Abraham H. Maslow

Kas moksle svarbiau – problema ar jos sprendimo būdai?

(2 skyrius iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

Pastaruosius porą dešimtmečių vis daugiau kritikos susilaukia „oficialiojo” mokslo trūkumai bei nuodėmės. Tačiau, išskyrus pavydėtinai taiklią Lyndo analizę (282), aptarti tokių nesėkmių ištakas beveik niekam ir nerūpėjo. Šiame skyriuje ketinu parodyti, jog daugelį ortodoksinio mokslo, ypač psichologijos, silpnybių lemia mokslo apibrėžimas, akcentuojantis priemones arba metodus.

Kalbėdamas apie priemonių akcentavimą, turiu galvoje polinkį manyti, kad moksle svarbiausia yra instrumentai, technikos, procedūros, aparatai ir mokslo metodai, o ne problemos, klausimai, funkcijos ar tikslai. Nerafinuotai akcentuojant priemones, mokslininkai painiojami su inžinieriais, gydytojais, dantistais, laboratorijų technikais, stiklo pūtikais, šlapimo mėginius analizuojančiais laborantais, mašinų prižiūrėtojais. Priemones akcentuojant intelektualiau, mokslas ir mokslinis metodas paprastai tampa sinonimais.

METODO AKCENTAVIMAS

Neišvengiamai, akcentuojant elegantišką, išpuoselėtą problemos sprendimo metodą bei naudojamą aparatūrą, dažnai sumenkinamas problemos prasmingumas, jos gyvybingumas bei svarba, o ir kūrybingumo svarba apskritai. Bet kuris mokslo daktaru siekiantis tapti psichologas supras, ką tai reiškia praktiškai. Metodologiniu požiūriu patenkinamas eksperimentas, banalus jis ar ne, retai kritikuojamas. Tačiau drąsi, novatoriška problema, dar net iki galo nesuformuluota, dažnai tiesiog sumalama į miltus kritikuojant vien dėl to, kad „o kas, jei nepasiseks”. Iš tikrųjų atrodo, kad mokslinėje literatūroje kritika reiškia tik metodo, technikos, logikos ir t.t. kritiką. Neprisimenu, kad kokioje nors man žinomoje literatūroje ar kokiame nors moksliniame darbe būtų kritikuojamas kitas darbas už tai, kad jis nesvarbus, banalus ar menkavertis1.

Taigi vis labiau linkstama manyti, kad pati disertacijos problema nesvarbi, svarbu, kad tik ji būtų nepriekaištingai parašyta. Trumpai sakant, visai nebebūtina, kad disertacija praturtintų pažinimą. Iš mokslų daktaro reikalaujama, kad jis būtų susipažinęs su savo srities tyrinėjimo metodais bei su jau sukauptais duomenimis. Toli gražu ne visada pabrėžiama, kad iš jo tikimasi ir gerų tyrinėtojo idėjų. Kaip tik todėl visiškai ir akivaizdžiai nekūrybingi asmenys įstengia tapti „mokslininkais”.

Žemesniu lygiu – turiu galvoje mokslų dėstymą vidurinėje mokykloje ir koledže – išvystame panašius rezultatus. Studentas skatinamas tapatinti mokslą su kryptingu manipuliavimu aparatūra, su mechaninėmis procedūromis, išmoktomis iš patarimų knygos, kitaip sakant, manipuliuoti kitų idėjomis, kartoti tai, ką jau atrado kiti žmonės. Niekas jam nepasakys, kad mokslininko nedera tapatinti su techniku ar asmeniu, mėgstančiu paskaitinėti knygas apie mokslą.

Tokį mano nepasitenkinimą itin lengva suprasti klaidingai. Aš neketinu sumenkinti metodo, aš tenoriu nurodyti, kad net moksle nesunku tikslus supainioti su priemonėmis. Mokslo metodus sukilnina ir pagrindžia tik jo tikslai arba siekiai. Veikliam mokslininkui, suprantama, privalo rūpėti metodai, bet tik todėl, kad jų padedamas jis įgyvendina tikruosius savo tikslus, tai yra įstengia atsakyti į svarbius klausimus. Jei jis tai užmiršta, tampa panašus į tą Freudo aprašytąjį asmenį, kuris visą laiką praleisdavo blizgindamas akinius, užuot juos užsidėjęs ir žiūrėjęs.

Pernelyg smarkiai akcentuojant mokslo priemones, pranašumą įgyja aparatus prižiūrintys technikai, ne „klausimų kėlėjai” ir problemų sprendėjai. Nė neketindamas kurti kokios nors radikalios ir nerealios dichotomijos, vis dėlto galėčiau nurodyti skirtumą tarp tų, kurie žino tik kaip daryti, ir tų, kurie žino, ką daryti. Šie pirmieji, kurių niekuomet netrūkdavo, moksle neišvengiamai linkę tapti pamokslininkais, protokolo ir procedūros, taigi, kitaip sakant, ritualo bei ceremonijos žinovais. Anksčiau tokie žmonės tebuvo įkyrūs, o dabar, kai mokslas tampa nacionalinės bei tarptautinės politikos reikalu, jie pajėgia sukelti ir gana realią grėsmę. Tokia tendencija dvigubai pavojinga dėl to, kad neprofesionalai supranta manipuliatorius kur kas geriau negu kūrėjus ir teoretikus.

Priemonių akcentavimas labai skatina perdėtai vertinti kiekybiškumą kaip tikslą savaime. Taip teigiu todėl, kad priemonėms pirmumą teikiantis mokslas daugiau akcentuoja, kaip formuluojami teiginiai, o ne tai, kas šiais teiginiais sakoma. Elegantiškumas ir tikslumas priešpriešinami išvados tinkamumui ir platumui.

Priemones akcentuojantys mokslininkai prieš savo valią derina problemas prie metodų, o ne atvirkščiai. Pirmiausia jie klausia: „Kokias problemas aš galėčiau gvildenti pasitelkdamas turimus metodus bei įrangą?” užuot dažniau paklausę: „Kokios yra opiausios, lemtingiausios problemos, kurioms turėčiau paskirti savo laiką?” Kaip dar paaiškinti tą faktą, kad daugelis vidutiniškų mokslininkų praleidžia ištisą gyvenimą kokioje bevertėje srityje, kurios ribas brėžia ne esminiai klausimai apie pasaulį, bet kokio nors aparato ar metodo galimybės?2 Psichologijoje mažai kam daro įspūdį tokie apibūdinimai kaip „gyvūnų psichologas”, „psichologas statistikas”, tai yra tokie psichologai, kurie gali imtis bet kokios problemos, tačiau tik su sąlyga, kad jai spręsti galės panaudoti gyvūnus arba savo statistiką. Pagaliau visa tai ima priminti garsųjį girtuoklį, kuris ieškojo savo piniginės ne ten, kur ją pametė, bet po gatvės žibintu, „kur šviesiau”, arba gydytoją, kuris visiems savo pacientams diagnozuodavo „priepuolį”, nes tik šią vienintelę ligą mokėjo gydyti.

Priemonių akcentavimas smarkiai skatina kurti mokslų hierarchiją, kai su gana pražūtingais padariniais fizika laikoma „moksliškesne” už biologiją, biologija – už psichologiją, psichologija – už sociologiją. Tokiai hierarchijai įmanoma pritarti tik tuo atveju, jei mums daugiau rūpi elegancija, sėkmė, metodo tikslumas. Problemas akcentuojančio mokslo požiūriu tokios hierarchijos niekada nederėtų siūlyti, nes kas išdrįstų teigti, kad tokie klausimai kaip nedarbas, rasiniai prietarai ar meilė kaip nors iš esmės mažiau svarbūs negu klausimai apie žvaigždes, natrį arba inkstų funkcijas?

Priemonių, ne problemų akcentavimas nulemia per didelį mokslo susiskaidymą į sritis, sukuria sienas, kurios atriboja mokslus tarytum atskiras teritorijas. Jacquesas Loebas, paklaustas, ar jis neurologas, chemikas, fizikas, psichologas ar filosofas, teatsakė: „Aš sprendžiu problemas”. Iš tiesų tokį atsakymą turėtume girdėti dažniau. Daugiau tokių mokslininkų kaip Loebas išeitų mokslui tik į naudą. Tačiau pageidaujantys sukti šia kryptimi neretai nuleidžia rankas susidūrę su filosofija, kuri, užuot skatinusi mokslininką reikštis kaip rizikos nebijantį tiesos ieškotoją, tapatina jį su techniku bei ekspertu, užuot įkvėpusi jį stebėtis, ji pasmerkia mokslininką žinoti.

Jeigu mokslininkai laikytų savo priederme kelti klausimus ir spręsti problemas, o ne vien stengtųsi tapti specializuotais technikais, tai šiandien matytume juos besiveržiančius prie dar neištirtų mokslo paribių, uoliai besistengiančius spręsti psichologijos ir sociologijos problemas, apie kurias turėtume žinoti daugiausiai, tačiau žinome mažiausiai. Kodėl tik vienas kitas mokslininkas ryžtasi griauti tas mokslo sritis atskyrusias ribas? Kaipgi taip susiklosto, kad tuzinui psichologijos problemas gvildenančių mokslininkų tenka šimtas, pasinėrusių į fizikos ar chemijos tyrinėjimus? Kas žmonijai naudingiau – palenkti tūkstantį šviesių galvų efektyvesnėms bomboms (ar tegul net ir penicilinui) gaminti ar sutelkti jas spręsti tokias problemas kaip nacionalizmas, išnaudojimas, psichoterapijos tobulinimas?

Technokratinė mokslo samprata sukuria per didelę prarają tarp mokslininkų bei kitų tiesos ieškotojų, kartu ir tarp įvairių metodų, kuriuos vieni ir kiti taiko ieškodami tiesos ir supratimo. Jei mokslą apibūdiname kaip tiesos, įžvalgos ir supratimo ieškojimą, kaip gilinimąsi į reikšmingus klausimus, tuomet vargu ar pavyktų atskirti mokslininkus nuo poetų, menininkų ir filosofų3, nes neretai jie visi ieško atsakymo į tuos pačius klausimus. Anksčiau ar vėliau, žinia, teks atlikti semantiškai sąžiningą diferenciaciją ir, reikia pripažinti, diferencijuoti teks daugiausia atsižvelgiant į metodą bei apsisaugojimo nuo klaidų būdus. Tačiau mokslui, aišku, būtų geriau, jeigu mokslininko, poeto ir filosofo neskirtų tokia neperžengiama bedugnė kaip šiandien. Technokratinis požiūris tiesiog nustumia juos į skirtingus pasaulius, bet akcentuojant problemas, mokslininkas ir menininkas būtų tik vienas kitam pagelbstintys bendradarbiai. Daugumos didžiųjų mokslininkų biografijos rodo, kad teisingiau laikyti juos bendradarbiais. Daug didžiausių mokslininkų patys buvo menininkai ir filosofai, o iš filosofų jie neretai gaudavo tiek pat peno kaip ir iš savo kolegų mokslininkų.

PRIEMONIŲ AKCENTAVIMAS IR MOKSLINĖ ORTODOKSIJA

Priemonių akcentavimas moksle neišvengiamai skatina rastis dogmatiškumą, kuris savo ruožtu kuria heterodoksiją. Mokslo klausimus bei problemas retai įmanoma suformuluoti, suklasifikuoti, sutalpinti į katalogą. Vakarykščiai klausimai jau ne klausimai, o atsakymai. Rytdienos klausimai dar neiškilę. Tačiau vakarykščius metodus ir technikas įmanoma suformuluoti bei suklasifikuoti. Tuomet jie pavadinami „mokslinio metodo dėsniais”. Kanonizuoti, apaugę tradicija, ištikimybe ir istorija jie, užuot nurodę kryptį ar padėję, veikiau tampa šiandienos trukdžiais. Ne tokių kūrybingų, bailių, konvencionalių asmenų rankose šie „dėsniai” faktiškai tampa reikalavimu dabarties problemas spręsti tik taip, kaip jas sprendė mūsų protėviai.

Tokia nuostata ypač pavojinga psichologijos ir sociologijos mokslui. Šiose srityse priesakas būti tikrai moksliškam paprastai interpretuojamas taip: pasikliaukite fizikos ir biologijos mokslų metodais. Tad daugelis psichologų bei sociologų kaip tik ir mėgdžioja senuosius metodus, užuot kūrę ir išradę naujus, kurie jau verkiant reikalingi dėl to, kad šių mokslų išsivystymo lygis, jų problemos bei duomenys iš esmės skiriasi nuo fizinių mokslų. Tradicija moksle gali tapti pavojinga palaima, o ištikimybė – pražūtinga be išlygų.

MOKSLINĖS ORTODOKSIJOS PAVOJAI?

Pagrindinis mokslinės ortodoksijos keliamas pavojus yra tas, kad ji stabdo naujų metodų raidą. Jei mokslinio metodo dėsniai jau suformuluoti, belieka juos taikyti. Nauji metodai, nauji tyrimo būdai neišvengiamai turi kelti įtarimą ir paprastai jie būdavo pasitinkami priešiškai, tereikia prisiminti geštaltinę psichologiją, Rorschacho testą. Tokiu išankstiniu priešiškumu iš dalies galima aiškinti ir tą faktą, kad dar iki šiol nesukurta reliacionistinė, holistinė bei sindrominė logika, taip pat statistiniai ir matematiniai metodai, kurių reikia naujiesiems psichologijos ir sociologijos mokslams.

Paprastai mokslo pažangą laiduodavo bendradarbiavimas. Kaip kitaip riboti individai galėtų padaryti svarbius, netgi didingus atradimus? Kai nebendradarbiaujama, pažanga apmiršta, kol pasirodo koks milžinas, kuriam pagalbos nereikia. Ortodoksija reiškia, kad atsisakoma suteikti pagalbą kitatikiui eretikui. Kadangi tik nedaugelis tiek eretikų, tiek ortodoksų yra genijai, vadinasi, nepertraukiamai, sklandžiai gali rutuliotis tik tradicinis mokslas. Galime tikėtis, kad „eretiškoms” idėjoms bus ilgai ir kankinamai priešinamasi, jos bus ignoruojamos, paskui gana ūmiai iškils į šviesą, jeigu jos bus teisingos, ir tuomet savo ruožtu taps ortodoksija.

Kitas, gal dar grėsmingesnis, ortodoksijos pavojus, kyląs iš priemonių akcentavimo, yra tas, kad ji vis smarkiau apriboja mokslo jurisdikciją. Tad ne tik stabdoma naujų metodų raida, bet ir neleidžiama kelti daugelio klausimų vien todėl, kad, kaip skaitytojui jau nesunku numanyti, į tokius klausimus negalima atsakyti pasitelkus turimus metodus. Tai subjektyvumo klausimai, vertybių klausimai, religijos klausimai. Būtent dėl šios kvailokos priežasties išgirstame tą nereikalingą prisipažinimą apie pralaimėjimą, tą prieštaringą sąvoką „nemokslinė problema”, tarsi būtų tokių klausimų, kurių neišdrįstume kelti ir mėginti į juos atsakyti. Kiekvienas, nors kiek paskaitinėjęs ir perpratęs mokslo istoriją, neišdrįs kalbėti apie neišsprendžiamą problemą: galėtume tik sakyti, kad esama problemų, kurios dar neišspręstos. Būtent toks situacijos apibūdinimas skatina mus nenuleisti rankų, veikti neprarandant kūrybingumo bei išradingumo. Apibūdindami ją mokslinės ortodoksijos požiūriu, pavyzdžiui, klausdami, „ką galima nuveikti su šiuo mums pažįstamu mokslo metodu?”, mes savo noru apsiribojame, išsižadame ištisų žmogaus intereso sričių. Ši tendencija gali prasiveržti neįtikimiausiais ir grėsmingiausiais kraštutinumais. Prisimenu, jog neseniai viename iš mokslininkų kongresų svarstant nacionalinių mokslo tyrimo fondų kūrimo klausimą, nuskambėjo mokslininkų fizikų pasiūlymas nutraukti valstybės paramą psichologijos ir socialiniams mokslams kaip „nemoksliškiems”. Kuo dar galėtų būti pagrįstas toks reikalavimas, jei ne ypatinga pagarba išpuoselėtiems metodams ir visišku nesupratimu, kad mokslo esmė – kelti klausimus, ir jis įsišaknijęs žmonių vertybėse bei motyvuose. Kaip aš, psichologas, turėčiau suprasti šiuos ir kitus panašius savo kolegų fizikų puldinėjimus? Gal man griebtis jų metodų? Bet mano problemoms spręsti jie beverčiai. Kaip jie išspręs psichologijos problemas? O gal psichologijos problemų nė nereikia spręsti? O gal mokslininkai iš viso turėtų pasitraukti iš tyrinėjimų lauko ir vėl užleisti jį teologams? O gal šitą reikalavimą tiesiog reikėtų suprasti kaip adhominem pasišaipymą? Ar tuo implikuojama, kad psichologai kvaili, o fizikai protingi? Tačiau kuo remiantis būtų galima suformuluoti tokį neįtikėtiną teiginį? Įspūdžiais? Tuomet noriu pasidalyti ir savo įspūdžiais: vienoje mokslininkų grupėje kvailių atsiras ne mažiau, negu kitoje. Tad kieno įspūdžiai tikresni?

Bijau, kad paaiškinimas čia tik vienas: tokia nuostata, nors garsiai ir neišpažįstama, metodą laiko svarbiausiu dalyku, o gal net tik jį vieną ir tevertina.

Dogmatiška technokratinė mokslo samprata skatina mokslininką siekti „protingo saugumo”, o ne rodyti drąsą, rizikuoti. Ortodoksas mokslininkas turėtų pamažu ir patogiai judėti išmintu keliu, užuot kirtęs naujus takus per nežinomybę. Ši nuostata primeta konservatyvų, o ne radikalų požiūrį į nežinomybę. Ji, užuot įkvėpusi mokslininką būti pionieriumi, paverčia jį naujakuriu4.

Mokslininko vieta – bent jau retkarčiais – būti pačiame tirštume to, kas nežinoma, chaotiška, sunkiai įžvelgiama, nesuvaldoma, paslaptinga, aiškiai nesuformuluota. Ten dažniausiai ir atsiduria problemoms pirmenybę teikiantis mokslas. O technokratinė mokslo samprata kaip tik ir trukdo mokslininkui žengti į nežinomybę.

Metodų ir technikų pervertinimas skatina mokslininkus manyti, kad (1) jie objektyvesni ir ne tokie subjektyvūs, kokie iš tikrųjų yra, ir kad (2) jiems neturi rūpėti vertybės. Metodai etiniu požiūriu yra neutralūs, problemos bei klausimai gali tokie ir nebūti, nes anksčiau ar vėliau jie sukelia neišbrendamus ginčus dėl vertybių. Vienintelis būdas išvengti vertybių problemos yra pabrėžti mokslo metodus, o ne jo tikslus. Gali būti, kad viena iš pagrindinių technokratinio požiūrio į mokslą ištakų yra pernelyg uolios pastangos būti kuo objektyvesniam, nesusijusiam su vertybėmis.

Tačiau, kaip matėme pirmajame skyriuje, mokslas nebuvo, nėra ir negali būti visiškai objektyvus, kitaip sakant, nepriklausomas nuo žmogiškųjų vertybių. Negana to, labai ginčytina, ar jis apskritai turėtų stengtis toks būti (būtent būti visiškai objektyvus, užuot buvęs objektyvus tiek, kiek tai įmanoma žmogui). Visos šiame ir ankstesniuose skyriuose paminėtos klaidos rodo, kuo pavojingos pastangos ignoruoti žmogaus prigimties trūkumus. Neurotikas ne tik asmeniškai brangiai moka už tuščias savo pastangas, bet, gana ironiška, jo gebėjimas mąstyti tolydžio vis skursta.

Dėl tokios prasimanytos nepriklausomybės nuo vertybių, vertingumo kriterijai tampa vis miglotesni. Jeigu technokratinės filosofijos būtų radikalios (o tokios jos būna retai) ir jeigu jos būtų visiškai nuoseklios (tokios būti jos nedrįsta baimindamosi akivaizdžiai neprotingų padarinių), nepajėgtume atskirti svarbaus eksperimento nuo nesvarbaus. Būtų tik techniškai nepriekaištingai ir techniškai prastai atlikti eksperimentai5. Remiantis vien metodologiniais kriterijais, patį trivialiausią tyrimą reikėtų gerbti ne menkiau, kaip ir patį vaisingiausią. Žinoma, taip atsitinka nedažnai, bet tik todėl, kad taikomi ir kiti kriterijai bei standartai, ne vien metodologiniai. Bet nors šią klaidą tokiu akivaizdžiu pavidalu išvystame retai, ji gana dažnai matoma ne tokia aiškia forma. Pavyzdžių gausu mokslo žurnaluose, tačiau ko neverta daryti, tai beprasmiška daryti net ir gerai.

Jeigu mokslas būtų tik taisyklių ir procedūrų rinkinys, tai kuo tada skirtųsi, viena vertus, mokslas ir žaidimas šaškėmis, kita vertus, „umbrealogija”, alchemija ar dantisto praktika6?

Išnašos

1 „Tačiau net mokslininkai nesibaidydavo uoliai plušėti prie didžiulių monografijų nereikšmingomis temomis. Vadino tai originaliais tyrinėjimais. Svarbiausia jiems būdavo atskleisti nežinotus faktus, o ne tai, ar juos ir buvo verta žinoti. Galbūt kiti specialistai jais kada nors pasinaudos. Visuose universitetuose specialistai, pasitelkę piliakalnių rentėjų kantrybę, rašė vieni kitiems vardan mistiškų tikslų” (C. Van Doren, Three Worlds, Harper & Row, 1936, p. 107). „Arba jie sėdi visą dieną palei pelkę su meškerėmis ir dėl to mano esą gilūs, tačiau to, kuris žvejoja ten, kur nesama žuvų, aš nelaikau net paviršutinišku” (F. Nietzsche, Thus Spake Zarathrustra, Modern Library, 1937, P- 1:7)-„Sportininkas” yra žmogus, kuris sėdi ir stebi atletus.

2 „Mes užuot darę tai, ką reikėtų daryti, mieliau darome tai, ką mokame padaryti” (R. Anshen, ed., Science and Man, Harcourt, Brace & World, 1942, p..466)

3 „Mylėti turėtume pačius klausimus.” – Rilke. „Mes sužinojome visus atsakymus, visus atsakymus: Tačiau mes nežinome klausimų.” – A. MacLeish, The Hamlet ofA. MacLeish, Houghton Mifflin.

4 „Genijai – tarsi šarvus pramušantys ietigaliai, jų žaibą primenąs įsiveržimas į niekieno žemę neišvengiamai palieka neapsaugotus jų pačių flangus.” (A. Koestler, The Yogi and the Commisar, Macmillan, 1945, p. 241).

5 „Mokslininką vadiname „didžiu” ne tiek dėl to, kad jis išsprendė problemą, kiek dėl to, kad suformulavo problemą, kurios sprendimas… prisidės prie tikrosios pažangos” (H. Cantril, An Inquiry concerning the characteristics of man,/, abnorm. sočiai Pshycol, 1950,45, p. 491-503) – „Suformuluoti problemą dažnai kur kas svarbiau negu ją išspręsti, nes sprendimas gali būti vien matematinio ar eksperimentinio įgūdžio reikalas. Norint iškelti naujus klausimus, numatyti naujas galimybes, pažvelgti į senas problemas iš naujos perspektyvos reikia kūrybinės vaizduotės ir tai yra realios mokslo pažangos požymis.” (A. Einstein, and L. Infeld, The Evolution of Physics, Simon and Schuster, 1938.) Seras Richardas Livingstone’as iš Oxfordo Corpus Christi koledžo apibūdino techniką kaip „asmenį, kuris visiškai supranta savo darbą, išskyrus galutinę jo paskirtį bei jo vietą visatos sąrangoje”. Kažkas kitas irgi panašia dvasia teigė, kad ekspertas yra tas, kuris, verždamasis prie didžiosios klaidos, stengiasi išvengti visokių mažų klaidų.