivaizduodavo jų pokalbius. Kartais galvojant apie Kerolą akyse susitvenkdavo dėkingumo ašaros. Kaskart išėjus iš jos kabineto našta atrodydavo palengvėjusi. Jis netyrinėjo savo jausmų jai – tai jam nerūpėjo. Netrukus vieno karto per savaitę nebeužteko, jis norėjo lankytis du, tris sykius ar net kasdien.

Maršalo poreikiai vargino Kerolą. Netrukus ji suteikė jam viską, ką galėjo kaip advokatė, ir toliau nebežinojo, ką daryti su jo sielvartu. Galų gale nusprendė, kad geriausiai atliks savo gailestingosios samarietės vaidmenį pasiūlydama jam nueiti pas psichoterapeutą. Tačiau Maršalas atsisakė.

-Negaliu eiti pas psichoterapeutą dėl tos pačios priežasties, dėl kurios nenoriu viešinti viso šio reikalo. Turiu per daug priešų.

-Manote, kad psichoterapeutas gali nusižengti konfidencialumo taisyklei?

-Na, tai ne dėl konfidencialumo, veikiau dėl viešumo, – atsakė Maršalas. – Pagalvokite, juk man padėti gali tik psichoanalitikas.

-Norite pasakyti, – pertraukė jį Kerola, – kad jums negali pagelbėti joks kitas psichoterapeutas, tik psichoanalitikas?

-Ponia… gal neprieštarautumėte, jei vadintume vienas kitą vardais? Ponia Estrid ir daktaras Streideris skamba taip šaltai ir oficialiai, o juk kalbamės apie intymius dalykus.

Kerola pritariamai linktelėjo, bet prisiminė Džeso pastabą, kad vienintelis jam nepatikęs psichoterapeuto bruožas buvo jo oficialumas. Kai Džesas pasiūlė jam vienas kitą vadinti vardais, Maršalas purkštelėjo ir pareikalavo į jį ir toliau kreiptis „daktare”.

-Kerola… taip, šitaip geriau… sakykite tiesiai, ar įsivaizduojate mane lankantis pas kokį keistuolį psichoterapeutą? Kokį nors praėjusių gyvenimų specialistą arba tokį, kuris ant nešiojamosios lentos paišo tėvų, vaikų ir suaugusiųjų diagramas, arba kokį nors jauną kognityvinės psichoterapijos bukagalvį, bandantį keisti ydingus mano mąstymo įpročius?

-Gerai, tarkime, kad jums padėti gali tik analitikas. Tuomet paaiškinkite, kodėl tai jums kelia tiek rūpesčių?

-Na, pažįstu visus bendruomenės analitikus ir nemanau, kad kurio nors požiūris į mane galėtų būti pakankamai neutralus. Esu pernelyg ambicingas, man per daug gerai sekasi. Visi žino, kad vieną dieną tapsiu Aukso Vartų psichoanalizės instituto prezidentu, be to, pretenduoju ir į valstybinio instituto valdžią.

-Taigi problema yra pavydas ir konkurencija.

-Žinoma. Kaip kuris nors analitikas galėtų būti man neutralus? Bet kuris iš mano pažįstamų analitikų slapta džiūgautų dėl mano nesėkmės. Tikriausiai ir aš jų vietoj taip elgčiausi. Visiems patinka, kai žlunga galingieji. O jei kas prasitartų, kad lankausi pas psichoanalitiką – po mėnesio apie tai žinotų visas miestas.

-Kaip?

-To nenuslėpsi. Psichoanalizės kabinetai įsikūrę vienoje vietoje. Kas nors pastebėtų mane laukiamajame.

-Na ir kas? Argi gėda lankytis pas psichoterapeutą? Girdėjau, kaip žmonės susižavėję pasakojo apie psichoterapeutus, kurie vis dar rūpinasi ir savimi.

-Mano amžiuje ir užimant tokią padėtį, kolegos tai suprastų kaip silpnumo ženklą – politiškai žlugčiau. Ir nepamirškite, kad smarkiai kritikuodavau psichoterapeutų neetišką elgesį. Net vadovavau pašalinant iš instituto savo paties analitiką. Turiu pridurti, kad jis to nusipelnė savo nederamu elgesiu. Skaitėte laikraščiuose apie Seto Pandės tragediją?

-Psichiatrų pacientų susigrąžinimas? Žinoma! – sušuko Kerola. – Kas sukėlė tą sambrūzdį? Jūs?

-Aš buvau vienas svarbiausių dalyvių. Galbūt svarbiausias. Tarp mūsų kalbant, išgelbėjau institutą – ilga ir slapta istorija, negaliu jos pasakoti. Bet svarbiausia, kaip galėčiau kada nors prabilti apie neetiškus poelgius, jei tarp klausytojų būtų žmogus, žinantis, kad priėmiau iš paciento roleksą? Būčiau priverstas tylėti – ir prarasčiau politinę įtaką, amžinai.

Kerola jautė, kad Maršalas smarkiai klysta, bet nerado argumentų paprieštarauti. Galbūt nepasitikėjimas psichoterapeutais jai buvo per daug pažįstamas ir suprantamas. Pabandė kitaip.

-Maršalai, grįžkime prie jūsų tvirtinimo, kad jums padėti gali tik psichoanalitikas. Kaip tada su mumis? Pažvelkite į mane – aš nesimokiau analizės! Kodėl manote, kad galiu jums padėti?

-Nežinau kodėl, tik žinau, kad padedate. Ir kaip tik dabar neturiu jėgų aiškintis kodėl. Galbūt jums tereikia būti čia su manimi, ir to gana. Tiesiog leisti viską daryti man pačiam.

-Vis vien nejaukiai jaučiuosi su jumis bendraudama, – kraipydama galvą tarė Kerola. – Mūsų santykiai neprofesiniai; gal net neetiški. Jūs mokate pinigus, kad susitiktumėte su žmogumi, kuris nėra tas specialistas, kokio jums reikia. Ir nemažus pinigus – juk imu daugiau nei psichoterapeutai.

-Ne, aš apie tai jau galvojau. Kas čia galėtų būti neetiška? Lankausi pas jus, nes jūs man padedate. Galėčiau duoti raštiškus parodymus ir prisiekti. Be to, tai nėra brangu, jei pagalvosime apie mokesčius. Vidutinės gydymo išlaidos, turint omeny tokias pajamas kaip mano, nepadengiamos, o teisinės išlaidos padengiamos. Kerola, už jūsų paslaugas man padengia šimtu procentų. Man kainuojate pigiau nei psichoterapeutas – bet ne dėl to pas jus lankausi! Tikroji priežastis ta, kad jūs man galite padėti.

Taip Kerola buvo įkalbėta toliau susitikinėti su Maršalu. Jai nebuvo sunku įžvelgti Maršalo problemas – jis pats jas vieną po kitos išklojo. Kaip ir dauguma puikių advokatų Kerola didžiavosi savo dailia rašysena, ir jos kruopštūs užrašai firminiame įstaigos lape netrukus virto kliento rūpesčių sąrašu. Kodėl Maršalui taip sunku kreiptis į ką nors pagalbos? Kodėl tiek daug priešų? Kodėl jis toks pasipūtęs, taip niekina kitus psichoterapeutus ir kitokį gydymą? Jis smerkė visus be išimčių, nepagailėjo nė vieno: nei žmonos, nei Beto Tomaso, nei Emilio, nei Seto Pandės, nei savo kolegų, nei studentų.

Kerola nesusilaikė nepasiteiravusi apie Ernestą Lešą. Ta dingstimi, kad viena iš jos draugių ketina eiti pas jį į psichoterapiją, paklausė Maršalo nuomonės.

– Na, – nepamirškite, kad tai konfidencialu, Kerola, – bet nerekomenduočiau jo. Ernestas gabus, protingas jaunas vyras, prieš tai tyręs vaistus ir turintis puikią kvalifikaciją. Toje srityje jis neprilygstamas. Bet kaip psichoterapeutas… na… sakykime, jis dar mokosi, dar nesusiformavęs. Didžiausia bėda, kad jis nestudijavo psichoanalizės, išskyrus supervizijas su manimi. Be to, nemanau, kad jis pakankamai subrendęs rimtai mokytis psichoanalizės: Ernestas pernelyg nedrausmingas, nepagarbus, nepripažįsta tradicinių pažiūrų. Dar blogiau, jis puikuojasi savo neklusnumu ir vadina jį „novatoriškumu” arba „eksperimentavimu”.

Nedrausmingas! Neklusnus! Nepripažįsta tradicinių pažiūrų! Šie kaltinimai Kerolos akyse pakėlė Ernesto akcijas.

Kitas punktas Kerolos sąraše po nepatiklumo ir pasipūtimo buvo gėda. Stipri gėda. Galbūt pasipūtimas ir gėda tarpusavyje susiję, pamanė Kerola. Galbūt, jei Maršalas taip nesmerktų kitų, nebūtų toks žiaurus ir sau. O gal atvirkščiai? Jei jis nebūtų toks griežtas sau, lengviau atleistų kitiems? Keista, ji mąsto lygiai taip, kaip jai aiškino Ernestas.

Ir iš tiesų Maršalas Kerolai atrodė daug kuo panašus į ją pačią. Pavyzdžiui, jo pyktis, neslūgstanti neapykanta, įkyrios mintys apie kerštą jai priminė susitikimą su Hitera ir Norma tą klaikią naktį, kai išėjo Džastinas. Negi jai iš tiesų buvo smagu galvoti apie samdomą žudiką, kuris jį primuštų padangų grandinėmis? Negi ji tikrai sunaikino Džastino kompiuterio duomenis, drabužius, jaunystės suvenyrus? Dabar visa tai atrodė netikra. Tarsi įvykę prieš tūkstantį metų. Džastino veidas jau buvo išblėsęs iš atminties.

Įdomu, kaip ji taip pasikeitė? Gal dėl atsitiktinio susitikimo su Džesu? O gal dėl to, kad išsilaisvino iš santuokos varžtų? Ir tada galvoje šmėkštelėjo Ernestas… Negi gali būti, kad jam vis dėlto pavyko į jų susitikimus įterpti psichoterapiją?

Kerola bandė aiškinti Maršalui apie jo beprasmišką pyktį, pabrėžė, kad jis kenkia sau pačiam. Jokios naudos. Kartais ji trokšdavo įlieti jam savo naujai įgytos ramybės. Kartais netekdavo kantrybės ir norėdavo jį papurtyti. „Atsikratyk pykčio! – norėdavo sušukti. -Negi nematai, kiek iš tavęs atima tas kvailas įniršis ir išdidumas? Viską! Dvasios ramybę, miegą, darbą, santuoką, draugystę! Imk ir atsikratyk jo.” Tačiau tai nebūtų pagelbėję. Kerola pernelyg aiškiai prisiminė keršto troškimą, kuris buvo ją apėmęs vos prieš kelias savaites, tad puikiai suprato Maršalo įsiūtį. Tik nežinojo, kaip jam padėti.

Kiti sąrašo punktai, pavyzdžiui, nuolatinis Maršalo rūpinimasis pinigais ir padėtimi, jai buvo svetimi. Kerola pati nebuvo to patyrusi. Vis dėlto suprato, kaip tai svarbu Maršalui: juk dėl savo godumo, ambicijų jis ir įklimpo į šį mėšlą.

O žmona? Kerola kiekvieną susitikimą kantriai laukė, kada Maršalas apie ją prabils. Bet jis vargiai pratardavo apie žmoną menką žodelį, na, kartą užsiminė, kad ji išvykusi trims savaitėms į Tasadžarą medituoti vienumoje. Maršalas neatsakinėjo į Kerolos klausimus apie šeimyninį gyvenimą, tik paminėjo, kad jų interesai nesutampa ir kad jie eina skirtingais keliais.

Bėgiodama, nagrinėdama kitų klientų bylas ar gulėdama lovoje Kerola dažnai susimąstydavo apie Maršalą. Tiek daug klausimų. Taip mažai atsakymų. Maršalas pajuto jos nerimą ir užtikrino, kad palengvinti skausmui jam užtenka vien to, kad ji padeda suformuluoti ir aptarti svarbiausias problemas. Tačiau Kerola žinojo, kad to negana. Jai reikėjo pagalbos, reikėjo patarėjo. Bet kas tai galėtų būti? Ir tada vieną dieną jai nušvito akys – Kerola suprato, į ką kreiptis.