Regimantas Tamošaitis

Gintaro Beresnevičiaus „ŽMOGIŠKOJI KOMEDIJA”, ARBA PRAGARO PROJEKTAS

Savo tekstus Gintaras Beresnevičius rašė greitai ir, regis, be ypatingo vargo, prie jų neprisirišdamas. Jam rūpėjo ne kokios nors konkrečios temos, bet gyvenimo visuma, didysis prasmės klausimas. Ir atsakymo į šį klausimą buvo pradėta ieškoti metaforišku kūriniu „Nuostabūs Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai”, autoriaus rašytu ne vienus metus, bet taip ir nespėtu baigti. Dvi romanu pavadinto teksto dalys dar 1991 m. buvo išspausdintos almanache „Keturi vėjai” (Nr. 2 ir Nr. [3] 4); paskui jis atidėtas į šalį. 2006-aisias autorius grįžo prie šio kūrinio, parašė naują jo pradžią, suteikiančią konceptualumo, universalesnio prasminio tūrio, poetiškesnę ir brandesnę nei „Keturių vėjų” variantas. Perskaičius ją, jau galima rekonstruoti mitologinius romano kontūrus, įžvelgti lyg ir „žmogiškosios komedijos” sumanymą.

„Nuostabūs Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai” – keistas, neįprastas romanas, tarsi savotiškas mokslininko žaidimas kultūrinėmis bei mitologinėmis sąvokomis. Teksto stilistika, kalbos technika primintų sąmonės srauto literatūrą, bet iš tiesų tai ir yra tik sąmonės srautas, o ne grynoji beletristika, ne literatūrinis estetinis projektas. Autorius nesilaiko jokių literatūros konvencijų, nors jas mėgdžioja arba tiesiog parodijuoja literatūrą, pradėdamas nuo pavadinimo, kreipiančio į fantasmagorišką vokiečių romantizmo pasaulį. Tai nuotykių knyga be nuotykių, veiksmas be veikėjo, užtat regėjimų – apsčiai, o pasakotojo voliuntarizmas – begalinis.

Nepaisant fantastiškumo bei sąlygiškumo, tai nepaprastai tikras romanas. Tai pasaulis, pamatytas sielos akimis. Tai Nuopuolio knyga, gnostinės dvasios kūrinys apie žmogų, iš tobulos būties, idėjų sferos nutrenktą į žemę, į šešėlių viešpatiją, kur nieko nėra tikra, vien tikrovės atspindžiai. Visa žemiška būtis yra efemeriška, laikina, viskas čia mainosi, kinta, persikūnija. Išlieka tik kažkoks sąmonės principas, žmogaus savasties pagrindas. Indiškoji reinkarnacijos idėja Beresnevičiaus tekste įgyja demonizmo reikšmių, personažo sielos klajonės primena ne tiek neutralią samsarą, kiek krikščioniškąjį pragarą. Tomo Vagabundo kelionės – tai Dantės pragaro ratai, Breigelio košmarai, Dali haliucinacijos ir Freudo sapnai.

Kuo „Nuostabių Tomo Vagabundo nuotykių ir regėjimų” pasaulis pragariškas? Jame siaučia tuščio intelekto ir jusliškumo miražai. Žmogus į tą pasaulį įmetamas per žodį, per žinojimą, atskiriantį nuo būties, išstumiantį iš rojaus pilnatvės, į ją grįžti galima tik per tą patį žodį, per pačias jo ištakas. Žodis turi nurodyti kelią atgal, bet ir pats turi būti sunaikintas; suviliojusiam žodžiui keršijama atimant arba iškreipiant visas jo galimas reikšmes. Jis netenka konkretaus apibrėžtumo ir – kaip ir persikūnijanti siela – tampa susietas su visais daiktais, kūnais, su visu pasauliu; toks žodis – savotiška homeomerija – viskas viskame. Ir viskas, ir niekas.

Dar svarbesnis vedlys, nei žodis, po šį žmogiškos dvasios pragarą yra moteriškumas. Dantės vedlė buvo Beatričė, sublimuota gyvybė, Beresnevičiaus istorijoje – Lolita, jusliškesnis pradas. Moteriškumas yra ta galia, kuri net žmogaus pasaulyje išlieka nesuteršta. Būdama tarp materijos, ji tos materijos nemąsto, nesisvaigina Žinija, todėl ir būdama pasaulyje – jame nėra, dalyvaudama – nedalyvauja. Atlikdamas savo priedermes, moteriškumas keistu būdu išlieka laisvas ir pranašesnis už vyriškąją dvasią. Kitaip pasakius, moteriškasis pradas yra antroji, neužgožta herojaus pusė, jo gilioji prigimtis ir vienintelė išganymo viltis.

Vėliau parašyta pirma romano dalis pateikia tolesnį chaotišką pasakojimą motyvuojančią parabolę: Vagabundas nutrenkiamas į žemę, jo siela pasmerkiama klajoti gnostinės materijos tamsoje; tai ir konceptuali kosmogoninių mitų imitacija, ir visa kita. Nuopuolio mitologija bei metafizika pagrindžia archetipinį herojaus vaizdinį, jo psichopatologinės sąmonės konvulsijas, esminį būsenų keitimosi – reinkarnacijų – principą, beprotišką intelektinių idėjų kratinį ir dramatiškas, vien negatyvias egzistencijos reikšmes. Beresnevičiaus vaizduojamas chaosas yra logiškas ir nuoseklus, o bohemiškas pasakotojas iš tiesų yra eruditas, mokslininkas, su sarkastiška ironija reflektuojantis žmogiškųjų vertybių kosmosą ir prieinantis prie išvados (kuri siūloma ir skaitytojui), kad prasmė yra kažkur anapus, o kelias į ją eina per moterį, ekstazę ir mirtį. Suskaldytas vagabundiškas pasaulis slepia prarastos pirminės vienovės nuojautą. Vienovės, į kurią sugrįžti pirmiausia turėtų padėti antroji, kažkada atskilusi sielos pusė, čia atstovaujama moteriškojo prado, dieviškosios Beatričės ar demoniškosios Lolitos. Beje, moteriškasis pradas Beresnevičiaus vizijoje yra lyg ir transcendentinis: nors tiesiogiai dalyvauja žemiškojoje žmogaus komedijoje, jis su niekuo nesutampa, išlaiko savo grynumą. Jis – tarsi grynosios sielos substancija, „daiktas savaime”. Apskritai moteriškumas Beresnevičiaus tekstuose regimas kaip transcendencijos ilgesys ir egzistencijos pabaigą ženklinanti riba. Kartu – ir nemirtinga herojaus esmė, lydinti jį iš gyvenimo į gyvenimą.

Taigi ašis, apie kurią sukasi vagabundiškas veiksmas, – moteriškumas; mitologinė Lolita čia yra spontanišką psichiką bei nežabotą juslingumą tvardanti jėga. Aišku, moteriškoji figūra šiame tekste neturi jokių individualių bruožų ar psichologinės kokybės – tai tiesiog archetipinė haliucinacija, beveik religinės reikšmės vaizdinys. Siekiant didžiosios integracijos, norint suvienyti sielą, reikia aukos – individualios egzistencijos ir asmenybės sunaikinimo, gyvenimo pavidalų ištirpinimo, kosmoso dezintegracijos. Todėl su dieviškąja erotika bei autoerotizmo mistika kūrinyje paraleliai tvirtinamas negatyvaus šventumo kelias: per alkoholį, apsvaigimą, užmarštį. Moteriškąją sielos pusę užgožia ir nutolina intelektas, ir transcendentinis tikslas reikalauja sunaikinti visas užtvaras. Reikalauja galingo svaigulio ir tiesiog žengimo per mirtį į anapus. Iš esmės, prisimenant romantizmo tradiciją, pats gundantis, svaigus moteriškumas yra mirtis; bet ir išganymas. Šiuo požiūriu Beresnevičiaus romanas – kosminis vyro ir moters šokis, dramatiškas gyvenimo ir mirties junginys, o aistra ir svaigulys yra integruojamasis principas, suvienijančios abu sielos pradus, suvienijančios kultūros perskeltą šizofrenišką asmenį. Kuo daugiau svaigulio, kuo daugiau aistros, tuo daugiau išsilaisvinimo vilties, šviesos vilties, laimės vilties. Tai soteriologinė, gelbstinti būsena. Erotinė ir intoksikacinė ekstazė -mistinis susiliejimas, grįžimo į rojų analogija.

Beresnevičius mitologinę ir intelektualinę „Nuostabių Tomo Vagabundo nuotykių ir regėjimų” mišrainę kuria profesionaliai, – juslinga ir jausminga vaizduotė tik iš pirmo žvilgsnio atrodo savitikslė, nemotyvuota. Nors psichinės erdvės peizažai bei kintančios savasties projekcijos yra absoliučiai subjektyvūs ir autonimiški, tekstas iš tiesų yra stabilus ir net monotoniškas. Jis turi metafizinį pagrindą. Alogiški sugretinimai, agliutinacijos, ironija, sarkazmas – tai gyvenimo formų griovimo būdas, intelektualinė ir emocinė savasties bei kultūros destrukcija. Inteligentiškas mandrilas, tualete pypkutę rūkantis usūrinis šuo, ponis balkone – šios ir kitos keistenybės šaržuoja kasdienišką pasaulį, demonstruoja kultūrines elgsenas kaip sugebėjimą imituoti ir prisitaikyti. Visuomenė čia – lyg sukultūrintas žvėrių pasaulis, kurį ironizuoja kūnus keičianti, bet su jais nesusitapatinanti siela.

Sarkastiško žvilgsnio nusipelnė net didieji kūrėjai bei mąstytojai -juk būtent iš jų idėjų sukurtas kultūrinis sielos kalėjimas, verčiantis pamiršti ištakas ir galutinį tikslą. Atsainiai ir kiek arogantiškai smaginamasi Platono idėjomis, ironizuojamas Pitagoras, kaip pasakotojui artimos sugėrovės iš nebūties prisišaukiamos vokiečių romantikų, filosofų šmėklos, jos pašaipiai stebimos, apžiūrinėjamos per vyno taurės prizmę. Smaginamasi autoritetais, išauginusiais autoriaus kultūrinę savimonę ir pažadinusiais kūrybines galias, suvokiant, kad kultūriniai laimėjimai nepatenkina laimės troškimo ir neišsprendžia gyvenimo prasmės klausimo, tik padeda racionalizuoti žmogaus buvimą, suteikti jam bent šiokio tokio prasmingumo pojūtį. Tačiau visa tai tik idėjos, o ne realybė. Ką dangsto šie destruktyvūs žaidimai, begalinės fantazijų vijos? Tikriausiai – gyvenimo baimę. Laimės troškimą, motiniškos ir moteriškos šilumos ilgesį. Žaidimai leido autoriui pačiam pasijusti laisvam ir – svarbiausia – stipriam, vaizduotėje daug stipresniam ir svarbesniam už reikšmingiausius kultūros veikėjus. Ironiškas žvilgsnis į autoritetus – saldus nuviltos sąmonės kerštas abstrakčiai žinijai.

Iš kur šis svaiginantis herojaus pranašumo jausmas? Greičiausiai – iš miglotos sielos atminties. Puolusi dvasia pasijunta gyvenanti zoomorfinėje aplinkoje, bestiariume – pasakotoją supa visuomenė, patenkinta savo kūniškumo būsena bei ribotu žinojimu. Kambariai pilni žmogiškų žvėrių, bet nuo jų vagabundiškam herojui tik dar liūdniau. Nykaus vienišumo jausmą nuslopinti gali tik alkoholis, kurį vartojant susigrąžinama moteriškoji sielos pusė. Apskritai čia intelektas ir svaigalai turi kažką bendra. Jie abu svaigina, tik skirtingai. Idėjos žadina ekstazę, alkoholis šį netesėtą pažadą kompensuoja, vienu metu ir iškeldamas sąmonę, ir atskleisdamas žinojimo bei pasaulio tuštybę. Gėrimo užmarštis lydi nepasiteisinusio žodžio vilionę, nes jis visuomet būna netikras, neteikia galutinio pasitenkinimo.

Gintaras buvo žinantysis, žodžio magas ir prasmės voliuntaristas. Jis viešpatavo kultūros srityje. Jis jautė savo galią, o šios galios įrankis buvo žodis. Romano tekstas taip pat demonstruoja autoriaus gebėjimą virtuoziškai manipuliuoti žodžiais ir vardais, daryti su jais, ką panorėjus. Visas idėjų pasaulis, kultūra tėra autoriaus sąmonės turinys, su kuriuo galima atlikti begalines transformacijas, prasmių ir reikšmių virsmus. Tačiau tai nepadeda ištrūkti iš solipsistinio kalėjimo; pasaulis yra netikras kaip induistinė maya ir uždaras kaip samsara. Jame įkalinta egzistencija skausminga ir pasmerkta: „Mes pasimetėme liūdnoje Kosmoso begalybėje <…>, mes pasmerkti amžinajam skaudėjimui ir klajonei po ją”. Įsitikinus beprasmybe, lieka vienintelis egzistencijos bei žinojimo tikslas, vienintelis orientyras – išnykti, nebebūti. Tai jau budistinė nirvana. Žmogus ne tik yra įmestas į pasaulio pragarą, bet ir pasmerktas gyventi bei nuolat atsinaujinti; intelektas, susipykęs su gyvenimo instinktu, neberanda išeities ir tampa gyvenimo liga, mirties, tuštumos, tobulos ramybės, autentiškiausiu jausmo – nebūties – ilgesiu: „Ar nėra kelio, kuriame galėtum nebūti, kuriuo galėtum eiti gulėdamas aukštielninkas, o dar geriau – miręs?”, „Jei mes atlikome Žemės ciklą ir susiradome vienas kitą, gal jau pakaks, gal jau turime teisę į Nebūtį, į Mirtį? Aš pavargau, žvėriškai pavargau… Išnykti, amžinai išnykti… noriu išnykti visai…”

Trumpas, kaip intelektualinis paradoksas kuriamas Beresnevičiaus tekstas artimas konvencionaliai literatūrai, o išsitęsęs, pasakotojui koncentriškais ratais sukantis apie savo idee fix, tampa šamanišku kerėjimu, svaiginančiu kliedesiu, įteigiančiu karnavališkos žmogaus gyvenimo prasmės, tiksliau – jos beprasmybės jausmą. Dėl to tikras, sielos atmintį išlaikęs, žmogus šiame sukultūrinto kūno žvėryne kratosi savo pavidalų, nuolat reinkarnuojasi. Nes jis – tik keliauninkas, klajūnas vagabundas, tik šventasis valkata, besisvaiginantis sielos regėjimais. Nes jam pažadėtas Lolitos dangus – teisėtas jo paveldas ir amžinoji savastis. Sielos laimė anapus žemiškojo horizonto.

Beresnevičiaus romanas „Nuostabūs Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai” – tarsi liūdnas žaidimas. Reikia priimti jo taisykles, įsitraukti ir nepertraukinėti teksto tėkmės blaivaus proto abejonėmis. Skaityti šią knygą – tai jaustis pasenusiu vaiku, žaidžiančiu didžiuliame tuščiame kabinete ar baisioje bibliotekoje, kur nėra saulės šviesos, bet yra šviesos idėja, kur visas pasaulis – perversinių idealų spindesys. Tai eidosas, redukuotas į juslinį malonumą, intelektas, ryjantis save kaip gyvatė savo uodegą, tai aukštoji ezoterika, tarnaujanti juslingumui. Magiška autoriaus jėga – žinojimas ir vaizduotė. Pažinimas, kaip ir svaigulys ar intoksikacija, iškelia žmogų virš pasaulio ir vėl bloškia žemyn, į kietą realybės dugną. Žinojimo svaigulys paskutinį smūgį kirto ir autoriaus gyvenime. Kas laimėjo? Niekada nesužinosime.