MITRAIZMAS

Trumpa istorinė apžvalga

Mitraizmas – Romos imperijoje gyvavusi religija, vėlyvosios Antikos laikais ji tapo pagrindine krikščionybės konkurente. Tai tarptautinė religija, savo metu išpažinta nuo Britanijos iki Šiaurės Afrikos, nuo Reino iki Artimųjų Rytų. Mitros religijos kilmės ir paplitimo istorija – įstabus vienos didžiausių senovės pasaulio religijų žygis, kurio metu Mitra iš svarbios, tačiau toli gražu ne aukščiausios dievybės indoarijų panteonuose tapo centriniu universalios religijos asmeniu.

Mitrą garbino dar indoarijai, Indijos ir Irano arijų protėviai; Mitrai daug vietos skirta Vedose, ir Avestoje. Tai buvo pirmiausia šviesos dievas, tiesos ir sąjungų bei sutarčių globėjas (Mithra senąja Irano arijų kalba reiškia „sutartį”), kurio šauktasi drauge su Varūna ir Ahura, t. y. su aukščiausiomis dievybėmis. Kai Aleksandras Makedonietis nukariavo Persiją, Mitros kultas galbūt su per persų magus pasiekė naujas helenistines karalystes. Garsiojo Romos priešininko karaliaus Mitridato vardas irgi iškalbus. Graikų pasaulyje Mitros kultas patyrė filosofinių spekuliacijų įtaką, Artimuosiuose Rytuose susimaišė su vietinių kultų elementais. Tačiau Romą Mitros kultas pasiekė tik erų sandūroje; galimas daiktas, pirmi jo išpažinėjai Italijoje buvo 67 m. pr. Kr. Pompėjo nugalėti Kilikijos piratai, atgabenti į Apeninų pusiasalį: pirmas įrašas, kuriame minimas Mitra, čia datuojamas tik I a. po Kr. paskutiniu trečdaliu. Archeologija rodo, kad II a. po Kr. pab. Romos mieste būta Mitros kulto. Po 50 metų, III a. viduryje Mitros kultas tampa pasauline religija ir išplinta trijuose žemynuose. Šį sprogimą matyt sąlygojo ta aplinkybė, kad Romos imperijoje Mitros kultą pirmiausia perėmė kariai, jis tapo karių religija. Ten, kur stovėjo Romos legionai, išliko ir Mitros šventyklos bei jam skirti įrašai. Apskritai mitraizmas išplito palei Romos imperijos sienas, kur stovėjo garnizonai – Šiaurės Britanijoje, Galijoje, palei Reiną ir Dunojų, Šiaurės Afrikoje. Suprantama, buvo ir „civilinių” šventovių. Mitros kultą praktikavo pirkliai, vergai, amatininkai ir pan. Mitros kultui nesipriešino imperatoriai – Neronas (tiesa, nežinia ar dėl tiesioginių sąsajų su Mitros įvaizdžiu) nešiojo „Saulės dievo” karūną. Mitra buvo populiarus imperatorių Komodo, Karakalos, Diokletiano rūmuose.

Daugiau Daugiau

HELENISTINĖS RELIGIJOS

Trumpa istorinė apžvalga

Helenistinį laikotarpį pradėjo Aleksandro Makedoniečio žygiai, sudarę sąlygas religijų ir pasaulėžiūrų sąlyčiui bei kelionėms. Religijas keitė filosofinės spekuliacijos, įimančios ir naujai pažintų religijų elementus. Antikos mitologijos terminais imta aiškinti persų bei egiptiečių religines doktrinas, ir atvirkščiai. Radosi naujų religijos interpretacijų: sujungus kelias religijas, buvo kuriamos naujos, naudojantis senais vaizdiniais ir ilgą tradiciją turinčiais dievų vardais. Į šį sinkretizmo verpetą Roma buvo įtraukta maždaug nuo III a. pr. Kr., o tapusi pasauline galybe ji pati liko šio verpeto centru. Tačiau sinkretizmo prielaidos brendo jau nuo VI-V a. pr. Kr., kai Romos religija susidūrė su Didžiosios Graikijos bei etruskų religijomis.

Romėnų panteonas graikų pavyzdžiu išsiplėtė iki dvylikos dievų; beveik visiems romėnų dievams rasti graikiški atitikmenys, beje, paprastai reljefiškesni už romėniškus, turintys įvairių mitologinių vaizdinių bei asociacijų. Jupiteris ir Junona lengvai sutapo su Dzeusu bei Hera. Romėnų Minervai graikų Atėnė suteikė išminties bei menų globėjos bruožų. Meilės deivė Venera prilygo graikų Afroditei, medžioklės deivė Diana – Artemidei, žemdirbystės globėja Cerera – Demetrai. Lyginant su graikų Hestija, labiau pasisekė Vestai – ji ne tik liko namų židinio globėja, bet ir įėjo į oficialųjį Romos kultą. Autonomiškas graikų Arėjo atžvilgiu liko Marsas-romėnai išlaikė savo karo dievą. Tačiau Apolonas į romėnų panteoną buvo įvesdintas net nepakeitus jo vardo. Hermis-Merkurijus Romoje išlaikė veikiau prekybos globėjo funkcijas; šiek tiek į suktybes linkęs Merkurijus neatitiko romėniškojo teisėtumo principų. Neptūnas daugmaž sutapo su Poseidonu, o Vulkanas, romėnuose greičiau požeminės ugnies dievas, susietas su graikų Hefaistu įgijo kalvystės globėjo funkcijas.

Daugiau Daugiau

ROMĖNAI

Trumpa istorinė apžvalga

Sunku tiksliai pasakyti, kada italikų protėviai atsikraustė į Apeninų pusiasalį. II tūkstantmečio pr. Kr. viduryje Italijoje pasirodė nauji gyventojai, deginantys savo mirusiuosius ir mokantys apdirbti žalvarį; kartais manoma, kad jie atvyko iš rytinio Padunojo. Atrodo, jau šioms gentims priklausantys žmonės sėsliai įsikuria būsimosios Romos vietoje. Tikėtina, kad tai indoeuropiečiai, lotynų ir kitų Italijos genčių protėviai. Apie 1200 m. pr. Kr. Apeninų pusiasalio viduryje nusėda nauja atvykėlių banga; pastarosios kultūra artima Mikėnų (Graikija), taip pat Vidurio Europos kultūroms. Turint galvoje Italijos autochtonus bei gana sudėtingą italikų formavimąsi, nestebina, kad Romos apyaušriu lotynus supo visiškai savarankiškos ir stiprios gentys – sabinai, umbrai, oskai ir kt. Dar ilgai šioms gentims stiprią įtaką darys nežinomos kilmės etruskų kultūra. Apeninų pusiasalio pietus bei Siciliją nuo VIII a. pr. Kr. apgyvena graikai.

Pasak legendų, senąją Romą iki maždaug 450 m. pr. Kr. valdė karaliai, vėliau iki Cezario ir Augusto laikų realiai ar formaliai Roma buvo respublika. Iš pradžių ji pajungė kaimynines gentis, bet jau III a. pr. Kr. Roma valdė visą Apeninų pusiasalį, pietuose susidurdama su graikų valstybėmis bei Kartagina, kurią dviejuose Pūnų karuose įveikusi tapo vyraujančia ir sparčiai besiplečiančia Viduržemio jūros baseino galybe. Cezariui pajungus galus ir britus, Romai išsiplėtus iki Egipto ir Mažosios Azijos, ji tapo labai skirtingų, ir geografiškai, ir religiškai tolimų kultūrų lydymosi tigliu; taip nyko ir kadainykštė romėnų savastis. 313 m. imperatorius Konstantinas krikščionybę paskelbė valstybine religija, IV a. dėl imperatorių spaudimo, o iš dalies ir savaime, romėniškųjų ir helenistinių kultų likučiai sunyko; 395 m. Romos imperija buvo padalyta į Rytų ir Vakarų Romos imperijas; vakarinę jos dalį siaubė barbarai, rytinėje formavosi savita, orientalinių kultūrų veikiama Bizantijos imperija. Tačiau Romos imperijos idėja nežlugo – Viduramžiais gyvavo Šventoji Romos imperija, geografiškai ir kultūriškai pratęsusi Vakarų Romos tradicijas; Mažojoje Azijoje Bizantija palengva gęsta, iki pat turkų invazijos išlaikydama kai kuriuos – bent jau formaliuosius – Rytų Romos imperijos bruožus.

Daugiau Daugiau

GRAIKAI

Trumpa istorinė apžvalga

Kadaise greta indų ir iraniečių pirmtakų gyvenę graikų protėviai, tikriausiai, išėję iš Pietų Rusijos stepių, maždaug II tūkstm. pr Kr. pradžioje įžengė į Balkanų pusiasalį. Pasak tradicijos, pirmieji atvykėliai buvo jonėnų gentys, vėliau, maždaug II tūkstm. pr. Kr. viduryje, pasirodė achajai, o XII a. pr. Kr. pradžioje – dorėnai. Tačiau ano meto etninę situaciją sunku atkurti, ir nieko keista, jog kartais teigiama, kad į šias genčių grupes graikai susiskirstė jau Graikijoje.

Atsikraustę graikai susidūrė su stipriais, nuo seno gyvuojančiais vietinės civilizacijos centrais, vadinamąja Egėjo kultūra; joje skiriama Mino, arba Kretos, kultūra, gyvavusi apie 2600-1200 m. pr. Kr., Heladės, arba pačioje Graikijoje gyvavusi vietinė kultūra, kurios centrai – Tirintas, Pilas ir Mikėnai, bei Kikladžių kultūra Egėjo jūros salose.

Autochtonų religijos pobūdis padarė nemažą įtaką pačių atvykėlių religijai, kaip, beje, ir Šiaurės Balkanų bei Vidurio Europos religinė tradicija, su kuria graikai susidūrė keliaudami į būsimąją tėvynę. Šiuo metu manoma, kad graikai, kaip ir kiti indoeuropiečiai, išpažino klajokliams būdingą dangiškąją, arba „uraniškąją”, religiją, o vietinių religijų centras buvo chtoniškieji kultai, kuriuose nemenką vaidmenį vaidino ir moteriškos dievybės. Graikų religija – šių dviejų principų sinkretizacija, taip glaudžiai sujungusi abi religines sistemas, kad mums dažnai labai sunku įžvelgti, kurie kultai bei religiniai pavidalai priklauso senosioms autochtonų religijoms, kurie -atvykėliams. Drauge reikia pažymėti, jog pati graikų religija specifinių indoeuropietiškų bruožų turi palyginti nedaug. Gal dėl tokios prigimties graikų religijai, kultūrai ir vėliau pavykdavo sujungti labai prieštaringas ar tolimas religijas bei kultūras.

Daugiau Daugiau

INDIJOS ARIJŲ RELIGIJA VEDŲ LAIKOTARPIU

Trumpa istorinė apžvalga

Kaip pamename, žmonės, vadinę save arya ir tapę Irano bei Indijos arijų protėviais, prieš įsiverždami į naująsias savo tėvynes gyveno dabartinės Vidurio Azijos teritorijoje ir iš čia -per dabartinį Afganistaną – pasiekė Pendžabą (Penkupį), t. y. Pakistaną ir Šiaurės Vakarų Indiją. Kada tai įvyko, dabar sunku pasakyti, nes nei rašto paminklų, nei istorinės tradicijos migruojančios arijų bangos nepaliko. Matyt, pirmieji arijai Indijoje pasirodė 2000-1500 m. pr. Kr. Tačiau migracija vyko ne vienu ypu, o ištisais šimtmečiais, klajoklių arijų gentys su savo galvijais slinko lėtai. Tik antro tūkstantmečio pr. Kr. antroje pusėje šis slinkimas įgavo antplūdžio pobūdį.

III tūkstantmečio pr. Kr. antroje pusėje ir iki II tūkstm. pr. Kr. pirmosios pusės Indo slėnyje klestėjo stiprios miestų civilizacijos, besivertusios žemdirbyste, mokėjusios apdegti plytas, stačiusios šventyklas, pirtis ir rūmus. Tai Mohendžo Daro ir Harapos kultūros. Jų žlugimas siejamas su arijų įsiveržimu į Pendžabą. Griuvėsiai rodo, kad miestai žlugo puolant priešui: žmonių griaučiai randami tiesiog gatvėse. Bet ir toliau negalime kalbėti apie kokią nors chronologiją ar istorinius įvykius iki pat to laiko, kai Indijoje atsiranda ir ima plisti budizmas, t. y. iki VI a. pr. Kr. Nuo šiol Indija jau istorijos arenoje; galima kalbėti apie datas. 510 m. pr. Kr. Pendžabą nukariauja Achemenidai, 326 m. pr. Kr. Indijoje pasirodo Aleksandro Makedoniečio kariuomenė. VI-IV a. pr. Kr. Šiaurės Indijoje gyvuoja karaliaus Bimbisaros įkurta Magadhos karalystė su sostine Radžagriha, vėliau Pataliputra. IV-III a. pr. Kr. gyvuoja Čandraguptos įkurta Maurijų karalystė, aprėpianti bemaž visą Indiją. Mus domina religinė sistema, kurią arijai atsinešė iš savo protėvynės ir kuri funkcionavo Indijoje iki Upanišadų ir budizmo atsiradimo. Tai laikotarpis, apie kurį aiškesnių istorinių duomenų neturime.

Daugiau Daugiau

IRANO ARIJAI

Trumpa istorinė apžvalga

Iki III tūkstantmečio pr. Kr. pabaigos pietinės Rusijos stepėse ir aplink Aralo jūrą egzistavo kultūros požiūriu vieninga arijų protautė. Apie 2000 m. pr. Kr. dalis šios protautės pajudėjo; karingos gentys su žirgais ir, galbūt, kovos vežimais traukė į pietus; paskui jas sekė dar viena, galvijus genanti banga. Arijai pasiekė Pendžabą, arba Penkupį, dabartinio Pakistano ir šiaurės vakarų Indijos teritorijoje ir čia apsistojo. Iš esmės jie apsistojo Indo upės baseine; pagal upės vardą (iran. Hindu) jie pavadinami hindava; iš čia kilęs ir indų vardas. Šioje teritorijoje maždaug iki 1000 m. pr. Kr. sukuriama Rigveda, čia gyvuoja savita kultūra.

Likusi protautės dalis pajuda vėliau ir, keliaudama į rytus, per Iraną pasiekia Mesopotamiją. Kažin, ar Babiloniją 1600-1170 m. pr. Kr. valdžiusi kasitų dinastija buvo iraniškos kilmės, tačiau jos dievų ir karalių vardai turi indoeuropietiškų elementų. Antai dievas Šuriašas primena indų saulės dievą Surją; žodis bugaš atitinka iraniečių baga – „dievas”. Apie 1500 m. pr. Kr. įkuriama Mitanijos karalystė. Ir kasitų, ir mitaniečių kalbos priklausytų arijų kalbų grupei; arijai ir šiaurinėje Mesopotamijoje, ir Indo baseine tuo metu kalba bemaž ta pačia kalba, o jų religiniai įvaizdžiai panašūs. Mitanijos karalystės valstybinėse sutartyse minimi Mitra, Varūna, Indra, Nasatjai (1380 m. pr. Kr.) – šie dievai dažni ir tuo metu kuriamoje Rigvedoje. Vis dėlto arijų prokalbė palengva skyla į dvi dalis, indų ir iraniečių, nors Rigvedos kalba dar artima seniausioms Irano arijų kalbos formoms. Ir Avestoje, ir Rigvedoje jie save vadina arya. Šalis, kurioje apsistoja vakariniai arijai, pavadinama Aryanam (dgs. kilm. nuo arya), iš čia sen. pers. eran ir nauj. pers. Iran – Iranas.

Daugiau Daugiau

VAKARŲ SEMITAI

Trumpa istorinė apžvalga

Vakarų semitų religijos priklausomai nuo konteksto, regiono ar tiriamojo laikotarpio gali būti vadinamos kanaaniečių, Finikijos arba Sirijos religijomis.

Vakarų semitų apgyventos teritorijos priklauso vadinamojo „derlingojo pusmėnulio” regionui; žmonės čia gyveno nuo paleolito laikų, šioje zonoje įsikūrė pirmieji mums žinomi miestai, labai anksti atsirado žemdirbystė. Istoriniais laikais tarp Viduržemio jūros pakrantės ir Sirijos dykumos apsigyveno semitų gentys. Skiriamos dvi jų šakos: finikiečiai-kanaaniečiai, kurių protėviai Palestinos ir Sirijos teritorijoje gyveno jau IV tūkstantmetyje pr. Kr., ir amoritai, pasirodę II tūkstantmečio pr. Kr. pradžioje (vėliau juos matome kaip aramėjus). Amoritai įkūrė Mario miestą ir valstybę aukštutinio Eufrato teritorijoje, Babilonijos valdovas Hamurapis buvo kilęs iš amoritų. Nors priklausė vienai vakarų semitų kalbų šeimai, amoritų ir kanaaniečių kalbos skyrėsi. Pakrantėje gyvenusių kanaaniečių kultūrinė raida juos nutolino nuo aukštumų gyventojų amoritų; ypač tai akivaizdu Finikijoje.

Daugiau Daugiau

HETITAI

Trumpa istorinė apžvalga

 

Į Mažąją Aziją indoeuropiečių gentys atsikraustė per vakarinę jos dalį; tai įvyko III tūkstantmečio pr. Kr. pirmoje pusėje. XVII a. pr. Kr. viduryje iškilo senoji hetitų karalystė, kurios sostinė – Hatušo miestas. Klasikinis šios valstybės laikotarpis apima maždaug 1460-1200 m. pr. Kr. Ji daugmaž sėkmingai kovojo su Egiptu, savo įtaką plėtė į pietus bei vakarus, kur sugebėjo nugalėti Mitanijos karalystę. Hetitai buvo indoeuropiečiai (kartais jie vadinami hetais); savo valstybę jie sukūrė seniau čia gyvenusių hatų teritorijoje; hatai ne indoeuropiečiai, apie II tūkstantmečio pr. Kr. vidurį jų kalba išnyko, tačiau hetitai perėmė daug hatų mitinių įvaizdžių. Hetitų teritorijoje gyveno ir nežinomos kilmės huritai, irgi padarę įtaką hetitų kultūrai bei religiniams įvaizdžiams. Tad hetitų valstybėje egzistavo kelios religinės tradicijos.

Vėlyvosios hetitų valstybėlės Šiaurės Sirijoje gyvavo maždaug nuo 1200 iki 700 m. pr. Kr.

Daugiau Daugiau

BABILONIEČIAI  IR ASIRAI

Trumpa istorinė apžvalga

XVIII a. pr. Kr. antroje pusėje iškilęs Babilonas ir jo garsusis valdovas Hamurapis atliko tai, ko patiems šumerams nepavyko padaryti per visą savo istoriją – jis suvienijo didesnę Mesopotamijos dalį. Tai vadinamoji Senoji Babilono karalystė, kurioje pagrindinį vaidmenį vaidino amoritai, semitų grupės gentis. Nors šią valstybę nukariavo kasitai, ją valdę nuo 1600 iki 1170 m. pr. Kr., jie perėmė babiloniečių tradicijas ir greitai įsiliejo į mesopotamišką kultūrą ir civilizaciją. Nuo XIV iki IX a. pr. Kr. šiaurinėje Mesopotamijoje iškilo Asirija, ėmusi kontroliuoti didžiulę ano meto civilizuoto pasaulio dalį. Asirijos viešpatavimą nutraukė Babilonas, su medų pagalba 612 m. pr. Kr. užkariavęs šalį; susikūrė Naujoji Babilono karalystė, kuri gyvavo tik iki 539 m. pr. Kr., kai Babiloną užėmė Kiro vadovaujami persai. Babilonija buvo įjungta į persų valstybę; po Aleksandro Makedoniečio žygių ji pateko Seleukidų valdžion. Nuo Kiro iki helenistinio laikotarpio babiloniečių religinė tradicija palengva geso; kai kurie kultai Artimuosiuose Rytuose dar ilgai gyvavo, tačiau tai bebuvo senosios religijos salelės religinio sinkretizmo jūroje.

Daugiau Daugiau

ŠUMERAI

Trumpa istorinė apžvalga

Pirmieji šumerai į Tarpupį atsikraustė prieš 3000 m. pr. Kr. tikriausiai iš rytų ar šiaurės rytų, tačiau jų protėvynė nežinoma. Šumerų kalba negimininga jokiai kitai kalbų grupei. Tarpupyje šumerai nuolat kontaktavo su semitų gentimis, vėliau sukūrusiomis Babilonijos ir Asirijos valstybes. Derlingos Mesopotamijos žemės nuolatos traukė klajoklių gentis, ir Šumero miestai dažnai ilgesniam ar trumpesniam laikui patekdavo jų valdžion. Patys šumerai centralizuotos valstybės nesukūrė; valstybinis gyvenimas telkėsi apie atskirus miestus su jiems priklausančiomis žemėmis bei kaimais. Istorijos būvyje vieni miestai valstybės kartkartėmis pranokdavo kitus, tačiau įgytos reikšmės ilgam neišlaikydavo.

Legendinėje šumerų istorijoje minimi aštuoni valdovai, kurie penkiuose miestuose iš viso valdė 241000 metų. Ši įstabi dinastija baigėsi Tarpupį užliejus tvanui, po kurio prasidėjo mitinių valdovų Gilgamešo, Etanos, Dumuzio valdymas. Apie šiuos laikus istorikai gali nedaug pasakyti; patikimesnė istorija prasideda maždaug nuo 2600 m. pr. Kr., iškilus Lagašo miestui. Apie 2340 m. pr. Kr. Šumerą užkariauja semitų valdovas Sargonas, įkūręs galingą karalystę, kurios centru tapo Akadas. Šią valstybę apie 2200 m. pr. Kr. nukariavo iš šiaurės atėjusios gutų gentys. 2150 m. pr. Kr. Lagašui ir jo garsiajam valdovui Gudėjai pavyksta nusimesti gutų jungą. Vėliau iškyla Oro miestas, kurį apie 2000 m. pr. Kr. sugriauna elamitai. Šumerai ir semitai asimiliuojasi, šumerų kalba traukiasi iš kasdienio vartojimo. Tarpupyje gyvuoja daug miestų valstybių, kurių niekas nebepajėgia suvienyti. XVIII a. pr. Kr. pietinė Tarpupio dalis paklūsta Babilonui. Vis dėlto šumerų religija ir kultūra neišnyksta be pėdsakų: ji labai stipriai paveikia Babilono ir Asirijos religijas; tai aptarsime vėliau; be to, daugelis Šumere atsiradusių mitinių įvaizdžių perdirbti vėliau išnyra Biblijoje (kūrimas iš šonkaulio, tvano legenda ir t.t.).

Daugiau Daugiau