Irvin D. Yalom

(Penkioliktas skyrius iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

PENKIOLIKTAS SKYRIUS

PRAEITĄ SAVAITĘ, PAPIETAVĘS su Piteriu Makondu, Maršalas nedelsdamas pardavė akcijų už devyniasdešimt tūkstančių dolerių, ketindamas nusiųsti Piteriui pinigus iškart, kai tik gaus grynais. Tačiau žmona pareikalavo, kad jis aptartų šią investiciją su savo pusbroliu Melvinu, Teisės departamento mokesčių advokatu.

Širlė paprastai nedalyvaudavo Streiderio šeimos finansiniuose reikaluose. Užsiėmusi meditacija ir ikebana, ji liovėsi rūpintis materialinėmis vertybėmis ir vis labiau niekino vyro pinigų maniją. Kai Maršalas žavėdavosi paveikslo ar stiklo skulptūrėlės grožiu, ji paprasčiausiai tardavo: „Grožis? Kodėl nematai jo čia?” Ir parodydavo į kurią nors iš savo ikebanos puokščių: dailų susisukusios ąžuolo šakos ir šešių kamelijų „Ryto aušra” menuetą arba elegantiškai plaukiančias gumbuotos ir išdidžios penkiaspyglės pušies bonso linijas.

Nors ir būdama abejinga pinigams, Širlė karštai domėjosi vienu dalyku, kurį gali suteikti pinigai: geriausiu išsilavinimu savo vaikams. Maršalas taip plačiai, taip išdidžiai pasakojo, kiek ateityje gaus už savo investicijas į Piterio dviračių šalmų gamyklą, kad ji sunerimo ir prieš sutikdama investuoti (visos akcijos buvo bendros), pareikalavo, kad Maršalas paskambintų Melvinui.

Daug metų Maršalas su Melvinu bendravo pagal neformalų, abipusiškai naudingą susitarimą: Maršalas teikdavo Melvinui medicininius ir psichologinius patarimus, o Melvinas padėdavo tvarkyti investicijas ir mokesčių reikalus. Maršalas paskambino pusbroliui ir papasakojo Piterio Makondo planą.

-Man tai nepatinka, – tarė Melvinas. – Bet kokia investicija, žadanti tokį pelną, įtartina. Penki šimtai, septyni šimtai procentų palūkanų – liaukis, Maršalai! Septyni šimtai procentų! Pagalvok blaiviai. O tas įsipareigojimo raštas, kurį man faksogramą atsiuntei? Žinai, ko jis vertas? Nieko, Maršalai! Ničnieko!

-Kodėl nieko, Melvinai? Įsipareigojimo raštas, kurį pasirašė žinomas verslininkas? Tą vyruką visur pažįsta.

-Jei jis toks puikus verslininkas, – savo gergždžiančiu balsu tarė Melvinas, – tai kodėl davė tau neapdraustą popieriaus lapą – tuščią pažadą? Nematau jokio įkeisto turto. Tarkime, jis nuspręs tau nemokėti. Visuomet galima tam sugalvoti dingsčių. Turėtum paduoti jį į teismą – tai kainuotų tūkstančių tūkstančius. O tada gautum dar vieną popieriaus lapą – teismo nutartį, ir vis vien reikėtų ieškoti jo turtų, kuriuos būtų galima konfiskuoti. Tai kainuotų dar brangiau. Raštas nepanaikina tokios rizikos, Maršalai. Žinau, ką kalbu. Nuolat susiduriu su tokiais dalykais.

Maršalas nesuko galvos dėl Melvino pastabų. Pirma, jam moka už tai, kad įtarinėtų. Antra, Melvinas visuomet buvo smulkmeniškas. Visai kaip jo tėvas, dėdė Maksas, kuris vienintelis iš visų giminaičių, atsikėlusių iš Rusijos, naujoje šalyje nesuklestėjo. Maršalo tėvas prašė Makso, kad taptų jo bakalėjos krautuvės partneriu, bet Maksas tik šaipėsi, kad reikės keltis ketvirtą ryto ir važiuoti į turgų, dirbti šešiolika valandų, o vakare rankioti apipuvusius, rudus kaip tarakonai obuolius ir pažaliavusius greipfrutus. Maksas buvo riboto proto, pasirinko saugų ir garantuotą valstybės tarnautojo darbą, o Melvinas, jo vėpla sūnelis, rankomis vos ne iki grindų, pasekė tėvo pėdomis.

Tačiau Širlė, nuklausiusi jų pokalbį, rimčiau žiūrėjo į Melvino perspėjimus. Ji sunerimo. Devyniasdešimties tūkstančių dolerių užtektų visam koledžo laikotarpiui. Maršalas bandė nuslėpti susierzinimą, kad Širlė kišasi į šiuos reikalus. Per devyniolika santuokoje pragyventų metų ji nė karto nėmaž nepasidomėjo jo investicijomis. O dabar, kai jis ketina pasinaudoti didžiausia gyvenime finansine galimybe, ji nusprendė kišti savo neišmanėlišką nosį. Bet Maršalas pasistengė nusiraminti – Širlė nerimauja dėl to, kad nenutuokia apie piniginius reikalus. Būtų kitaip, jei ji pasikalbėtų su Piteriu. Vis dėlto būtinai reikėjo, kad ji bendradarbiautų. O tai įvyktų, jei jis palenktų į savo pusę Melviną.

-Gerai, Melvinai, sakyk, ką man daryti. Laikysiuosi tavo patarimų.

-Labai paprasta. Mums reikia banko, kuris užtikrintų, kad būtų išmokėti pinigai pagal garantinį raštą. Bankas turi neatšaukiamai ir besąlygiškai įsipareigoti vykdyti raštą, kai tik tu pareikalausi pinigų. Jei šio vyro turtai tokie gausūs, kaip pasakojai, tuomet jis lengvai tai gaus. Jei nori, pats surašysiu tokį geležinį raštą, kad nė pats Haudinis* neišsisuktų.

——————————-

* Harry Houdini (1874-1926); tikr. pavardė – Ehrich Weiss, amerikiečių magas ir mediumas.

——————————-

-Tai puiku, Melvinai. Parašyk, – tarė Širlė, per kitą telefono aparatą įsikišdama į pokalbį.

-Ei, pala, Širle. – Maršalas ėmė niršti dėl šių smulkmeniškų trukdžių. – Piteris žadėjo, kad iki trečiadienio gausiu garantinį raštą. Kodėl mums nepalaukus ir nepažiūrėjus, ką jis atsiųs? Persiusiu jį tau faksu, Melvinai.

-Gerai. Visą savaitę būsiu namie. Tik nepervesk pinigų, kol neduosiu žinios. Ak, dar kai kas: sakei, kad roleksą gavai Shreve’s juvelyrinės krautuvės dėžutėje? Shreve garbingas juvelyras. Padaryk man paslaugą, Maršalai. Nunešk laikrodį į krautuvę ir paprašyk, kad patikrintų – sugaiši dvidešimt minučių! Apstu sufalsifikuotų roleksų – Manhatano centre juos pardavinėja ant kiekvieno kampo.

-Jis nueis, Melvinai, – tarė Širlė. – Ir aš su juo.

Kelionė pas Shreve Širlę nuramino. Laikrodis buvo tikras – tris su puse tūkstančio kainuojantis roleksas! Pardavėjas netgi puikiai prisiminė, kaip Piteris jį pirko.

-Elegantiškas džentelmenas. Gražiausias paltas, kiek tik teko matyti: pilkas kašmyras, beveik iki grindų. Jis ketino pirkti antrą tokį pat laikrodį savo tėvui, bet paskui apsigalvojo – sakė, kad savaitgalį skris į Ciurichą ir ten nupirks.

Maršalas buvo toks laimingas, kad pasiūlė Širlei dovaną. Ji išsirinko dailią žalią keraminę vazą ikebanai su dviem kakleliais.

Trečiadienį, kaip buvo žadėta, atėjo Piterio raštas, ir didžiam Maršalo džiaugsmui, tiksliai atitiko Melvino reikalavimus: Credit Suisse garantavo devyniasdešimt tūkstančių dolerių ir pirmines palūkanas, kurios pareikalavus būtų išmokėtos bet kuriame iš šimtų Credit Suisse filialų visame pasaulyje. Net ir Melvinas neturėjo prie ko prikibti, tad grieždamas dantimis pripažino, kad raštas iš tiesų atrodo patikimas. Ir vis vien tikino abejojąs dėl investicijos, žadančios tokį pelną.

-Ar tai reiškia, – paklausė Maršalas, – kad nenorėtum dalies šios investicijos?

-O tu siūlai? – pasidomėjo Melvinas.

-Dar pagalvosiu! Susitiksime. Riebus kąsnelis, pagalvojo Maršalas, padėjęs ragelį. Melvinas tegu

pasvajoja.

Kitą dieną pinigai už parduotas akcijas buvo pervesti į Maršalo sąskaitą – jis išsiuntė devyniasdešimt tūkstančių Piteriui į Ciurichą. Po pietų puikiai sužaidė krepšinį ir paskubom papietavo su Vincu, vienu iš žaidėjų, psichologu, kurio kabinetas buvo netoli jo. Nors juodu artimai draugavo, apie investiciją Maršalas neužsiminė. Nesakė niekam iš kolegų. Žinojo tik Melvinas. Vis dėlto, įtikinėjo save Maršalas, šis sandoris – švarut švarutėlis. Piteris nėra jo pacientas. Jis buvęs pacientas, ir tik trumpai. Perkėlimas čia neveikė. Net ir žinodamas, kad nenusižengė profesiniams interesams, Maršalas priminė sau, kad lieptų Melvinui saugoti šią paslaptį.

Tą dieną susitikęs su Adriana, Piterio sužadėtine, Maršalas stengėsi išlaikyti profesinio bendravimo ribas ir vengti diskusijų apie investicijas su Piteriu. Jis dėkingas priėmė jos sveikinimus, kad gavo paskaitų ciklą, bet kai Adriana pranešė vakar iš Piterio sužinojusi, jog ir Švedijoje, ir Šveicarijoje imtas svarstyti įstatymas dėl privalomų šalmų jauniesiems dviratininkams, Maršalas tik linktelėjo ir tuoj pat nukreipė kalbą į jos rūpesčius. Jis nagrinėjo Adrianos santykius su tėvu, kuris širdies gilumoje buvo geraširdis, tačiau toks siaubūnas, kad niekas nedrįso jam paprieštarauti. Adrianos tėvui Piteris patiko – tiesą sakant, jis buvo vienas iš Piterio investuotojų, – tačiau griežtai priešinosi santuokai, nes tuomet ne tik jo dukra, bet ir būsimi vaikaičiai ir paveldėtojai išvyktų iš šalies.

Maršalas aiškino Adrianai, kad geri tėvai padeda vaikams suvokti save kaip asmenybę, padeda jiems tapti savarankiškiems, palikti tėvus. Adriana pradėjo suvokti, kad nebūtinai turi jausti kaltę dėl tėvo. Juk ne ji kalta, kad mirė mama. Ne ji kalta, kad tėtis paseno ar kad jo gyvenimas toks vienišas. Konsultacijos pabaigoje Adriana paklausė, ar galėtų lankytis ilgiau nei tas penkias valandas, kurių paprašė Piteris.

-Ar būtų galima, daktare Streideri, – kildama eiti paklausė Adriana, – ateiti man čia drauge su tėvu?

Dar negimė pacientas, kuris priverstų Maršalą Streiderį užtęsti konsultaciją. Net ir pora minučių. Maršalas tuo didžiavosi. Tačiau neatsispyrė pagundai parodyti Piterio dovaną, tad mostelėjo sau į riešą ir tarė:

-Mano naujasis laikrodis eina milisekundžių tikslumu ir dabar rodo lygiai be dešimt tris. Gal kitą konsultaciją galėtume pradėti nuo jūsų klausimo, panele Roberts?