Religinė etika (10 skyrius iš G. Beresnevičiaus knygos „Lietuvių religija ir mitologija”)

Religinė etika (10 skyrius iš G. Beresnevičiaus knygos „Lietuvių religija ir mitologija”)

Gintaras Beresnevičius

 

„Lietuvių religija ir mitologija“

 

Religinė etika (10 skyrius iš G. Beresnevičiaus knygos „Lietuvių religija ir mitologija”)

 

III. 4. RELIGINĖ ETIKA

 

EGZISTENCINIAI JUDESIAI KARO FONE

 

Ankstyvųjų viduramžių šaltiniai aprašydami baltų gentis kiek apibūdina ir jų charakterį. Kai kurie dalykai prieštaringi. Adomas Bremenietis, aprašydamas kuršius, teigia, kad tai gens crudelissima, žiauriausia gentis (LPG 12); o prūsų sembus jis aprašo kaip „žmogiškiausius žmones”, Sembi vel Pruzzi, homines humanissimi (BRMŠ 1190). Lietuvių charakterio to meto šaltiniai plačiau nekomentuoja, bet lietuviai tuo metu berods „įsiterpė” tarp žiaurių plėšikautojų kuršių ir „žmogiškiausių” sembų. Kuršiai tuo metu veikė vikingų orbitoje ar bent vadovaudamiesi vikingų principais, o sembai buvo suinteresuoti nuo seno klestinčia prekyba, kurios centras buvo dar IX a. pabaigoje Vulfstano minėtasis Truso (Drūsos) miestas tose teritorijose bei vėliau iškilę centrai aistiškame Baltijos pajūryje.

Adomas Bremenietis paaiškinimą apie sembus toliau plečia ir jį motyvuoja: netoli jų Baltijos salose gyvena jūros plėšikai, baisesni už kitus, nes tie keliautojus paprastai parduoda, o šie nužudo. O sembai, gyvenantys kaimynystėje, „labai žmoniški žmonės, skubantys į pagalbą tiems, kurie jūroje atsiduria pavojuje ar užpuolami piratų. Auksą ir sidabrą menkniekiu laiko, turi gausybę kailių [įsigytų] iš kitų šalių, kurių kvapas mūsų kraštą persmelkė mirtinais išdidumo nuodais. O jie visa tai laiko niekais, ir manau, jog smerkia mus už tai, kad mes – galime įsigyti ar negalime – labai norime kailinių rūbų, tarsi tai būtų didžiausia  laimė. Taigi vietoj vilnonių apsiaustų, kuriuos mes vadiname faldonais, jie dėvi tuos brangius kailius. Daug ko girtino galima būtų pasakyti apie tų tautų papročius, jeigu tik jie būtų Kristaus tikėjimo…” (BRMŠ 1191) Adomas Bremenietis čia užsiima didaktika, skirta amžininkams, bet tai ta pati tradicija, kuri dar antikos laikais, nors ir niekindama barbarų kultūras, vis dėlto sykiais pagirtinai atsiliepdavo apie jų papročius, tvirtumą, turtų niekinimą, ypač kai jau pati antika artėjo saulėlydžio link ir glebo. Kailiai Prūsijoje ir Lietuvoje buvo paprasčiausiai būtini dėl klimato sąlygų. Turtas tais laikais Aestiande buvo matuojamas tarnais, vergais, ginkluote, žirgais, galvijais, maisto produktais. Kad, tarkime, geri žirgai buvo labai vertinami, užsimena Vulfstanas, kuris mini ir stiprią turtinę diferenciaciją. Turtas aisčiams buvo lygiai taip pat siektinas kaip ir Vakarų Europos gyventojams, tačiau turto vertinimo kriterijai buvo kiti.

Čia mums dėl šaltinių stokos tenka remtis giminiškų genčių medžiaga, nes patys lietuviai šaltiniuose dar beveik neminimi. Bažnytiniai dokumentai stabmeldžius keikia apskritai kaip krikščionybės, taigi ir bet kokios civilizacijos priešus; kai kurios kronikos pasakoja apie žygius į „pagonių žemes”, bet atrodo, kad pačios nesusigaudo, kokios genties pagonys prieš juos išnyra, pvz., Magdeburgo analai (Annales Magdeburgenses, 1147), aprašydami daugelio vokiečių, lenkų, „Dakijos karaliaus” ir kitų kunigaikščių žygį prieš pagonis, teapibūdina juos kaip „gyvenančius šiaurės pusėje” ir tik sykį paminimi prūsai (BRMŠ 1 195-196).

1240 m. minėtas Baltramiejus Anglas apie Lietuvą rašo palyginti nedaug, mažiau nei apie geriau Europai pažįstamos Livonijos gyventojus ar sembus. Jis Lietuvą priskiria Skitijos provincijai ir apie lietuvius sako, jog tai „stotingi ir tvirti, karingi ir žiaurūs žmonės” (BRMŠ 1233). Mums svarbus ir ten pat pateiktas Lietuvos apibūdinimas, einantis išsyk po šios trumpos charakteristikos: „Lietuva – derlingų žemių kraštas; daug kur ji pelkėta ir apžėlusi miškais, drėkinama upių ir ežerų, joje gausu žvėrių ir gyvulių. Miškai ir pelkės ją apsaugo; be upių, miškų ir pelkių, ji nedaug teturi kitų sutvirtintų vietų (gyvenviečių). Ir todėl vargu ar ši sritis gali būti užkariauta vasarą, nebent tik žiemą, kai upes ir kitus vandenis sukausto ledas” (Ibid.). Šis samprotavimas, matyt, buvo nugirstas iš riterių, tuo metu jau sykiais mėginusių savo žygiais užgriebti ir Lietuvą; ir išties, kai Vakarų Europoje žiemos būdavo leidžiamos puotaujant ir ilsintis pilyse, o pavasarį imama kariauti, Lietuvoje ir Prūsijoje XIII-XIV a. karinės kampanijos vykdavo būtent žiemą ir baigdavosi, pavasarį atšilus ir pažliugus keliams. Tad lietuviams „karingumą” demonstruoti tekdavo ne už miestų mūrų, o atvirame mūšio lauke. Tai turėjo sąlygoti ir psichologinius, ir egzistencinius orientyrus; sąlygos, suprantama, negalėjo nerėpti ir religinio lauko. „Girios religingumas” derinosi su proskynos, trako, žmogaus išskinto, iškirsto miško, išdeginto lydimo, tapusio dirbamos žemės lauku. Giria dengė, slėpė, teikė maisto, ir todėl XIII-XIV a. svarbiausia (ir vienintelė) deivė oficialiame panteone buvo girios deivė. Tačiau proskyna, dirbamas laukas buvo erdvė, iš kurios vėrėsi dangus, ir to dangaus žemdirbiai turėjo daug. Ir visą šią erdvę, visą kosmosą reikėjo ginti.

 

KARINĖ  ETIKA

 

Vulfstanas, kalbėdamas apie aisčius IX a., teigia, jog aisčių žemė (Eastland) yra labai didelė, turi daug pilių, kurių kiekvienoje yra karalius, ir tarp jų būna daug karų (BRMŠ 1168). Baltramiejaus Anglo pasakymas, kad nebuvo daug įtvirtintų miestų, yra visiškai teisingas, bet vis dėlto Lietuvoje stovėjo daugybė medinių pilaičių, kurios nebuvo juosiamos galingų akmens sienų, nes gynybos centras buvo pilaitė ant kalvos ar piliakalnio. Karai tarp genčių vykdavo…

Šiame skyriuje programiškai remsimės vokiškomis kronikomis: Henriko Latvio Eiliuotąja Livonijos, Petro Dusburgiečio, Vygando Marburgiečio kronikomis, taip pat pasitelksime Jano Dlugošo kroniką. Bemaž neminėsime kitų šaltinių nei istorikų darbų; čia tik mėginsime vienu – egzistenciniu – aspektu panagrinėti konkretų vienalaikės medžiagos sluoksnį, ir tai tėra įvadas, tolesnio darbo pradžia. Kol kas nuošalėj paliksime ir specifines istorines temas, nemėginsime pateikti konkretaus lietuvio (Daumanto, Mindaugo) psichologinio portreto ar rekonstruoti materialios kultūros, Vilniaus ir pilių gyvenimo, luomų, tautų, lyčių gyvensenos XIII-XIV a. ypatumų, skirtingų religijų sugyvenimo LDK klausimo, kai kurių labai įspūdingų ir turiningų, bet specialiai nagrinėtinų epizodų (Kęstučio aukos, Gedimino ir kitų kunigaikščių krikšto bandymų, krikščionių kankinių ir pan.). Mums dabar rūpi pasiaiškinti bendrą egzistencinį XIII-XIV a. Lietuvos kontekstą, pagrindines gyvensenos gaires, vertybes, elgesį ekstremaliose situacijose, požiūrį į gyvybę ir mirtį, o ir tiesiog charakterio savybes.

Iš pradžių neaptarinėsime religinio aspekto, t. y. bus kalbama vien apie „profaniškojo” mentaliteto apraiškas. Be jokios abejonės, toks požiūris yra dirbtinis, nes labai daugelį lietuvių elgsenos dalykų lėmė būtent religinis užnugaris, o ir mentalitetas nebūna vien „profaniškas” ar vien „sakralus”, jis yra vientisas, visuminis, bet jį rekonstruojant tam tikrame etape reikėtų palukštenti tegu ir dirbtinai išskirtą profaniškąjį jo sluoksnį. Kitaip, pradedant nuo ryškaus ir stipriai veikiančio religinio pagrindo, kai kurie „profaniški” elementai gali tiesiog praslysti pro akis. Tolesniame darbo etape remsimės jau ir religine medžiaga ir galiausiai mėginsime pasamprotauti, kaip abu šie medžiagos sluoksniai koreliuoja, kokį psichologinį lietuvio portretą ši koreliacija sąlygoja, kokie yra pagrindiniai egzistencinio lietuvių horizonto dėmenys, kokiais provaizdžiais bei pavyzdžiais remiasi XIII-XIV a. lietuvio mentalitetas. Iš anksto atsakome – kario arba kunigaikščio. Kiti portretai į metraščius veik nebuvo įtraukiami.

Būdo bruožai

 

Apibrėžti lietuvių būdą remiantis lietuvių priešininkų metraščiais, žinoma, nelengvas uždavinys, vis dėlto reikia pasakyti, kad lietuvių priešininkai, nors ideologiškai ir religiškai visiškai priešiški lietuviams, neabejotinai jautė jiems tam tikrą vidine pagarbą, kuri apskritai jaučiama priešininkui kare: jei priešas narsiai ir gerai kaunasi, pagarbos jam neįmanoma nejausti. O ordinų riteriai buvo kariai profesionalai. Ir betikslių keiksmų neretai vengiama, ypač Vygando Marburgiečio kronikoje, kuri vertintina kaip profesionaliai parengta karo apžvalga. Be abejo, kronikose nevengiama ir platesnių komentarų, ypač juos mėgsta Petras Dusburgietis, bet jie labiau tinka jo paties mentaliteto studijoms. Atmetus komentarus, beveik visa medžiaga leidžia rekonstruoti tikrą situaciją, lietuvių elgesį tam tikromis aplinkybėmis. Tiesa, tos aplinkybės dažniausiai karinės, mūšio; tad nei mentaliteto, nei pasaulėžvalgos remiantis tuo atkurti negalima, bet galima tiesiog pasigilinti į tą medžiagą, kurią turime, ir kiek pasamprotauti apie joje atsi-spindinčias lietuvių būdo savybes.

Čia neaptarinėsime anuometės politikos vingrybių, nenagrinėsime nei istorinių, nei socialinių problemų. Mus domina vienas dalykas: kaip konkretus žmogus ar konkreti grupė elgiasi konkrečioje situacijoje, kokius būdo bruožus demonstruoja; taigi pamėginsime pasitelkti medžiagą psichologiniam ano meto lietuvio portretui apibūdinti ir pasistengsime ją kiek plačiau aptarti, apibendrinti, kol kas nuošalėje palikdami religinę medžiagą.

 

Garbė ir garbingumas

 

Kai maždaug 1289 m. lietuvis Pelužis perbėga pas teutonus, jo perbėgimas motyvuojamas tuo, kad jį vienas valdovas įžeidė (DPK 216). Žinoma, įžeisti galima tiktai tą, kuris turi garbės jausmą, bet čia tikriausiai susiduriame su kiek kitu atveju: savimyla, kuri nuo garbingumo kiek skiriasi.

Lietuviai kaip ir kryžiuočiai žodžio laikydavosi, tiesa, iki to meto, kai jo nesilaikymas duodavo daugiau naudos nei laikymasis. 1329 m. kryžiuočiai drauge su Čekijos karaliumi Jonu užgrobia Medvėgalio pilį, paimami belaisviai. Kaip subtiliai užsimena V. Marburgietis, „magistras, žinoma, norėjo juos išgalabyti”, tačiau karalius Jonas išgelbėjo belaisvius ir juos pakrikštijo. Lietuviai davė įžadus tvirtai laikytis katalikų tikėjimo, ir Čekijos karaliui tai labai patiko. Bet po kelių mėnesių naujakrikštai „ėmė šlykštėtis krikšto ir ilgėtis stabmeldiško tikėjimo”, o paskui vėl puolė „į pirmykštį paklydimą” (MNPK 68-69). Viskas logiška – žodis duotas, jo stengiamasi laikytis, tačiau aplinkybės tokios, kad tai nebeįmanoma. Magistras, į kurį kai kurie medvėgaliečiai kreipėsi, negebėjo laiduoti jiems apsaugos, tad toliau laikytis krikščionybės buvo tolygu savižudybei. Vis dėlto nuostabu tai, kad medvėgaliečiai ne šiaip sau spjauna ir išsyk ima purtytis jiems jėga primestos religijos, bet dar apie metus stengiasi žodžio laikytis. Vadinasi, garbės kodeksas Lietuvoje stiprus (turint omeny tuos laikus), jo stengiamasi laikytis. Dar 1213 m. lietuviai sulaužo trumpalaikę taiką su livoniečiais: tačiau jie išsyk klastingai nepuola, o iš pradžių simboliškai įspėja nutraukiantys paliaubas (ateina prie Dauguvos, pašaukia liudytojus iš Kuoknesės pilies ir jų akivaizdoje svaido ietis į Dauguvą, tuo pareikšdami nutraukia taiką (LLK 87)). 1212 m. Henrikas Latvis, minėdamas latvių sutartį su lyviais, teigia, kad sutartis buvo sutvirtinta, „pagonių papročiu” atsistojant ant kalavijų (LLK 82). Eiliuotoji Livonijos kronika mini žemaičių paprotį:

 

Jei kam kas paduoda ranką,

Nors iš trečio krašto būtų,

Turi tas taikos laikytis,

Kitaip kartuvės jam gresia. (BRMŠ I 308)

 

Taigi garbės jausmas egzistuoja, jis stiprus, sutarčių laikomasi ir su „trečia šalimi”, matyt, tai priešas, o gal ne artimas, bet tolimesnis ar tolimas kaimynas.

Gerai žinoma, kad lietuviai su savo priešininkais keisdavosi belaisviais, derėdavosi ir iš esmės paliaubų ar sutarčių būdavo laikomasi. Reikėtų pridurti: 1384 m. Marienverderio komtūras pažada Jogailai atiduosiąs pilį, jei įgula bus palikta gyva, tačiau keli broliai vis dėlto nužudomi, gal dėl kokių nors tarpusavio sąskaitų; vienam broliui Tegartui Jogaila, V. Marburgiečio žodžiais, „atstodamas patį budelį”, pats nukerta galvą (MNPK 192). Beje, tokį „atrankinį” pasidavimo sutarties laikymąsi nesyk taikydavo ir kryžiuočiai.

Riteriškumo apraiškų lietuvių santykiuose su kryžiuočiais irgi išnyra; nepaisant nepaprastai žiaurių susirėmimų, tam tikras pasitikėjimas vienų kitais, pagarba priešininkui reiškiama neretai. Šiuo požiūriu iškalbus V. Marburgiečio fragmentas apie Algirdą: šis „kviečia [ordino] maršalą, didįjį komtūrą, idant jam tą garbę padarytų, paragautų jo valgymo ir gėrimo. Ir su jais taip pat buvo (…) daug kitų kilmingųjų, kurių visi gyrė [Algirdo] dvarą” (MNPK 156). Pertraukomis tarp mūšių galima ir papuotauti; Algirdas, kviesdamas riterius, rodo puikų riteriškumo ir kurtuazijos išmanymą; jie, sutikdami puotauti su „pagonių karaliumi”, rodo pasitikėjimą ir pagarbą jam. Be to, abi pusės demonstruoja labai aukštą profesionalumo lygį. Kęstutis 1377 m. iš ordino stovyklos pakviečia Brandenburgo komtūrą Giunterį iš Hohenšteino pietų, Kęstutis jį „garbingai priima ir linksminasi su juo” (MNPK 157). 1378 m. lietuviai užima Ekersbergą ir jo komtūrą Joną Zurbachą, pasidavusį nelaisvėn, ketina paaukoti dievams; Kęstutis jį išgelbsti (MNPK 163). Čia ir vėl regime tam tikrą profesinio solidarumo ir garbingumo pavyzdį.

Iš tokių smulkmenų dėliojasi įdomus vaizdas: XIII a. bendri lietuvių ir teutonų užstalės pasisėdėjimai neįsivaizduojami, nuo XIV a. vidurio abi pusės jau pripažįsta viena kitos vertę, iš esmės teutonai elgiasi su lietuviais kaip su lygiaverčiais priešininkais (nepaisant „budėtojų” keiksmų ir plūdimo, iš tikrųjų abiejų pusių kariai ir ypač vadai vieni kitus gerbia). Tai liudija ne tik pasikeitusį teutonų riterių požiūrį į lietuvius, bet ir nemenkus pačių lietuvių mentaliteto pokyčius riteriškumo link. Žinoma, tai netrukdo karo veiksmų metu pjauti civilinius gyventojus, prievartauti moteris, plėšti ir deginti. Karas visados yra karas. Ir vis dėlto karas jau šiek tiek sukilninamas, sutaurinamas, jis jau „sueuropėjęs”. 1382 m. Izenburgo kunigaikštis, iš Vokietijos atvykęs kariauti, praleidžia karo kampanijos pradžią ir su mažu vyrų būreliu paprasčiausiai prijoja Vilnių, gauna ten audienciją ir aštuonias dienas puotauja didžiojo kunigaikščio dvare; vėliau apdovanojamas, gauna vedlį ir grįžta į Prūsiją (MNPK 182-183).

 

Narsa

 

Apie lietuvių narsą kalbėti galima labai daug remiantis gausybe faktų. Turime apsčiai pavyzdžių, kai netgi beviltiškoje padėtyje kaunamasi iki galo, kai mažos karių grupelės įsiveržia į priešo teritoriją, kai, neturint reikiamų žinių apie kelius ir priešo teritoriją, einama spėtinai, laimima ir kartais netgi grįžtama atgal.

Visų tokių faktų suminėti neįmanoma, pateiksime tik keletą. 1290 m. 36 lietuviai įsiveržia į Ragainės apylinkę, kur knibždėte knibžda kryžiuočių; vienuolikai iš jų pavyksta išnešti sveiką kailį (DPK 223). 1298 m. 140 lietuvių sugeba užimti Štraisbergą, esantį Kulmo pakraštyje. 1300 m. 75 lietuviai įsiveržia į Prūsijos centrą, Varmiją (DPK 241), 1300 m. šimtas vyrų – į Kulmą (DPK 242). Čia matome karines avantiūras, bet joms ypač reikia narsos.

1306 m. teutonų pajėgoms šturmuojant Gardino pilį, lietuviai nesėdi už pilies sienų (nors taktiškai tai būtų savaime suprantama), o nuolat išeina iš pilies ir kaunasi atvirame lauke, jų narsą pripažįsta ir P. Dusburgietis: „Broliams pradėjus pulti pilį, pilėnai, savo ruožtu narsiai priešindamiesi, išėjo iš pilies ir pradėjo kautynes. Galop broliai juos nuvijo. Sugrįžę į pilį, šiek tiek atsipūtę ir atgavę dvasią, jie vėl išėjo iš pilies ir pradėjo kovą” (DPK 252). Žinoma, kare puolantysis turi psichologinį pranašumą, geriau pulti, nei gintis, tačiau palikti saugančias pilies sienas ir išsiveržti į atvirą mūšio lauką reikia narsos. Tokių narsos pavyzdžių gausu per visą šimtmetį; 1394 m. lietuviai, gindami Vilnių, irgi išeina iš pilies į atvirą lauką, „vyriškai puola krikščionis, kol magistro įsakymu Genewelio šauliai aršioje kovoje vyras prieš vyrą privertė juos trauktis nuo kalno į pilį” (MNPK 211). Tie „Genewelio” šauliai galėjo būti arba burgundai, arba šveicarai iš Ženevos, šiaip ar taip, rinktiniai kariai. Taip pat ir V. Marburgietis pagyrų lietuviams nepagaili ne vienoje kronikos vietoje.

 

Bailumas

 

Bailiai nebūtų atsilaikę prieš ordiną, juolab nebūtų rengę nutrūktgalviškų išpuolių, o šie siekė net Kulmą, Brandenburgą, Estiją. Tačiau manyti, kad lietuviams baimės jausmas nebuvo pažįstamas, naivu. Tais laikais, kai kautasi vyras prieš vyrą, kai kalavijai kirsdavo žmogų pusiau, mūšio metu lakstydavo galvos, virsdavo viduriai, lėkdavo kojos ir rankos, stoti į mūšį psichologiškai nebūdavo labai lengva. Lietuviai kronikose kartais kaltinami pabūgimu, ypač kai jie traukiasi po pralaimėto ar pralaimimo mūšio, nutraukia pilies apgulą ir pan. Tačiau niekur neaptinkame tokio žodžių junginio „bailiai lietuviai” ar pan.

Baimė – visiškai natūralus žmogiškas jausmas, būdingas ir šių laikų kariams (net spec. daliniams, jūrų pėstininkams, desantininkams), taigi ir anų laikų žmonėms -tiek kryžiuočiams, tiek lietuviams, tiek lenkams. P. Dusburgietis aprašo įdomų epizodą, atrodo, datuotiną 1282 m. Lietuviams įsiveržus į Lenkiją, „Lešekas, Krokuvos kunigaikštis, subūręs daugybę tūkstančių vyrų, užkopė į vieną kalvą ir pasakė: „Kas nejaučia baimės, tegu tas kopia pas mane, idant šiandien galėtume atkeršyti už Nukryžiuotojo kančias”. […] jis nelyginant Gedeonas iš daugybės karių tepasiėmė 300 vyrų, su kuriais stojo į kovą ir drąsiai puolė priešus” (DPK 200). Galima, žinoma, tarti, kad ta trišimtinė buvo asmeninė Lešeko gvardija ar pan., tačiau nekyla abejonės, kad iš tos „daugybės tūkstančių vyrų” kitų entuziastų stoti į kovą neatsirado. Arba dar viena P. Dusburgiečio užuomina apie pačius ordino brolius: 1284 m. šturmuojant Gardino pilį „užvirė tokia žiauri kova, kad bailesnieji nė nedrįso į ją žiūrėti” (DPK 213). Tai gali būti stiliaus dalykas, norint parodyti ypatingą kovos žiaurumą, tačiau „bailesniųjų vyrų”, matyt, būta ir ordine; jei negalėjo net žiūrėti, vadinasi, į kovą juolab nestojo.

 

1292 m., Vyteniui pergalingai įsiveržus į Lenkiją, kunigaikščiai Kazimieras ir Lokietka sunerimę pasikvietė pagalbon Prūsijos magistrą Meinhardą. Toliau cituojame: „Kai šis atvyko su didele kariuomene ir užpuolė netikėlius, minėtieji kunigaikščiai pasileido bėgti su visais savo lenkais. Šitai matydami, broliai nusigando ir, neturėdami jėgų atsispirti tokiai daugybei priešų, irgi pasitraukė, tiesa, patyrę nemažai nuostolių” (DPK 227). Taigi abi pusės visiškai pakrikusios sprunka, drąsos čia rodoma ne per daugiausia.

Lietuviai pralaimėdami irgi traukiasi, o kaip kitaip; priešai jiems primeta bailumą. Todėl ne visada šis priekaištas pagrįstas. 1300 m. 6000 lietuvių įsiveržia į Dobrynę ir čia prisiplėšia daugybę turto; šimtas šios kariuomenės, P. Dusburgiečio žodžiais, „rinktinių, tačiau pernelyg savimi pasikliaujančių vyrų” persikelia per Dreventą ir Kulme apiplėšia du kaimus, šį labai jau negausų būrį riteriai persekioja ir sumuša, trisdešimt lietuvių grįžta pas savuosius ir praneša, kad būrys pralaimėjo. O tada jau visą lietuvių kariuomenę „pagavo tokia baimė ir apėmė toks siaubas, kad, kitų nelaukdami, pabėgo kur akys veda, kur kojos neša ir prarado galybę žmonių bei arklių, kurių daug prigėrė Narevo upėje dėl baisios kamšaties” (DPK 242). Žinoma, P. Dusburgietis čia pučia miglas: nedidelio avantiūrai pasirengusio būrio nesėkmė 6000 vyrų kariuomenės (ar kiek perdėti, ar teisingi šie skaičiai, spręsti neturiu kompetencijos, bet manykime, kad ji pakankamai didelė) negalėjo priblokšti, be to, kronikininkas nesako, kad teutonai patys būtų drįsę persikelti per Dreventą, iš Kulmo jie nosies nekišo. Taip pat neminima, kad lietuviai būtų metę grobį ar pan. Tiesiog baigėsi karinė kampanija Dobrynėje, buvo patikrinta Kulmo gynyba ir, kadangi Dobrynėje nebeliko kas veikti, tvarkingai patraukta namo. O kad tokiai didelei kariuomenei keliantis per upę nuostoliai neišvengiami, visiška tiesa net ir šiais laikais, net per paprastus manevrus, taikos metu. Spūstis, kavalerijai keliantis per brastą (ar plukdant žirgus, jais plaukiant), visiškai tikėtina.

1305 m. teutonams surengus žygį į Lietuvą, vieno permainingo mūšio metu lietuvių užpultam ordino būriui į pagalbą atskuba 200 vyrų. P. Dusburgietis aprašo tolesnį lietuvių elgesį, atvykus papildymui, kuris „įvarė priešams tokį siaubą, kad karalius bei visi jo žmonės, juos išvydę, bematant išmėtė ginklus ir pasileido bėgti. Tada įniršę broliai nubaudė nusidėjėlius ir nužudė 17 Lietuvos karalystės galingesniųjų bei daugybę paprastų žmonių” (DPK 251). Jei bėgama, metus ginklus, tai jau įvardytina kaip panika ir bailumas; kita vertus, be panikos, narsiai stoję į mūšį, lietuviai būtų buvę visai sumušti. Apskritai paties bailumo apibrėžimas labai keblus dalykas: ar žmogus, bėgantis po pralaimimo mūšio, yra bailys, sunku pasakyti. Juk bėgdavo visi – ir romėnai, ir keltai, ir viduramžių kariuomenės tuos bėgimus puikiai pažino savo kailiu. Kartais atsitikdavo taip, kad iš vieno mūšio pasitraukusi, pabėgusi kariuomenė neretai kitą mūšį laimėdavo.

1311 m. Vytenio kariuomenę po pergalių Varmijoje užpuola gausios ordino pajėgos; Vytenis stoja į mūšį su priešo avangardu ir iš pradžių jam sekasi, tačiau priartėjus pagrindinė

Komentarai išjungti.