Talentas – tai drąsa galvoti, kalbėti ir veikti savo vardu.

VIETOJ ĮŽANGOS

Šis straipsnis – tai žvilgsnis į Intensyvų Terapinį Gyvenimą (ITG) grupėje per patirties prizmę – patirties, kurią Birštone penkiolikos psichoterapinių ITG grupių metu kaupė daugiau kaip 200 dalyvių. Šios grupės vyko Birštone 1996-2004 metais.

Tiesioginis patirties kontekstas – pradinio lygio studijos Humanistinės ir egzistencinės psichologijos institute pagal tarptautinę „Egzistencinės terapijos” mokomąją programą. Šios programos klausytojai pirmojo seminaro metu dalyvauja ITG grupėje. Jos trukmė – 4 dienos (32 val.). Tai – dalis klausytojams privalomos psichoterapijos patirties.

Savo profesinį ir asmeninį patyrimą dalyviai apibendrina, rašydami analitines ataskaitas; jomis ir rėmiausi, rengdamas šį straipsnį. Savaime suprantama, kad etikos sumetimais aptarsiu tik profesinį patyrimą. Dėl tų pačių priežasčių niekur nenurodau cituojamų ištraukų autorių, taip pat neminiu grupių dalyvių vardų.

Daugiau Daugiau

– Kas iš tikrųjų yra psichoterapija? Gal tai toks žaidimas, kas ką aploš?
– Niekas nieko neaplošia, nes niekas iš nieko nelošia.
– Tai kas gi tai?
– Tai gyvenimas.
– O koks skirtumas?
– Psichoterapija yra išgrynintas ir paspartintas gyvenimas.
– Nieko sau.

Psichologų pokalbiai (iš P. Gaverdovskajos rinkinio)

Klausimas ne apie tai, kaip išsigydyti, o kaip gyventi. Džozefas Konradas

…atviras gyvenimui ir pokyčiams žmogus, rizikuojantis būti savimi ir kurti būtį aplink save.
Galina Mikkin

Iš daugelio Rusijos psichoterapijos metodikų nė viena nesukeldavo tokių įvairių ir poliariškų nuomonių ir požiūrių kaip Intensyvus Terapinis Gyvenimas (ITG) – nuo garbinimo pagal amžinąjį stabų kūrimo receptą iki atmetimo, apsitaisiusio neigimo rūbu (šį taikliai apibūdino Viktoras Šklovskis: „… atėjo pasižiūrėti į gėlę ir, kad būtų patogiau, ant jos atsisėdo”‘). Be to, išskyrus nedidelę diskusiją2, kilusią po M. Rozino3 bandymo „atsisėsti ant gėlės”, iki šiol dar nepasirodė bent kiek išsamesnė ITG kaip terapijos sistemos analizė. Atrodytų, paradoksali situacija, nors, tarp kitko, psichologiškai gana įdomi: aistros kunkuliuoja nerasdamos žodinės išraiškos, o tuo metu šimtai psichoterapijos muilo burbulų knygų pavidalu nugula lentynas. Atsitiktinumas?

Daugiau Daugiau

• Dvasingi žmonės sielos ligomis neserga.
• Sielos žmonės serga tik už kitus.
• Imunitetas psichiatrijoje – tai bendra kančia ir bendri išgyvenimai.
• Gyvenant drąsiai ir iš visų jėgų, galima išgyventi bet kokią psichinę ligą (gyvenant intensyviai, gyvenant su amžinybe).
• Psichinė liga – tai ne silpnaprotystė, ne beprotybė, o silpnadvasiškumas, besieliškumas, bedvasiškumas. Ne iš-protėjimas, o nudvasėjimas. Dvasios, sielos, sąmonės, atminties užtemimas…
• Psichoterapija – tai sudvasinimas, atgaivinimas, apvalymas nuo nereikalingų apnašų, ligonio ir gydytojo bendradarbiavimas, bendrystė, bendrija, bendrabūvis, psichoterapeuto pastangos atkurti ryšius tarp į atskirybes suskilusios ir vieningos, vientisos asmenybės, paveikslo ir tapatybės liudijimas.
• Tikrasis psichoterapeutas – tai tas gydytojas, su kuriuo ligoniui sirgti sunku, tačiau gera, naudinga.
• Dievas ne itin mėgsta daugelį psichiatrijos vaistų ir metodų; bent ne tiek, kad pats juos gamintų.
• Dievas gali viską, tačiau nori, kad jo Vaikai viską darytų patys, savarankiškai, drauge, bendrai, laiku. Tuomet jis visuomet greta, visuomet dalyvauja…

Daugiau Daugiau

Tai istorijos, apimančios „žodžius”, „sakinius”, tai „paveikslai”, kurie „tvarko”, formuoja pasakojimą, padeda rastis mikro- ir makroistorijoms, kurie įkvepia gyvybės, sudvasina ir pojūčius, ir jausmus, ir instinktus, ir atmintį, ir protą, ir asmenybę, ir tolimesnę, ir artimesnę visuomenę, ir vidinį, ir išorinį pasaulį, mažas istorijas paverčia didelėmis, dideles – mažomis, pusiau gyvas – gyvastingomis. Keičia ir vidinį, ir išorinį pasaulį. Bendrybė persmelkia atskirybę. Amžinybė reiškiasi per šią akimirką. Didinga – per tai, kas maža. Maža – per tai, kas didinga. Istorija priimama, užuot tik patekus į ją. Įvadas į istoriją. Dalyvavimas istorijoje. Istorijos kūrimas. Šiuolaikinės, kartu kuriamos ir išgyvenamos istorijos. Mano mėgstamos istorijos. Išpažintys. Anekdotai. Beprotiškos istorijos. Istorijos su beprotybės grūdu.
Apie tokias „psichoterapinės kalbos dalis”, kaip žodžiai, sakiniai,

jau pasakojau pakankamai daug. Norėčiau taip pat apibūdinti pačią kalbą, pasakojimą, pranešimą – istorijas, trumpesnes ar ilgesnes, nes pasižyminčias gilesniu turiniu, papasakotas ir išgirstas, priimtas ir suvoktas istorijas, keičiančias tiek mūsų pacientų, tiek ir mūsų su jais bendrą gyvenimą, ligą ir jos istoriją, gyvenimą ir jo istoriją.

Daugiau Daugiau

Psichoterapijos aforizmai

Liga priverčia mus kalbėti. Svarbiausiais žodžiais. Esminiais sakiniais. Trumpais. Vaizdingais. Unikaliais, bet ne atskiriančiais. Įkvepiančiais. Dvasingais. Nušviečiančiais. Skatinančiais. Gaivinančiais. Šalinančiais pasimetimą, sumaištį. Padedančiais pirmą kartą sutikti ligą. Gyvenime – su liga, greta jos, po jos. Susitikus su psichiatru, su vaistu. Po susitikimo… Sugrįžus į gyvenimą be ligos. Visiems ligos atvejams. Ir gyvenimo.

Ankstesniame skyriuje kalbėjau apie esmingiausius žodžius. Tai žodžiai, kuriais žmogus gyvas. Žodžiai, duoti žmogui Dievo. Žodžiai, kuriuose paslėptos arba aiškiai išreikštos esmės, prasmės, nuorodos, pavyzdžiai, vaizdiniai, keliai… Žodžiai, saugoti ir turtinti mūsų protėvių. Galime į juos įsijausti, įsismelkti. Jais stiprintis. Remtis, gydytis. Statyti ant jų. Tai mūsų sielos gyvenimo pamato „akmenys”, „atomai”. Gamta, žmonės gali „akmenis” paversti skalda ar net smėliu. Žmogus gali iš šitų akmenų sumūryti pamatą, sienas, skliautus…

Nesunku įsivaizduoti, kaip nuskurstų žmogaus gyvenimas, jeigu jis vartotų tik atskirus žodžius, nesiedamas jų į sakinius, nekurdamas iš jų naujų paveikslų.

Žinoma, galima iš pačių vertingiausių žodžių suversti krūvą, sutrinti juos į skaldą, mišinį, padaryti netvarką, sukelti griūtį, laviną… Gyvenime, susirgus nutinka ir taip. Galima kalbėti, kalbėti, kalbėti… Galima pakalbėti. Galima kalbėtis.

Daugiau Daugiau

Spaudoje iki šiol niekada nekalbėjau apie ypač svarbią savo psichoterapijos sritį – gaivinančius gydomuosius garsus ir žodžius. Apie garsų ir žodžių pilnatvę, apie gyvus žodžius. Apie gimtąją kalbą. Apie geruosius psichoterapijos žodžius…

Nedėsčiau ant lygių baltų lapų… Nors, tikiuosi, mano darbe tai skamba darniai. Man, pacientams.

Jeigu šią psichoterapijos sritį, jos esmę mėginčiau išreikšti aforizmu, tai galėtų, kaip įprasta, skambėti taip: „Geriau vieną kartą išgirsti, negu šimtą kartų išklausyti. Geriau vieną kartą pasakyti, negu šimtą kartų išgirsti. Geriau vieną kartą pasakyti trumpai, negu šimtą kartų daugžodžiauti. Geriau vieną kartą pasakyti nuo savęs ir atvirai, negu šimtą kartų abejingai…” Tačiau kaip tai padaryti? Kaip pakeisti mąstomą žodį skambančiu jau mintyse ir išvengti haliucinacijų? Literatūroje yra tokios patirties – tai poezija… Bet medicinoje, ypač psichoterapijoje, būti poetu pavojinga.

Mes iš praėjusio amžiaus. Mus atpažįsta visur. Už tokius niūriuosius Duoda du linksmuolius. V. Sokolovas

Daugiau Daugiau

Plačiai žinoma praktiška psichiatrijos išmintis: sienos gydo. (Deja, ne tik gydo, jungia ligonius ir gydytojus, bet ir atskiria nuo „kitų”, nuo artimųjų…) Psichoterapinėje bendruomenėje, tokioje kaip mano (mūsų) skyrius, stengiuosi pabrėžti kitą išmintį: gydo veidrodžiai. Šis aforizmas atspindi labai svarbų skirtumą tarp psichoterapinio ir psichiatrinio skyriaus. Veidrodžiai, kaip ir sienos, gali mus atskirti nuo pasaulio. Tačiau kur kas dažniau jie rodo mums, kokie esame, iš pačių įvairiausių pusių, tereikia juos šiek tiek pastumti, pasukti kampu… Pasitaiko aklinų sienų. Veidrodis niekada nebūna „aklinas”. O jei prisiminsime dar vieną mano mėgstamą įvaizdį – norint pamatyti save fiziškai, reikia atsispindėti gerame veidrodyje, o norint pamatyti savo sielą, reikia atsispindėti gerame žmoguje – tada stacionarinio, bendruomeninio psichoterapinio gydymo esmė tampa dar aiškesnė.

Daugiau Daugiau

Plačiai žinoma praktiška psichiatrijos išmintis: sienos gydo. (Deja, ne tik gydo, jungia ligonius ir gydytojus, bet ir atskiria nuo „kitų”, nuo artimųjų…) Psichoterapinėje bendruomenėje, tokioje kaip mano (mūsų) skyrius, stengiuosi pabrėžti kitą išmintį: gydo veidrodžiai. Šis aforizmas atspindi labai svarbų skirtumą tarp psichoterapinio ir psichiatrinio skyriaus. Veidrodžiai, kaip ir sienos, gali mus atskirti nuo pasaulio. Tačiau kur kas dažniau jie rodo mums, kokie esame, iš pačių įvairiausių pusių, tereikia juos šiek tiek pastumti, pasukti kampu… Pasitaiko aklinų sienų. Veidrodis niekada nebūna „aklinas”. O jei prisiminsime dar vieną mano mėgstamą įvaizdį – norint pamatyti save fiziškai, reikia atsispindėti gerame veidrodyje, o norint pamatyti savo sielą, reikia atsispindėti gerame žmoguje – tada stacionarinio, bendruomeninio psichoterapinio gydymo esmė tampa dar aiškesnė.

Daugiau Daugiau

Tradiciškai ir istoriškai mano supervizija (SV) pasireiškė kaip svarbi ir labai aktyvi terapijos dalis. Ištisus dešimtmečius sovietinėje psichoterapijoje mokymą, savitarpio pagalbą, bendradarbiavimą net sunku buvo įsivaizduoti kitaip negu atviro, direktyvaus, autoritetu paremto bendravimo sistemą, kurią geriausiai atitiko ligoninių konferencijos ir bendros vizitacijos. Ten paskutinis žodis priklausė ne tam, kuris geriau girdi, geriau mato, geriau jaučia, užjaučia, ne subjektyviam dinamiškam kolegai, o geriau išmanančiam, žiūrinčiam pro patirties prizmę, objektyviam, pagyvenusiam autoritetui. Pacientai gydymo procese subjektyviai, aktyviai beveik nedalyvaudavo. Jie buvo ne subjektai, o objektai. Psichoterapeutai, juo labiau psichiatrai, nelaikė savęs subjektyviais psichoterapijos proceso dalyviais.

Daugiau Daugiau

Skaitymas. Apibendrinantis, vienijantis, teikiantis vienovę, gydantis, kuriantis vientisus, paveikius vaizdus, kuriuose atsispindi mūsų-mano vidinis ir mano-mūsų bendras ir vientisas išorinis pasaulis. Gaivinantis sielą iš vidaus ir teikiantis dvasios išorėje.

Kaip jau minėjau, kalbėdamas apie savo psichoterapiją, norėčiau parodyti ne tik vientisą, bet ir gydomąjį visos psichoterapijos vaizdą, drauge – paradoksaliai – ir vientisą gydomąjį jos atskirų dalių, sričių vaizdą. Tai įmanoma tik esant jų tiek vidaus, tiek išorės vienybei. „Krikštas” vandeniu ir dvasia. Dvasia ir siela. Dalyvaujant tikėjimui.

Ir tuomet, net ir dėstant taip trumpai, bet akivaizdžiai veikiant sielai ir dvasiai, ši psichoterapijos sritis įgauna savarankiško vientisumo ir paveikumo, tuo atspindėdama visos psichoterapijos sistemos vienovę, viso santykių komplekso „psichoterapija-psichoterapeutas-psichoterapijos priemonės-pacientas” vienovę.

Daugiau Daugiau