Gintaras Beresnevičius

 

„Lietuvių religija ir mitologija“

 

Galia (9 skyrius iš G. Beresnevičiaus knygos „Lietuvių religija ir mitologija”)

 

III. 3. GALIA

XIII a. pradžioje, kai lenkų misionierių veikla baltų kraštuose davė pernelyg menkų vaisių ir naująjį tikėjimą buvo gana sunku ne tik skleisti, bet ir išlaikyti, popiežius kreipėsi laišku į lenkų kunigaikštį, kad šis skirtų misionieriams kokį kaimą, kur jie galėtų kaip nors pramisti. Mat misionieriai norom nenorom turėjo elgetauti pas savo atverstuosius, kurie ir taip jautė aplinkos spaudimą; popiežius nusakė gana dviprasmę misionierių padėtį: „Jie, kęsdami neturtą ir nepatogumus, negali gerai savo tarnybos atlikti. Mat jie gėdijasi eiti pas naujai į tikėjimą atverstuosius elgetauti laikinųjų dalykų, kad kartais neatrodytų iešką palankumo visai ne Jėzui Kristui, bet sau naudos, ypač kai pagonys juos tuoj apipila priekaištais, jog mūsų Dievas esąs vargšas, o jų dievai, būtent demonai, – pertekę”. (BRMŠ 1,216-217) „Pertekimas”, gausa – tai motyvai, dažnai pasikartojantys lietuvių ir kitų baltų genčių šaltiniuose. Tiesa, tai tik vienas iš galią liudijančių aspektų, ir jis labiau išnyra vėlesniuose šaltiniuose, kur dievai savo galias rodo valstietiško religingumo terpėje.

Eiliuotoji Livonijos kronika (apie 1290 m.) apie stabų daužymą užsiminusi rašo, jog „stabmeldžių širdys” greitai atsileidžia, kai pamato krikštytojus naikinant jų šventenybes, kurios nepasipriešina – mat taip krikščionių dievas pasirodo stipresnis už juos (BRMŠ I 305). „Stiprumo”, „galios” motyvacija papildomai iškyla per galutinį Lietuvos ir Žemaičių krikšto etapą, kai „pagonys”, savo valdovų verčiami atsisakyti senojo tikėjimo, krikštijasi, aiškindami savo sprendimą tuo, kad jų senieji dievai nugalėti, šventvietės sutryptos, šventa ugnis užgesinta, šventi miškeliai iškirsti, ir žemaičių išrinktas atstovas karaliui Jogailai taria: „Kadangi mūsų dievai, kuriuos garbinome protėvių pavyzdžiu, tavo ir tavo karių, šviesiausiasis karaliau, buvo sunaikinti ir, būdami silpni bei nepajėgūs, buvo lenkų Dievo nugalėti, apleidžiame tuos savo dievus ir apeigas ir šliejamės prie lenkų ir tavo Dievo, kaip stipresnio” (BRMŠ I 582). Pasiteisinimas lygiai kaip karo teisėje. Stipresniam Dievui nugalėjus senus dievus, jie kvalifikuojami kaip silpnesni ir pereinama prie stipresniojo. Tačiau, po teisybei, šie vieši pareiškimai nieko nekeitė – tradiciniai lietuvių dievai išties smuko, tačiau liaudis maldas Perkūnui ar Mėnuliui, ritualus, ką kalbėti apie galingą senąsias tradicijas perteikusį paprotyną, ir, suprantama, maginį lygmenį išlaikė iki pat XIX-XX a.

Galios neparodantys ar galios neturintys dievai neverti pagarbos, tačiau šiaip „normaliomis sąlygomis” ji tiesiog trykšta visur kur, ne tik materialios gausos pavidalu. Ta pati kronika, aprašydama 1219 m. lietuvių žygį į Livoniją, mini, jog Perkūnas užsaldo Rytų marias, arba kitaip Kuršių įlanką, ir leidžia lietuviams atlikti apeinamąjį manevrą per užšalusios įlankos ledą (BRMŠ I 306). Žynys, burdamas prieš žemaičių karo žygį į Kuršą, šiems pažada pergale ir dievų palankumą, jei jie, protėvių papročiais, paaukos trečiąją grobio dalį (BRMŠ I 309). Tai yra dievų galia „yra visada ir visur”, prie jos tik aukojimais dera prisidėti ir naudotis jos teikiamais vaisiais – XIII-XIV a. tai dažniausiai mūšio sėkmė, po kurios aukojamas grobio trečdalis ir vienas burtais parinktas belaisvis. Dievų galia reiškiasi ir atmosferoje, pvz., Perkūnas geba užleisti didelį speigą ir užšaldyti jūros įlanką. Kitur jau Vytauto laikais, taigi po krikšto, lietuvės moterys vis dar meldžia to paties Perkūno, kad jis tvarkytų lietų ir saulę, ir piktinasi misionieriumi, kuris trukdo šiam reikalui (BRMŠ 1595).

Bet ši galia yra ir istorinė duotybė. Žemaičiai, pasak tos pačios Livonijos kronikos, 1261 m. įkalbinėja karalių Mindaugą atsisakyti krikšto ir grįžti prie savo dievų, o politinių nesėkmių priežastį jis turįs įžvelgti savo atsimetime nuo dievų ir protėvių, kurie istoriškai drauge visada sudarė tandemą:

Jei atsisakysi Kristaus,

Ir žemaičiai tau pagelbės,

Nuoširdžiai tave jie myli,

Reik su jais iš vieno eiti

Ir atmesti krikščionybę.

Tu dėl to turi kentėti,

Kad, garbings karalius būdams

Ir turtingas, ir galingas,

Tu savus dievus apleidai.

Tėvus visad jie globojo

Ir jiems suteikė pagalbą. (BRMŠ 1312)

Šita pagalba yra pasitikima, tačiau kariams visada žinoma ir apie viso karo, ir kiekvieno mūšio permainingumą, tad 1287 m. žiemgaliai, rengdamiesi žygiui prieš Livonijos ordino pajėgas, samprotauja, drąsinasi dievų pagalba:

Ryžkimės padėti galvas.

Gal dievai mūs žygį laimins.

Mums pakaks jėgų kovoti,

Mes sutrinsim tą galybę. (BRMŠ I 314)

Žiemgaliai patirs didelę pergalę, bet kol kas jie daro išlygą „gal”, „jeigu”, „jei dievai panorės” (Wollen vns diegote seldegeben) (BRMŠ 1305). Taigi dievų galia ir jų pagalbos veiksmingumu nėra abejojama, tačiau galios suteikimas, išskleidimas yra dievų valioje. Čia svarbu ne tik tam tikras karių pasikliovimas dievais, bet ir žinojimas, kad pagalba ne visada ateina, ir baltų įsitikinimas, kad likimas yra nulemtas iš anksto, tam tikras lietuvių ir latvių fatalizmas. Pergalės atveju tai dievų galių išnaudojimas per palaimą, pralaimėto mūšio atveju dievų galia nekvestionuojama, tiesiog sakoma „taip Laima lėmė” (romėniškosios frazės hoc erat in Fatis lietuviška versija); beje, lietuvių fatalizmas etnografiniuose aprašymuose gana dažnai minimas, dar daugiau, juo aiškinama ta aplinkybė, kad lietuviai visose armijose laikomi gerais kariais, t. y. stipriai fatalizuota savimonė leidžia pernelyg nesibijoti žūties mūšio laiku, kuri galinti ateiti tik „savo laiku”, „savo valandą”, „nulemtą akimirką” – taigi nei anksčiau, nei vėliau. Plg. G. Ostermejerio (Ostermeyer) ir M. Tyco (Tietz) Mažosios Lietuvos lietuvių charakterio apibūdinimus; pirmasis 1775 m. rašo: „Laima, arba Laimė, yra žmogaus valdovė nuo jo gimimo iki gyvenimo pabaigos; ji yra sėkmės ar nesėkmės deivė, panašiai kaip romėnų parkos. […] Laima lemdavo žmonėms gerus ir blogus gyvenimo įvykius grynai savo nuožiūra, ir niekas negalėdavo išvengti to, kas jam būdavo skirta. „Taip Laima lėmė”, – sako viena patarlė, išlikusi iki mūsų dienų. Žmonės ir dabar kitaip nemano. Nė viena tauta, atrodo, nėra taip atsidavusi fatalizmui, kaip mūsų lietuviai”, o M. Tycas 1839 m. pažymi: „Lietuviai yra linkę tikėti absoliučia lemtimi. Dėl to jie lengvai randa paguodą nelaimėje; tuo tikėjimu, matyt, grindžiamas ir jų bebaimiškumas, ir iš jo išplaukiantis narsumas kare”14. Apie galios prasiveržimą karo mitologijoje ir kariaunos religijoje dar kalbėsime kitame skyriuje, tačiau kol kas pakanka prisiminti Perkūno, kaip Divirikso, tai yra tiesioginio kariaunos vado, kalkės įvaizdį XIII— XIV a. panteone, kalvį Teliavelį, nukalusį Saulę ir užmetusį ją ant dangaus – galios aspektai čia tiesiog trykšte trykšta. O Likimo idėja irgi yra vienas iš galios prasiveržimo aspektų. Tik jei dievų valia ir galia skleidžiasi prie jų rituališkai jungiantis bei kliaujantis, aukojant jiems ir jais vadovaujantis gyvenime, tai Likimo ar lietuvių personifikuotame moteriškame deivės įvaizdyje galia veikia tiesiog užgriūdama ir negrįžtamai. Laimės / Laimos įvaizdis, apie kurį dar kalbėsime, artimas antikos tradicijai. Lietuvoje su šia užgriūvančia galia, likimu, nediskutuojama: Laimos lėmimas – tai ta dievybės, numena bendro reiškimosi lauko dalis, kuri yra negrįžtama ir su kuria dėl jos begalinio pranašumo taikstomasi psichologiškai priimant ir nusilenkiant lemties sprendimui iš anksto. Tai yra fatalizmas, jei norime, jei norime – ypatingas religinio išgyvenimo potyris, išgyvenamas drauge su tikėjimu, šventumo pojūčiu, anonimiškumo ir asmeniškumo, galios elementais. Fatalizmas yra lenkimasis Galiai, tam tikram jos aspektui, ir todėl fatalizmas yra religinis judesys. Ir lietuvių fatalizmas, kad ir kaip keista, nėra tas reiškinys, kuris kultūros istorijoje neretai suvokiamas kaip stabdys ar reiškinys, kurio reikia atsikratyti. Fatalizmas priklausė savimonei tokiu mastu, kad dažnai net nebuvo reflektuojama, kaip stipriai jis veikia. Netgi renesanso laikotarpiu lietuvių intelektualai rašydami traktatus apie lietuvių kilmę, pabrėždami legendinius tautos charakterio ypatumus, tą fatalizmą įpindavo kaip esmišką tautos išgyvenimą, savastį, kuri turėjusi būti būdinga jau jos protėviams ir duota nuo pat pradžių. Mykolas Lietuvis (Michalo Lituanus, apie 1490-apie 1560), renesanso publicistas ir visuomenės veikėjas (žinomas ir kaip Venclovas Mikalojaitis iš Maišiagalos), apie 1550 m. parašė traktatą Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius (De moribus Tar-tarorum, Lituanorum et Moscorum), kurio dalis buvo išleista Bazelyje 1615 m. Šiame veikale, kalbėdamas apie legendinių lietuvių romėnų protėvių iškeliavimą iš romėniškosios tėvynės, jis daugelį sykių įpina likimo temą, kuri nėra kažkas „šalia esančio” ar vartojama kaip antikinė retorinė figūra ar aliuzija; ne, likimas čia sieja viską ir visus draugėn. Tremtin iš Taurikos (dab. Krymo pus.) kolonijų vykstantys romėnų tremtiniai kalba apie persekiojimus, kurie juos privertė išvykti, ir apie savo tremtį kaip apie likimo esmiškai nulemtus dalykus, plg.: „Nors mes leidžiamės į tą liūdną ir rūsčią kelionę: palikę malonią tėvų žemę, išvažiuojam ten, iš kur niekad nebesitikime grįžti, ir, toldami nuo tėvynės sienų, kasdien vis didesniu gimtosios žemės ilgesiu degsime, tačiau tą neišvengiamą likimą mums reikia pakelti juo kantriau, nes mes esame ne vieni; mūsų daug…”, „Ne linksmesnis likimas […] ištiko ir mūsų artimuosius tėvynėje”, „Bet kadangi nepermaldaujamas likimas, kurio reikia klausyti ir kurio neįmanoma išvengti, mums to pavydėjo ir skyrė šiuos nuožmius pasityčiojimus, tai dabar kuo mažiausiai pagelbės tas jūsų susirūpinimas ir gailesys. Verčiau reikia bijoti, kad ir jūsų neištiktų toks pat likimas, t. y. kad jums kada nors netektų lipti į šiuos laivus ir kad pagaliau visa mūsų giminė neišnyktų…” (BRMŠ II403-404) Tą likimo kartojimą Pastebėjęs šį fragmentą komentavęs N. Vėlius tvirtino, kad šis likiminis reikšmuo, minimas Mykolo Lietuvio, nepriklauso šio renesanso lietuvio antikinio išsilavinimo bazei, o kildintinas iš jo paties lietuviškos pasaulėjautos (BRMŠ II 400).

————————-

14 Lietuvių mitologija. V., 2004, t. 3, p. 150-151.

————————-