Romualdas Neimantas

(Istorijos mokslų daktaras, Rytų kultūrų tyrinėtojas, rašytojas, parašęs per 30 knygų apie Rytų šalis)

LAIKO IR LAIKINUMO SĄVEIKOS SAMPRATA ORIENTO KULTŪROSE

(Pranešimas skaitytas LHPA 2005 m. Kauno konferencijoje „Laikas ir laikinumas”}

Tema, pasiūlyta šios dienos diskusijai, sena kaip pasaulis, žmogus per visą savo istoriją ieško atsakymų į svarbiausius būties klausimus: kas aš, koks gyvenimo tikslas, dėl ko egzistuoja pasaulis ir t.t. Paieškose logiškai pagrįsti savo būtį itin svarbios tokios kategorijos kaip Laikas, Erdvė, Laikinumas, jų sąveika, kuri, priklausomai nuo geografinių sąlygų, kitokių skirtybių, įvardijama skirtingai, nors žmogiškoji prigimtis visur ta pati.

Pažiūrų įvairovė į tuos pačius dalykus atsirado po to, kai žmonės, apgyvendinę žemę, vis kitaip ėmė jausti tą patį pasaulį. O dabar, kai pasaulis vėl suartėja, tiesiog būtina žinoti, kaip tas pats dalykas priimamas ten ar ten.

Norint susidaryti pilnesnį aukščiau suminėtų sąvokų vaizdinį, siūlau neapsiriboti vien tik mums įprastu vakarietišku mąstymu, bet susipažinti ir su tuo, ką apie jas byloja Oriento (klasikinių Rytų – Kinijos, Indijos, Egipto, Japonijos, Mesopotamijos ir kt.) kultūros.

Tiek Rytai, tiek Vakarai sutaria esant Laiką.

Tiesa, Vakarams Laikas – nuoseklus bėgsmas, o Rytams jis daugiau panašus į ratą ar iš trupinėlių sulipdytą korį. Nors ir Vakaruose nuo Enšteino požiūris į Laiką jau keičiasi. Laikui jau pripažįstama galimybė tekėti greičiau ar lėčiau. Pastaruoju metu vis dažniau jau ir Vakaruose pasigirsta balsų, kad Laike esama kanalų, kuriais galima nukeliauti į ateitį ir praeitį, kad galima aplenkti Laiką ar nuo jo atsilikti.

Nieko naujo. Jau prieš penkis tūkstančius metų apie tai kalbėjo šumerai, šventyklose palikę laiko žemėlapius, kurių, deja, kol kas nesugebame nei perskaityti, nei jais pasinaudoti.

Taigi, Laikas kietas riešutas, bet tai ne viskas, egzistencijai dar reikalinga vyksmo scena, kitaip – Erdvė.

Vakarai ją įsivaizduoja kaip begalinį indą, o kinai, indai įsitikinę, kad jokio indo nėra, Visumą ne užpildo, o sudaro energija, neturinti jokių matmenų. Be to daug kur Rytuose erdvė nėra vientisa, ji tarsi šachmatų lenta, kur esybės išnyksta viename laukelyje ir išnyra kitame. Kaip tik taip Erdvę suprato senovės persai, kurie piešdami istorines miniatiūras paveikslą skaidė į atskirus langelius po kuriuos nardo herojai.

Kaip regis, Erdvė tokia pat mįslinga kaip ir Laikas. Ji empiriškai reali bet kokio galimo išorinio patyrimo atžvilgiu, tačiau tampa niekuo, kai užsimanome jos ieškoti daiktuose.

Kaip matote, veiksmo laikas, veiksmo vieta vis dar apgaubta miglos, pasak indų, vis dar maja.

Ir štai tokiose nestabiliose sąlygose nuo pat atsiradimo atsiduria kiekviena Esybė, nesvarbu, dvasinė ar fizinė.

Be abejo, Esybė sąveikauja su Laiku, Erdve, kiekviena esybė nori kuo ilgiau bei turiningiau gyvuoti. Ypač tai būdinga didesnės sąmonės koncentracijos esybėms, kaip antai žmonėms.

Vakarai suskilo į dvi kontraversiškas kryptis, svarstant kaip esybėms šiekti savo pagrindinio tikslo – ilgai ir turiningai gyvuoti. Vieni ragina nesukti sau galvos „aukštomis materijomis“, o pasidavus priežastims-pasekmėms judėti link nebūties, pasitenkinant vien tik malonumais, o po mūsų nors ir tvanas, o kiti tikina esybę būsiant laimingą tik susitapatinus su žmonija, kaip manė filosofas Vydūnas, kurio nuomone žmogaus tobulėjimas turi pereiti tris pakopas – kai žmogus įveikia savo instinktus, kai suartėja su tauta, kai tampa pasaulio žmogumi.

Daugelį metų tyrinėdamas Oriento kultūras, lankydamasis įvairiose Azijos, Afrikos, Okeanijos ir kitose šalyse, kur vyrauja orientalistinio mąstymo tipas, aptikau daugybę Esybių sąveikos su Erdve ir Laiku aiškinimų.

Didelio dėmesio ir Vakaruose jau susilaukė senovės kinų patyrimas. Anot kinų Esybės egzistencijos modelis atrodo maždaug taip: iš Visumos (Dao), kurią sudaro či energija, išnyra Esybė kaip protuberantas, turintis bangos ar korpuskulos formą, ar abi tuo pat metu,ir įveikusi tam tikrą Kelią (Dao), išbaigusi energijos atsargas, įgytas atsiradimo metu, grįžta atgal į Visumą, iš kurios išsiskyrė.

Kinai sutinka, kad vyksmo variklis yra Laikas, kuris Esybę verčia judėti visiems ta pačia kosmine spirale, kol galiausiai esybę nužudo. Šitai suvokę kinai susimąstė, ar esybė, kurią Laikas nepaliaujamai stumia į pražūtį, nepalikdamas jokio pasirinkimo: galimybės sustoti, kažką pakeisti, gali kaip nors įtakoti Laiką? Prieita prie išvados, kad esybė, kokia ji beatrodytų menka, lyginant su Laiku, nėra visiškai bejėgė, turi tam tikrą autonomiją.

Iš tų apmastymų gimė filosofija, surašyta ICZIN, Permainų knygoje. Joje aiškinama, kad Laiko veikiama esybė, judėdama įveikia 64 fazes. Kiekvieną fazę išreiškia tam tikra heksograma, šešių IN ir Jan, vyriško ir moteriško prado kombinacija. Judėjimas spirale nėra linijinis, tarsi kelias, kurį nuėjus viskas baigiasi. Esybė gali daugybę kartų grįžti į tą pačią fazę, priklausomai nuo esybės individualaus judėjimo.

Kinų išminčiai, pripažindami judėjimo individualumą, ragina nuolat koreguoti savo judėjimą pagal heksagramą, todėl anot jų burti iš ICZIN reikia kasdien.

Norint, kad esybė kuo ilgiau judėtų (gyventų), būtina kad nekiltų net menkiausio trukdžio tam judėjimui. O tam reikia, kad judėjimas spirale būtų harmoningas. Kad vidinis esybės ritmas sutaptų su Dao ritmu.

Kinai uždavė ir kitą klausimą – kaip siekti ilgo gyvenimo?

Sudėtingą ilgo gyvenimo paieškų kelią renkasi kinų daoistai, pridurdami, kad ilgas gyvenimas dar ne viskas, svarbu, kad jis būtų harmoningas. Tikslas kilnus – neapsiribojama tik individu. Kadangi iš či gimsta vis naujos formos, reikia kad į Visumą grįžtanti esybė atneštų kuo daugiau idealumo, tada Visuma gerės, o kartu gerės ir iš jos atsirandančios naujos esybės. Žinoma, gali būti ir atvirkščiai. Todėl kinams toks svarbus kiekvieno žmogaus kaip sąmoningos esybės gyvenimas. Tam daoistai per tūkstančius metų ištobulino išorinę ir vidinę alchemiją. Joje nurodoma, kad tikslui siekti tinka daug kas – meditacija, psichotreningai, tinkamai sureguliuota mityba, tame tarpe eliksyrai iš metalų ir mineralų, moralė, etika, meninė kūryba, ir kt. Manoma, kad daoistai žinojo ir nepaprastai reikšmingą vitamino E poveikį žmogaus amžiui. Todėl jų meniu tiek daug sojos, aliejų, kitų produktų, turinčių šio vitamino. Beje, tyrimai, kuriuos neseniai atliko Ispanijos ir Argentinos mokslininkai buvo sensacingi: bandomųjų pelių, kurių racione buvo vitamino E, gyvenimas pailgėjo vidutiniškai 40 proc. Visai neseniai paaiškėjo, kad jau senovėje daoistai žinojo ir tam tikrų tikslinio poveikio organizmui būdų. Jie bene pirmieji surado, kad nuo kitimų DNR priklauso organizmo senėjimas. Paveikus DNR taip, kad vyktų tik norimi procesai, gyvenimo trukmė pailgėtų. Daoistai žinojo, jog poveikį DNR vykstantiems procesams galima daryti. tam tikro dažnio išilginėmis bangomis. Manoma, kad daoistai taikė tas žinias praktikoje panaudodami muziką.

Daoistų pasiekimai pratęsiant žmogaus gyvenimą akivaizdūs. Nors apie tai viešai beveik nekalbama, žinoma, kad tarp daoistų esama nemažai perkopusių šimto metų ribą. Daoistai įsitikinę, kad žmogus kaip esybė gali gyventi dar ilgiau. – 200 ar net 500 metų, vidutiniškai.

Ką naudingo be ilgaamžiškumo dar pasiekė kinai, tobulindami laikiną esybę? Jie surado būdų, kaip įveikti esybę griaunančių instinktų poveikį, kaip dauginti žmoguje žmoniškumą, kurį jie supranta kaip dvasingumą, tam pasitelkę lavinimą juslių, – regėjimo, girdėjimo ir kitų, pasiūlę metodikų kaip lavinti kūrybinius sugebėjimus visų, tame tarpe ir tų, kurie toli nuo meno.

Daoistų mokymui apie ilgą ir turiningą gyvenimą pritaria ir šių laikų kinų specialistai, sakydami, kad gyvenimą trumpina procesai esybės viduje (netinkama mityba, alkoholis, narkotikai), ir išorėje -netikęs gyvenimo būdas, tame tarpe aritmiška muzika, kosmoso ritmams prieštaraujantis menas. Todėl jie ne tik smerkia disharmonija grindžiamą kultūrą, bet ir bando įtakoti gyvenimo būdą. Būta net perlenkimų. Antai Kinijoje XX a. vyko taip vadinama kultūros revoliucija, kurios metu nukentėjo milijonai žmonių.

Jeigu kinai Laikinumo santykyje su Laiku pirmenybę atiduoda Laikinumui, visai kitaip šį santykį įsivaizduoja indai. Indijoje pirmenybė suteikiama Laikui, o ne Laikinumui, tikint Laiko galia. Mat Esybė Indijoje pagal vedantos filosofiją suvokiama ne kaip Individualybė, o kaip neatskiriama Visumos (Brahmano) dalis Atmanas, kurios tikslas ne visam laikui išsiskirti iš Visumos, o kuo greičiau į Visumą sugrįžti ir nurimti, nutraukusi pergimimų-reinkarnacijos- sansaros ratą. Tikslas – Pasiekti mokšą. Nors nurimti gali tik esybė, adekvati Visumai. Kitaip sakant, tik ta, kuri begyvendama pasiekia idealumo.

O kaip to idealumo siekti? Esama įvairių mokymų. Induistai sutinka, kad per vieną gyvenimo kadenciją idealumo pasiekti neįmanoma. Tenka ne kartą pergimti. Pergimimų skaičius priklauso nuo to, kaip esybė gyvena, ar daug padarė nuodėmių. Mažiausiai klaidų padaro tas, kas idealiai laikosi kastos, kurioje gimė, reikalavimų. Gimei brahmanu, tai ir būk idealiu brahmanu, o jei šudra, tai atlik šudros pareigas. Nes kitaip atgimsi kur kas blogiau. Toks karmos dėsnis – automatiškai veikiantis atpildo mechanizmas. Jeigu vienas pats neįveiki kastos reikalavimų, pasitelk į pagalbą mokytesnį, vadinamą Guru. Sikai apskritai be guru neįsivaizduoja savo gyvenimo. Jei nori pasiekti itin didelių aukštumų, imkis jogos, kurios tikslas yra nepaprastai ištobulinti kūną ir dvasią, o tai padės atlikti žemiškas pareigas.

Gyventi kuo doriau, induistų dėsnis. Tai nelengva, bet jiems tinka. Kaip tik todėl indai atsimetė nuo Indijoje gimusio budizmo, kuris moko kaip gyventi, kad daugiau nebepergimtumei jau po vieno gyvenimo. Todėl budizmas išplito kitų kultūrų terpėje, bet ir ten buvo gerokai pakeistas. Antai Kinijoje jis virto čanbudizmu, kurio esmė – tobulėti tobulinant psichiką, o Japonijoje virto Dzenu.

Japonai perėmę iš aplinkinių tautų Laiko ir Laikinumo sampratą, ištobulino kitą jų sąveikos modelį. Gyvendami trapioje šalyje, jie išaukšti¬no Akimirką, tai, kas vyksta Čia ir Dabar. Japonų nuomone, Viskas pulsuoja, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Jei tau liūdna – neliūdėk, tai praeis. Jei linksma – per daug nesidžiauk, nes ir linksmumas praeis, vertink tai ką gauni. Jei atsitiko kas blogo – džiaukis, nes galėjo būti ir blogiau. Svarbiausia ne tai, kas buvo, ne tai, kas bus, o kas yra. Tai Dzeno mokymas. Jo besilaikantys japonai idealizuoja Akimirką, sakydami, kad momentinis bryžis teptuku kur kas tobulesnis už ilgai tapytą paveikslą, trijų hieroglifų poezijos eilutė kur kas reikšmingesnė už daugiažodę poema ir t.t.

Jeigu Tolimųjų Rytų žmonės tiki, kad esybė vaidinai, kad ir sąlyginį vaidmenį sąveikoje su Laiku, tai senovės Tarpupyje, taip pat Egipte esybė buvo visiškoje Laiko priklausomybėje, aukštino Likimą. Antai senovės šumerai tikino, kad kiekvieno žmogaus egzistencija priklauso nuo dievų, kurie kiekvienam gimusiam parenka Likimo plytelę. Kol kas Likimo plytelės paslaptis dar neįminta, Ar jas dievai užrašydavo kūdikiui gimus, ar jos buvo sudarytos anksčiau, neaišku, žinoma tik, kad Babiloną užvaldęs dievas Mardukas pirmiausia iš nugalėtų senųjų dievų atėmęs Likimo plyteles. Todėl žmones ir toliau turėję gyventi taip, kaip jiems buvo skirta. Tiesa, kiekvienas žmogus turėjo personalinį globėją, savotišką angelą sargą, tai galėjo iš jo išprašyti nuolaidų, bet ir sargas negalėjo pakeisti Likimo. Antai išlikusiame epe apie Gilgamešą herojui buvo pranašaujama, kad jo noras pasiekti nemirtingumo išslįs iš jo rankų tik dėl jo paties kaltės. Tai žinodamas Gilgamešas buvo atsargus kaip niekada. Bet pakako jam tik akimirkai sumerkti akis ir gyvatė pavogė iš jo praprotėvio Utnapištimo dovanotą nemirtingumo gėlę. Kas buvo lemta, tas ir atsitiko.

Oriento kultūrose aptikau ir daugybę kitų Laiko ir Laikinumo sąveikos modelių, kurių aptarimui reikia kur kas daugiau laiko. Beje, apie visa tai galima pasiskaityti mano knygose, tokiose kaip „Pasaulis puodelyje arbatos“, „Tagorė“; „Akmeninės karūnos paslaptis“, „The Spirit of Nature“ ir kt.

Prie kokių išvadų galima prieiti, susipažinus su Oriento kultūrose aptinkamomis sampratomis apie Laiko ir Laikinumo sąveiką? Priminsiu keletą. Pirma, Laikinumas netapatinamas su Vakaruose išplitusiu egzencialistiniu nihilizmu, Antra, labai svarbu egzistavimo kokybė, Trečia, esybė net ir labiausiai suvaržytame Tarpupyje turėjo įtakos savo Likimui, todėl jos veikla buvo pripažįstama ir vertinama. *******************

Mes po truputį vaduojamės iš mąstymo stereotipų. Griauname sieną tarp Rytų ir Vakarų. Neapsiribokime tik Vakarais, nes taip apvagiame patys save, atverkite duris į Rytų lobyną. Pasinaudokime naujomis galimybėmis, nes susigaudyti turime daug kur, juolab, kad ar Laikas teka greičiau, ar procesai vyksta sparčiau. Laikas atrodo linijinis – užvakar buvo lygiai toks pat pusvalandis, kaip ir šiandien. Bet kas liečia evoliuciją – laikas smarkiai greitėja. O menas? Stiliai keičiasi kaip rūbai, kurių dar nespėjome nunešioti. Romaniškas stilius viešpatavo Europos mene beveik tūkstantį metų, o modernas prasisuko per dvidešimt, artdeko – per penkiolika metų, kuo toliau, tuo greičiau. O kas mūsų laukia ateityje? Laikas man kartais panašus į pinigus, rodos, kainos tos pačios, bet pinigų reikia vis daugiau.

Gyvenimas iškelia vis naujų ir naujų klaustukų.

Vis dažniau kalbama apie gretimus laikus, gretimas erdves, pasaulius, mat, astrofizikų nuomone, erdvė turi ne tris, o šešis ar net aštuonis matavimus. Jau ir esybė darosi panaši į matriošką, tikinama ją eant sudėtą iš kelių ar net keliolikos kūnų.

Kol kas daugiau hipotezių nei atsakymų. Taigi, skubėkime rasti savo kelią, savo modelį, kad gyventume kuo ilgiau, o ypač turiningiau, nes laikas nelaukia.