Rimvydas Budrys

LHPA MANIFESTAS (Projektas, 2013)

2013 m. lapkritis 21 d.

(LHPA Manifesto projektas pristatytas LHPA žiemos konferencijoje 2013 metais)

Turinys

1. LHPA Manifesto ištakos ir reikšmė
2. Humanistinės psichologijos išoriniai profesiniai orientyrai
2. 1. Humanistinės psichologijos santykis su biheviorizmu, psichoanalize ir kitomis mokyklomis
2.2. Humanistinės psichologijos santykis su profesine praktika
2.3. Humanistinė psichologija kaip trečioji jėga
3. Vidiniai humanistinės psichologijos orientyrai
3.1. Humanistinės psichologijos metodologija ir jos ribos
3.2. Požiūris į transpersonalinę psichologiją ir jos nuostatas
3.3. Kodėl humanistinė psichologija nėra psichoterapine mokykla
4. Humanistinė psichologija besikeičiančiame pasaulyje
4.1. Humanistinės psichologijos santykis su socialiniu pasauliu
4.2. Humanistinės psichologijos požiūris į socialinę mitologiją ir ideologijas
4.3. Humanistinės psichologijos galimybės socialinėje erdvėje

1. LHPA Manifesto ištakos ir reikšmė

Lietuvos Humanistinės psichologijos asociacija (LHPA) įsisteigimo pradžioje 1992 metais buvo parengusi Deklaraciją, kurioje paskelbė savo pagrindines nuostatas humanizuojant psichologiją. Šiomis nuostatomis Lietuvos humanistinės psichologijos atstovai siekė vadovautis savo praktinėje veikloje ir santykiuose su kitomis psichologijos mokyklomis. Dalis Deklaracijos nuostatų buvo paimtos iš užsienio humanistinės psichologijos, o dalis buvo suformuluota mūsų pačių, atsižvelgiant į Lietuvos psichologijos vietinę specifiką. Deklaracijos nuostatos buvo suformuluotos keliomis tezėmis, kurios išreiškė bendriausias humanistinės psichologijos idėjas apie žmogaus psichologinį pasaulį. Bet vėlesnėje LHPA veikloje jos taip ir liko deklaratyviomis mintimis, kurios praktinėje realizacijoje netapo programiniais atskaitos taškais. Tolesnė Lietuvos humanistinės psichologijos asociacijos dvidešimties metų patirtis parodė, kad reikalingas išsamesnis ir konkretesnis dokumentas. Jis turėtų apibūdinti specifinį humanistinės psichologijos požiūrį žmogaus atžvilgiu, apibrėžti humanistinės psichologijos veikimo būdų galimybes ir ribas, išskirti žmogaus šiuolaikiniame pasaulyje psichologines aktualijas. Tokiu aktualiu programiniu dokumentu galėtų tapti parengtas ir patvirtintas LHPA Manifestas.

2. Humanistinės psichologijos išoriniai profesiniai orientyrai

Vienas iš veiksnių, lėmusių humanistinės psichologijos atsiradimą, buvo grupės JAV psichologų diskusija su tuo metu dominavusių biheviorizmo ir psichoanalizės mokyklų vienpusiu požiūriu į žmogų ir jo vidinį pasaulį. To išdavoje susiformavo savą pasaulėžiūrą turinti humanistinė psichologija, kuri neužilgo buvo pavadinta trečiąja jėga. Bet XXI amžiuje situacija yra gerokai pasikeitusi. Per kelis dešimtmečius atsirado gausybė naujų psichologijos mokyklų, kurios nėra susijusios nei su psichoanalize, nei su biheviorizmu, o pastarosios irgi gerokai pasikeitė bei generavo kitų savų atšakų atsiradimą. Dabar beveik nebeliko vienareikšmiškų tų mokyklų teiginių, su kuriais savo laiku diskutavo humanistinė psichologija. Kita vertus, kai kurios biheviorizmo (kognityvinės psichologijos, NLP) ir psichoanalizės teorinės paradigmos tapo praktinės psichologijos ir psichoterapijos normomis. Savo esme būdamos filosofinėmis prielaidomis, dabar jos dabar tampa pripažintomis mokslinėmis sąvokomis ir daro įtaką ne tik psichologijai, bet visai socialinei ir kultūrinei erdvei. Galiausiai tai iškraipo žmogaus paveikslą ir tolina psichologiją, psichoterapiją ir humanitarinius mokslus aplamai nuo realistiško žmogaus supratimo. Ir tuo pačiu mažina galimybes adekvačiai veikti.

2. 1. Humanistinės psichologijos santykis su biheviorizmu, psichoanalize ir kitomis mokyklomis

Lietuvoje humanistinė psichologija buvo viena iš pirmųjų susikūrusių praktinės psichologijos mokyklų. Skirtingai negu JAV, ji Lietuvoje atsirado ne diskusijų su kitomis mokyklomis pagrindu, o iš praktikuojančių psichologų vidinio poreikio. Be to kitų aktyviai veikiančių psichologijos mokyklų Lietuvoje tuo metu dar nebuvo. Kurį laiką humanistinės psichologijos prieglobstyje buvo ir tie psichologai, kurie vėliau pasklido po pačias įvairiausias atsirandančias mokyklas Lietuvoje. Todėl susikūrus LHPA, čia jokių diskusijų su kitomis mokyklomis nebuvo. Tiesiog vėlesnius du dešimtmečius humanistinė psichologija Lietuvoje ieškojo savo kelio ir taip įgijo nemažą patirtį, praktiškai realizuodama savo nuostatas praktiniuose seminaruose ir teorinėse konferencijose. Tik skirtingai nuo kitų Lietuvos praktinės psichologijos mokyklų, LHPA mažai orientavosi į užsienio specialistus, o jos nariai savarankiškai eksperimentavo ir ieškojo savo kelio. To pasekoje atsirado nemažai originalių praktinių seminarų, dalies kurių istorija jau siekia pora dešimtmečių. Bet kita vertus, teorinis judėjimas buvo menkas ir padrikas. Lietuvoje kol kas taip ir neatsirado nė vieno autoriaus, kuris būtų parašęs monografiją iš humanistinės psichologijos. O LHPA konferencijose skaitytų pranešimų pagrindu buvo parašyti tik keliolika straipsnių, nors konferencijos vyksta du kartus per metus jau dvidešimt metų. Tik pastarais metais konferencijose bandoma apsibrėžti šiuolaikinės humanistinės psichologijos teorinį pagrindą.

Pastaraisiais dešimtmečiais keitėsi ir kitų psichologijos mokyklų požiūris į žmogų. Lietuvos ir užsienio psichologijos mokyklų praktikoje vyksta savotiškas požiūrių susiliejimas. Akivaizdu, kad dabar yra sumažėjusi humanistinės ir kitų praktinės psichologijos mokyklų takoskyra, kuri jau nebėra tarpusavio diskusijų objektu. Tas suartėjimas įvyko palaipsniui, visiems ieškant produktyvios ir konstruktyvios darbo su žmogumi realizacijos. Aišku, išliko savitos pradinės požiūrių į žmogaus psichologiją prielaidos, bet jos jau nebėra tokiomis antagonistinėmis. Lietuvoje humanistinė psichologija prie šių pokyčių tiesiogiai neprisidėjo, nes pati neorganizavo aktyvių diskusijų su kitų mokyklų atstovais. Gal būt LHPA vykdomi praktiniai seminarai ir diskusijos buvo pastebimi bendroje psichologinėje erdvėje, bet visumoje tai buvo visų psichologinių mokyklų vidinių procesų pasekmė.

Tiek LHPA, tiek kitų psichologinių ir psichoterapinių mokyklų grupės gyvena gana uždarai ir tarpusavyje beveik nesusitinka. Vienintelė kitokios orientacijos psichologijos mokykla, su kurios atstovais LHPA užmezgė platesnius kontaktus, buvo bihevioristinės pakraipos neurolingvistinio programavimo (NLP) mokykla iš Rusijos. Bendradarbiavimo ir tarpusavio diskusijų pagrindu tapo šių mokyklų atstovų bendri kūrybiniai ieškojimai praktiniuose seminaruose, kurie buvo įdomūs ir vaisingi abiem pusėm. NLP išplėtė humanistinės psichologijos praktinių metodų ribas, o humanistinė psichologija padėjo atskleisti NLP mokyklos atstovams žmogaus vidinio pasaulio reikšmę. Tuo tarpu su kitomis praktinės psichologijos mokyklomis kol kas tokių reikšmingų kontaktų nebuvo.

Gal būt tai yra susiję su tuo, kad LHPA išlieka viena iš kelių psichologijos organizacijų Lietuvoje, kuri nevykdo jokių mokymo programų. Tam ir neliko kokio tai poreikio, nes maždaug prieš penkiolika metų kelių LHPA narių pastangomis buvo įkurtas Humanistinės ir egzistencinės psichologijos institutas, kuris ir ėmėsi mokymo programų realizacijos. O LHPA svarbiausia veikla tapo bendros asociacijos narių paieškos ir tarpusavio dalinimasis patirtimi. Tokiu būdu LHPA iki šiol remiamasi savo vidinių rezervų atskleidimu ir nesiekia kurti psichologinės praktikos mokymo sistemų. Tuo pačiu nėra ir užsienio mokytojų pritraukimo, kas dažnai praktikuojama mokymo programų realizacijose. Iš esmės tai buvo savo krypties pasirinkimas, kuris LHPA tapo savito kelio vertybe, būdinga humanistinei psichologijai aplamai, kuri matyt todėl ir yra vadinama trečiąja jėga.

2.2. Humanistinės psichologijos santykis su profesine praktika

Tai turbūt viena iš kebliausių humanistinės psichologijos taikymo Lietuvoje pusių. Jeigu vidiniuose psichologų seminaruose, grupėse ir supervizijose yra gana aiškiai laikomasi bendrų humanistinės psichologijos principų (nedirektyvumo, empatiško kontakto, nevertinimo), tai profesinėje veikloje daugeliui dėl to iškyla dilemos, kai jų organizacijose yra kitokie prioritetai ir užsakymai. Netgi dirbant nepriklausomoje praktikoje, daugeliui humanistinės krypties psichologų nėra lengva su visais klientais besąlygiškai laikytis šių principų. Dėl to nemažai kas tampa eklektiškais ir dirba su klientais, prisitaikydami prie aplinkybių. To pasekoje užmirštamas vienas iš svarbiausių humanistinės psichologijos principų ir metodų – fenomenologinis požiūris į kliento pasaulį ir susitikimo proceso su juo kūrimas. Tai ir suprantama, nes toks individualus santykis iš psichologo reikalaują nemažai kūrybinių pastangų.

2.3. Humanistinės psichologijos kaip trečiosios jėgos specifika

Taigi, XXI amžiaus pradžioje iš humanistinės psichologijos pusės nebeliko akivaizdžių ideologinių prieštaravimų su anksčiau antagonistinėmis psichoanalitinės ir bihevioristinės pakraipos mokyklomis. Tuo pačiu nebėra aktualus ir tų pradinių humanistinės psichologijos ištakose suformuluotų nuostatų deklaravimas, priešpastatant save kaip trečiąją jėgą psichoanalizei ir biheviorizmui. Tai nereiškia, kad humanistinė psichologija nebėra savita jėga kitų psichologijos mokyklų erdvėje. Tai dabar reiškia, kad ji turi surasti naują savo kelio etapą, kuris atitiktų laikmetį ir keltų aktualią ir stimuliuojančią tolesnio veikimo motyvaciją. Tolesnė kovos deklaracija su nebeaktualia ideologija būtų absurdiška ir niekur nevedanti. Jeigu Lietuvoje humanistinę psichologiją paliksime savieigai, tai neužilgo pradės kelti susiniveliavimo ir savitos krypties išnykimo grėsmę. Esama padėtis rodo, kad iki šiol humanistinė psichologija Lietuvoje dar nėra aiškiai susiformavusi, nors turi visas galimybės tai padaryti, nes joje visada buvo kūrybinis nusiteikimas.

Dažnai užmirštama, kad ji pirmiausia buvo ne antagonistinė kitom mokyklom, o nesitaikstanti su žmogaus niveliavimu, vidinio pasaulio ignoravimu ir jo galimybių menkinimu. Ir dabar tai išlieka aktualu, bet ne kitų psichologinių mokyklų atžvilgiu, o socialinių procesų požiūriu. Tai pirmiausia liečia vis daugiau įsigalinčią žmogaus standartizaciją (įvairių standartų žmogui įvedimą) ir technologijų masinei sąmonei valdyti plitimą. Viso to išdavoje į žmones socialinėse institucijoje dažnai žiūrima kaip į prognozuojamas marionetes, kuriomis manipuliuojama jau ne tik per elgesį, bet ir per jų pasaulėžiūrą, formuojant tinkamą pasaulio suvokimą. Šios vis labiau įsigalinčios socialinės tendencijos galėtų būti humanistinės psichologijos realiu studijų ir diskusijų objektu.

Bet humanistinė psichologija yra ne tiek kovojanti, kiek teigianti bendražmogiškas vertybes. Ir čia yra pati plačiausia jos tolesnio vystimosi erdvė. Iki šiol ji orientavosi į žmogaus savęs aktualizavimo ir asmenybės išlaisvėjimo vystymą, t.y. lietė asmeninių galimybių raiškos ir vidinės erdvės patyrimo plėtrą. Šiuolaikinės visuomenės istorija rodo, kad toks žmogaus problematikos suvedimas vien tik į individo vystymą nėra pakankamas. Taip paliekamos nuošalyje žmogaus gyvenimo egzistencinės dimensijos, o svarbiausia bendra žmonių tarpusavio erdvė, kuri nėra tiesiogiai susijusi su žmogaus individualiais pasiekimais. Humanistinės psichologijos fenomenologinė metodologija tokias galimybes turi, bet tai kol kas nėra akivaizdžiu jos veiklos būdu. Kad taip įvyktų, reikia peržiūrėti vidinius humanistinės psichologijos orientyrus.

3. Vidiniai humanistinės psichologijos orientyrai

Bendriausi humanistinės psichologijos orientyrai yra išdėstyti LHPA Deklaracijos nuostatose. Jose akcentuojama, kad žmogus iš esmės yra unikali, laisva, sveika ir nedaloma būtybė, turinti savitą vidinį pasaulį ir neribotą kūrybinį potencialą keičiant save patį ir pasaulį. Bet vien šių principų dabar nebepakanka. Juos reikia konkretizuoti ir suderinti su laikmečio aktualijomis.

3.1. Humanistinės psichologijos metodologija ir jos ribos

Ilgą laiką humanistinė psichologija laikėsi nedirektyvaus ir pozityvaus santykio su klientais principų, kurie buvo suformuoti kaip alternatyva įtaigai ir aktyviam psichoterapiniam įtakojimui. Tačiau psichologinė praktika parodė, kad vienpusiškas tokių principų akcentavimas riboja psichologo darbo būdus su kai kuriais klientais ir uždaro galimybes visapusiškai liesti jų patyrimo erdvę, kuri būna gana nevienareikšmiška. Tuo pačiu tai uždeda humanistinės psichologijos atstovams pasyvumo rėmus. Empatiškas kitų priėmimas palengvina kontakto galimybes, sukuria pasitikėjimo atmosferą ir galimybę reikštis kitam. Bet nedirektyvumas stabdo abipusę dinamiką, nes psichologas vienaip ar kitaip varžo savo reakcijas. Ypač jis tampa trikdančiu, kai klientui reikia priimti greitus sprendimus. Dar daugiau riboja vienareikšmiškas pozityvaus principo laikymasis, kuris dažnai irgi yra suprantamas kaip humanistinės psichologijos etiketė. Pozityvumo principas iš viso uždaro kelius psichologinėje praktikoje reikštis įvairiapusiškai kliento patirčiai, kreiptis į kliento įvairiausių išgyvenimų ir jausmų pasaulį.

Be to trūksta fenomenologijos metodo taikymo humanistinės psichologijos praktikoje, kuris suteikia įvairiapusiško sąlyčio su žmogaus vidiniu pasauliu galimybes. Fenomenologija taip ir liko humanistinės psichologijos mokslinių tyrimų metodu, o ne praktiniu strateginiu pagrindu, kuris išspręstų santykio su klientais stiliaus klausimus. Paradoksalu, bet subjektyvaus sąlyčio metodu yra tyrinėjamas kito žmogaus vidinis pasaulis, bet praktikoje nėra plečiama metodologija, kaip subjektyviai įsigyventi, būti toje erdvėje ir vykdyti reikalingus pokyčius, kad žmogus gerai jaustųsi savame pasaulyje. Yra akcentuojama empatija, kuri tėra tik būtina sąlyga, bet humanistinėje psichologijoje iki šiol mažai dirbama intencijos sferoje, beveik neliečiama intuicija, o kliento vidinio pasaulio fenomenai ir procesai dažniausiai taip ir lieka uždara paslaptimi. Humanistinei psichologijai būtina naujas adekvatus žmogaus vidinės realybės supratimas, kuri pakeistų vis labiau ir čia įsigalinčią spekuliatyvią psichoanalitinę pasąmonės paradigmą.

3.2. Požiūris į transpersonalinę psichologiją ir jos nuostatas

Prie vidinių humanistinės psichologijos klausimų reikia priskirti ir atskirą jos transpersonalinės psichologijos kryptį. Jeigu JAV ji įgijo atskiros ketvirtos jėgos psichologijoje statusą, tai Lietuvoje ji taip ir neprigijo psichologų tarpe. Tai yra susiję su tuo, kad tradicinė transpersonalinės psichologija yra orientuota į sąmonės transformaciją, kuri daugeliui Lietuvos humanistinės psichologijos atstovų yra nepriimtina dėl pernelyg aktyvaus išbalansuojančio kišimosi į vidinę erdvę. Be to Lietuvoje nėra tiek suinteresuotų žmonių, kuriems būtų aktuali jų sąmonės transformacija. Mūsų asociacijos patirtis parodė, kad vietoj vakarietiškos transpersonalinės psichologijos Lietuvoje kur kas svarbiau yra asmeninės patirties plėtra sąlytyje su gamtos, kultūros ir sociumo erdvėmis. Tokia natūralistinė, kultūrologinė ir socialinė orientacija žmogaus asmenybės vidinio pasaulio ieškojimuose pas mus galėtų būti savotiška alternatyva amerikietiškai pakitusių sąmonės būsenų transpersonalinei psichologijai. LHPA jau daug metų vyksta tokios pakraipos seminarai ir stovyklos, tik trūksta aiškesnio tos krypties pagrindimo. Galima jau dabar pastebėti, kad Lietuvos humanistinėje psichologijoje savaime formuojasi toks santykis į žmogų ir pasaulį, kuris savo pobūdžiu yra artimas rytietiškai daoistinei tradicijai ir gali būti apibūdintas kelio, tėkmės metaforomis. Tik visa tai pas mus nėra aiškiai apibrėžta ir įvardinta. Kas yra bendro, kuo skiriasi ir pan.? Šiuo atžvilgiu galima pastebėti pastaruoju metu aktyvėjantį kontaktą su Lietuvos orientalistais ir kultūrologais, kurie dalyvauja LHPA konferencijose ir skaito jose tarpdisciplininius pranešimus.

Nors istoriškai transpersonalinė psichologija yra kilusi iš humanistinės psichologijos, bet jos vidiniai orientyrai yra ne tik kitokie, bet ir gana specifiniai. Transpersonalinė psichologija vis dėlto domisi užasmenine patirtimi. Čia humanistinei psichologijai asmenybės kyla ribų klausimas, kuris transpersonalinei psichologijai nėra aktualus. Be to transpersonalinė psichologija pabrėžia sąmonės plėtrą, o humanistinė psichologija orientuojasi į asmenybę ir jos vidinį pasaulį, prie kurio ji prisiliečia nekeisdama sąmonės būsenų, o keisdama žmogaus asmeninį požiūrį, išgyvenimų pobūdį. Kas liečia užasmeninę patirtį, tai Lietuvos humanistinėje psichologijoje ji yra labiau siejama ne su sąmone, o su asmeniniu mistiniu patyrimu, tai yra su susitikimu su kitokiu, neįprastu, paradoksaliu pasauliu, kuris suteikia asmenybei naujų orientyrų ir išsivadavimą iš įprastų stereotipų.

3.3. Kodėl humanistinė psichologija nėra psichoterapine mokykla

Reikia aiškiau apibrėžti humanistinės psichologijos Lietuvoje santykį su psichoterapija, Humanistinė psichologija taip ir netapo psichoterapine mokykla, išlikdama psichologinio santykio su klientu rėmuose Lietuvoje. Galima sakyti, kad į psichoterapiją Lietuvoje iš humanistinės psichologijos išėjo egzistencinė psichoterapija, tapusi atskira į mokymą orientuota mokykla. Dalis terapiškai orientuotų buvusių humanistinės psichologijos atstovų tapo egzistencialistais ir pasitraukė iš tolesnio LHPA gyvenimo. Be to dalis psichologų savo profesinėje dinamikoje tapo psichoterapeutais, nes humanistinės psichologijos mokykla nesuteikia tokio statuso. Ir tokia padėtis nėra kokiu nors LHPA aplaidumu. Čia humanistinė psichologija nuosekliai laikosi sveiko žmogaus nuostatos, kuri yra suformuluota Deklaracijoje. Žmogus gali turėti problemų ir įvairių sunkumų, bet jis iš esmės yra sveikas. Todėl visus ir viską apimanti terapija, kuri dabar yra įsigalėjusi daugelyje psichologinių-psichoterapinių mokyklų, keltų vidinį prieštaravimą humanistiniame požiūryje į žmogų. Vietoj terapijos humanistinė psichologiją akcentuoja asmenybės vystymą, vidinio pasaulio potencialo atskleidimą, kurie kitokiu pagrindu gali apimti ir psichoterapijoje akcentuojamą įvairių problemų sprendimo galimybę. Visą tą kryptį galima vadinti žmogaus patyrimo plėtimu, į kurį įeina ir tai, kas dabar vadinama terapija.

Visumoje humanistinė psichologija Lietuvoje neturi psichoterapinių pretenzijų ir ta prasme išliko grynąja psichologine mokykla. Profesinius psichoterapinius poreikius jos atstovai gali realizuoti individualiai kontaktuodami su kitomis psichoterapinėmis mokyklomis (tame tarpe ir su egzistencinės psichoterapijos), ar dalyvaudami psichoterapiniuose seminaruose. Tuo labiau, kad dabar egzistuoja daug įvairių psichoterapinių metodologijų, kurios neturi psichologinių mokyklų statuso ir nekelia vidinės orientacijos dilemų. Tokiomis yra meno terapijos, psichodramos, kūno terapijos mokyklos. Dėl to ten gali susitikti įvairių kitų mokyklų psichologai. Nors LHPA irgi kartais organizuoja tokius tarpdisciplininius renginius, bet tai kol kas yra daugiau atsitiktinumas, negu taisyklė. Tokie LHPA renginiai galėtų tapti tradicinių susitikimų vieta įvairių mokyklų psichologams bei kitiems specialistams, sumažintų LHPA uždarumą ir suaktyvintų visos praktinės psichologijos reikšmę visuomenei.

4. Humanistinė psichologija besikeičiančiame pasaulyje

Nors humanistinė psichologija Lietuvoje per tuos du dešimtmečius gerokai pasikeitė, bet kur kas didesni pokyčiai įvyko aplinkiniame mūsų pasaulyje, ypač visuomeniniame gyvenime. Ir ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Šiuo požiūriu pastebimas didelis humanistinės psichologijos prasilenkimas su atsiradusiomis naujomis aktualijomis. Ta bėda būdinga ne tik humanistinei psichologijai, bet ir visoms kitoms praktinės psichologijos ir psichoterapijos mokykloms. Susidaro įspūdis, kad gyvenimas eina savo keliu, o psichologija keliauja atskiru savo keliu, atsišaukdama tik į vieną kitą pasikeitimą. Tokio prasilenkimo priežastis gana paprasta – visos psichologinės mokyklos savo pradinėse nuostatose akcentuoja žmogų ir jo asmeninę problematiką, o ne bendruomenę. Tuo pačiu psichologai-psichoterapeutai sprendžia asmenines klientų ir pacientų problemas, o ne socialinių struktūrų degeneracijas. Dėl to psichologai ir psichoterapeutai dirba su pasekmėmis, o ne su tų pasekmių ištakomis. Toks ribotumas dabar vis labiau pastebimas, kad, nežiūrint didėjančio psichologų ir psichoterapeutų skaičiaus, vis daugiau ir daugiau žmonių skundžiasi įvairiais psichologiniais sunkumais ir sutrikimais. Ir, nežiūrint visų specialistų pastangų, ši bendra situacija ne gerėja, o vis sudėtingėja.

4.1. Humanistinės psichologijos santykis su socialiniu pasauliu

Toks psichologijos atsiribojimas nuo socialinės erdvės paskatino susiformuoti gausybei psichologizuotų socialinių mitų apie įvairių visuomenės negerovių ištakas ir reikšmę. Turėdamos tik tam tikrą realų pagrindą, dauguma šių mitų atsirado ir įsigalėjo inspiravus ne psichologinėms institucijoms, o visuomeniniams judėjimams ar politinėms organizacijoms. Galiausiai kai kurie iš jų būna sureikšminami iki socialinių vertybių ar net apiforminami juridiniais įstatymais. Tokiais pavyzdžiais gali būti šie sureikšminti socialiniai mitai apie įvairių mažumų tolerancijos trūkumo svarbą (homofobiją, ksenofobiją, seksizmą). Dar kiti yra susiję su kai kurių psichologinių reiškinių perdėtu akcentavimu (seksualinio priekabiavimo, psichinės traumos) ar su kokio nors fenomeno pasireiškimo perdėtu išplėtimu (gausybės visokių priklausomybių, viso ko psichosomatizacija).

4.2. Humanistinės psichologijos požiūris į socialinę mitologiją ir ideologijas

Bėda ta, kad šių socialinių mitų tikrinime ir įvertinime profesionaliai nedalyvauja psichologai, tame tarpe ir humanistinės psichologijos. Nors jie galėtų adekvačiai įvertinti esamą padėtį, nes turi visokeriopą eksperimentinę metodologiją tokiems reiškiniams patikrinti. Dar daugiau, daugelis praktikuojančių psichologų ir psichoterapeutų be didesnės vidinės kritikos pradeda dalyvauti šios mitologijos palaikyme, realizuodami vienokius ar kitokius tos mitologijos skleidimo projektus. Dabar visos tos mitologijos pradeda įgyti tokią įtaką, kad jomis abejojantiems psichologams tampa sunku išsakyti savo profesionalų požiūrį, nes dėl to gali patirti sankcijas dėl kitokios nuomonės turėjimo ir jos išsakymo. Tai čia humanistinė psichologija neturėtų likti nuošalyje ir aktyviai dalyvauti, sklaidant socialinę sąmonę deformuojančias iliuzijas.

4.3. Humanistinės psichologijos galimybės socialinėje erdvėje

Savo esme humanistinė psichologija niekada nebuvo besitaikstančia su įvairiomis deformacijomis mokykla. Priešingai, ji jau savo ištakose užgimė kaip sąmonę blaivinanti pasaulėžiūra. Be to ji visada užimdavo aktyvią poziciją, keičiant nežmonišką padėtį į harmoningo sugyvenimo tvarką. Todėl šiame naujai ideologizuotame pasaulyje humanistinė psichologija turi susikoncentruoti į socialinių mitų sferą ir siekti jų demistifikacijos. Čia LHPA iškyla kitas uždavinys – perkelti savo dėmesį nuo nebeaktualaus santykių aiškinimosi su kitomis psichologijos mokyklomis link visuomenės sąmonę deformuojančių mitų atskleidimo ir jų įtakos mažinimo. Tuo pačiu ji turi perkelti akcentą nuo asmeninio vystymo ir savirealizacijos link bendro sugyvenimo skaidrinimo, adekvačiai humanizuojant žmonių tarpusavio gyvenimą. Toliau humanistinei psichologijai reikia ieškoti tikrųjų, o ne fasadinių socialinių problemų ištakas ir savo praktiką orientuoti į tų priežasčių šalinimą.

Kol kas galima tik preliminariai numanyti, kas generuoja tikrąją šiuolaikinė socialinę problematiką. Tokiu šaltiniu gali būti vis didėjantis atotrūkis tarp valdžios institucijų ir visuomenės. Lietuvoje pastebimi deklaratyvios demokratijos dvigubi standartai ir dirbtinumas, kurie sukelia nuolatinį nepasitenkinimą ir depresyvią bendrą nuotaiką, kad nieko negalima pakeisti. Toliau, tai nuolatinė visuomenės atomizacija, akcentuojant individualumą, bei susiskaidymas į nepilnavertiškai, paviršutiniškai bendraujančias grupes. Visa tai apsunkina bendrą būtį ir naikina tarpusavio bendrumo jausmą net tarp artimų žmonių. Toliau, tai mechanistinės sistemos įsitvirtinimas, kur svarbiausia tampa efektyviai atliekama funkcija, o ne galimybė būti bendros realizacijos dalyviu. Tai kelia vidinius prieštaravimus tarp siekimo normaliai sugyventi ir būtinybės nuolat konkuruoti su kitais. To pasėkoje gimsta įvairios sociopatijos ir nepaaiškinamos agresijos protrūkiai.

Vėlesniuose humanistinės psichologijos veiklos programiniuose dokumentuose reikėtų nuodugniai ir realistiškai apsibrėžti dabartinės socialinės problematikos erdvę, bei numanomas viso to ištakas. Jų aprašas gali tapti gairėmis humanistinės psichologijos tyrimams ir tolesnei praktinei veiklai. Po to reikėtų konkretizuoti sferas ir numatyti tinkamus darbo būdus, keičiant esamą padėtį.