Dr. Audrius Beinorius,
(Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas)

Dievo galios ar malonės samprata vienu ar kitu pavidalu egzistuoja visose didžiosiose pasaulio religijose. Nors krikščioniškoji teologija malonės sampratos pagrindu bando supriešinti abraomiškasias religijas su Rytų tradicijomis, ne išimtis yra ir Indija, turinti be galo turtingą religinių tradicijų lobyną. Nors klasikinės ortodoksalios daršanos neakcentuoja malonės sampratos, tačiau daugumas indų religinių tradicijų, šaivų, vaišnavų, šaktų, ypač kurios remiasi agamais ir tantromis, pripžįsta, kad dieviškos malonės (anugraha) nužengimas yra esminė tikslo realizavimo sąlyga.

Aiškiausią tekstinį śaktipāta prigimties pagrindimą randame tantrinėje Šaiva tradicijoje, o brandžiausią teologinę jos ekspoziciją – dešimto amžiaus Kašmyro jogo, poeto, mistiko, esteto Abhinavaguptos traktatuose. Jais remdamasis ir pabandysiu glaustai lokalizuoti Dievo galios ar malonės sampratą bei jos raiškos būdus konceptualioje soteriologinėje sādhanos struktūroje. Tai svarbu dar ir dėl tos priežasties, jog teorinė śaktipāta funkcionavimo struktūra padeda geriau pažinti joginės-tantrinės praktikos fenomenologiją bei patyrimines transformacijas.

Sąvoka śaktipāta minima jau nuo 6-7 amžių literatūroje. Tačiau bendrai žvelgiant, brahmaniškoje terpėje ši sąvoka niekad nebuvo plačiai sutinkama. Teologinėje šaivizmo tradicijoje antropomorfinis Šivos pavidalas simbolizuoja beribę, beformę ir niekuo nesąlygotą sąmonę, o daugybę vardų turintis jo moteriškasis aspektas, Devī ar Śakti, simbolizuoja dinaminę, kūrybinę šios absoliučios sąmonės galią. Ikonografiškai Šivos ir Šakti santykis vaizuojamas androgyniška dievybe Ardhanarišvara, o veidrodis (darpaöa) yra idealus vienybės įvairovėje (bhedābheda) simbolis.

Daugiau Daugiau

Vienas iškiliausių savo laikmečio metafizikos interpretatorių, nuodugniai išmanęs įvairių religijų sakralinius tekstus, Vakarų ir Rytų filosofiją bei mitologiją (vienas mėgstamiausių jo metodų buvo metafizinių principų atskleidimas tradicinio meno simboliais) Ananda Kentish Coomaraswamy gimė Ceilone 1877 metų rugpjūčio 22 dieną. Jis buvo vienintelis Ceilono tamilų advokato Sero Mutu Coomaraswamy‘io bei anglės Elizabeth Clay Beeby vaikas. 1878 m. mažasis Ananda su mama išvyko į Angliją. Seras Mutu – pirmasis indas, Anglijoje įleistas į užeigą bei pirmasis Azijos kontinento atstovas, britų karūnos įšventintas į riterius, – taip ir nebeišvydęs savo šeimos, 1879 m. mirė Ceilone. Išsilavinimą įgijęs Anglijoje, Ananda niekada nepamiršo savo indiškosios kilmės. Ankstyvoji jo interesų sfera buvo gamtos mokslai. Londono universitete įgijęs geologijos ir botanikos bakalauro laipsnį, jis išvyko į Ceiloną, kur 1903-1906 m., būdamas Mineralogijos tyrimų direktoriumi, vadovavo pirmiems šio regiono geologiniams tyrimams, pelniusiems jam daktaro laipsnį. Grįžęs prie savo tautos kultūrinio paveldo, Coomaraswamy‘s aktyviai įsitraukė į Indijos nacionalinio švietimo programą. Ištisa eilė esė šiais klausimais davė pradžią ilgai ir vaisingai humanitarinei mokslinei karjerai. Kaip dalis jo siekiamos atgaivinti kultūros, jį labiausiai domino Indijos menai bei amatai. Intensyvių kelionių po Indiją metu, 1910 m. Coomaraswamy‘iui pavyko sukaupti vieną iš vertingiausių tradicinio meno bei amatų pavyzdžių kolekciją. 1911 m. jis pateikė ją Jungtinei provincijų parodai Alahabade, kurios Meno skyriui jam ir buvo pasiūlyta vadovauti. Šią kolekciją 1917 m., pirmojo Pasaulinio karo metu, Coomaraswamy‘s perkėlė į Bostono Vaizduojamųjų menų muziejų, kur jam buvo patikėta Indų meno kuratoriaus vieta prie Azijos, Islamo ir Artimųjų Rytų menų departamento. Čia jis dirbo iki pat savo mirties 1947 m. rugsėjo 9 d. Mirtis užbėgo už akių paskutiniam A. K. Coomaraswamy‘io troškimui — jis ketino jau 1948 m. mesti viešą kultūrinį bei mokslinį darbą ir pasitraukti į Himalajus.

Daugiau Daugiau

Krikščionybės ir mitinio mąstymo santykį vargu ar įmanoma pristatyti keliuose puslapiuose. Jau vien dėl to, kad jis iškelia bent keletą savarankiškų problemų. Visų pirma tai dviprasmiška paties termino „mitas” vartosena. Pirmieji krikščionys teologai vartojo šį žodį ta prasme, kuri jau keletą šimtmečių prieš tai buvo įprasta graikų romėnų pasaulyje, t. y. reikšme „pasaka, prasimanymas, melas”. Todėl jie nė už ką nesutiko į Kristų žiūrėti kaip į „mitinę” būtybę ir Mesijo dramoje įžvelgti „mitą”. Pradedant antruoju amžiumi, krikščionių teologams teko ginti Jėzaus istoriškumą tiek nuo doketistų bei gnostikų, tiek nuo pagonių filosofų. Netrukus pažiūrėsime, kokius gi argumentus jie telkėsi savo tezei paremti ir su kokiais sunkumais susidūrė.

Antroji problema tam tikru mastu yra susijusi su pirmąja. Jėzaus istoriškumo ji neneigia, bet kelia klausimą dėl jį liudijančių rašytinių dokumentų patikimumo. Jau Origenas suprato, kaip sunku įrodyti istorinį įvykį remiantis netgi neginčijamais dokumentais. Mūsų laikais, nors ir neabejodamas Jėzaus istoriškumu, mus nieko nežinant apie jo gyvenimą ir būdą teigė Rudolfas Bultmannas. Tokią metodologinę poziciją grindžia nuostata, kad Evangelijos bei kiti pirminiai dokumentai yra pilni „mitologinių elementų” (mitą, žinoma, suprantant kaip „tai, ko negali būti”). Nėra abejonių, kad „mitologinių elementų” Evangelijose gausu. Be to, krikščionybė anksti asimiliavo žydų ir Viduržemio jūros kultūrų simbolius, vaizdinius bei ritualus. Šio dvilypio pirmykštės krikščionybės „judaizacijos” bei „paganizacijos” proceso reikšmę pamatysime vėliau.

Daugiau Daugiau

I.M. Eliade ir jo metodas

1. M. Eliadės gyvenimo bruožai

Mircea Eliadę radau jo ofise Čikagos universitete, nedideliame kambarėlyje, pilname knygų ne tik ant lentynų, bet ir ant žemės. Šiandien jis yra plačiai žinomas žmonijos religijų tyrinėtojas, kurio knygos (pirma rašytos prancūzų, vėliau anglų kalba) išverstos į daugelį kalbų. Profesorius maloniai mane priėmė, ir tuojau radome bendrą kalbą apie pasakas. Prof. M. Eliade apgailestavo nemokąs lietuviškai ir prašė mane padėti jam surasti lietuvių pasakų vertimų kitomis kalbomis. Netrukus jam pasiunčiau pora knygų, ir jis tuoj kibo jas skaityti su dideliu susidomėjimu.

Prof. Mircea Eliade yra gimęs Bukarešte 1907 ir yra emigrantas Vakaruose, kaip ir mes. Padaręs doktoratą savo tėvynėje, jis penkerius metus studijavo Indijoje Kalkutos universitete. Ten susiformavo jo domėjimasis religijos istorija. Grįžęs tėvynėn, įsteigė žurnalą „Zalmoxis” ir Bukarešto universitete skaitė metafizikos kursą.

II pas. karo metu jis buvo kultūros reikalų attachė prie Rumunijos atstovybės Londone, vėliau Lisabonoje. Po karo apsigyveno Paryžiuje ir iš ten keliavo su paskaitomis po įvairius Europos universitetus. Į Ameriką atvykęs 1956, profesoriauja ir redaguoja žurnalą „History of Religions”.

M. Eliadės knygos ir straipsniai daugiausia liečia problemas, susijusias su mitų studijomis. Jis yra pasidaręs žmonijos religinių simbolių ekspertu. Šalia to, jis yra reiškęsis ir kaip romanistas bei dramaturgas. Yra rašęs ir literatūrinių studijų. Jis yra nesvetimas ir psichologinėse studijose, būdamas šiek tiek artimu Jungo mokyklai.

Daugiau Daugiau

Baltų vėjo dievas pirmąsyk aprašytas XVI a. pradžioje vadinamojoje „Sūduvių knygelėje”, kur jis vadinamas Bardaičiu (Bardoayts) ir prilyginamas angelui:

„Jie tiki, kad didelis angelas stovįs jūroje. Į kurią pusę jis pasisukęs, ten pūsdamas apverčiąs laivus, kurie dėl jo pykčio paskęstą [variantas: ten jis, kai supyksta, pučia vėjus, ir išvaiko žuvis]. Ir tikrieji prūsai, ir sūduviai, ir tie, kurie eina su jais žvejoti, visi jį vadina dievu Bardaičiu, dievina ir jam aukoja. Taigi jie verda žuvį ir padeda ją kluonuose ant švaraus pėdo arba šiaudų, valgo ir geria iš kaušelių arba iš mažų gilių dubenėlių. Čia stovi jų zegnotas, arba Viršaitis, ir praneša apie vėjus ir sako, kur jie turį žvejoti ir kokią dieną”.

To pat XVI a. pabaigoje Lukas Davidas „Prūsijos kronikoje” perpasakoja „Sūduvių knygelę”, šį tą patikslindamas ir nuo savęs pridėdamas kai kurias „žinias, surinktas iš ano meto gyvenimo”. Bardaitį jau vadindamas Gardaičiu ir vėlgi prilygindamas angelui, jis pasakoja:

„Jie įsivaizduodavo, kad šis dievas tarsi didelis angelas stovi virš jūros, ir į kur jis pasisuka, ten ir pučia savo vėju vandenis, laivus ir visa kita. Kai jis supyksta, tai savo stipriu alsavimu apverčia laivus, kad jie nuskęstų, arba nuvaro juos į tokias nepatogias vietas, kad jiems ten tenka patirti nelaimę arba jie visiškai sugenda. Taip pat jis valdo žuvis jūroje ir viską, kas gyvena vandenyje. Todėl jį garbina gyvenantys prie jūros ar tie, kurie manosi iš jūros, tokie kaip gintaro rinkėjai, eršketų, menkių ar kitų žuvų žvejai ir kiti į juos panašūs”

Daugiau Daugiau

(sekant lietuvių žodžio stabas vidinėmis sąsajomis)

Esminiai žodžiai: stabas, stabmeldystė, sąmonės sustabarėjimas, sąstingis, ideologija, sklerozė

Straipsnio objektas – gelminė žodžio stabas semantika, kurią atskleidžia jo kilmė bei etimologinės sąsajos. Tikslas – parodyti, kad sustingimo reikšmė, nuo seno būdinga šaknies stab- žodžiams, turi ir psichinių, dvasinių atprasmių. Darbo metodai – analitinis ir lyginamasis. Išvados: psichiniai ir dvasiniai žodžio stabas atprasmiai, tiesiogiai susiję su gelmine jo semantika, juoba paremti tautosakos, į kai kuriuos religinius simbolius leidžia pažvelgti kaip į atitinkamos (pasąmoninės) dvasinės būklės simptomus.

Kadangi žodžiais reiškiasi žmogaus psichika, o šią sudaro sąmonė ir pasąmonė, tai nieko nuostabaus, kad ir žodžio prasmė turi du atitinkamus lygmenis – sąmoningąjį ir pasąmoningąjį, arba nesąmoningąjį. Sąmoningasis žodžio prasmės lygmuo – tai kasdienė, visiems suprantama, sutartinė jo reikšmė, kurią galime perteikti įvairių kalbų atitinkamais žodžiais, paprastai pasakydami tą patį, ką ir norėjome pasakyti. Kita vertus, skirtingų kalbų žodžiai, perteikiantys tą pačią sutartinę reikšmę ar sąvoką, neretai skiriasi ne tik garsiniu savo pavidalu, bet ir semantine motyvacija, kilme bei raida, o kartu, vadinasi, ir giminiškų žodžių aplinka. Kitaip sakant, toji senesnė, primiršta, užnugarin pasitraukusi žodžio reikšmė, į kurią kaip į pagrindą remiasi šiuolaikinė sąvoka, skirtingose kalbose gali būti visiškai kita, kartu nejučia suteikdama ir pačiai žodžiu reiškiamai sąvokai kiek kitą atspalvį ar net turinį.

Daugiau Daugiau

Kalbėti svetimais žodžiais, vadi¬nas, mąstyti svetimomis mintimis, atsiduoti svetimai galvosenai, svetimai pasaulėžiūrai ir, iš esmės, svetimai valiai. Jeigu mūsų įvertinimus, sprendimus ir galiausiai poelgius per aklai išpažįstamą primestą pasaulėžiūrą tvarko svetima valia, tai mes nė negyvename savo gyvenimo, bet esame tarsi svetimo kūno ląstelės, svetimų tikslų priemonės, būtent vergai. Žmogaus vergystė ar laisvė visuomet atsispindi jo kalboje, ir pagal žmogaus kalbą visuomet įmanoma atsekti, kam jis vergauja arba nusilenkia. Apie tai galima spręsti iš tam tikrų kertinių sąvokų, be kurių žmogus nebeįstengia reikšti savo min¬čių, apskritai galvoti, suvokti pasaulio anei susivokti pats, kurių nepajėgia išversti, išskaidyti, išvesti iš kitų, o į kurias tik visu svoriu remiasi. Tokios sąvokos, jeigu jos nėra gyvo pažinimo vaisius ir nėra užaugusios iš savosios kalbos, tampa vergijos pasaitėliais, nematomais latakais, kuriais slapta nuteka svetur mūsų dvasia ir gyvybės galios.

Kiekvienas „tarptautinis žodis“ tad – pasivergimo, priklausomybės, pavaldumo tai „tarptautai“ prisipažinimas. Dauguma vadinamųjų tarptautinių žodžių turi lietuviškus atitikmenis, didelė dalis yra netgi bendrašakniai, bendrakilmiai su atitinkamais ar panašiais lietu¬viškais žodžiais, ir jeigu vis dėlto mes bevelijame kalbėti svetima kalba, tat rodo ne ką kita, o patį paprasčiausią vergiškumą, nepasitikėjimą nuosavomis mintimis, savo galva. Ištaręs svetimą žodį neva užsitikrini, prisiskiri jame iš anksto jau glūdinčią reikšmę, vertę, ir nebereikia tos reikšmės bei vertės žodžiui suteikti iš savęs, iš savo asmeniško patyrimo, nebereikia būti savimi. Tai ir yra vergo laikysena: tykojimas vogčia prisiskirti sau gatava, nustverti svetima, prisiplakti prie to, kas iš anksto reikš¬minga ir todėl vertinga. Gi laisvas žmogus reikšmių ir, vadinas, verčių šaltinio ieško savyje, savo išgyveni¬muose, apmąstymuose bei pažinime, todėl, užuot be atvangos naršęs, šniukštinėjęs ir griebęs, įgyja galią duoti. Laisvas žmogus ne siekia susireikšminti svetima sąskaita, šitaip sykiu pasivergdamas, bet pats teikia savo betarpiškos aplinkos daiktams reikšmes.

Daugiau Daugiau

Mano galva, Lietuvoje seniai pribrendo viena labai kebli, tačiau ir labai reikšminga tema, kurią čia ir mėginsiu apibrėžti bei išryškinti. Dingstimi galėtų būti, pavyzdžiui, kai kurie Algirdo Patacko bei Aleksandro Žarskaus pastebėjimai. Štai kad ir mažne kiekviename autorių darbe minima „priebalsių inversija, virsmas šaknyje (vadinamasis veidrodinis simetrijos dėsnis), santykis ‘dieviška – žmogiška’ (Diev-as : veid-as /…/) bei šio santykio variantai: ‘čia – anapus’ (mir-ti : rim-ti; gim¬-ti : mig-ti); ‘erdvė – platuma’ (talp-us : plat-us); ‘vertikalus – horizontalus’ (gyl-is : lyg-is) ir t. t.“ (1; 28). Imkime vieną iš minėtų pavyzdžių. Autoriai tvirtina, jog žmo¬gaus „gimties virsmas vyksta pagal /…/ veidrodinio at¬spindžio dėsnį: gim-ti – mig-ti. Siela, vilkdamasi žemiškuoju rūbu – kūnu, tarsi įminga“ (2; 41). Šit ir Gintaras Beresnevičius rašo, jog laidotuvėse „kartais į kapą de¬damas veidrodis – V. Ivanovas šį paprotį aiškina kaip ano pasaulio „veidrodiškumo“ šifrą /…/. Egipte buvo ma¬noma, jog mirusiajam gresiąs pavojus vaikščioti aukš¬tyn kojomis arba atbulomis: ano pasaulio gyventojus vaizduojančios figūros buvo vaizduojamos apsigręžu¬sios, tekstai /…/ skaitomi atvirkščiai /…/. Atvirkščiai skai¬tomi ir kai kurie lietuvių užkeikimai. Velnią galima prisi¬šaukti kalbant maldą nuo galo /…/. Tokią pačią „veidrodinę“ simetriją, galiojančią anapus, mini ir lietuvių pa¬sakos“ (3; 166). Kaip matome, ir su anuo pasauliu su¬siję ar jį menantys tekstai skaitomi atvirkš¬čiai. Mūsų atveju žodžio šaknis kaip tik ir būtų toks „minimalus“, taip sakant, atvirkščiai skaitomas tekstas. Todėl tai, kas dvasiniu ar dvasinio pasaulio požiūriu yra rim-tis, šiame pasaulyje atrodo kaip mir-tis; ir tai, ką mes apibūdiname veiksmažodžiu gim-ti, ano, arba dva¬sinio, pasaulio požiūriu reiškia mig-ti, t. y. iš grynos dvasinės būties leistis į šio margo pasaulio sapną. Pasak Patacko ir Žarskaus, „’gimti’ reiškia ‘migti’ dvasiniam gyvenimui“ (2; 81).

Daugiau Daugiau

Krosnis, kaip viena iš ugniavietės atmainų, kartu su židiniu ir aukuru, yra kosmologinis „pasaulio centro” įvaizdis. Antai istorinis krosnies pirmtakas židinys iki šiol yra ne tik ‘iš akmenų sukrauta ugniavietė’, bet ir ‘vidurys, centras’.

Krosnis, beje, irgi pirmiausia buvo kraunama iš akmenų, tai liudija ir pats jos pavadinimas, nes žodis krosnis lietuvių kalboje iki šio reiškia ir paprasčiausiai ‘akmenų krūvą’, kaip ir jo paralelinė lytis krūsnis, vienos šaknies su žodžiais krūva bei krauti.

Kaip akmenų krūva, senoji krosnis irgi yra „pasaulio centro” įvaizdis ir mena kosmologinį „pasaulio kalną”. O kadangi tai „kalnas”, kuriame dega ugnis, tai jis yra būtent ugnikalnis. Ir iš tikrųjų, tautų, gyvenančių netoli ugnikalnių, mitologijose šie neretai prilyginami ugniakurams, kurenamiems požemio dvasių, „velnių”. Be to, ugnikalniai laikomi angomis į mirusiųjų pasaulį, ir į jų kraterius netgi būdavo metami numirėliai.

Lietuvių mitologijoje kalnuose irgi gyvena velniai, o skylė kalne – būdingas ir itin paplitęs angos į požeminį pasaulį, ar stačiai į pragarą, įvaizdis. Ir nors lietuviai nuo seno gyvena toli nuo ugnikalnių, mūsų velniai kalno viduje irgi kartais kūrena ugnį. Mat su ugnimi tiesiogiai susijęs yra pragaras – vienas iš šio žodžio aiškinimų jį net kilme sieja su žodžiais garas, gora ‘garai, smalkės’, goruoti ‘būti raudonam iš karščio’, rusų угар ‘smalkės’, гореть ‘degti’, горн ‘žaizdras’ ir kt. (sąskambio teisėmis plg. kitos kilmės rusų гора ‘kalnas’). Taigi kalno viduje velnių kūrenama ugnis – archetipinis, nuo gamtinės patirties nepriklausomas įvaizdis.

Daugiau Daugiau