1. Pasaka be galo arba Saulės ir Mėnulio mitologija

Gyveno kartą dėdukas su bobute. Kadaise jie buvo jauni ir padūkę. O dabar vienas nuolat trindavo užpakalį užpečkyje, o kita vis kuitėsi virtuvėje, nors valgytojų beveik nebuvo. Arba šiltesnę dieną bobutė kažką knaisiodavosi lauke. Taip jie leido dienų dienas, beveik nepratardami nė žodžio. Kaimynams atrodė, kad tarp jų tvyranti tyla yra užsitęsusi bežadė kova. Bet iš tiesų jiems jau niekas neberūpėjo ir dėl niekų jiems nesinorėjo burnos aušinti. Ypač dėdukui, kuriam nuolat buvo šalta. Net ir šiltais vasaros vakarais jį nuolat krėtė drebulys. Jam trūko Saulės. Nors ji švietė, bet jau jo nesušildydavo. Aiškiai iš lėto prie jo artinosi Mirtis. Ir dėdukas apie tai žinojo, nes visi jo kaimo draugai jau buvo iškeliavę į aną pasaulį. Nebebuvo su kuo ir burnelės išlenkti, nors rūsy jau buvo susikaupę daug apmusijusių samanės buteliukų. Taip slinko laikas, nepalikdamas jokių pėdsakų. Aplinkui nieko nebeliko įdomaus, ir bobutė jau seniai jo nebedomino. Retkarčiais mintyse ją pravardžiavo „Sena šliurė“, bet žodžiu tingėjo tai beištarti. Vis tiek visi jos atsakymai jam jau buvo žinomi. Nors kadaise jis ją vadindavo „Mano Saulele“… Bet tie laikai praėjo. Net ir laukta išmintis su senatve jam kažkodėl neatėjo. Matyt todėl niekas taip ir neužeidavo su juo pasitarti. Tiesiog jis niekam tapo nebereikalingas.

1. „Ar tu matei tekančią upę?“

Atvažiavo kartą į svečius pas Salvadorą Dali į Ispaniją rusų emigracijos intelektualė Galia. Ji ką tik pabėgo iš Paryžiaus nuo jau tada garsaus poeto Polio Eliuaro, ieškodama ko nors įdomesnio. Tuo tarpu, Salvadoras Dali dar buvo tik perspektyviu dailininku. Kad būtų kompanija, pasikvietė Dali savo drugelį poetą Garsiją Lorką. Gėrė jie dieną kitą jauną vyną ir porino vienas kitam visokias istorijas. Kai išseko vyriškos istorijos, paklausė jie Galios, kas naujo Paryžiuje. Ji prisiminė savo naują pažintį su rašytoju Andre Morua, kuris jai papasakojo vieną linksmą istoriją.

Vienas Morua draugas tapytojas niekaip negalėjo išgarsėti, todėl Morua nutarė jam padėti tapti žinomu. Įkalbėjo jį surengti savo darbų parodą, į kurios prezentaciją Morua pakvietė Paryžiaus aukštuomenę. Kad menininkas padarytų įspūdį, prisakė jam elgtis paslaptingai ir nieko apie savo darbus neaiškinti. Jei kas bandys jį kalbinti, ramiai įtraukti pypkės dūmų ir, išpūtus juos tiesiai į pašnekovo veidą, paslaptingai paklausti: „Ar tu matei tekančią upę?“. Daugiau nereikia nieko neaiškinti ir nesileisti į kalbas.

Ir iš tiesų pasirodė, kad toks dailininko elgesys turėjo stulbinantį pasisekimą. Visi gyrė jo darbus ir daug jų nupirko tiesiog jau parodoje. Pasibaigus prezentacijai, kai visi išsiskirstė, Morua priėjo prie dailininko ir jam sako „Matai kaip suveikė mano metodas“. Netikėtai dailininkas jam išpūtė dūmus į veidą ir tarė: „O ar tu matei tekančią upę?“. Taip Morua neteko draugo, o anas tapo žinomu menininku. Tiesa, vėliau Morua atsikeršijo, parašęs apie dalininką apsakymą.

Salvadoras Dali buvo tiesiog sužavėtas šios istorijos. Jis išpūtė akis, ilgai žiūrėjo į Galią ir tarė: „Morua – kvailys, bet toje frazėje kažkas yra. Ir tai gali mums praversti, kad mes irgi taptume žinomais. Kas iš tiesų yra ta tekanti upė? O ar tu matei, kaip ji teka?,- paklausė Garsijos Lorkos.

Nuo tokio įžūlumo Lorka net prarado amą, nors šiaip pasižymėjo kalbumu. Dėlto ir buvo poetu.

Tada Dali tęsė ,-„Ir negalėjai matyti, nes upė – tai laikas. Todėl jos niekas ir negali pamatyti, nes tekančio laiko nesimato. Bet aš jau matau varvančius laikrodžius ir man tereikia juos nutapyti. Tai bus kažkas nerealaus ir tuo pačiu realiu. Todėl tai mes pavadinsime siurrealizmu. Mes pakeisime pasaulį ir mums nereikės Morua protekcijos. Baigiam gerti ir rytoj tuoj pat surašom Siurrealizmo manifestą. O visa kita – technikos reikalas. Bet nė žodžio apie tekančią upę“.

Taip Madride atsirado siurrealizmas, o sužavėta Galia metė tą prancūzų poetą ir neužilgo tapo siurrealizmo pradininko Salvadoro Dali žmona.

1. Humanisto tikėjimas

Kartą po ilgos kelionės po svečias šalis grįžo Humanistas namo į Lietuvą. Ta proga pasikvietė savo artimiausius brolius Transpersonalistą ir Egzistencialistą į svečius. Įteikė jiems dovanų po amuletą, kuriuos nusipirko pas šiaurės čiabuvių šamaną. Žiūri jis į savo brolius, kaip anie džiaugiasi jo dovanėlėmis. Taip bežiūrėdamas pastebi, kad jo broliai kažkuo yra pasikeitę. Tik kuo niekaip negali suprasti. Tada prisiminė čiukčio pamokas ir pažvelgė į juos paprastu čiukčio žvilgsniu. Ir mato, kad Transpersonalistas yra plika basa galva, o egzistencialistas su barzda. Nustebęs ir klausia jų, kas gi jiems nutiko, kad jie taip pasikeitė.

1.Broliai juodvarniai ir jų sesutė

Kadaise dar priešistorinės stagnacijos ir ateistinio materializmo laikais Lietuvoje gyveno būrelis brolių juodvarnių ir viena jų sesutė. Broliai smagiai sau kartu skrajojo, o sesutės niekas nepažinojo, nes ji gyveno kažkur atsiskyrusi. Visi broliai turėjo psichologų diplomus, nes buvo truputį mokyti. Vieną dieną į Lietuvą įžengė Istorija ir prasidėjo idealistinė atgimimo epocha. Tada broliai panoro susilyginti su daktarais ir tapti tikrais Psichoterapeutais. Ir ne bet kokiais, o savitais, turinčiais savus tikėjimus. Jie jau ir anksčiau jais domėjosi, bet nebuvo pasikrikštiję. Ir todėl negalėjo vadintis savo pasirinktu vardu. Ieškodami krikštatėvių, kai kurie broliai lėkė į užsienius, o daugelis juos kvietė pas save ir vietoje priėmė patepimą. Bet patys drąsiausi patys save pasikrikštijo, nes dar priešistoriniais laikais slapta praktikavo.

TRUMPOS ŽINIOS APIE „VIRSMŲ ŠVIESOS“ KULTĄ

———————–
Vladimiras Korobovas gimė 1957 metais Vilniuje. 1980-aisiais baigė Maskvos Lomonosovo universiteto Filosofijos fakultetą. Grįžęs į Vilnių, dirbo žurnalistu, sargu, kroviku, psichologu. Buvusioje sąjunginėje spaudoje yra paskelbęs keletą straipsnių budizmo tematika. Iš tibetiečių kalbos į rusų kalbą yra išvertęs keletą budistinių tekstų. Lietuvoje, pasirašęs slapyvardžiu, kartu su bendraautoriu yra išleidęs poezijos knygelę rusų kalba kinų „Permainų knygos“ heksagramų motyvais. Ne naujokas ir prozoje, tačiau į lietuvių kalbą verčiamas pirmą kartą 1998 m.

———————–

Iš visų rimtų tyrinėtojų, kurie gilinosi į Šiaurės bei Pietų Kafiristano religines tradicijas, apie „virsmų šviesos“ kultą teužsimena, ir tai tik probėgšmais, vien Robertsonas ir Morgenstierne.

Morgenstierne savo „Notes of Kalasha“ prisimena kažkokį uta (žynį) iš Prasuno (jo vardo Morgenstierne nemini), kuris, žmonių iš Pječio klano (Štivos gyvenvietė) žodžiais „pasiekė ypatingo, didžiausio skaistumo jį palietusios blausios virsmų šviesos dėka“. Pažymėtina, jog kafirai „ypatingu skaistumu“ vadino tam tikrą transcendentinę substanciją, įgalinančią atlikti religines apeigas visos bendruomenės labui. Uta, apie kurį pasakoja Morgenstierne, „virsmų šviesos“ dėka esąs pasiekęs tokį skaistumą, kad jam „atsivėrė kelias prie likimų olos, iš kurios galima valdyti visų žemėje gyvenančių žmonių mintis ir poelgius“. Uta pasitraukia gyventi likimų olon, ir pječio klano žmonės įsitikinę, kad nuo to laiko visa, kas vyksta, yra nulemta jų tėvynainio, iš likimų olos kreipiančio visas žmonių mintis bei poelgius į gera.

Klausymų ratas, susijęs su „džok“ sąvokos interpretacija

Iš knygos „Nežinomi ir mažai žinomi kultai“

Dar visai nesenai “džok” sąvoka ir su ja susijusių dalykų sritis buvo svarstymų objektu tik siaurai antropologų ir etnografų grupei, užsiimančiai tradicinėmis lu-kalbinių Afrikos tautų (Sudano, Ugandos, Kenijos, Tanzanijos) religijomis ir kultūra. Skandalinga organizacijos “Slapta Trijų Gijų Sąjunga” veikla, pasiskelbusiai apie savo egzistavimą 80-tais metais, padarė šią sąvoką žinoma plačiajai visuomenei. Pirmiausia paliesime tradicines antropologines “džok” sąvokos interpretacijas.

Kaip pastebi B.A.Ogot straipsnyje „Concept of Jok” [1], žodis „džok“ įvairiomis formomis sutinkamas visose nilotų* kalbose. [2] Remdamasis Hofmajerio stebėjimais, analizuotais Lienhardo, o taip pat Tomsono ir Hauello medžiaga, Ogotas daro išvadą, kad sąvoka „džok“ (arba „džouk“) yra nilotų tautų Weltanschaung ** pagrindu. Pagal Heili aprašymus [3], „džok“ – tai persmelkianti visatą neutrali jėga, neturinti nei palankaus, nei priešiško įtakojimo žmogui tol, kol pastarasis nepradeda ja naudoti saviems interesams.

Raito manymu [4], ačoli įsivaizduoja pasaulį kaip didžiulį slėnį, uždengtą dangaus skliautu, o visą erdvę persmelktą magine jėga. Ši jėga išlaisvinama pasikeitus pradinei statinei būsenai, tada tampa dinamine ir išreiškia savo galią, pavyzdžiui uraganų pavidalu, atsirandant kalnams ir keistų formų uoloms. Be to, išsilaisvinusi iš pasikeitusios statinės būsenos jėga, gali materializuotis įvairių daiktų pavidalu – kristalais, neįprastų formų akmenimis, nenatūraliomis medžių ataugomis. Ji taip pat gali įeiti į įvairius augalus ir gyvūnus, žmogaus rankomis sukurtus daiktus ir, pagaliau, patį žmogų. Pastaruoju atveju tas, į kurį įsikūnija ši jėga, arba miršta netikėta mirtimi, arba po ilgos ligos tampa burtininku (la-džok), galinčiu savo nuožiūra manipuliuoti šia jėga. Tokiu būdu, pagal Raitą, bet kokie jėgos pasireiškimai, išlaisvinti dėl pasikeitusios statinės pasaulio būsenos, niliečių yra vadinami „džok“.